Visi pažįsta darbštuolius bebrus, bet su miškininkais juos sieja ne tik tai, kad tiek vieni, tiek kiti kerta mišką. Naujausi mokslininkų tyrinėjimai atskleidė, kad bebrai, lygiai kaip ir miškininkai, dar sugeba ir pasodinti mišką bei gerai saugo jį nuo gaisrų.

Lietuvoje vilkai niekada nebuvo išnykę, ko nepasakysi apie bebrus. Vienas pirmųjų Lietuvos zoologų J.Elisonas 1926 metais rašė, kad bebrai mūsų krašte galutinai išnykę. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne patys išnyko, o žmonių buvo suvartoti. Iš bebro pagaminti produktai visada turėjo paklausą. Dar XVI amžiuje vienas bebro kailis kainavo tiek, kiek penki gerokai įmitę veršiai. Vakarų Europoje jau tuo metu bebrai buvo benykstantys, todėl Lietuvos didikai labai pelnėsi iš bebro kailių ir sruoglių eksporto. Kiekviename dvare buvo žmonės, atsakingi už tai, kad bebrų nesumažėtų. Ir vadinosi jie bebrininkais. Bebrininkai ne tik gaudydavo bebrus, bet ir parūpindavo pašaro žiemą, saugodavo nuo brakonierių. Tuometis pagrindinis įstatymas – Lietuvos statutas – numatė dideles baudas už nelegalų bebro sumedžiojimą, draudė paprastiems kaimiečiams net artintis prie bebraviečių per mesto pagalio nuotolį. Na, o pats dvarininkas, kuriam bebravietės buvo pavaldžios, už pavogtą bebrą savo valstietį galėjo nuplakti ar net pakarti. Bet kai pradėjo byrėti bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybė, bebrų apsauga susilpnėjo ir šių gyvūnų vis mažėjo.Praėjusiame „Girinuko“ numeryje rašėme, kad JAV Jeloustouno nacionaliniame parke vilkai į gamtą sugražino bebrus. Tuo tarpu Lietuvoje ekologai pastebėjo, kad bebrai į gamtą sugražino… ūdras. Kaip tai nutiko?

Atsikūrė bebrai mūsų krašte tik po Antrojo pasaulinio karo. Profesoriaus Tado Ivanausko rūpesčiu iš Rusijos, kur bebrų medžioklė buvo uždrausta jau 1922 metais, į Lietuvą buvo atvežti ir skirtingose vietose paleisti 78 bebrai. Dar keletas atplaukė upėmis iš Baltarusijos. Taigi visi dabartiniai Lietuvos bebrai, kurių dabar priskaičiuojama apie 50 tūkstančių, yra minėtų aštuoniasdešimties „imigrantų“ palikuonys. Bebrai Lietuvoje dar ilgai ir po karo buvo griežtai saugomi, miškininkai privalėjo bebrų apgyvendintose vietose pasodinti daugiau jiems skanių medžių – drebulių, tuopų, gluosnių. Sunkiomis žiemomis prie bebraviečių atveždavo medžių šakų, kurių žieve bebrai prasimaitindavo. Apie jų medžioklę pradėta galvoti tik 1970 metais, kai bebrų skaičius perkopė 2000. O tikras „bebrų amžius“ prasidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai griuvo kolūkiai ir atsirado daug apleistų, neprižiūrimų plotų.

