Ką apie stumbrus meluoja Aplinkos ministerija?

Aplinkos ministerija jau kelis metus žada didelius pokyčius stumbrams, tačiau tie pažadai nuolat keliasi į ateitį, o laisvieji stumbrai kol kas sulaukė tik gainiojimo ir kelių kulkų. Iš pradžių skelbti planai sugaudyti visus stumbrus pasirodė neįgyvendinami, tačiau iki šiol Aplinkos ministerijos atstovai tebekartoja, kokie stumbrai nesugyvenami ir kaip jie ne vietoje. Atrodo, kad visų pirma reikėtų didelių pokyčių požiūryje į šiuos gyvūnus, o taip pat mažiau dezinformacijos ir nutylėjimų.

Kaip stumbrai atsidūrė laisvėje

Viena iš atkakliai Aplinkos ministerijos atstovų skelbiamų žinių – stumbrai laisvėje atsidūrė netyčia. Yra dvi ministerijos skelbiamos versijos. Viena – 1981 m. stumbrai išlaužė aptvarus ir paspruko. Antra – 1981 m. stumbrai buvo paleisti į laisvę, kol vyko aptvarų rekonstrukcija, tačiau vėliau nepavyko jų visų sugaudyti ir vėl uždaryti. Abi versijos nutyli stumbrų reintrodukcijos Lietuvoje pradžią. Ir anų laikų straipsniai, ir visa mokslinė literatūra pasakoja, kad Pašilių stumbrynas 1969 metais buvo įsteigtas siekiant atkurti Lietuvoje laisvųjų stumbrų populiaciją. Todėl visi stumbryno gyvavimo pradžioje aptvare gimę ir paaugę stumbrai buvo paleidžiami į laisvę jau nuo 1973 metų. Tai buvo kryptinga ir suplanuota reintrodukcijos programa, džiugiai aprašyta to laikotarpio spaudoje. Tiesa, vėliau susidurta su sunkumais, kai stumbrai ėmė sirgti dėl netinkamų laikymo sąlygų stumbryne, o bandymas juos paleisti į laisvę Širvintų apylinkėse baigėsi nesėkme. Tačiau teiginiai, kad Lietuvoje nebuvo vykdoma stumbrų reintrodukcijos programa, visiškai prasilenkia su tikrove.

Gal tai ne stumbrai, o bizonai?

Dar įdomesnę versiją Aplinkos ministerija išdėstė Europos Komisijai. GAA „Baltijos vilkas“ yra pateikusi skundą Europos Komisijai dėl Lietuvos politikos stumbrų atžvilgiu. Į tai Aplinkos ministerijos atstovai Europos Komisijai paaiškino, kad į Lietuvą atvežti stumbrai yra kilę iš nežinomos hibridų bandos, kurioje stumbrai ir bizonai buvo laikomi kartu. Esą niekas nežino, ar tai yra stumbrai. Ši informacija prieštarauja net pačios Aplinkos ministerijos patvirtintam Stumbro apsaugos planui, kur įrašyta, kad 1969-1972 m. 10 belovežinės kilmės stumbrų į Pašilių stumbryno aptvarus buvo atvežta iš Rusijos centrinio stumbryno. Belovežinės kilmės stumbrais vadinami grynarūšiai žemumų porūšio stumbrai. Tokia pati informacija pateikiama visoje mokslinėje literatūroje ir niekam nėra paslaptis. Be to, kaip itin saugoma gyvūnų rūšis stumbrai turi Tarptautinę kilmės knygą, kurioje registruojami kiekvieno stumbro kilmės duomenys nuo pat rūšies atkūrimo darbų pradžios, jei tik šalys tokius duomenis pateikia. Šioje knygoje įrašyta, iš kur stumbrai buvo atvežti į Lietuvą, kiekvieno jų tėvai bei priklausymas grynarūšiams žemumų porūšio stumbrams.

Ko stumbrui reikia – miško ar pievos?

Aplinkos ministerijos atstovo Laimučio Budrio teigimu, kiekvienas gamtininkas pasakys, kad stumbras – miško gyvūnas. Bet ir tai netiesa. Prieš rūšies išnaikinimą laisvėje per Pirmąjį pasaulinį karą paskutiniai stumbrai slėpėsi Belovežo girioje, tačiau toks jų elgesys buvo nulemtas ilgamečio persekiojimo. Paskutiniai gyvūnai galėjo išlikti tik gūdžiausioje miško tankmėje. Tačiau atkuriant stumbrų populiacijas buvo įsitikinta, kad pieva jiems reikalinga maitintis, o miškas slėptis. Kaip stambiam žolėdžiui stumbrui reikalingi atviri plotai ganytis. Tai turi būti vertinama parenkant teritorijas, kuriose norima paleisti stumbrus į laisvę. Į tai buvo atsižvelgta ir parenkant Vidurio Lietuvą su jos derlingomis pievomis ir lapuočių miškais stumbrų reintrodukcijai 1969 metais. Tačiau dabar Aplinkos ministerija nutarė, kad stumbrams tinkamiausi sausi Dzūkijos pušynai. Ar stumbrams įmanoma tuose miškuose išgyventi, Aplinkos ministerija nesidomi.

 

Neigdama, kad stumbrai buvo sąmoningai grąžinti į mūsų krašto gamtą, Aplinkos ministerija kratosi atsakomybės saugoti stumbrų populiaciją Vidurio Lietuvoje. Skleisdama dezinformaciją, ministerija nuvertina mūsų šalyje esančius gyvūnus kaip neaiškius hibridus, kurių nereikia saugoti pagal Europos Sąjungos teisės aktus. Tačiau tuo pačiu metu ji prašo Europos Sąjungos paramos aptvarų statymo projektams, vadindama tai stumbrų apsauga. Iš tiesų, stumbrų populiacija reikėtų rūpintis ir ieškoti būdų mažinti konfliktą su ūkininkais. Dalies gyvūnų perkėlimas į naujas rūpestingai parinktas teritorijas gali būti vienas iš sprendimų. Jeigu tai būtų daroma atsakingai, su žinia, kad stumbrų vieta yra laisvėje, ir siekiant nebūtinai pačių didžiausių, bet stumbrams geriausių pokyčių.

 

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“