Savaitgalį iš kilpos išlaisvinta išsekusi lūšis

Šeštadienį oras jau dvelkė tikro pavasariu,  giedrojo paukščiai, traukė žąsų pulkai ir šlaituose prie Vilniaus mėlynavo  žibutės. O iš Gyvūnų globėjų asociacijos sulaukiau pranešimo apie Rūdninkų girioje kilpoje pakliuvusią lūšį. Laukti nebuvo kada – teko skubėti į  pagalbą.

Nors ir sunkiai kvėpuodama, lūšis buvo pasiruošusi gintis. Tik penki vyrai ją  atsargiai, kad nesužalotų, prispaudė prie sniego. Kilpa buvo labai tvirta,  lanksti, ją pavyko įveikti kirviu.

Lūšis ne iš karto  suprato, kad jau yra laisva. Ji sunkiai kvėpavo, o po dešimties minučių  dideliais šuoliais pasileido girios tankmėn. Būtų gerai, kad jai tokios nelaimės  daugiau niekada netektų patirti. Nelaimės vietoje liko pilkojo kiškio liekanos – matyt, lūšis nešėsi savo  grobį ir su juo pakliuvo kilpon.

Dabar lūšis turėtų būti jau toli nuo šios vietos. O labiausiai norisi  padėkoti tiek geriems žmonėms, kurie dalyvavo lūšies gelbėjimo operacijoje –  Rūdninkų girininkui R. Bojarinui, gamtininkui Z. Pakarkliui, Z. Milevski ir E. Koženevski. Toks darbas – didelė dovana gamtai. Manau – ir mums visiems.

Faktai

Lūšis (Lynx lynx) – katinių (Felidae)  šeimos plėšrus žinduolis. Lūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (2012 m.  vykdytos apskaitos metu, Lietuvoje buvo suskaičiuota 70 lūšių).

Praeityje lūšys buvo paplitusios visoje Europoje, tačiau XX amžiaus viduryje  rytinėje ir vidurinėje Europos dalyje jos išnyko. Paskui pradėta lūšis  reintrodukuoti ir tai sėkmingai vykdoma. Apie 90 proc. visų šios rūšies atstovų  gyvena Sibire.

GRYNAS.lt jau rašė, kad ir Lietuvoje vykdoma lūšių reintrodukacijos programa.

Laikosi didesniuose miškuose. Mėgsta mišrius miškus, ramius, su tankiu  pomiškiu plotus. Medžioja miško pakraščiuose, laukymėse, atželiančiose  kirtavietėse. Minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, kiškiais, stirnomis, elniais,  dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius. Žmogaus vengia.

Lūšis stipresnė už šunį (pvz., vokiečių aviganį). Buvo atvejų, kai lūšys  mirtinai sudraskydavo piemenų šunis.

Tai didžiausi kačių šeimos gyvūnai Lietuvoje. Ilgis 80-105 cm, aukštis 60-65  cm. Uodega trumpa, apie 25 cm, juodu galu. Sveria 30 kg ir daugiau. Lūšies  liemuo stambus, trumpas, kojos ilgos ir storos, letenos didelės.

Kailis tankus ir švelnus, šviesiai rusvas su juosvomis ar rusvomis dėmėmis.  Ausys su ilgais juodų plaukų šepetėliais viršūnėse. Jaunikliai balti, vėliau  spalva darosi rusvai pilka, išryškėja tamsiai rudos dėmės.

Dauginimasis

Ruja trunka nuo sausio iki kovo mėnesių. Nėštumas – 60-70 dienų. Patelė veda  2-5 aklus jauniklius, jie praregi po 10-11 dienų. Jauniklius patelė prižiūri 1-2  metus. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais.

Lietuvoje

Lūšis visada buvo gana reta. XX a. pradžioje Tadas Ivanauskas rašė, kad jų  liko tik menki likučiai. Apie 1970 m. Lietuvoje gyveno 150–200 lūšių, kurį laiką  jos medžiotos. 1979 m. medžioklė uždrausta, dabar lūšis įrašyta į Raudonąją  knygą.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 70–100 lūšių, šiaurės Lietuvoje, ties  Biržais, prie Latvijos sienos. Šiek tiek žvėrių užklysta iš Latvijos,  Baltarusijos, Lenkijos.

Grėsmės ir apsauga

Labai padidėjęs lūšių trikdymas, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi  ar poilsiaujama jų gyvenamose vietose. Smarkiai kertamuose miškuose gali  pritrūkti tinkamų buveinių. Nemažą, bet sunkiai įvertinamą žalą daro  brakonieriavimas, ypač kilpininkavimas. Neigiamą įtaką lūšims gali daryti vilkai  ir valkataujantys šunys.

Svarbiausiose lūšių gyvenamose vietose būtina riboti miško kirtimą, medžioklę  su varovais, lankymąsi.

Selemonas Paltanavičius
GRYNAS.lt