Žvėrių apskaita: o išeina taip

Atsakymas į Vytauto Ribikausko straipsnį „Žvėrių apskaita: kaip čia išeina?“

Žurnalo „Miškai“ gegužės mėnesio numeryje publikuotas Vytauto Ribikausko straipsnis „Žvėrių apskaita: kaip čia išeina?“ su paantrašte „Vilkų skaičius vis viena gerokai sumažintas“. Pagrindinė žinutė tokia ir yra: apskaitoje nustatytas vilkų skaičius yra kur kas mažesnis už tikrąjį, o du puslapiai teksto skirti šiam teiginiui pagrįsti. Taip pat nepraleista proga įkąsti asociacijai „Baltijos vilkas“, nors reikia pripažinti, kad tai padaryta gana nepiktai, ypač lyginant su kai kuriais kitais autoriais. Kadangi V. Ribikauskas iškėlė klausimą „Kaip čia išeina?“, tai norėčiau pabandyti į jį atsakyti, ta pačia proga pataisydamas kai kuriuos netikslumus autoriaus straipsnyje.

Kodėl skriaudžiami medžiotojai?

Vienas kertinių V. Ribikausko teiginių ir nepasitenkinimo šaltinių – medžiotojų privalomai atliekamos apskaitos ignoravimas ar bent jau nuvertinimas. Autorius kelia klausimą, kas bus daroma su jos rezultatais, ir spėja, kad į juos greičiausiai niekaip nebus atsižvelgta. V. Ribikauskas savo straipsnyje taip pat aprašė medžioklės klubų vykdomų apskaitų metodą, tačiau tartum netyčia į skliaustelius prasprūdo teiginys, kad medžiotojai jų galbūt ir nedaro, nes ir taip puikiai žino savo teritorijos žvėrių situaciją.

O juk tai, kas pakliuvo į skliaustelius, yra turbūt svarbiausias dalykas. Stambiųjų plėšrūnų (Lietuvoje – vilkų ir lūšių) gyvenamosios teritorijos yra milžiniškos ir siekia iki kelių šimtų kvadratinių kilometrų. Tai reiškia, kad vienos vilkų šeimos apgyvendintas ir nuolat lankomas plotas patenka į kelių medžioklės klubų valdas. O tai savo ruožtu reiškia, kad visų šių klubų medžiotojai „žino“, jog jų plotuose gyvena toji pilkųjų šeima, nes pastarieji demokratiškai užsuka pas visus. Dabar įsivaizduokite, koks rezultatas gaunamas, kai šie klubai pateikia savo ataskaitas su „gerai žinoma“ vilkų gausa. Juk iš medžioklės klubų surinkti skaičiai nėra niekaip analizuojami ar derinami – jie paprasčiausiai sudedami. Toks skaičiavimo metodas galbūt ir tinka santykinai sėsliems bei nedideliuose plotuose gyvenantiems kanopiniams, tačiau jokiu būdu ne stambiesiems plėšrūnams. Ir vienintelis būdas išvengti šios „optimistinės aritmetikos“ yra atlikti koordinuotą apskaitą visuose klubuose vienu metu, kad nebūtų kelis kartus suskaičiuojami tie patys „bendri“ žvėrys. Ir kol medžiotojai to nedaro, – o jie to nedaro, – tol apie pasitikėjimą jų apskaita negali būti nė kalbos.

Iliustracijai pateiksiu pavyzdį. Ekspertų ir mokslininkų vertinimu, mūsų šalyje yra viso labo kelios dešimtys lūšių, o patys didžiausi optimistai patylomis galbūt drįstų spėlioti apie kokį šimtą. Todėl šių į Raudonąją knygą įrašytų plėšrūnų apsaugai ir populiacijai atkurti skiriamos milžiniškos Lietuvos ir Europos Sąjungos pinigų sumos. Medžiotojai 2012 m. savo patikimais ir tiksliais metodais suskaičiavo 430 lūšių (!) – ar po šito dar reikia ką nors aiškinti apie tokios apskaitos tikslumą ir patikimumą?

