Bundančios gamtos ritmu

Draugo skambutis. Po kelių sekundžių išgirstu džiugią naujieną. Balandžio 24 dieną Viešvilės rezervate bus vykdoma gervių apskaita ir į ją mus kviečia geras mano draugo pažįstamas Viešvilės rezervato direktorius Algis Butleris. Gervių apskaitoje jau teko dalyvauti, tad ne naujiena, kad teks anksti keltis ir prietemoje keliauti link nurodyto klausymosi posto.

Rimo Pakerio nuotrauka

Taigi, pradedu kelionę po savo prisiminimų labirintą. Laikas – balandžio 23 d. 17:00, oras nuostabus. Danguje vienas kitas debesėlis, kurį kartas nuo karto tai į vieną, tai į kitą pusę pagainioja silpnas vėjo gūsis. Tačiau reiktų nepamiršti paminėti, kad prieš kelias dienas oras buvo visai kitoks. Dienos eigoje nuolat tarpusavyje keisdavosi gaivinantis lietus ir stiprokas vėjas, kuris siūbuodamas medžių šakas bandė pabudinti dar vis nedrąsiai į šviesą lendančius lapus.

Ištrūkus iš miesto gniaužtų

Aš vis dar bute ir per paskutinę likusią akimirką susižiūriu ar viską turiu: kuprinė – yra, miegmaišis – yra, guminiai batai – yra, truputis maisto – yra. Liko tik sulaukti Rimo ir jo daug visko mačiusio automobilio. Nepraėjus nė 10 minučių mes jau sveikinamės ir patogiai įsitaisę automobilyje pradedame kelionę Jurbarko link. Viduje vėl širdis džiaugiasi ištrūkusi iš miesto gniaužtų, kurių siluetas kilometras po kilometro tolsta ir jau tikrai nebesugebės įtraukti atgal. Kelionės metu teko šiek tiek nusukti į šoną, nes pagal planą prie mūsų turėjo prisijungti Rimo pažįstama draugė Dalia. Susipažinom, kas dar nebuvo pažįstami, išgėrėm užburiančio skonio Lietuvos laukų arbatos ir vėl tęsėm kelionę gervių balsų pasiklausymo link. 21:00 mes jau visai netoli Viešvilės rezervato. Trumpam užsukę į Algio Butlerio namus, kurie pilni visokiausių įdomybių, suderinom rytdienos laiką. Taip, laiko liko netiek jau daug, juolab, kad naktį nusprendėme praleisti miško apsuptyje esančiame nedideliame namuke. Prieblanda, vienas paskui kitą artėjame prie namuko. Labai greitai pasiskirstom kas kur miegos, užsidegam pora žvakių, kurios akimirksniu sušildo ir pagyvina visą aplinką. Žodis po žodžio, kąsnis po kąsnio, prisiminimai po prisiminimų ir jau vidurnaktis. Einam miegot. Regis praėjo kelios sekundės ir ausyse kažkas įtartinai pažįstamo čirškia. Taip, tai žadintuvas, vadinasi jau ketvirta valanda ryto. Vis dar tingiai vienas kitą bandom išjudinti. Iš pradžių galvoję, kad laiko pakankamai, pradedame vienas kitą skubinti, juolab, kad 4:30 turim būti šalia direkcijos, kurioje mums bus pasakyta, kas kur turi važiuoti. Mes punktualūs, 10 sekundžių po pusės penkių. Tačiau dėl tam tikrų aplinkybių mūsų trijulė buvo išardyta ir paskirstyta į skirtingus gervių klausymosi postus. Man teko keliauti su Algiu Butleriu ir dar vienu vaikinuku iš Jurbarke esančios gimnazijos. Šiek tiek pavažiavę automobiliu, 4:40 pradedame kelionę pėsčiomis. Nors ganėtinai tamsu, bet sparčiu žingsniu judame link mums paskirto posto. Ir štai priekyje mūsų nemaža šlapynė, kuri bus tikras išbandymas ryto vėsumos kaustomiems sąnariams. Atsargiai žingsnis po žingsnio judame per šlapynę. Po kelių minučių už manęs esantis vaikinukas kažką neaiškaus burbteli. Šypteliu, nes supratau, kad jam pasisekė į batus įsileisti gervių šlapynės. Gerokai įšilę 5:10 pasiekėme savo postą. Nieko nelaukdami pasiskirstome, kas ką darys. Man tenka rašiklis ir popieriaus lapas, kitam kolegai – laikrodis, o mūsų vedliui kompasas.

