Straipsnis apie lūšis ir nykstančias rūšis

„Intelligent Life“ žurnalo kovo-balandžio numeryje išspausdintas Mareko Kohno straipsnis apie nykstančias Ispanijos lūšis, jų apsaugos projektą bei svarstymai apie prasidėjusį penktą masinį rūšių išmirimo laikotarpį, kurio kaltininkas – žmogus. Pateikiame kelias straipsnio citatas:

„Mokslininko nuomone [Carloso Pereso iš Rytų Anglijos universiteto], paskutinio rūšies atstovo mirtis – „palyginti nereikšminga“. Daug svarbesnis yra populiacijos mažėjimas. „Žmonėms parūpsta tik paskutiniai pacientai, pasmerkti mirčiai, – pažymi jis. – Niekas nesivargina pasidomėti ilgu procesu, kuris baigiasi visuotiniu rūšies išnykimu.“
Toks požiūris į gamtą nejaudina žmonijos vaizduotės. Mes linkę tikėti Nojaus mitu: jei yra bent du rūšies atstovai, vadinasi, gyvūnai dar neišnyko. Bet juk tokios rūšies negalima laikyti gyva, nes ji nebėra visavertė gamtos dalis. Ji neprisideda prie aplinkos vystymosi, nekonkuruoja su kitais gyvūnais ir nedaro įtakos didesnei ekosistemai. „Gamta nėra pasaulio gyvūnijos rūšių muziejaus kolekcija, – aiškina Georgina Mace iš Londono universitetinio koledžo. – Svarbu ne tik jas visas pavadinti ir išsaugoti po vieną pavyzdį. Reikėtų stengtis išlaikyti sistemos dalis. Ar jos tebepajėgia sąveikauti tarpusavyje? Ar tebegali migruoti, plisti, prisitaikyti ir evoliucionuoti?“

„Donjanos nacionaliniame parke lūšys tapo pagrindiniais plėšrūnais 1951-aisiais, kai buvo sumedžiotas paskutinis vilkas. Toks likimas laukia daugelio grobuonių ir stambių gyvūnų. Kuo jie didesni, tuo greičiau išnyksta. Žinduoliams jau kyla rimtesnis pavojus, jei rūšies atstovas sveria daugiau nei 3 kg, t.y. jei jis yra maždaug nedidelės naminės katės dydžio. Stambesniems laukinės gamtos padarams reikia daugiau ėdesio ir daugiau erdvės šiam susirasti, jie lėčiau dauginasi ir jiems dažniau gresia prarasti žmogaus palankumą.“
           
Rekomenduojame paskaityti visą straipsnį „Intelligent Life“ žurnale (2013 kovas-balandis, Nr. 2 (15), 82-87 psl., straipsnis „Lūšies efektas“).