Teisybės dėlei turiu pridurti, kad medžiotojų atliekamos stambiųjų plėšrūnų apskaitos yra nepatikimos ir netikslios ne tik Lietuvoje, bet turbūt visose Europos šalyse, kur jos vykdomos. Paprastai medžiotojų ir ekspertų-mokslininkų rezultatai skiriasi ne procentais, o kartais. Todėl aš manau, kad autoriaus teiginys, jog dėl medžiotojų apskaitų tikslumo galima ginčytis, yra per silpnas. Šiuo metu nelabai yra apie ką ginčytis, galima nebent reikšmingai patraukyti pečiais.

Apskaitos rezultatai – kur dingo vilkai?

V. Ribikauskas, skaičiuodamas, kur dingo vilkai, užkibo už formuluočių kabliuko ir pražiopsojo svarbius metodinius niuansus. Lietuvos pasirinkta plėšrūnų apskaitos metodika skirta minimaliam individų skaičiui nustatyti. Todėl jos rezultatas – skaičius vilkų, kuriuos tikrai pavyko identifikuoti ir suskaičiuoti, tačiau nieko nežinoma apie tai, kiekgi žvėrių liko nesuskaičiuota. Esant idealioms oro sąlygoms, gerai parinktiems maršrutams, kvalifikuotiems apskaitininkams ir kruopščiai duomenų analizei, galima tikėtis, kad gautas rezultatas yra ganėtinai patikimas ir artimas tikrajam vilkų skaičiui šalyje. Bet ar taip išties nutiko, galima tik spėlioti, nes nėra kaip patikrinti.

Dėl šių priežasčių skirtingų metų gyvūnų gausos lyginimas ir tiksli analizė, kiek individų kur pradingo, yra labai rizikinga. Juk kasmet rezultatų patikimumas ir tikslumas gali svyruoti mums nežinoma kryptimi ir amplitude. Taip pat reikėtų prisiminti, kad šių metų apskaitos apimtis, metodika ir duomenų analizė reikšmingai skyrėsi nuo praėjusiųjų metų, o tai dar labiau sumenkina tiesioginio palyginimo galimybes.

Nepaisant to, į autoriaus retorinį klausimą, ar Lietuvos vilkai nesidaugino, o galbūt emigravo, norėčiau replikuoti: vilkų, kaip ir kitų laukinių gyvūnų, populiacijos dinamiką sąlygoja ne tik antropogeniniai mirtingumo faktoriai, šiuo atveju – legali jų medžioklė. Ligos, mitybinių sąlygų pokyčiai, vidurūšinė konkurencija, buveinių nykimas, trikdymas ir kiti elementai taip pat daro įtaką bendram populiacijos pokyčiui per metus. Dar reikia pridėti abikryptę migraciją ir, be abejo, neužmiršti brakonieriavimo, ir jau turime tokią puokštę, kad kažką patikimai teigti darosi labai keblu.

Ta proga turiu ir aš keletą retorinių klausimų. Ir ne tik V. Ribikauskui, bet ir kitiems oponentams. O kam mums vargti su tomis apskaitomis, jei priimtinas ir rimtai vertinamas tik didelis skaičius, o mažą visada galima „nurašyti“ paklaidoms, netikslumams ar sąmokslams? Taip, vilkai išties yra labai plastiška rūšis, ir jie Lietuvoje neišnyko net ir sunkiausiais jiems metais. Tačiau ar tai automatiškai reiškia, kad taip bus visada ir, skirtingai nuo visų kitų rūšių, jiems nėra jokių rizikos faktorių? Kaip mes pastebėsime ir sureaguosime į grėsmę – visai nebūtinai kraštutinio išnykimo, bet, pavyzdžiui, genetinio ar ekologinio populiacijos degradavimo – jei iki paskutinio momento tikėsime, kad viskas gerai, tik štai nevykusi apskaita to nerodo?

