Kodėl mes išdavėme raistus?

Pelkės, kurias žmonės dažniausiai vadino raistais, yra ne tik svarbus gamtos komponentas, bet ir nuo seniausių laikų teikė žmonėms visokeriopą naudą. Senovėje, įsirengę slaptus takus  (kūlgrindas),  o iš sudurpėjusių kiminų plokščių – laikinus būstus, žmonės raistuose slėpdavosi nuo priešų. Kiminai iki šiol naudojami rąstinių namų statyboje. Raistai yra ir neišsenkantis uogų, grybų, ypač  vaistažolių šaltinis. Garsioji žiniuonė prof. E. Šimkūnaitė rašė: „Blogu žodžiu raistų niekas neminėjo. Na, įkurdindavo ten vieną kitą kipšioką, kokį vaiduoklį, vedžiojantį klaidžiais keliais. Tačiau visos tos pasakos labai jau švelnios, palyginti su kitų mūsų  kaimynų ar tolimesnių papelkių gyventojų pasakomis. (…) Kad ir kokią gyvenimo sritį bepaimtume, visur raistas ar jo dalis visada būdavo naudinga, žmonėms gera. Ir labai sunku suprasti, kaip amžių amžiais raistus gerbdami, ėmėme ir išdavėme juos“. Kalbėdama apie išdavystę, profesorė mintyse turėjo pelkių naikinimą, kuris prasidėjo XX a. pirmoje pusėje ir tebesitęsia iki šiol.

 

Pelkių nauda

 

Lietuvos pelkių likimui neigiamą įtaką turi žinių bei informacijos stoka visuomenėje. Dėl žinių stokos į pelkes dažnai žiūrima kaip į niekam nereikalingas, pavojingas klampynes  ir uodų veisyklas. Iš tikrųjų pelkės yra vienos produktyviausių gamtinių sistemų, o jų teikiama nauda daugialypė. Pavyzdžiui, pelkės palaiko upių, ežerų ir gruntinio vandens lygį, mažina potvynių poveikį, stabilizuoja vandens telkinių krantus, sulėtina dirvožemio eroziją, užtikrina požeminio vandens judėjimą abiem kryptimis – aukštyn į pelkę ir žemyn iš jos. Pelkės taip pat valo orą ir vandenį, sulaiko iš dirbamų laukų išplaunamas maistines medžiagas ir teršalus, stabilizuoja vietos klimato sąlygas, ypač kritulius ir temperatūrą.

Kaip pelkės švarina orą? Dulkių dalelės pagal termoforezės principą juda žemesnės temperatūros link ir nusėda pelkėse. Pagal baltarusių mokslininkų rekomendacijas, šalia miestų, kur gyvena iki 20 tūkst. gyventojų, durpynų negalima eksploatuoti 5 km spinduliu,  kur daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų – 25 km spinduliu.

Iš visų ekosistemų pelkės patyrė mažiausią žmogaus poveikį, todėl jose išliko daug rūšių vaistingųjų augalų. Lietuvoje vaistų gamybai naudojama 50 rūšių pelkinių augalų, o tai sudaro 30 %  farmacijos pramonės naudojamos žaliavos. Intensyvėjant žmogaus ūkinei veiklai ir populiarėjant išvykoms į gamtą, pelkės pasidarė tinkamiausias prieglobstis faunai, ypač paukščiams, kuriems perėjimo metu ypač reikia ramybės. Labai daug paukščių ir augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą susiję su pelkėmis. Pelkės mus žavi tyla, paslaptingumu, neįprasta aplinka. Neatsitiktinai pats populiariausias maršrutas Estijos Lahemaa nacionaliniame parke yra pažintinis takas Virusso pelkėje.

Nuo XX a. pradžios iki 1980 m. nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 % Lietuvos pelkių. Šiuo metu šis santykis dar nepalankesnis pelkėms. Daugelis pelkių nyksta dėl melioracijos metu pažeminto gruntinio vandens lygio ir durpių eksploatacijos. Šiuo metu ypač didelę grėsmę pelkėms kelia verslininkų pageidavimai beatodairiškai didinti durpių gavybą ir eksportą. Negali būti net kalbų apie išlikusių pelkių pavertimą durpynais, todėl turėtume gerai pagalvoti, kiek durpių galime eksportuoti, o kiek turime palikti Lietuvos žemės ūkio poreikiams. Priešingu atveju, greitai turėsime pirkti durpes iš kaimyninių šalių arba jas kasti dabartiniuose rezervatuose.

 

Kada lietuviai pradėjo neapkęsti pelkių?

