LietuvojeStraipsniai

Koks tas Lietuvos vilkas?

2018-10-01 | Kategorija: Lietuvoje, Straipsniai | Komentarų nėra

Ką šiandien lietuviui reiškia vilkas? Gal tai tik bejėges, neapsaugotas avis pjaunantis plėšrūnas, o galbūt mūsų senovės protėvių garbintas didis Lietuvos žvėris? Apie žmogaus ir vilko santykį mūsuose byloja mitologija, tautosaka, simbolika, heraldika. Juk nėra nė vieno Lietuvoje, kuris nežinotų legendos apie Gediminą ir jo sapną, kuomet pastarasis Šventaragio slėnyje medžiojęs ir geležinį vilką susapnavęs. Lizdeika valdovui aiškino – geležinis vilkas neįveikiamą pilį ir miestą simbolizuojąs, kurio šlovė turėsianti visus pasaulio kraštus pasiekti (ką jau kalbėti apie Romos vilkę!). Bet Vilniaus kraštą ir vilkus sieja kur kas daugiau nei šis padavimas. Pasak žinomo etnologo, prof. L. Klimkos, aplink Vilnių esama nemažai vietovardžių, kilusių iš žodžio vilkas. Netoli miesto būta Vilkų kaimo, taip pat Vilkabrastis, esantis prie Vilnios ištakų. Net kunigaikščio kariuomenės vyčiai arba geležiniai kariai, vilkais buvo vadinami. Manoma, kad senovės lietuvių gentis gyvenusi Vilniaus apylinkėse, vilką savo mitiniu globėju buvo pasirinkusi ir save vilko vaikais vadino. O Lietuvos kariuomenė ir šiandien vilko nepamiršta – turime sausumos pajėgų Mechanizuotą pėstininkų brigadą – „Geležinis vilkas“.

Bet pakalbėkime apie vilką kaip apie girių gyventoją. Vilkai yra labai sumanūs, bendruomeniniai gyvūnai. Jų šeimoje vyrauja sudėtingi socialiniai santykiai. Vilkų šeimą sudaro alfa pora ir jų dviejų metų palikuonys. Tik alfa pora gali vesti jauniklius. Taip užtikrinama natūraliai stipriausių vilkiukų vada. Patelė vados metu gali atsivesti net iki 8 vilkiukų, bet vidutiniškai dėl maisto nepritekliaus ir įvairių ligų išgyvena tik du. Normaliai, ten kur jie nemedžiojami, vilkų šeimą sudaro 6-7 žvėrys, tačiau Lietuvoje įprastai šeimą sudaro 3-5 individai.

Kad jau rašau apie vilkus, leiskite spėti: kokios asociacijos pirmiausia kiltų žmogui, paklaustam apie vilkus? Viena pirmųjų, mano manymu, būtų kokia nors šiurpi scena iš Holivudo filmo, kuomet mėnulio pilnaties šviesoje girdimas stingdančiai baugus vilko, o gal net vilkolakio staugimas. Bet iš tiesų tas staugimas nėra nei stingdantis, nei toks baugus. Veikiau tai yra nepaprastai svarbi šių gyvūnų socialinio gyvenimo dalis. Tai yra komunikacijos ir emocinių ryšių išraiška. Vilkai staugia kviesdami susirinkti gaują arba pasimetus vienam jos nariui, tai padeda lokalizuoti, kur tuo metu yra vilkai. Prieš medžioklę staugimas atlieka įspėjamąją funkciją – gaujos nariai renkasi į būrį. Užfiksuoti atvejai, kuomet grįžtančiuosius iš medžioklės staugimu pasitinka likę gaujos nariai – taip juos tarsi sveikindami. Viena svarbiausių staugimo priežasčių yra ženklas kitiems vilkams. Šeima staugdama savo teritorijoje įspėja atėjūnus apie kilsiantį pavojų, jei šie išdrįstų kirsti svetimas valdas. Rujos metu vilkai staugimu išreiškia norą poruotis. Taigi, žmogaus ausis šių sudėtingų komunikacijos priemonių iššifruoti negali, o vilkams staugimas toks turtingas, kaip mums tai būtų tūkstantis žodžių.

Vilkai daugiausiai minta stambiais miško kanopiniais, bet yra prisitaikę misti ir daug įvairesniu ėdesiu. Esant maisto nepritekliui medžioja smulkesnius žinduolius, gali misti žuvimi ir net miško uogomis. Bene svarbiausias vilkų indėlis ekosistemoje – sanitaro vaidmuo. Medžiodami elnius, šernus ir briedžius, vilkai iš esmės rizikuoja savo sveikata. Šernas – nepaprastai gajus žvėris, o elnias ar briedis vienu spyriu gali lengvai sulaužyt vilkui kaulus ar net mirtinai sužaloti, todėl vilkai renkasi senus ir ligotus gyvūnus, kuriuos sumedžioti lengviau. Taip vyksta natūrali atranka, nes seni individai netenka galimybės poruotis ir taip užtikrinama sveikų kanopinių jauniklių karta. Itin svarbu paminėti, kad vilkai medžioja mangutus. Tai invazinė rūšis, atėjusi iš Baltarusijos. Mangutai, arba – usūriniai šunys, daro didžiulę žalą mūsų barsukams, išstumdami juos iš įprastų gyvenamų teritorijų. Negana to, mangutai platina pasiutligę, todėl vilkai, medžiodami juos, savotiškai gelbsti mūsų barsukus ir stabdo pasiutligės plitimą.

