Saugi avis vilkų gyvenamojoje teritorijoje. Misija (ne)įmanoma?

„Aš nesu prieš vilką, bet…“, – tokiais žodžiais savo pasisakymus pradėdavo į Tauragę gruodžio 16 dieną susirinkę ūkininkai, medžiotojai, seniūnai, savivaldybių žemės ūkio skyrių vedėjai ir kiti, kam skauda dėl padidėjusio plėšrūnų aktyvumo šioje apskrityje. Viskas turi savo priežastis ir savo sprendimo būdus, todėl šioje, Europos Parlamento nario Bronio Ropės organizuotoje diskusijoje bandyta atsakyti į tris pagrindinius klausimus. Pirma, kaip patobulinti dabar galiojantį kompensacinį mechanizmą, kad jis būtų maksimaliai sąžiningas. Antra, kokios prevencinės gyvulių apsaugos priemonės yra efektyviausios. Ir trečia, kaip organizuoti vilkų medžioklę, kad ji padėtų ūkininkams, o ne pakenktų.

Mes visi – tiek už vilką, tiek už ūkininkus

Tai jau ne pirma panaši švietėjiška diskusija, vykusi Lietuvoje, bet visos kitos baigdavosi pykčiais ir piktais straipsniais „Ūkininko patarėjo“ laikraštyje. Matydamas, kad į Tauragės savivaldybę besirenkantys žmonės pradėjo zonduoti vienas kitą „Tu už vilką, ar už ūkininkus?“, B. Ropės padėjėjas aplinkosaugos klausimais Andrejus Gaidamavičius pradėjo gelbėti padėtį ir renginio pradžioje tarė: „Pabandykime šį kartą kitaip. Neskirstykime vieni kitų pagal pažiūras, nes plačiąja prasme visi esame bendraminčiai. Pabandykime žengti didelį žingsnį į priekį ir ieškoti sutarimo, kuris tenkintų visus.“ Jis papasakojo, kad būtent nevyriausybinės gamtosaugos organizacijos iškovojo, kad ūkininkai gautų kompensacijas už vilkų padarytą žalą. Taip pat iškovojo, kad būtų kompensuojamos prevencinių priemonių įsigijimo išlaidos tiek iš Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos, tiek iš Kaimo plėtros programos. Nes jau iš anksto buvo žinoma, kad kuo bus didesnė vilkų daroma žala, tuo patiems vilkams gyventi bus blogiau.  „Sistema sukurta, bet tam, kad ji pradėtų gerai veikti, dar reikia labai daug padaryti. Geriausias pavyzdys, kaip puikiai veikia prevencija, yra Lenkija. Šalyje, kurioje vilkų yra tris kartus daugiau nei Lietuvoje, patiriama žala yra tris kartus mažesnė. Jei gali jie, galime ir mes“, – kalbėjo A. Gaidamavičius.

Kaip atsiranda „probleminiai vilkai“

Tauragės apskrityje daugiausia nuo vilkų išpuolių šiemet nukentėjo Šilalės rajonas. Šios savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra skundėsi ilga ir per daug biurokratizuota tvarka norint gauti leidimą ne sezono metu nušauti problemas keliantį vilką. Susirašinėjimas su Aplinkos ministerija šiuo klausimu trukdavo kelis mėnesius ir nedavė jokių rezultatų. Visgi, kaip patikino diskusijoje dalyvavęs Aplinkos ministerijos atstovas Zbignev Glazko, nuo šių metų rugsėjo specialių leidimų nušauti vilką tvarka supaprastinta, kad veikti galima būtų operatyviai. Tačiau net ir išduodant kelias dešimtis tokių leidimų į metus, nesant sniego Lietuvoje pavyksta sumedžioti tik vieną-kitą vilką. Tą patvirtino ir diskusijoje dalyvavę vietos medžiotojai. Svarbu stengtis, kad vilkai ir vilkų šeimos netaptų probleminėmis, o tokiomis jos tampa dėl kelių priežasčių. Kaip teigė Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius, pripratinti vilką misti vien naminiais gyvuliais nesunku. Viena pagrindinių klaidų yra tikėtis, jog vilkų ataka nepasikartos ir nesiimti apsaugos priemonių. Bet po kelių dienų ji pasikartoja ir kartojasi tol, kol pas ūkininką nelieka gyvulių. Vilkai, kaip ir visi kiti laukiniai plėšrūnai, specializuojasi savo grobio paieškoje, todėl tam, kad nepakreipti jo elgesio žmogui netinkama linkme, būtina jau po pirmos atakos bent savaitę gyvulių nakčiai nepalikti be priežiūros. Neretai ūkininkai patys pradeda auginti ne tik savo naminius gyvūnus, bet ir vilkus juo nesąmoningai pratindami prie naminių gyvulių mėsos, išveždami gaišenas į mišką, o ne jas utilizuodami.