 

Jau smetoninėje Lietuvoje buvo labai daug kalbama apie pelkių nusausinimą, siekiant ten kasti durpes ir plėsti dirbamos žemės plotus, tačiau tam nebuvo lėšų. Nedaug trūko, kad Lietuvoje prieš pat Antrąjį pasaulinį karą masiškai durpes būtų pradėję kasti anglai. Prieškariu durpes kasė tik sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai, kūreno jomis kalėjimus, universitetą, kitas įstaigas. Žymiai labiau pelkes palietė kaimų skirstymas vienkiemiais. Siekdami gauti daugiau žemės, žmonės ėmė pelkes ir jas sausino. Darbas buvo pragariškas ir raistai buvo keikte keikiami, todėl sumažėjo ir anksčiau buvusi pagarba jiems.

Sovietmečiu, prasidėjus masinei žemių melioracijai, pelkių nebeužstojo niekas: melioratoriai – kaimiečių vaikai gerai prisiminė tėvų kančias, kurias jie patyrė paversdami raistus dirbamos žemės lopinėliais, o projektuotojai ir agronomai aukštosiose mokyklose buvo išugdyti taip, kad į pelkes žiūrėjo tik kaip į neišnaudotus rezervus. Todėl pelkės ir nedideli miškeliai buvo naikinami be jokio gailesčio, nors tuo metu Danijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse jau buvo rimtai šnekama apie būtinybę saugoti pelkes ir didinti miškų plotus. Taip atsitiko ir dėl to, kad Lietuva neišsiugdė nei vieno rimto mokslininko – pelkėtyrininko, kuris būtų galėjęs motyvuotai pasisakyti už pelkių išsaugojimą.

Prasidėjus atgimimui, žaliųjų iniciatyva Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio parlamentas priėmė vienintelę gamtosauginio pobūdžio rezoliuciją, kuri ragino tuometinę Vyriausybę uždrausti melioratoriams naikinti miškelius, tiesinti upes ir sausinti pelkes. Vyriausybė tokį nutarimą priėmė ir pelkių naikinimas buvo sustabdytas. Tačiau, atkūrus nepriklausomybę,  pradėjo intensyvėti durpių gavyba ir eksportas, durpių naudojimas kurui. Dėl nepagrįstai mažų mokesčių už gamtinių išteklių naudojimą ir gaunamų milžiniškų pelnų durpių gavybos ir pelkių naikinimo užmojai šiuo metu kelia ne tik pavojų gamtai, bet ir daro ekonominę žalą valstybei. Kaip nuožmiai siekiama pasipelnyti gamtos ir valstybės sąskaita, gerai įliustruoja Plinkšių raisto, esančio Mažeikių  rajone, istorija.

 

Kurti regioninį parką ar durpyną?

 

Šiaurės Lietuvai gamta pagailėjo skaidrių ežerų, išlakių pušynų, todėl Mažeikių – Telšių rajonų sandūroje esantis Plinkšių ežeras abiejų rajonų gyventojų yra labai mėgiamas ir branginamas. Vasarą ežero paplūdimius kasdien aplanko šimtai poilsiautojų, savaitgaliais atvyksta iki 150 žvejų, o šalia esantis Žalgirio miškas pritraukia būrius uogautojų ir grybautojų.

Šių vietų grožį pastebėjo didikai Pliateriai, kurie ant Plinkšių ežero kranto XIX a. pastatė dvarą, iškasė tvenkinius ir įkūrė parką. Parkas užima 7 ha teritoriją ir yra vienas gražiausių Žemaitijoje. Tvenkinius jungia Nendrupio upelis, kuris išteka iš netoliese esančios Plinkšių pelkės. Dėl Plinkšių ežero apylinkėse esančių gamtinių ir kultūrinių vertybių dar 1986 m. buvo numatyta čia įkurti Plinkšių regioninį parką. 2008 m. atliktos studijos išvadose taip pat konstatuojama, kad kurti regioninį parką yra tikslinga. Vykdant ES Paukščių ir Buveinių direktyvų reikalavimus, čia jau įkurtas Plinkšių miško biosferos poligonas, kurio paskirtis – išsaugoti Plinkšių miškų ir jų apylinkių ekosistemą, ypač siekiant išlaikyti vapsvaėdžio ir pilkosios meletos populiacijas šioje teritorijoje. Todėl vietiniams gamtos mylėtojams kaip perkūnas iš giedro dangaus buvo žinia, kad UAB „Plinkšių Vilistra“ planuoja Plinkšių pelkėje kasti durpes. Tiesa, prieš keletą dešimtmečių vietinis kolūkis buvo iškasęs sausinimo kanalus ir savo reikmėms čia kasė durpes. Dabar planuojama kasti visoje pelkės teritorijoje (118 ha), iškertant čia augantį mišką, sunaikinant visą augmeniją, gyvūnų buveines ir dvaro tvenkinius maitinantį upelį. Plinkšių pelkėje užregistruota: 408 augalų, 43 dieninių drugių, 5 varliagyvių, 2 roplių, 76 paukščių ir 26 žinduolių rūšys. Iš jų 3 augalų, 3 žinduolių, 7 paukščių bei viena drugių rūšis įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Plinkšių pelkė – svarbi gamtinė teritorija vietiniu ir regioniniu požiūriu. Mažeikių rajone yra tik 3 aukštapelkės didesnės nei 100 ha, tad jų vaidmuo rajono biologinės įvairovės išsaugojimui yra gana svarbus. Tuo pat metu žmonės pasakoja, kad turtingų užsienio šalių ambasadų darbuotojai domisi, kada Plinkšių durpės bus pradėtos gabenti jų šalių daržininkams.