Ir išvis nuo kada neišnykimas yra rūšių apsaugos tikslas? Tam juk su kaupu užtenka zoologijos sodo arba vieno rezervato. Lūšys, kiškiai ar kurapkos štai neišnyko, tai ko mes dėl jų taip jaudinamės?

Aš gi esu įsitikinęs, kad mes – žmonės – rūšis saugome ne tam, kad jos būtų formaliai įrašytos į neišnykusių rūšių sąrašus. O saugome dėl to, kad suprantame arba tikime (mes juk dar labai daug ko nesuprantame), jog jos su visa savo veikla yra reikalingos ir netgi būtinos ekosistemai, kurios dalimi esame ir mes patys. Todėl samprotavimas, kad medžiotojų apskaita ar pati medžioklė yra be priekaištų, nes tas ar anas neišnyko, yra paviršutiniškas ir paprasčiausiai nelogiškas. Todėl net ir neišnykę vilkai ar lūšys verti dėmesio bei apsaugos. O apsauga be sąžiningos ir patikimos stebėjimo sistemos, sutikite, tėra savęs apgaudinėjimas.

Nepasitikėjimas ir nuodėmės

Jau seniai supratau, kad „Baltijos vilkas“ už drąsą turėti savo nuomonę ir užsispyrimą netylėti turės mokėti savotišką kainą. Organizacija tarnauja kaip žaibolaidis, kai kažkieno problemas, nepasitenkinimą ar nuodėmes galima nukreipti tiems nerimstantiems jaunuoliams – lai žino, kaip kišti nosį ten, kur nepriklauso. Su šiuo papildomu asociacijos vaidmeniu susitaikiau jau seniai ir netgi manau, kad tai nėra didelė kaina už problemų ištraukimą į dienos šviesą. Tačiau kartais matematinis polinkis į tikslumą paima viršų, dėl to pasiduodu pagundai pabandyti priminti tikrus faktus.

Štai ir V. Ribikauskas savo straipsnyje nemažai dėmesio skyrė asociacijai „Baltijos vilkas“, jos skleidžiamai nepasitikėjimo viskuo ir visais atmosferai, kaltei dėl vykdomų ar nevykdomų apskaitų bei nepaaiškinamam gebėjimui šokdinti ministerijas. Suprantama, tai yra autoriaus nuomonė ir jis turi teisę ją išsakyti. Tačiau prasilenkimas su faktine tiesa nuomonės paveikumą, deja, tik susilpnina.

Jau pirmame straipsnio sakinyje prasprūdo gal ir smulki, bet keista klaida, jei manytume, kad autorius į situaciją įsigilinęs, o gal net ir pats dalyvavo apskaitoje. Juk šiais metais lūšių pėdsakai net nebuvo skaičiuojami. Taip nutiko dėl biurokratinių kliūčių, susijusių su vykdytu viešuoju pirkimu apskaitai privačiuose miškuose atlikti. Mums nepavyko įtikinti apskaitos organizacinės grupės, kad lūšis skaičiuoti būtina ir kad tai nereikalautų didelių papildomų pastangų, jei jau vykdoma vilkų apskaita. Deja, šįkart nugalėjo formalumai, o ne sveikas protas.

V. Ribikauskas savo straipsnyje teigia, kad miškininkai kasmet atlieka apskaitas dėl to, kad „Baltijos vilkas“ nepasitiki medžiotojais. Suprask, čia dėl mūsų miškininkai turi po miškus paskui pėdsakus lakstyti. Bet juk šios apskaitos pradėtos vykdyti jau 2006 m., kai asociacija dar nė neegzistavo, o jų sumanytojas ir iniciatorius yra Ekologijos instituto
mokslininkas dr. (hb) L. Balčiauskas. Nemanau, kad jam patiktų toks jo idėjų ir darbų priskyrimas nelabai mylimai organizacijai. Tiesa, V. Ribikauskas šio sprendimo priežastis įvardino visiškai teisingai – medžiotojais, o tiksliau – jų apskaita, nepasitikima.  Suprantama, kad mokslininkai neturėjo kitos išeities, kaip sukurti alternatyvą. Ir, nepaisant visų jos trūkumų, ji yra nepalyginamai geresnė už medžiotojų klubų apskaitą.

