Šernų auka ant žmonių gerovės altoriaus

Susirūpinimas dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės kiaulių ūkiams Lietuvoje virto griežtais sprendimais, nukreiptais prieš miškų gyventojus šernus. Vos aptikus du susirgusius šernus suplanuota išmedžioti dešimtis tūkstančių šių žvėrių, kad jie negalėtų užsikrėsti ir pernešti ligos. Tai tenkina kiaulių augintojų interesus, tačiau sprendimus dėl gyvūnų populiacijos naikinimo vargiai bandoma pagrįsti gamtosauginiais argumentais. Didelio masto gyvūnų skerdynės, jų tūkstančių paaukojimas vien tik vardan žmogaus materialinių interesų, neatrodo etiškai ir moraliai.

Ar apie viską pagalvota?

Planas, kuris Lietuvą turėtų išgelbėti nuo afrikinio kiaulių maro, numato tokią veiklą miškuose: iššaudyti visus šernus keliuose rajonuose, iki minimumo sumažinti jų gausą likusioje šalies dalyje, o po to apsitverti tvora nuo kaimynų. Užmojui pritaria visos valstybinės institucijos, jam nedrąsiai prieštarauja tik keli pavieniai gamtosaugininkai. Medžiotojai, atrodo, nėra sužavėti perspektyvos prarasti savo mėsininkystės ūkelius miškuose, todėl rengiamasi juos paskatinti piniginėmis išmokomis. Na, o ekologai – mokslininkai ir praktikai – murma taip tyliai, kad jų suvis negirdėti.

Akivaizdu, kad kiaulių ūkiai – naminiai ir laukiniai – turi savo advokatus, tačiau ar kas nors atstovauja Gamtai? Ar priimant drakoniškus sprendimus apmąstytos ilgalaikės pasekmės ekosistemai, numatytos priemonės pokriziniam laikotarpiui? Ar nepamiršome, kad šernas nėra tik potencialus kepsnys bei užkrato nešiotojas, bet ir sudėtingų ekologinių ryšių vienas iš mazgų?

Planuojamos priemonės paveiks ne vien šernus. Idėja atsitverti tvora nuo Baltarusijos reiškia gyvūnijos judėjimo stabdymą, populiacijų ir gyvūnų teritorijų skaidymą. Juk per sieną vaikšto ne tik šernai, pasieniuose yra miškingiausios Lietuvos teritorijos, susisiekiančios su kaimyninių šalių miškais ir kaip tik tai sudaro geras sąlygas gyvūnijai. Ar tikrai galime lengva ranka pastatyti tokį barjerą, net dorai neištyrę, kokios bus jo pasekmės? Be to, juk gyvūnai tą užtvarą, atsiradusią ant jų įprastų takų, nuolat bandytų įveikti, tad tektų ne tik ją statyti, bet ir prižiūrėti.

Skaičiai, skaičiai, skaičiai…

Šiandien turime štai tokius skaičius: dviejuose sumedžiotuose šernuose aptiktas afrikinio kiaulių maro užkratas, šešiuose rajonuose numatyta šernus visiškai išnaikinti, likusioje Lietuvoje sumažinti jų populiaciją iki 10 proc., t. y. iki kokių 6000 individų nuo per praeitą medžiotojų apskaitą užregistruotų kiek daugiau nei 60000 žvėrių.

Natūraliai kyla klausimas – kodėl priimti būtent tokie sprendimai. Kodėl šešiuose rajonuose, o ne 6 km spinduliu nuo židinio arba kodėl paliksime 10 proc., o ne 3 arba 37? Neaišku, kiek šiuose sprendimuose yra ekologinių bei veterinarinių žinių ir kiek administracinio bei biurokratinio patogumo. Ar kas nors vertino tokio dydžio šernų populiacijos gyvybingumą, turint galvoje, kad be afrikinio kiaulių maro yra ir kitų nuolatinių grėsmių bei mirtingumo faktorių? O juk ir tarp tų 10 proc. nenušautų laimingųjų taip pat gali įsimesti maras.