 

Sovietmečiu nuo melioracijos nukentėjusi Plinkšių pelkė baigia užgydyti savo žaizdas.

Rimanto Braziulio nuotrauka

 

Visuomenė pritaria pelkės išsaugojimui

 

Kadangi šiuo metu Plinkšių pelkė apaugusi mišku ir priskirta valstybiniams miškams, kuriuos patikėjimo teise valdo Mažeikių miškų urėdija, į Plinkšius vykstame kartu su Sedos girininkijos girininku Broniumi Noreikiu. Saulėtą spalio vidurdienį žengiame per pelkę vedančiu takeliu ir gėrimės tik pelkėms būdingais vaizdais. Akivaizdu, kad kažkada žmogaus padarytas žaizdas pelkė jau baigia užsigydyti: sausinimo kanalai užaugę, vietomis patvenkti bebrų, todėl pamažu atsistato vandens lygis, atsigauna pelkinė augmenija. „Juk negalime sunaikinti šio nuostabaus ir unikalaus gamtos kampelio, kurį gamta kūrė 10 tūkstančių metų“, – žvelgdamas į raisto tolius ištarė girininkas Bronius Noreikis.

Beveik visas ne miškuose buvusias pelkes sunaikino melioratoriai, todėl dauguma pelkių išliko miškuose. Taip miškininkai tapo ne tik valstybinių miškų, bet ir raistų saugotojais. Valstybiniuose miškuose esančią Plinkšių pelkę Telšių apskrities valdininkai buvo neteisėtai išnuomavę UAB „Plinkšių Vilistra“, todėl Mažeikių miškų urėdija buvo priversta kreiptis į teismus, kad neteisėta nuomos sutartis būtų panaikinta. Plinkšių pelkės taip pat stojo ginti mokslininkai, visuomeninės organizacijos,  vietiniai gamtos mylėtojai ir šviesuoliai, tarp jų ir garsi Lietuvos žolininkė dr. Jadvyga Balvočiūtė. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva buvo parengtas Plinkšių durpyno renatūralizacijos gamtotvarkos palnas, savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komitetas pasisakė prieš durpių gavybos atnaujinimą Plinkšių pelkėje. Tokią pat poziciją išreiškė ir 19 kaimo bendruomenių, 4 aplinkinės seniūnijos, Mažeikių medžiotojų draugija. Mažeikių rajono gamtos mylėtojų ir vietinių bendruomenių iniciatyva, buvo atliekamos gyventojų apklausos, iš kurių paaiškėjo, kad dauguma gyventojų pasisako už Plinkšių pelkės išsaugojimą, panaudojant ją rekreaciniams ir pažintiniams tikslams. Tam slaptu balsavimu pritarė 77 proc. Plinkščių gyvenvietėje gyvenančių žmonių. Tokią savo nuostatą parašais patvirtino 19 – os rajono mokyklų ir darželių direktoriai, mokytojai ir mokiniai. Už Plinkščių pelkės išsaugojimą pasisakė rajono švietimo skyrius, Mažeikių ekologų klubas, kiti visuomenės atstovai. Iš viso surinkta 1310 parašų, kurie perduoti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos. Panašu, kad seniau buvusi lietuvių pagarba raistams pradeda atgimti, nes vis daugiau atsiranda žmonių, kurie supranta pelkių svarbą gamtai ir žmogui.

 

Rimantas Braziulis, “Žalioji Lietuva”