Sovietmečiu apie 80 proc. Lietuvos upelių buvo sunaikinta. Jie buvo ištiesinti, paversti melioraciniais grioviais. Bebrai tarsi „atsiminė“, kad kadaise tai buvo jų protėvių apgyvendintos upės ir pradėjo atstatinėjimo darbus. Jei žmogus leistų, tai tie ištiesinti upeliai jau būtų atgavę savo pirmykštį charakterį, bet, deja, ką atkovojo iš gamtos, tą žmogus nelabai norėjo vėl gamtai atiduoti. Atsigavus žemės ūkiui bebrai pradėti vadinti kenkėjais, nes dėl jų veiklos būdavo užliejami dideli laukų ir miškų plotai. Kadangi Europos Sąjungoje bebras yra griežtai saugomas gyvūnas, tai stodama į ES Lietuva išsiderėjo išimtį bebrų griežtai nesaugoti. Visos Lietuvos bebravietės buvo padalintos į perspektyvias (t.y. tas, kurias reikia saugoti ir kurios nedaro didelės žalos žemės bei miškų ūkiui) bei neperspektyvias, kurias ardydavo ir naikindavo. Žmonių kova su bebrais tapo tikru karu. Pasitaikė ūkininkų, kurie bebrų trobeles net sprogdindavo. Bebrai puldavo atstatinėti sugriautus namus, nes instinktas pasirūpinti savo šeima pas juos yra stipresnis nei bet kurių kitų gyvūnų. Bebrai negali gyventi be vandens, todėl užtvankos jiems reikalingos, kad sulauktų kito pavasario. Be to, bebrai yra gana sėslūs gyvūnai. Nors dalis bebrų gali nukeliauti didelius atstumus, bet didžioji dalis lieka pasirinktoje vietoje keletą metų, dažnai ir visą gyvenimą. O gyventi bebras gali iki 30 metų. Bebrai pasirenka gyvenamą vietą labai apdairiai, puikiai įvertinę aplinką, kad minimaliomis pastangomis pasiektų maksimalų efektą. Todėl žmonės ilgainiui suprato, kad jei jau kartą bebrai pasirinko tam tikrą vietą, tai net ir išnaikinus čia gyvenančius bebrus, laisva ji ilgai nebus – ją greitai įvertins nauji bebrai. Taip beprasmė kova gali tęstis be pabaigos, jeigu nepakeistume savo mąstymo ir vietoj kariavimo pasirinktume sugyvenimą.

Bebro reikšmė gamtai yra milžiniška. Gamtoje viskas nuolat sensta: ežerai pamažu virsta pelkėmis, pelkės krūmynais, o šiuos pakeičia miškas. Viskas taip ir būtų buvę, jei nebūtų bebrų. Neveltui šiuos žvėrelius mokslininkai vadina „ekosistemos trikdytojais“, t.y. bebrai neleidžia gamtai „pasenti“, nuolat ir nuolat verčia ją atsinaujinti. Jei ne bebrų veikla, kaži ar mes iki šiol turėtume tiek daug ežerų ir aukštapelkių. Ten kur atkeliauja bebrai, atkeliauja ir gyvybė: jų tvenkiniuose įsiveisia žuvys, varliagyviai bei jais besimaitinantys paukščiai ir kiti gyvūnai. Tarp jų ir ūdros. Ūdros, kaip ir bebrai, taip pat Lietuvoje buvo išnaikintos dėl kailiukų ir vargu ar ūdros, kurios iki šiol yra Raudonojoje knygoje, būtų taip išplitusios, jei nebūtume atkūrę bebrų populiacijos. Taip, dalis bebrų jauniklių tampa ūdrų užkanda, bet labiausiai ūdros dėkingos bebrams už žuvis, varliagyvius, vėžius, kurių atsirado net mažiausiuose upeliuose. Pastatę užtvanką bebrai pakelia ne tik to vandens telkinio, bet ir visos apylinkės gruntinių vandenų lygį. Taigi per sausras ne taip nukenčia medžiai bei kiti augalai. Bebrų įrengtuose dirbtiniuose baseinuose vanduo nusistovi, į dugną nusėda sunkieji metalai, kiti gamtai pavojingi junginiai ir pro užtvanką vanduo išteka jau kur kas švaresnis. Taip, bebrai užlieja ir nudžiovina dalį miško, bet jų suformuoti tvenkiniai yra didelė kliūtis miško gaisrams plisti. Maža to, pastebėta, kad bebrai ne tik kerta, bet ir sodina: jų visur išmėtytos gluosnių, karklų, drebulių maistui nepanaudotos šakelės prigyja krantuose ir čia suveši nauji sumedėję augalai, kurie stabdo krantų eroziją.