Keistokai skamba ir autoriaus samprotavimas apie apskaitą privačiuose miškuose. Galima susidaryti įspūdį, kad tiek jos vykdymas, tiek „atidavimas“ medžiotojams vėl kažkaip susijęs su asociacijos „Baltijos vilkas“ nepasitikėjimu kažkuo. Šia proga norėčiau priminti, kodėl išvis atsirado papildomas skaičiavimas privačiuose miškuose. Aplinkos ministerijos specialistai buvo įsitikinę, kad privačiuose miškuose slapstosi daugybė apskaitose neaptinkamų vilkų, dėl to gaunamą rezultatą reikėtų pakoreguoti. Tiesą pasakius, šis koregavimas buvo sėkmingai atliekamas viešuose pasisakymuose, netgi teigiant, kad rezultatą reikėtų dauginti iš dviejų (pagal miškų plotų santykį). Įdomu, kad vos prieš kelerius metus siūloma korekcija buvo kuklesnė – „viso labo“ pusantro. Siekdami įsitikinti ir įtikinti, kad išties kokia pusė vilkų slapstosi privačiuose brūzgynėliuose, ministerijos specialistai nusprendė bent kas penkerius metus daryti išsamesnę apskaitą, apimančią ir privačius miškus. Šį papildomą skaičiavimą nuspręsta atlikti viešojo pirkimo būdu (kaip manote, kiek yra juridinių asmenų, galinčių dalyvauti tokiame konkurse ir jį laimėti?). Mes buvome tokio „atskiro vykdytojo atskiruose plotuose“ sumanymo oponentai ir siūlėme ne švaistyti valstybės pinigus, o įpareigoti miškininkus apskaitą daryti visoje girininkijos teritorijoje, neskirstant jos į privačius ir valstybinius miškus. Juk privačių miškų plotų, kur išvis verta ieškoti vilkų ar lūšių, yra ne tiek ir daug. Taip pat siūlėme bent dalį neišleistų pinigų skirti tiems patiems miškininkams, nes, kaip autorius teisingai pastebėjo, jie apskaitas daro kitų savo darbų sąskaita. Deja, dėl įvairių priežasčių ministerija pasirinkto dabartinį kelią, kuris ir V. Ribikauskui atrodo keistas.

V. Ribikauskas savo straipsnyje pažeria kritikos ir Aplinkos ministerijai už nuolaidžiavimą gamtosauginei organizacijai bei savo nuomonės neturėjimą. Ir kaip mėgėjų diktato pavyzdį pateikia garsiąją „5 vilkų kvotą“. Ironiška tai, kad ši kvota buvo nustatyta ne asociacijos raginimu, o buvusio aplinkos ministro G. Kazlausko asmenine iniciatyva. Ir taip ministras pasielgė dėl to, kad jis prieš gerą pusmetį viešai buvo pareiškęs: „Nebus vilko populiacijos valdymo plano – nebus ir medžioklės.“ Kadangi tuo metu plano vis dar nebuvo, tai ministras pasielgė principingai ir nustatė minimalią kvotą. Laikas parodė, kad dėl to pasaulis nesugriuvo – apskaitose nefiksuotas vilkų demografinis sprogimas, žalos dydis išliko toks pat, kaip ir prieš metus, taigi net ir labai norėdami negalime prisiimti tiesioginių nuopelnų už šį sprendimą. Viliamės tik tiek, kad esama netiesioginio mūsų nuopelno – pasėtas abejonės grūdas dėl mirtinai būtinos kasmetinės intensyvios vilkų medžioklės.