Lietuva jau turi klasikinio kiaulių maro, buvusio šalyje 1994-1996 metais, patirtį. Kaip tik to laikotarpio skaičiai nurodomi, teigiant, kaip liūdnai šernams baigiasi maras. Pasak Aplinkos ministerijos, klasikinio kiaulių maro metais kai kuriose vietovėse krito 80 proc. šernų populiacijos, todėl dabar, esą, ministerija siekia šernus nuo maro apsaugoti. Ir deklaravusi tokį siekį ministerija numato išmedžioti 90 proc. šernų, taigi, sumažinti populiaciją dar labiau nei ji sumažėjo natūraliai paveikta ligos prieš dvi dešimtis metų. O kiek dešimtmečių turės praeiti, kol populiacija vėl atsistatys?

Šernų vieta ekosistemoje

Diskusijose dėl vilkų medžioklės nuolat pabrėžiama, kad sprendimai turi būti paremti mokslinėmis žiniomis apie populiaciją ir jos įtaką visai ekosistemai. Bet juk šernai taip pat yra ekosistemos dalis. Jie ardo ir purena miško paklotę, sudarydami geresnes sąlygas sėklų įsitvirtinimui, suėda daug vabzdžių-kenkėjų. Iš kitos pusės, jie yra reikšminga plėšrūnų ir maitėdų mitybinės bazės dalis. Kaip toks radikalus populiacijos sumažinimas paveiks visą eksosistemą? Ir jei paveiks, kokių numatyta imtis kompensacinių priemonių?

Pagal naujausius mitybinius tyrimus šernai Lietuvoje sudaro apie 25-30 proc. vilkų raciono. Labai apytiksliai skaičiuodami 200-300 vilkų, kurių kiekvienas per metus suėda 500-800 kg mėsos, gausime, kad vilkai per metus suėda iki 2000-4000 šernų. Net ir iki 6000–10000 individų sumažinta šernų populiacija (jei tai išvis įmanoma) dėl savo sparčios reprodukcijos greičiausiai būtų pakankama, kad vilkai nepatirtų didesnio šernienos trūkumo. Tačiau dėl šernų tankumo ir elgesio pokyčių neabejotinai dalis vilkų turės padidinti alternatyvių maisto šaltinių – elninių žvėrių ir bebrų – dalį savo racione.

Dera neužmiršti, kad vilkų papjauti šernai yra maistas ne tik patiems vilkams, bet ir visam būriui smulkiųjų plėšrūnų bei maitėdų. Todėl radikalus šernų populiacijos sumažėjimas miškuose turės įtakos ne tik vilkams ar medžiotojams, bet ir visai ekosistemai nuo viršaus iki apačios. Nėra jokių abejonių, kad trintis tarp medžiotojų ir vilkų bei lūšių tik augs – ir dėl šernų, ir dėl kitų kanopinių, kurių „patrauklumas“ medžiotojų tarpe tikrai didės.

Blogiausia būtų, jei šernų naikinimo vajus it virstančios domino kaladėlės paveiktų ir kitas medžiojamąsias bei saugomas rūšis. Todėl tikimės, kad Aplinkos ministerija iš anksto apgalvos savo veiksmus, kurie apsaugotų plėšrūnų bei jų grobio populiacijas. Viena pagrindinių – mažinti sumedžiojimo limitus elniniams žvėrims, taip juos apsaugant nuo padidėjusio spaudimo iš plėšrūnų ir medžiotojų. Laikantis savaime suprantamo principo, kad medžiotojas gali pretenduoti tik į tai, kas lieka nuo Gamtos. Taip pat derėtų neužmiršti, kad vilkai kasmet sumedžios dalį šernų, todėl užsibrėžiant iki kiek reikia mažinti šernų populiaciją, į tai būtina atsižvelgti.

Plėšrūnų vaidmuo

Poreikis staiga išmedžioti didžiulį skaičių šernų bent iš dalies susijęs su plėšrūnų padėtimi mūsų šalyje. Priimtas sprendimas išnaikinti didelę dalį šernų yra tarsi antibiotikai nusilpusiam Gamtos organizmui gydyti, nė neužsimenant apie galimybę puoselėti jo natūralų atsparumą. Sunaikinamos visos bakterijos: ir geros, ir blogos, o po to visam organizmui reikia laiko ir jėgų atsistatyti. Ir Gamtoje sunaikinę vieną grandį turėsime pasekmes visam likusiam organizmui. Vienas pagrindinių sveikos Gamtos faktorių yra stipri plėšrūnų grandis. Dėka jos vyksta nuolatinis judėjimas ir prisitaikymas, auga atsparumas. Ten, kur yra stipri plėšrūnų grandis, silpnesnieji jų medžiojami žvėrys neišgyvena, tačiau likusi populiacija yra gyvybingesnė ir atsparesnė ligoms. Tikėtina, kad vilkai pirmiausia suės padvėsusius ar užsikrėtusius ir jau svirduliuojančius šernus taip stabdydami ligos plitimą. Ateityje vertėtų prisiminti, kad stipri plėšrūnų populiacija yra reikalinga Gamtai, kad nereikėtų staiga išleisti milijonų ir ligos akivaizdoje drastiškai kištis į Gamtos procesus.