Tad kaip draugiškai sugyventi su bebru, kad jis toliau galėtų gamtą pritaikyti savo poreikiams ir tuo pačiu nekenktų žmogaus ūkiui? Tam galėtų pasitarnauti milžiniška Kanados patirtis, kur bebras laikomas nacionaliniu gyvūnu. Yra prirašyta storų knygų kaip kiekvienam atvejui rasti tinkamiausia techninį sprendimą, t.y. kaip apsaugoti kelius, tiltus, pylimus, dirbamus laukus bei miškus. Bene populiariausia priemonė, jau pradėta naudoti ir Lietuvoje, tai ilgo vamzdžio prakišimas per užtvanką. Reikia apskaičiuoti, koks vandens lygis žmogaus ūkiui nekenktų ir tokiame lygyje pakloti vamzdį, kuriuo nutekėtų visas vandens perteklius. O kad bebras neužkištų vamzdžio šakomis, vienas jo galas turėtų būti aptvertas vieliniu tinklu (žiūrėti paveikslėlį). Vertingi medžiai apsaugomi taip pat vieliniu tinklu arba klijų bei žvyro mišiniu, kuriuo aptepama apatinė medžio dalis. Bebras užtvankos nepastato per naktį. Naujoje vietoje ji gimsta per metus laiko. Iš pradžių ji būna nedidelė, pastatyta bebro patino. Jei patelei ji patinka, tai tuomet ją užbaigia abu. Taigi būtina iš anksto pastebėti ar nepageidaujamoje vietoje neatsiranda nauja užtvankėlė. Jei vietovė atvira, būtina pašalinti visus krūmus ir medelius, kuriuos bebras gali naudoti maistui ir kaip statybinę medžiagą (ūkininkas pats kaltas jei savo melioracinių griovių neprižiūri ir leidžia jiems užželti). Jei vietovė miškinga – toje vietoje reikia sodinti bebrui nepatinkančius medžius: spygliuočius ir juodalksnius. Ir atvirkščiai, kitoje vietoje, kur bebrai galėtų gyventi netrukdomai, galima prisodinti karklų, gluosnių ir drebulių, kad bebrus ten  nuvilioti. Jų net sodinti nereikia, pakanka prismaigyti kuolų, ar šakų ir jos kaip mat išleis šaknis.

Kaimyninėje Lenkijoje, kur bebrai taip pat saugomi, yra nutarta, kad visa upių ir upelių 20-50 metrų pločio pakrantės juosta turėtų būti palikta bebrams ir visai gyvajai gamtai. Apskaičiuota, kad būtent tokiu atstumu nuo vandens telkinio bebro poveikis juntamas labiausiai. Valstybė netgi išperka pakrantės plotus iš privačių asmenų, kad šie vėliau nekeltų pretenzijų dėl bebrų daromos žalos. Lietuvoje panašaus pločio pakrantės juosta taip pat turi apsaugą ir vadinama „vandens telkinio apsaugos juosta“. Paprastai joje neleidžiama ūkininkauti, kitaip keisti gamtinę aplinką.

Bebrų naudą sunku iškart pamatyti, bet kai gerai pagalvoji, be jų mūsų kraštovaizdis būtų nykus. Šiandien, kai mes jau pradedame suprasti bebrų naudą ne tik gamtai, bet ir žmonėms, turime išmokti taikiai su jais sugyventi, prikelti mūsų protėvių puoselėta pagarbą jiems. „Tas laimės nematys – kas vėbrą pravirkdys“, – taip apie bebrus kalbėdavo senovės lietuviai.

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius

Iliustracijų šaltinis: „WILK. ŻUBR. BÓBR. KAMPANIA NA RZECZ OGRANICZANIA SZKÓD“. Fundacja Zielone Pluca Polski. ISBN: 978-83-62090-00-6.

Straipsnis paskalbtas žurnale “Girinukas” Nr. 33