Trumpos akimirkos gamtoje

Beržai nemiegojo. Juos saulės rankos nudažė raudonai raudonai. O mano akys, lyg bedugnės, bando susiurbti bet kokį šviesos lašelį, kad spėčiau pasiekti ir nepamesčiau tų beržų. Rankose stiklainis, o mintyse noras, kuo atsargiau ir nesutrikdžius pabudimo priglausti lūpas prie gyvybės versmės, kuri nukarusias ir tuo pačiu dangų remiančias rankas bando prikelti naujam gyvenimui. Atsargus prisilietimas. Rankos apglėbusios milžinišką kamieną bando pajausti žemės pulsą. Neįtikėtina galybė… Vienas kitas atsargus grąžto pasukimas ir išsiliejo versmė, kuri nuo seno stiprino sunkų darbą dirbančio lietuvio kūną. Sutemo labai greitai ir netrukus ausis pradėjo glostyti ramus slankų pypsėjimas.

Praėjo kelios dienos, per kurias, gerdamas sulą spėjau įgauti naujų jėgų. Gal kas nors ir nenori to pripažinti, bet po mūsų kojomis esanti žemė turi nepaprastų galių. Gal dėl to, vieną rytą pabudau dar prieš saulei patekant. Pievose vis dar miegojo nedideli debesėliai, kuriuos bandė pabudinti ramūs vėjo pūstelėjimai. Bežingsniuodamas tolumoje išvydau kažin ko laukiančią gervių porą. Vienas paukštis nenustigdamas vietoje slampinėjo tai pirmyn tai atgal. Nustebęs iš lėto artėjau prie šalimais stovinčio beržo. Prisiglaudžiau prie jo. Besiremdamas pakėliau žiūronus prie akių. Viena iš gervių vis labiau nerimo ir štai – vienas šuolis, kitas, dar kitas. Paukštis tiesiog kaip mažas vaikas pradėjo strikinėti po balą. Tuo metu saulės spindulys prasiveržė pro miško sieną. Gervės su neapsakoma galybe sutrimitavo. Patirto jausmo nusakyti neįmanoma jokiais žodžiais, nes jie per daug riboti, tad paukščiams beliko saulės pasirodymą išreikšti savaip.

Pabuvęs dar keliolika minučių, nupėdinau upelio link, o beržas taip ir liko stovėti ten pat. Tą rytą upelyje po nakties darbų ilsėjosi bebras. Likau priblokštas, kaip kruopščiai ir su kokiu rūpestingumu jis tvarkosi savo kailį. Lėtais judesiais glostydamas papilvę įtrynė rankas riebalais, kuriais vėliau aptepė likusius plaukus. Staiga dėmesys nukrypo kitur, nes paukščių balsų vandenynas išsiliejo po visą mišką. Ir nuo tos akimirkos beliko užsimerkti ir tik klausytis.

Dar vienas vakaras miške. Saulė pakankamai aukštai, tad neskubėdamas judu link paslaptimis apipinto ežero. Kol kas nežinau kodėl, bet akimirkai sustojau. Akys nuslysta ežero paviršiumi. Kojos pačios mane neša prie pakrantės. Įbedęs akis žiūriu į vandenį, tačiau nieko nematau. Kažkur netoliese girdžiu silpną šlamėjimą, bet nekreipiu dėmesio, nes jį vis nustelbia šalimais, medžio kamienais slidinėjantis liputis. Praregėjau… Širdis tiesiog apsalo iš džiaugsmo. Jie tiesiog pabirę kaip grybai, po vieną ir krūvomis, susisukę ir išsitiesę mėgaujasi paskutiniais šio vakaro saulės spinduliais.

Turbūt ne vienas žaltys mane pajuto, tačiau tik vienas iš jų parodė dėmesį. Vis kaišiodamas liežuvėlį priartėjo prie pat mano kojų. Neištvėriau ir ištariau kelis žodžius, reakcija buvo greita. Tie žodžiai lyg nudilgė geltonskruostį ir jis spruko atgalios. Tačiau jo noras prašliaužti pro mane nedingo. Po keliu minučių tuo pačiu keliu jis vėl artėjo prie manęs, bet šį kartą aš tyliai, be žodžių mėgavausi tuo vyksmu…

Tomas Selickas