Pėdsekystės dienoraštis: Gojaus miško ąžuolai

Balandžio 9 – tą, šiek tiek apniukusią dieną, vykstame su pavasariu sveikinti ąžuolų gojų. Šis miškas kitoks, nei esam įpratę, nes didžiojoj daly ne eglės, pušys, bet ąžuolai ištįsę auga. Miškas apretintas, kaip Šarūnas, sakė – didžiųjų ąžuolų, kurie taip puošė šią vietą – nelikę nė kvapo. Spėjo „išvokti“, nuo akių paslėpti, kol suirutės šalį krėtė.

Susirinkę šalia ąžuolo seno, iki jo viso labo 200 metrų kelio, dėliojamės daiktus, matuojamės batus guminius, nes jų prireiks, kuomet į miško gilumą kelsimės. Apie 11:00 valandą pradedame dienos kelią. Miškas drėgnokas, šalia vilkraisčio balos, kur ne taip jau seniai vilkiokai ganės. O dabar tik bebrai užtvankas tveria, ruošdami gandrams, gervėms, kitiems sparnuočiams puotos stalą. Visi turbūt mena, kuomet pavasario pradžioj saulėtų dienų gerokai gavom. Tad, per tą trumpą šilumą miško paklotė spėjo žibučių, plukių, plaučių, blužnučių kilimą pakloti. Visą tą margumyną regėdami kojas kilnojom, kol galiausiai Rudėjos upelė kelią pastojo. Mūsų daug, tad pulkais sustoję Dūno upelės dainas sutartinai dainuojam. Išgirdo upelė mūsų prašymą dorą ir leido gerokai sutrumpinti kelią, nes tektų užmirkusiu mišku klampoti ir nežinia kada į kitą pusę persikabaroti.

Šioje upelės pusėj kertinė miško buveinė įsteigta gyvuoja. Juokų dėlei sustartinai mintys kilo, kad prieš paskelbdami tokias buveines – jas iškerta… Šioje dalyje keliolika medžių nuo vėtrų nuvirtę, juk nėra brolių į kuriuos galėjai atsiremti. Tačiau nuvirtę medžiai – ne šiukšle, bet kitokia vertybe virsta. Gamtos įvairovė darniai su tuo susitvarko, jei stovėdamas žaliuoti negali, tuomet prisiglaudus prie žemės – tave kiti augalai žaliuojančiu pavers. Tai ne plastikinis gaminys, kuris ilgą laiką begulėdamas tai sugniųžta, tai vėl pučiasi, norėdamas amžinai plastikiniu likti…  Šalia eglės, kurios viršūnę vėtra nulaužė, suopis lizdą suaudė. Lizdas šiemet netvarkytas, galbūt toks išliks iki kitų metų.

Ąžuolų grožiu atsistebėti sunku. Akys kamienu, dangum vis kyla ir leidžiasi. Diena įpūsėjo, o akys stebėdamos ąžuolų alėjas palaipsniui apsunko ir poilsio ieškoti ėmė. Artėjame prie vandens, šalia kurio apsamanoję, kone ratu stambūs medžiai sustoję. Kojos pačios prie šios vietos artėja, ramiai susilenkia, atsisėda. Traukiame užkandį, arbatą šiltą, kad kūnas ir mintys nuo tiek regėjimų aprimtų…

Kanklių stygomis orą virpinant – atsiveria dar didesnė miško vertybė. Gyva paukščių kalba ausyse ryškiau suskambėjo, vėjo šukuojamos šakos kone prie pat ausų priartėjo. Dainų nemažai popieriaus lapuose likę, tad pamėginame sutartinių skambesį miškui palikti. Išlėto, magiškas ratas suktis pradėjo, susiliejant su visa būtimi, su pavasario vėjais.

Oras drėgnokas, tad vėl žigiuoti imam, juk norisi kitas vietas pamatyti. Artėjame prie papelkio, kuriame dar gražaus gamtos gyvenimo pamatyti turėtume. Keliukas vingiuodamas į kirtavietę atveda. Apačioje jos – šlapynė telkšo, kuri gerokai apsausėjusi, nes vanduo nuleistas. Iki tol po vandeniu šaknys gulėję, dienos šviesoje džiūti pradėjo. O bebrai šioje vietoje gražiai įsikūrę! Užtvankos stebina savo tvirtumu, sulaikyto vandenio tūriu. O sukrauto namo didumas daug ką mačiusius verčia arčiau prieiti, bent akimirkai žvilgterti… Užtvankų daugėja, medžiai praretėja, tai vėl sutankėja. Kol galiausiai po 5 val. pasivaikščiojimo prie automobilių priartėjame. Kai kurie iš mūsų jau vykti namo planuoja. Tad nekantraudami prie didžiojo Gojaus ąžuolo žingsiuojame. Dviem kamienais išsišakojęs, perkūno žaibą atlaikęs, kuo tvirčiausiai stovi. Taip malonu nugarą prie jo tvirtybės priglausti. Atsidėkodami šiam ąžuolui, miškui už laiką skirtą – skambią giesmę darniai užtraukiam ir žodžius šalia esančius maloniai skaitom: “Žaliojoj užuovėjoj milžino ąžuolo seno slėpės žmonės nuo priešo ir šventą ugnį kūreno”.

Keliolika mūsų į namus išvyko, o su likusiais link sodybos velykiniam pasisupimui, ant ugnies virtos košės pagardauti vykstam…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Keliolika išvykos akimirkų, kurias įamžino

Dovilė Selickaitė, Giedrė Aleksandravičiūtė, Ingrida Kazakevičiūtė, Tadas Petrikas: