Lietuvoje
Apskaitos rezultatai arba nacionaliniai vilkų skaičiavimo ypatumai
Priešistorė
Šiemet miškininkų vykdytoje vilkų ir lūšių apskaitoje pirmą kartą dalyvavo nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų atstovai. Pagrindinis dalyvavimo tikslas buvo praktiškai susipažinti ir įvertinti taikomą apskaitos metodiką. Kasmet išgirsdami oficialų nustatytą vilkų skaičių, prašydavome pateikti pirminius apskaitų duomenis, nes turėjome įtarimų, kad tiek apskaita, tiek skaičiavimai atliekami ne visai taip, kaip turėtų būti. Iki šių metų apskaitos į mūsų prašymus nebuvo atsižvelgiama.
Po Prezidentei įteiktos peticijos ir protesto akcijos prie Aplinkos ministerijos (dėl padidinto vilkų sumedžiojimo limito) aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų atstovai buvo pakviesti į aplinkos ministro Gedimino Kazlausko sausio 31 d. sušauktą tarpžinybinį pasitarimą, skirtą vilkų klausimui. Pasitarimo metu Generalinės miškų urėdijos atstovų siūlymu buvo sutarta, kad šių metų apskaitoje dalyvaus ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, kuriuos į apskaitą deleguos Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“.
Apskaita vyko dvi dienas – kovo 4 ir kovo 9. Pirmąją dieną apskaitoje dalyvavo apie 80 savanorių, antrąją – apie 60. Per abi dienas aplankytos 75 girininkijos, t.y. penktadalis visų Lietuvos girininkijų. Savanoriai dalyvavo pusėje (60) girininkijų, kuriose pernai buvo apskaityti vilkai.
Minėtame pasitarime Aplinkos ministerijoje apskaitą vykdančios Generalinės miškų urėdijos atstovas pažadėjo „Baltijos vilkui“ perduoti šių metų apskaitos pirminius duomenis – miškininkų užpildytas anketas. Generalinė miškų urėdija pažadą tesėjo, todėl turime medžiagą, iš kurios daromos oficialios išvados apie Lietuvos vilkų skaičių.
Dalyvavimas apskaitoje ir miškininkų anketų analizė atskleidė įdomių dalykų, kuriuos šiame straipsnyje ir pristatysime.
Nors apskaitoje skaičiuoti vilkai ir lūšys, tačiau toliau apsiribosime tik vilkais. Pagrindinė priežastis – dėl lūšių apsaugos, skirtingai negu vilkų, principinių klausimų nebekyla, nes lūšis įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą.
Apie vilkų skaičiavimo metodiką
Lietuvoje vilkų populiacijos būklė vertinama atliekant apskaitą pagal sniege aptinkamus šviežius pėdsakus. Apskaita vykdoma pagal Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto paruoštą metodiką, kuri skirta gauti minimalų individų skaičių – tokį skaičių, apie kurį galima pagrįstai pasakyti, kad šalyje tiek vilkų tikrai gyvena. Kiekvienas į galutinius rezultatus įtrauktas vilkas privalo būti neabejotinai užfiksuotas apskaitos dieną, nesiremiant jokiomis išankstinėmis žiniomis ar matematinėmis korekcijomis.
Būtina suprasti, kad, taikant šią metodiką, išvados apie tikrąją šalies vilkų gausą bei jos kitimo tendencijas negalimos, nes neapskaitytų gyvūnų skaičius lieka nežinomas ir nėra įvertinamas.
Tam, kad gautas rezultatas būtų tikrai minimalus individų skaičius, turi būti užtikrintos dvi esminės sąlygos: kiekvienas suskaičiuotas gyvūnas turi būti tikrai vilkas ir kiekvienas vilkas turi būti suskaičiuotas tikrai tik vieną kartą.
Šias sąlygas ir metodikos esmę iliustruosime pavyzdžiu. Įsivaizduokite, kad norite suskaičiuoti pasirinkto miestelio gyventojus. Tai nusprendžiate daryti pasiųsdami apskaitininkus prie visų miestelio parduotuvių, kur šie skaičiuos įeinančius žmones. Kadangi norite suskaičiuoti tik gyventojus, tai turite įsitikinti (tarkime, pasiklausti), kad pirkėjas yra tikrai gyventojas, o ne koks pašalietis. Taip pat turite pasižymėti, kad žmogus jau suskaičiuotas ir nepriskaičiuoti pakartotinai, jei jis apsilankys ir kitoje parduotuvėje.