Autorius sužaidė ir vieną nelabai švarų žaidimą, ganėtinai liberaliai pamanipuliuodamas skaičiais. Turiu galvoje samprotavimą apie dvigubai (jau girdėtas pataisos koeficientas) sumažintą vilkų skaičių, nes penktadalis populiacijos sumedžiojama per kelias pirmas medžiokles. Nors V. Ribikauskas ir pats puikiai žino, tačiau priminsiu, kad per kelias pirmas medžiokles kvota įvykdyta ir net viršyta 2011–2012 m. sezonu, kai sumedžiojimo limitas buvo 5 vilkai. Tačiau praėjusiame 2012–2013 m. sezone, kai limitas jau buvo panašesnis į penktadalį populiacijos, medžioklės sezonas nutrauktas dar iki galo  neišnaudojus kvotos (sumedžioti 47 vilkai iš 50 numatytų). Ir jis truko visus du mėnesius nuo pirmo iki paskutinio sumedžioto vilko. Tad faktai neturėtų būti aukojami retorikos labui.

Tai vis dėlto – o kaip čia išeina?

Galų gale – tai sumažintas tas rezultatas ar nesumažintas? Pasiekė „Baltijos vilkas“ savo tikslą „suskaičiuoti kuo mažiau“ ar nepasiekė?

Rizikuoju kartoti tai, ką jau ne sykį rašėme, bet panašu, kad verta: apskaitos rezultatai yra tokie, kokie galėjo būti gauti pagal miškininkų ir medžiotojų surinktus duomenis. Duomenis prie didžiulio Lietuvos žemėlapio analizavo Valstybinės miškų tarnybos komisija kartu su Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkais. Šiais metais be anketų buvo pildyti ir žemėlapiai, todėl analizė buvo išsamesnė nei ankstesniais metais. Pridėjus tai, kad aplankyti ir privatūs miškai, tikrai galima drąsiai teigti, jog apskaita buvo tiksliausia ir patikimiausia iš iki šiol darytų, net jei V. Ribikauskui taip ir neatrodo.

Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad gautasis rezultatas yra tikrasis pilkių skaičius Lietuvoje. Ši apskaita paprasčiausiai negali atsakyti į tokį klausimą. Juo labiau to negali padaryti ir medžiotojų apskaita, tiksliau – jų nuomonių apklausa. Ir tai niekaip nepriklauso nei nuo asociacijos „Baltijos vilkas“ norų, nei nuo nepasitikėjimo vienais ar kitais.

Lygiai taip pat nereiškia, kad apskaita yra tobula – priešingai, sutinku su V. Ribikausku, kad joje yra daug problemų. Ir tos problemos nėra naujos, nes jos velkasi metai iš metų. Džiaugiuosi, kad šių metų apskaita paskatino apie tai prabilti ir tuos, kuriems iki tol viskas buvo gerai, o organizacijos „Baltijos vilkas“ kritika apskaitai buvo „viskuo nepatenkintų rėksnių triukšmas“. Bet pasakius A reikia pasakyti ir B. Tai, kad apskaita nėra pakankamai tiksli ir patikima, nereiškia, jog reikia čiuptis kitos, dar mažiau patikimos, arba kad reikia nustatinėti bet kokias kvotas, nes vilkai niekada neišnyko net ir intensyviai medžiojami. Mano supratimu, tai reiškia, kad reikia nustoti tuščiai švaistyti energiją ieškant neegzistuojančių sąmokslų ar kaltųjų, o vietoje to imtis kurti geresnę ir tikslesnę stambiųjų plėšrūnų apskaitos metodiką Lietuvoje. Aš asmeniškai tikiuosi, kad tiek V. Ribikauskas, tiek kiti naujieji senosios metodikos kritikai prie to taip pat prisidės.

Vaidas Balys
Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“

Žurnalas „Miškai“, 2013 m. 6 nr.