Ironiška, kad jau atsirado medžiotojų, viešai spaudoje paskelbusių, jog dėl maro kalti vilkai. Išties maro virusą fiziškai pernešti gali bet kurie miške judantys gyviai: stambūs bei smulkūs plėšrūnai, maitėdos, paukščiai, net tas pats žmogus. Tačiau apkaltinti, kad marą savo pėdų tarpupirščiuose platina vos keli šimtai Lietuvos vilkų yra tolygu teigti, kad dėl gripo viruso kalta savivaldybės durų rankena. Šernai nuolat kontaktuoja tarpusavyje, bendrai maitinasi, užkratą patelė gali perduoti savo jaunikliams. Todėl toks vilko vaidmens apvertimas aukštyn kojomis tėra paprasčiausias revanšizmas nemėgstamam gyviui. Ir tai yra ženklas Aplinkos ministerijai jau dabar galvoti, kaip apsaugoti vilko populiaciją nuo pyktį norinčių išlieti medžiotojų.

Laukinių kiaulių ūkis

Kalbėdami apie šernus neturime užmiršti antros medalio pusės – laukinės kiaulininkystės grimasų. Šiandieninė šernų populiacija yra tokia, kokia yra, dėl to, kad jau ne metus ir ne du medžiotojai miškuose yra įsirengę mėsos ūkius. Nuolatinis šėrimas žiemą-vasarą, maisto atliekų vežimas į mišką ir aplinkos teršimas, šėrimas prie bokštelių ir didžiulis nepakantumas vilkams, drįstantiems pretenduoti į taip sunkiai nupenėtas „kiaules“ – nuodėmės, apie kurias šnekėjo turbūt visi, įskaitant ir medžiotojus. Ir nieko nebuvo daroma, atsikalbinėjant tuo, kad nešeriami šernai nusiaubs ūkininkų laukus. Tačiau užmirštant, kad dėl tokios praktikos pačių šernų tik nesuvaldomai gausėja, keičiasi jų elgesys ir net sveikatos būklė. Kas žino, kaip tokių sąlygų, leidžiančių išgyventi net patiems silpniausiems, sudarymas įtakojo šernų atsparumą tam pačiam afrikinių kiaulių marui. Ir jei populiacija nebūtų buvusi taip dirbtinai pučiama ir silpninama, gal šiandien nereikėtų šnekėti apie tokį drastišką jos mažinimą.

Nepriklausomai nuo to, kaip toliau vystysis kiaulių maro istorija, šiandien yra tas momentas, kai reikia priimti griežtus sprendimus, kad ateityje nepasikartotų laukinių kiaulių ūkio situacija. Šernų populiacija bus sumažinta, tad sumažės laukų siaubimo grėsmė, po populiacijos sumažinimo sumažės ir galimybės šernus medžioti, tad ir jų viliojimo pašarais poreikis. Bet visuotinas sprendimas riboti arba drausti šernų šėrimą yra būtinas, antraip ir toliau bus argumentuojama, kad negalima nustot šerti, kol šeria kaimynai, nes šernai nueis pas juos. Patikėkite, šernams nereikalingos nei silkės, nei pyragai, juo labiau vasaros vidury.

Pinigų klausimas

Suprantama, kad pasigirdus kalboms apie drastišką šernų populiacijos mažinimą medžiotojai ėmė reikšti nepasitenkinimą. Dalis dėl ekologinių sumetimų, dalis, aišku, dėl prieraišumo savo išpuoselėtiems ūkiams. Taip pat buvo mesta ir etikos korta, nes juk neetiška medžioti nėščias pateles. Tikrai gražus, pagirtinas ir skatintinas etinis principas. Tikimės, kad jis ateityje bus taikomas ir kitiems žvėrims, o ne tik tiems, iš kurių gaunami skaniausi šašlykai.