Bet neapsistokime vien tiktai ties šia diena. Atverskime vilko istorijos puslapį ir suprasime, kad Lietuvos giriose medžioja ledynmečio žvėris. Vilkas, kaip rūšis, egzistuoja ištisus tūkstantmečius. Medžioja ir prisitaiko. Žinoma, evoliucijos eigoje gyvūno išvaizda kito, bet pilkasis vilkas nuo paskutinio apledėjimo – Pleistoceno (12 000 – 10 000 m. pr. Kr.), išliko kone nepakitęs iki šių dienų. Kodėl mane taip jaudina vilko išgyvenimo istorija? Galbūt todėl, kad ledynmetį pilkasis vilkas išgyveno kartu su žmogumi. Galbūt ten užgimė ryšys, kai žmogus prisijaukino pirmąjį vilką. Trumpam įsivaizduokime save tame milžinų pasaulyje. Puraus sniego nuklotose ganyklose sušalusius žolės stiebus mėgina nukabint mamutai, gauruotieji raganosiai, didieji bizonai ir elniai. Juos medžioja ne ką menkesni grobuonys – urviniai liūtai, kardadančiai tigrai ir didžiausią siaubą ledynmetyje kėlę trumpasnukiai lokiai. Spėju, ne itin jauki aplinka. Bet kartu čia medžiojo ir vilkai. Ne tik mūsų pilkieji, bet ir ledynmečio vilkai. Ledynmečio vilkas yra didžiausias kada nors rastas vilkų šeimai priklausęs narys. Jo kūnas buvo tvirtesnis ir masyvesnis, kaukolė didesnė nei pilkojo vilko, todėl ir sukandimas stipresnis. Sakykime – tai buvo mega vilkas. Bet Pleistocenas tapo tarsi atrankos etapu, o evoliucija dar kartą įrodė, kad didžiulė kūno masė ir brutali jėga dar negarantuoja išlikimo. Visų didžiųjų ledynmečio milžinų seniai jau nebėra ant žemės paviršiaus. Ledynmečio vilko taip pat. Žmonės – sumaniausi ir pažangiausi iš visų plėšrūnų, ne tik išliko įšalo žemėje, bet ir tapo absoliučiu dominantu. Tačiau visą šį laiką greta žmogaus žengė ir pilkasis vilkas. Jis išliko ir išgyveno savo sumanumo, lankstumo, ištvermės ir sugebėjimo prisitaikyti dėka. Galbūt kažkur šios išgyvenimo kovos viduryje ir užsimezgė pirmasis ryšys tarp vilko ir žmogaus. Būtent šį momentą norėjo parodyti ir kino juostos „ALFA“ kūrėjai visai nesenai pasirodžiusiame filme.

Suprantama, kad šiandien nuolatiniai ir didžiausi konfliktai kyla tarp ūkininkų ir vilkų. Sakykime taip: ir vieni, ir kiti turi savo interesų. Aš šios problemos neišspręsiu, bet abejoju, ar medžioklės kvotų didinimas irgi gali ją išspręsti. Mano manymu, kaip pavyzdį galime imti JAV atvejį. Per XX a., ūkininkų iniciatyva, valstijose buvo kone visiškai išnaikinti pilkieji vilkai. Kas nutiko toliau? Elnių ir bizonų populiacija tapo nevaldoma. Ištisi žalieji plotai buvo nutrypti kartu su upių pakrantėmis, jos ėmė sekti. Bebrams tapo sudėtinga statyti užtvankas ir apsigyventi jose. Bet opiausia problema pasirodė kojotai. Būtent jie nevaržomai pradėjo pjauti avis. Pašalinus vieną elementą iš ekosistemos visa sistema ima klibėti nuo pat pamatų. Kad taip nenutiktų, 1995 m. pilkieji vilkai buvo grąžinti į JAV sraigtasparniais net iš Kanados. Ko gero, tai vienas tų pavyzdžių, kurių neturėtume praleisti pro akis.

Mano subjektyvia nuomone, mes – žmonės, esame arba bent jau turėtume būti pakankamai kompetentingi, jog susivoktume, kad mūsų turtas ir nuosavybė yra mūsų pačių atsakomybė. Galbūt atsigręžti į patį save, prisiimti atsakomybę ir įdėti šiek tiek daugiau pastangų apsaugant savo turtą, būtų pirmasis žingsnis į santarvę su šiais didingais ledynmečio plėšrūnais?..

Karolis Kasperas

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!