Dienos pabaigoje, apibendrinę duomenis, žinosite minimalų miestelio gyventojų skaičių – tiek, kiek tikrai yra, nes kiekvienas jų užfiksuotas jūsų popieriuose. Tačiau jūs nežinosite, kiek liko nesuskaičiuotų – tų, kurie tą dieną bulves pirko ne parduotuvėje, o turguje, ar išvis nosies iš namų nekišo. Priklausomai nuo oro, savaitės dienos ir nuolaidų gausos skaičiuodami kitą dieną greičiausiai gautumėte kitokį skaičių. Šis rezultatas irgi būtų minimalus gyventojų skaičius, nes vėl turėtumėte nenuginčijamus įrodymus, jog tiek gyventojų tikrai yra. Ir jūs neturėtumėte jokio pagrindo teigti, kad gautas didesnis rezultatas įrodo, jog gyventojų padaugėjo. Labai gali būti, kad tiesiog į parduotuves atėjo didesnis nuošimtis nuo tų pačių gyventojų. Apibendrinant, gautas rezultatas laikomas minimaliu gyventojų skaičiumi visai ne dėl to, kiek tiksliai jis atspindi tikrąjį gyventojų skaičių, o dėl to, kad jis buvo gautas specialiu būdu, garantuojančiu, jog nepriskaičiavote pašaliečių ir visus suskaičiavote tik po vieną kartą.
Skaičiuojant vilkus pagal jų pėdsakus užtikrinti minėtas dvi sąlygas sudėtingiau, nei su miestelio gyventojais. Tam, kad būtų priskaičiuoti tikrai vilkai, reikia aiškių pėdsakų (palankių oro sąlygų) ir pėdsakus atpažįstančių apskaitininkų. Tam, kad kiekvienas vilkas būtų priskaičiuotas tik vieną kartą, reikia apskaitą vykdyti tą pačią dieną visoje šalyje ir skaičiuoti tik šviežius pėdsakus. Kadangi vilkas juda ir pėduoja kiekvieną dieną, gali nukeliauti labai didelius atstumus ir nepaiso girininkijų ribų, todėl keliose vietose rasti skirtingo senumo pėdsakai gali būti to paties vilko palikti skirtingu metu. Tęsiant analogiją su miestelio gyventojų apskaita, vilkų senų pėdsakų skaičiavimas atitiktų aklą gyventojų apskaitos kelių dienų rezultatų sumavimą ir teigimą, jog tiek gyventojų tikrai yra. Taip būtų visiškai neatsižvelgiama į tai, kad žmogus, ėjęs į parduotuvę visas dienas, buvo suskaičiuotas kelis kartus.
Nėra jokios abejonės, kad miestelio gyventojus galima suskaičiuoti ir efektyvesniais būdais, nei aprašytame pavyzdyje. Su vilkais kur kas kebliau – nėra sugalvoto patikimo ir prieinamo būdo pakankamai tiksliai įvertinti šių slaptai gyvenančių ir dideles teritorijas užimančių plėšrūnų. Statistiniai metodai paprastai turi labai didelę paklaidą, o tokie tiesioginio individų skaičiavimo metodai, kaip naudojamas Lietuvoje, nors ir neturi paklaidos, tačiau kelia labai aukštus reikalavimus apskaitos atlikimui ir palieka ribotas rezultatų interpretavimo galimybes.
Rezultatai
Apdoroję savanorių surinktus duomenis bei atlikę miškininkų anketų analizę paruošėme pristatymą su pagrindine informacija ir rezultatais, kurį galima parsisiųsti iš www.vilkai.lt svetainės. Jis parengtas analogiško pristatymo Aplinkos ministerijoje pagrindu ir yra skirtas tiems, kurie nori išsamiau susipažinti su detalėmis.
Toliau pateikiame pagrindinius teiginius tiems, kurie neturi ūpo vartyti pristatymo.
