AM specialisto komentaruose dėl vilkų – prasimanymai ir išsisukinėjimai

GAA „Baltijos vilkas“ atsako į straipsnį portale www.alfa.lt

GAA „Baltijos vilkas“ jau seniai diskutuoja ir dalyvauja bendrose darbo grupėse su Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriumi Laimučiu Budriu ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotoju Eugenijumi Tijušu, tačiau pastariesiems nevyriausybinės asociacijos veikla vis dar atrodo nesuprantama, ir išsakomi komentarai apie asociaciją itin dažnai prasilenkia su tiesa.

Viena keisčiausių Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio ir asociacijos „Baltijos vilkas“ priešpriešų matoma pasisakymuose dėl vilkų daromos žalos. Oficialiais duomenimis 2012 m. visoje Lietuvoje laukinių žvėrių buvo papjauti 127 gyvuliai, šis skaičius beveik toks pats, kaip ir 2011 metais – žala nei augo, nei mažėjo. „Baltijos vilkas“ nuomone, vilkų daroma žala ūkininkams yra viena aktualiausių vilkų temos problemų, tačiau jos sprendimas yra būtent vyriausybės institucijų, o ne nevyriausybinės organizacijos rankose – jau seniai galėjo būti pasirūpinta žalos kompensavimu ūkininkams, užuot vien ieškojus preteksto medžioklei. Žalos išvengti neįmanoma, jei Lietuva savo miškuose nori turėti plėšriųjų žvėrių, o sumažinti ją galima taikant apsaugos priemones ir padedant žmonėms tas priemones įsigyti. Ar ne Gamtos apsaugos departamentas ir turėtų rūpintis kiek įmanoma geresniu gamtos ir žmonių sambūviu? GAA „Baltijos vilkas“ neišrado nei vieno žalos prevencijos metodo – visa, ką gali pasiūlyti asociacija, yra taikoma kitose šalyse ir palaikoma tų šalių specialistų. GAA „Baltijos vilkas“ nesiūlo gyvulių apsaugai pudelių ar toiterjerų – tam yra išvestos specialios šunų veislės, be to, šunys tėra vienas iš galimų variantų. Žalos problema turi savo sprendimus, kurių Aplinkos ministerija kone sąmoningai nesiima ir net nutyli tokius esant (pvz., įstatymuose numatytas probleminio vilko sumedžiojimas didelės žalos atvejais net ne medžioklės sezono metu). Kai kurie Aplinkos ministerijos specialistai norėtų kalbėti vien apie medžioklę, lyg ji būtų vienintelis jų užsiėmimas, tikslas ir aplinkosaugos būdas.

Kita dirbtinė priešprieša tarp Aplinkos ministerijos ir GAA „Baltijos vilkas“ iškyla L. Budrio pasisakymuose dėl medžioklės rajonavimo. Siūlymas rajonuoti vilkų medžioklę, kai jų skaičius šalyje pasiekia tam tikrą kritinę ribą, yra ne visuomenininkų idėja, o pačios Aplinkos ministerijos patvirtinto mokslininkų kurto Vilko populiacijos gausos reguliavimo plano nuostata. Vilkas, priešingai nei teigia L. Budrys, yra teritorinis gyvūnas. L. Budrio kolegos Aplinkos ministerijos specialisto Selemono Paltanavičiaus knygelėje apie vilkus vaikams pasakojama, kad vilkų šeima gyvena didelėje teritorijoje, kurios ribas vilkai nuolat ženklina, o į kitų vilkų teritorijas neina, nebent per vestuves. Iš L. Budrio pasisakymų apie vilkus kaip nesėslius gyvūnus atrodo, kad jis nežino šių jo kolegos vaikams dėstomų tiesų. Vilkas netupi visą gyvenimą po viena egle, tačiau ir vasarą, ir žiemą užima savo žemės „sklypą“, o daugelyje užsienio šalių vilkų apskaita ir vykdoma pagal jų gyvenamas teritorijas, kurias Lietuvos aplinkosaugos specialistas bando paneigti.

Didelėje Vakarų Europos dalyje vilkai seniai išnaikinti (būtent išnaikinti, o ne išnykę), bet tiek medžiotojų, tiek Aplinkos ministerijos specialistų įsitikinimu, Lietuvoje jie yra nemirtingi, todėl ir rūpintis jais nėra ko. Vilkų populiacijai Lietuvoje iš tiesų negrės išnykimas, jei medžioklė tikrai bus tausojamoji. Bet ar galime kalbėti apie tausojamąją medžioklę, jei Aplinkos ministerijos specialistai ignoruoja vilkų medžioklės reguliavimo nuostatas, patvirtintas tos pačios Aplinkos ministerijos?

Viena iš tokių tausojamosios medžioklės nuostatų yra vilkų medžioklės uždraudimas saugomose teritorijose, kurį Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys viso labo ironizuoja ir pabrėžia medžiotojams kylančius keblumus, lyg medžiotojų patogumas būtų svarbiausias Gamtos apsaugos departamento rūpestis. O juk draudimas medžioti saugomose teritorijose įrašytas Aplinkos ministerijoje išdiskutuotame ir patvirtintame plane, ir ne kas kitas, o Aplinkos ministerijos specialistas ir turėtų pasirūpinti, kad nuostata dėl vilkų nemedžiojimo tam tikrose teritorijose būtų išaiškinta ir suprantama ne tik patiems Aplinkos ministerijos specialistams, bet ir medžiotojams. Lygiai taip pat stebėtinas ir pasipiktinimas dėl raginimo rinkti tikslesnius vilkų sumedžiojimo duomenis (nebūtinai tikslias koordinates, bet tikslesnę nei vien rajono pavadinimas sumedžiojimo vietą). Ar Aplinkos ministerija neturėtų rūpintis, kad jos draudimo dėl vilkų nemedžiojimo saugomose teritorijose būtų laikomasi? Jau nekalbant apie tai, kad vilkų sumedžiojimo duomenys reikalingi vertinant žvėrių populiacijos būklę ir paplitimą.

GAA „Baltijos vilkas“ siekia bendradarbiauti su Aplinkos ministerija ir toks bendradarbiavimas gali būti vaisingas ir naudingas, jei būtų įžvelgiama ne įsivaizduojama konkurencija ar priešprieša, o bendri aplinkosauginiai tikslai.

 

GAA „Baltijos vilkas“ informacija