Atsižvelgiant į medžiotojų trypčiojimą ir nepritarimą priimtas sprendimas juos paskatinti finansiškai, kad šie imtųsi vykdyti veterinarų užbrėžtus tikslus. Numatyta skirti po 250 Lt už vieną sumedžiotą šerną. Taigi, šeši milijonai litų už daugiau nei 20 000 šernų. Kitaip tariant, šeši milijonai litų už tai, ką medžiotojai daro ir paprastai, tik šįsyk didesniu mastu. Teisybės dėlei reikia neužmiršti, kad sumedžiotas šernas liks medžiotojui, jei bus be užkrato. Taigi, valstybė išleis šešis milijonus litų, kad nupirktų medžiotojams šernienos.

Suprantama, kad kuo mažiau šernų liks, tuo sunkiau juos bus sumedžioti. Ir niekas neabejoja, kad tokia medžioklė pareikalaus nemažų išlaidų. Tačiau juk medžiotojai visada save pristatė kaip Gamtos saugotojus ir reguliuotojus, kurių užsiėmimas yra labai brangus, o patirtų išlaidų neatperka gaunama nauda. Argi dabar ne metas įrodyti, kad išties medžiojama dėl Gamtos, o ne dėl pilvo?

Už šešis milijonus litų būtų galima visą dešimtį metų mokėti kompensacijas ūkininkams už stumbrų ar tų pačių vilkų daromą žalą. Bet suprantama, kad pinigų tam visada trūko. Taip trūko, kad stumbrus pasišauta išvis uždaryti garduose. O štai sumokėti medžiotojams ir vėl atsirado. Nors ir vienu atveju, ir kitu teoriškai saugomi ūkininkai. Todėl jei šį kartą atsiras pinigų apmokėti medžiotojų pastangas, tikimės, kad ateityje nebebus atsikalbinėjimų ir išsisukinėjimų dėl kur kas mažesnių sumų, reikalingų kitoms Gamtos apsaugos reikmėms. Taip pat viliamės, kad mokant milijonus medžiotojams bus neužmiršta skirti dalį finansų tyrimams ir kompensaciniams veiksmams, kurie tikrai bus reikalingi, jei šernų naikinimo planai bus įgyvendinami.

Vėl reguliavimas, ar visgi apsauga?

Susiklosčiusi situacija išties nepavydėtina, nes maras tiesiogiai ir netiesiogiai palies daug žmonių bei žmogaus veiklos sričių. Deja, griežtos europinės veterinarinės taisyklės neleidžia tiesiog numoti ranka ir tikėtis, kad viskas kažkaip savaime susitvarkys. Ženklią dalį esamų ir galimų maro pasekmių labai paprasta įvilkti į litų ar BVP procentų kalbą, kurią taip myli ir puikiai supranta politikai.

Tačiau nereikia pamiršti, kad kalbame ne tik apie litus ar ūkius, bet ir apie Gamtą bei gyvus sutvėrimus. Juos daug sunkiau pinigais pasverti, bet dėl to jie nėra mažiau svarbūs. Ir jei sprendimus priimantiems bent kiek rūpi patys šernai, miškų ekosistema ir aplinka, kurioje mes gyvename, tai sprendimuose privalo atsispindėti gamtosauginis aspektas.

Todėl mes laukiame, kad Aplinkos ministerija neapsiribotų taip pamėgtais reguliavimo planais (buvo vilko, po to kormorano, dabar jau ir šerno), bet sukurtų ir visuomenei pristatytų apsaugos bei atstatymo planą. Kuriame būtų numatyta, kaip per šią krizę ir po jos bus grąžinta iš Gamtos paimama skola: kaip bus saugomos šernų bei kitų rūšių (elninių žvėrių, plėšrūnų) populiacijos, kaip bus vertinamas ir švelninamas priemonių (skerdynės, tvoros) poveikis ekosistemoms, kaip bus užtikrinama, kad ateityje nebepasikartotų laukinės kiaulininkystės situacija ir pan. Trumpai tariant, kokių veiksmų bus imtasi, kad per šią krizę Gamta patirtų minimalią žalą, o po jos būtų atstatyta į geresnę būseną, nei yra šiandien. Būtent tai yra Aplinkos ministerijos, besirūpinančios gyvąja Gamta, tikrasis uždavinys.

GAA “Baltijos vilkas”