Apie metodiką:
- Ekologijos instituto paruošta miškininkų anketa yra neaiški, joje užprogramuotos duomenų fiksavimo, analizės ir interpretavimo problemos.
- Labai trūksta išsamesnių instrukcijų miškininkams, paaiškinančių anketą ir jos pildymą, metodiką ir jos esmę, taip pat skaičiavimo taisykles.
- Dėl aukščiau išvardintų punktų (ne dėl miškininkų kaltės) anketos užpildomos nekorektiškai, dėl ko jas analizuojant neišvengiamai gaunami iškreipti rezultatai.
Apie skaičius:
- Girininkijose, kur vyko savanoriai, suskaičiavome 68 numanomus vilkus. Tai nėra minimalus skaičius, nes tam tikrais atvejais atsižvelgėme į senus pėdsakus ir todėl galėjome tuos pačius individus suskaičiuoti po kelis kartus. Taip darėme dėl to, kad šiuo atveju mus labiau domino ne minimalus skaičius (kadangi buvome tik dalyje girininkijų, jis būtų sunkiai interpretuojamas), bet galimos vilkų lankymosi teritorijos.
- Mūsų skaičiavimais, pagal miškininkų anketas nustatytas minimalus vilkų skaičius negali būti didesnis nei 165. Šis rezultatas gautas neatsižvelgiant į tai, kad kai kurie vilkai suskaičiuoti po kelis kartus, nes jie apskaitos dieną apsilankė ne vienoje girininkijoje. Taip pat neatsižvelgėme į nustatytus nekorektiško anketų užpildymo atvejus. Atlikus detalesnę analizę, skaičius gautųsi dar mažesnis. Pridėję valstybinių rezervatų rezultatus, gauname, kad pagal apskaitą nustatytas minimalus vilkų skaičius negali būti didesnis nei 180.
Pristatymas Aplinkos ministerijoje
Gavę rezultatus, balandžio 28 dieną Aplinkos ministerijoje su jais supažindinome Generalinės miškų urėdijos, Aplinkos ministerijos ir Ekologijos instituto atstovus. Tai buvo pirmieji žmonės, anksčiau už apskaitos dalyvius išgirdę ir pamatę mūsų įžvalgas ir išvadas. Susitikime išgirdome, kad prieš kelias dienas susirinkusi mokslininkų komisija jau nustatė oficialų minimalų skaičių pagal miškininkų anketas. Komisija suskaičiavo, kad Lietuvos miškuose gyvena 300 vilkų, taigi – daugiau, nei ankstesniais metais (2008 metais – 273, 2010 metais – 270). Stebėtina, kad prieš priimdami sprendimą mokslininkai nepasidomėjo penktadalyje girininkijų buvusių savanorių surinktais duomenimis ir įspūdžiais.
Komisijos rezultatas galėjo būti gautas tik vienu būdu – priskaičiuojant ir senus pėdsakus, t.y. grubiai ir iš esmės pažeidžiant metodikos esmę. Tiesa, minėtame pristatyme Aplinkos ministerijoje dalyvavę šios komisijos nariai tame nematė nieko blogo. Todėl tiesiai paklausėme Ekologijos instituto atstovo (metodikos sudarytojo ir vilkus skaičiavusios komisijos nario), ar pagal metodiką galima skaičiuoti senus pėdsakus. Atsakymo nesulaukėme.Tokiu atveju nebeliko abejonių, dėl ko per penkerius metus mums nebuvo leista pamatyti miškininkų vykdytų apskaitų anketų. Esame įsitikinę, kad jos parodytų lygiai tokį patį vaizdą. Tenka konstatuoti, kad Aplinkos ministerijos pateikti oficialūs vilkų skaičiai (tiek ankstesnių metų, tiek ir šių) yra moksliškai nepagrįsti ir klaidinantys.
Pristatymo metu išgirdome pasamprotavimų su aiškia potekste apie tai, jog apskaityta tik pusėje miškų ir, žinoma, klausimą, ar mes tikrai manome, jog Lietuvoje gyvena 165 vilkai. Tai darsyk patvirtina, kad atsakingi ministerijos pareigūnai nesupranta ar nenori suprasti, kaip šioje apskaitoje turi būti skaičiuojama ir kaip gautus rezultatus galima interpretuoti.