Nuo vilkų prie gervių apskaitos

Rytas nuostabus. Saulės spindulys prasimušęs pro medžių sieną šviečia tiesiai man į veidą. Bet aš nuo jo nesitraukiu, o gerte geriu. Tą patį, matyt, darė ir gervės. Nes viena po kitos pradėjo sveikinti naujos dienos pradžią. Popieriaus lapas nors ir negreitai, bet pildosi įvairių krypčių duomenis. Visą laiką įtemptos ausys girdi gausybę gyvasties. Štai ir pirmą kartą šiais metais išgirsta gegutė, kuri, matyt, savo kukavimu taip pat atlieka apskaitą, bet šiek tiek kitokią. Pasibaigus apskaitai paaiškėjo, kad gervių viso labo buvo priskaičiuota tik 8 poros. Tai bene mažiausias jų kiekis per pastaruosius kelerius metus. Ši gervių apskaita ir pasirodęs straipsnis spaudoje man vėl pabudino prisiminimus apie vasario pabaigoje vykdytą vilkų ir lūšių apskaitą. Kaip daugeliui teko girdėti, suderinus tam tikrus formalumus, miškininkų vykdomoje apskaitoje buvo leista sudalyvauti gamtos apsaugos asociacijai „Baltijos vilkas“. Šios organizacijos tikslas buvo ne tik išsiaiškinti su kokiomis problemomis susiduria miškininkai vykdydami apskaitas, ką būtų galima patobulinti, bet į gamtosauginę veiklą įtraukti ir eilinius Lietuvos piliečius.

Sunkumai įgyvendinant vilkų apskaitos metodiką

Vasario 23 – oji, pirmoji apskaitos diena, oras apskaitai visiškai netinkamas. Oro temperatūra apie 0 laipsnių, sninga arba drebia šlapdriba. Šviežių pėdsakų aptikti nėra galimybės, todėl daugeliu atveju registruojami seni. Vasario 28 diena, kai kuriuose rajonuose oras nepagerėjo. Kuo arčiau Klaipėdos, tuo sniego mažiau, o kur jo yra, tai pasidengęs kieta pluta. Pastebėti šviežią pėdsaką šansų nedaug. Vėl daugeliu atveju registruojami seni, kai kur net senokai įledėję pėdsakai. Šiais metais, lyginant su ankstesniais, buvo žengtas nemažas žingsnis nustatant apskaitos datą, kuri buvo pateikta likus savaitei iki jos pradžios (ankstesniais metais ji buvo numatoma 3 ar 4 savaitės prieš). Bet ir šiais metais oras pasitaikė nedėkingas. Turbūt nevienam kyla klausimas, o kas iš to, kad oras buvo blogas, miškininkai juk atliko apskaitą, o ministerija ją įvertino ir pateikė rezultatus, kad valstybiniuose miškuose yra apie 250 vilkų ir 60 lūšių. Viskas atrodo gražu, bet manipuliuojant tokios apskaitos duomenimis, kuriuose daugeliu atveju figūruoja vien tik seni pėdsakai, tampa labai sunku nustatyti tikrąjį individų kiekį. Sutinku, net ir buvusiomis sąlygomis buvo galima rasti šviežių pėdsakų, bet tai būtų pareikalavę nemažai pastangų ir kompetencijos. Todėl popieriuose atsiranda ne suskaičiuotų žvėrių skaičius pagal šviežius pėdsakus, bet tas skaičius paimamas iš metų bėgyje gautos informacijos. Tarkim vienas miškininkas tikrai žino, kad pas jį kartas nuo karto lankosi du vilkai, bet jis taip pat žino, kad jie ateina iš šalia esančios girininkijos. Apskaitos lape atsiranda skaičius 2. Šalia esantis girininkas įrašo irgi 2 vilkus. Sumoje gaunami 4, nors realiai egzistuoja tik du 2 vilkai. O šią situaciją šiltai įsitaisęs kabinetinis žmogus nustatyti gali tik turėdamas korektiškus ir tik šviežių pėdsakų registravimo duomenis, kurie pateikiami žemėlapyje.