Diskusijoje taip pat nuskambėjo mokslininko teiginys, kad duomenys yra geriausi, kokius buvo galima gauti. Visų pirma – tai yra netiesa, nes mes per turėtas dvi savaites paruošėme anketas (su instrukcijomis), kurių pildymas nesukėlė didesnių problemų nepatyrusiems savanoriams ir jose buvo surinkti tikslesni duomenys. Antra – apskaita vykdoma nebe pirmi metai. Per tą laiką nebūta rimtesnių metodikos ar anketos patobulinimų, o surinktos anketos saugomos po devyniais užraktais. Šie faktai kelia rimtų abejonių dėl minėtojo mokslininko profesinės etikos. Ir trečia – žinant, kad pradiniai duomenys nekokybiški, turi būti pripažinta, kad ir rezultatai nėra patikimi. Tačiau iki šiol ankstesnių apskaitų ataskaitose ar ministerijai įvardinant oficialius skaičius neaptikome nė krislelio abejonės. Priešingai – nuolat teigiama, kad nėra jokio pagrindo nepasitikėti duomenimis, mokslininkais ar jų gautais rezultatais.
Vykusioje diskusijoje neišgirdome nė vienos kritinės pastabos mūsų pristatytiems skaičiavimams, išskyrus jau minėtą nusistebėjimą, kad mes teigiame, jog Lietuvoje gyvena tik 165 vilkai. Pabaigoje darsyk nuskambėjo frazė, kad niekas nesuteikė pagrindo suabejoti komisijos sprendimu, o į mūsų pateiktus argumentus apie esminius apskaitos trūkumus ir nekorektišką anketų duomenų analizę buvo atsakyta paprasčiausiu paaiškinimu „aš pats sekmadienį mačiau vilką“. Taigi, į šimto savanorių, vykusių į miškus ir atlikusių tikrai didelį darbą, gautus rezultatus nebuvo niekaip atsižvelgta. Šioje vietoje norisi pacituoti Kurtą Vonegutą: „nieko nepadarysi“.
Išvados
Apibendrinę savanorių surinktus duomenis ir įspūdžius, miškininkų anketų analizės rezultatus ir pristatymo Aplinkos ministerijoje įspūdžius, darome šias išvadas:
- Apskaita turėjo esminių metodinių trūkumų, dėl kurių surenkami pradiniai duomenys yra nekorektiški ir nepatikimi.
- Ankstesnių apskaitų anketos buvo ir tebelieka neprieinamos visuomenės atstovams, metodikos autorius neatliko būtinų korekcijų, neįsiklausė į kritiką ir nebuvo linkęs bendradarbiauti. Tai sąlygojo, kad buvo prarasti penkeri metai, per kuriuos buvo galima bandyti pasiekti priimtinesnį vilkų apskaitos rezultatų tikslumą.
- Pagal miškininkų vykdytą apskaitą valstybiniuose miškuose ir pagal valstybinių rezervatų duomenis nustatytas minimalus vilkų skaičius yra ne didesnis nei 180.
- Aplinkos ministerijos paskelbtas nustatytas vilkų skaičius yra gautas nesilaikant metodikos reikalavimų bei esmės ir nėra moksliškai pagrįstas.
- Tikrasis Lietuvos vilkų skaičius ir jo kitimo tendencijos lieka nežinomi. Pagal apskaitos duomenis geriausiu atveju galima spręsti tik apie vilkų paplitimą, o ne jų gausą.
- Pagal šią apskaitą nėra pagrindo didinti vilkų sumedžiojimo limitą. Taip pat kyla klausimų, ar buvo pagrįsti ir ankstesniais metais priimti sprendimai didinti sumedžiojimo limitą.
Kviečiame Ekologijos instituto ir Aplinkos ministerijos atstovus pateikti savo mokslinius argumentus, pagrindžiančius šių ir ankstesnių metų nustatytą minimalų vilkų skaičių bei atsakyti į mūsų kritiką. Deja, tokių argumentų susitikime Aplinkos ministerijoje neišgirdome. Taip pat primename, kad titulai ir nuopelnai nėra mokslinis argumentas.
„Baltijos vilko“ informacija