Nepatogi tiesa apie tai, kas vyksta gamtoje

Daugelis apskaitoje dalyvavusių žmonių pripažino, kokį svarbų, sunkų ir atsakingą darbą dirba mūsų miškininkai. Kas gi jei ne jie bene geriausiai žino, kas dedasi juos supančiuose ir vis retėjančiuose masyvuose. Paprasto miškininko akys mato, kokius kartais nelogiškus iš viršaus nuleistus nurodymus jam tenka vykdyti. Jis kiekvieną dieną mato, kokią žalą daro plyni kirtimai, po kurių miškas ir visa jo gyvūnija patiria šoko būseną. O nukirsta mediena didžiuliais kiekiais keliauja į užsienį, tokiu būdu dvigubai skriaudžiant Lietuvos žmogų ir jį supančią aplinką. Miškininko akis nepraslysta ir pro medžiotojų selekcininkų pardavinėjamus leidimus nušauti ne sergantį, sužeistą žvėrį, bet patį stipriausią, gražiausią. Dėl to silpnėja elnių, briedžių kaimenės. O nuolatos šeriami šernai didžiuliais būriais marširuoja iš vienos gulyklos į kitą. Viena ausimi vis tenka nugirsti apie vilkų brakonieriavimo atvejus. Selemonas Paltanavičius viename straipsnyje teigė, kad šį sezoną buvo nustatyta 5 vilkų sumedžiojimo kvota ir vilkų populiacija nedaug tepasikeitė nuo prieš metus buvusios. Bet jis nepaminėjo, kad sumedžiojimo kvota buvo viršyta ir jau dabar popieriuose įrašyta, kad sumedžiota 11 vilkų. Klausimas, o kiek sumedžiotų vilkų vis dar “laukia”, kada atsiras galimybė juos įrašyti. Nelegali ir legali medžioklė vėliavėlėmis suteikia galimybę išmedžioti visą vilkų šeimą. Naudojant tokį medžioklės būdą beveik visais atvejais vilkas neturi jokio šanso pabėgti. O tai jau prieštarauja legaliai medžioklei, kurios nuostatose yra nusakyta, kad jei gyvūnas neturi galimybės pabėgti, tai į jį draudžiama paleisti šūvį. Matyt, daugelis tyčia ar netyčia tai yra užmiršęs. Galimas daiktas, kad dėl tokių situacijų buvimo tai iš vieno, tai iš kito miškininko tenka išgirsti, kad vilkų šeima kelis metus buvusi, dėl nežinomų priežasčių dingo. Su dideliu noru laukiu, kad Lietuvoje pagaliau būtų paruoštas tinkamas vilkų populiacijos valdymo (ar apsaugos) planas. Kuriame būtų iškelti prioritetai vilkui, kaip būtino Lietuvos miškams gyvūno ir žmogaus sugyvenimo klausimams spręsti, o ne kaip nenaudingo ir kenksmingo gyvūno eliminavimo dokumentas. Galbūt mes, dėl nuolatos brukamų iliuzijų praradome sveiką supratimą, kas yra tikrosios vertybės ir vis labiau garbinam netikrumą, kuris atneša tik tuštumą mumyse. Tad linkiu mums visiems ir kartu miškininkams nelikti abejingiems ir saugoti nuolatos skriaudžiamą neapsakomo grožio Lietuvos gamtą.

 

Tomas Selickas,
GAA “Baltijos vilkas” tarybos narys