Ūkininkai galėtų gauti didesnę paramą, jei ne biurokratiniai klaidžiojimai

Į diskusiją atvykęs Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis ilgai ir išsamiai aiškino kaip yra skiriamos kompensacijos ir išsklaidė daug mitų, kurių yra prisikūrusios vietos valdžios įstaigos. Vienas tokių mitų yra tai, kad ūkininkas negali gauti kompensacijos už patirtą žalą, jei iš to paties fondo jau yra gavęs pinigų prevencijai. „To negali būti“, – stebėjosi R. Krasuckis ir Z. Glazko bei pažadėjo padėtį aiškintis Vilniuje. Savivaldybės ne tik skirtingai traktuoja kompensacijų skyrimo tvarką, bet ir nėra atsinaujinusios atitinkamų taisyklių. Daugelyje savivaldybių jos nekeistos nuo 2011 metų, kur kompensacijos numatytos tik miško tvėrimui nuo kanopinių žvėrių, o ne ganyklų tvėrimui nuo vilkų. Apsaugai nuo plėšrūnų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšas Seimas leido naudoti dar 2013 metais, tačiau, dėl biurokratinių klaidžiojimų iki šiol prevencinėms priemonėms savivaldybės neskyrė nė vieno euro iš praėjusiais metais šioje programoje nepanaudotų 800 tūkst. eurų. Dėl nežinojimo ūkininkai nesinaudoja ir Kaimo plėtros programos parama, pagal kurią galima kompensuoti iki 70 proc. prevencinių priemonių įsigijimo išlaidų. Be to, ir dėl pačios žalos kompensavimo į savivaldybes kreipiasi ne visi ūkininkai. Vieni dėl to, kad jų gyvuliai nėra įtraukti į apskaitą (neturi „auskarų“), kiti dėl to, kad išnaudoja nustatytą paramos limitą už kitus patiriamus nuostolius, o treti dėl didelio biurokratizmo ir kad tenka per daug ilgai laukti žalos įvertinimo komisijos, jei žala įvyksta ne darbo dienomis.

Diskusijoje dalyvavęs Eržvilko seniūnas siūlė supaprastinti padarytos žalos įvertinimo metodiką, nes ji tokia plati, kad savivaldybės komisija, norėdama, gali beveik visada rasti prie ko prisikabinti ir kompensacijos neskirti. „Metodiką galima supaprastinti, bet nesuprantu iš kur savivaldybėms gali kilti toks noras neskirti kompensacijų savo žmonėms“, -  dar kartą nusistebėjo Žemės ūkio ministerijos atstovas Rimantas Krasuckis. Jis taip pat teikė didelę reikšmę prevencijai, bet kadangi iki šiol sunku rasti ir įsigyti tinkamas priemones, iškėlė mintį, kad galbūt pati valstybė galėtų aprūpinti jomis ūkininkus, vietoje to, kad dalintų pinigus, kurie nežinia, kiek efektyviai bus panaudoti.

Ūkininkams į pagalbą skuba visuomeninis „Sveikos avies“ projektas

Plačiau šias prevencines priemones pristatė „Baltijos vilko“ organizacijos atstovas A. Laurinavičius. Remdamasis eksperimentinių ūkių, veikiančių Lietuvoje, patirtimi, jis siūlo naudoti tris pagrindines priemones: elektrinę juostinę tvorą, elektrinį tinklą ir stambius aviganius šunis. Kaip laikina apsaugos priemonė gali būti naudojamos vėliavėlės, kurios naudojamos ir vilkų medžioklėje. Visos šios priemonės yra efektyvios tada, kai laikomasi jų įrengimo taisyklių, aprašytų interneto svetainėje www.saugiavis.lt. Ši svetainė sukurta pasinaudojant geriausia Europos praktika ir net pati Europos Komisija rekomenduoja ją naudoti visoje Europos Sąjungoje. „Saugi avis“ -  vien tik iš gyventojų pajamų mokesčio 2 proc. paramos remiamas gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ projektas, kuris kasmet sulaukia vis didesnio dėmesio ir pasisekimo. Jo reikšmę didina ir tai, kad Lietuvoje auginamų avių ir mėsinių galvijų skaičius padvigubėja kas keleri metai ir, netaikant jokių prevencinių apsaugos priemonių, ūkininkų patiriama žala padidėja, nors pati vilkų populiacija didėja nežymiai. „Įsivaizduokime situaciją, kai aplink mišką, kuriame gyvena vilkai, staiga iš visų pusių ima kurti avių ūkiai ir nė viename iš jų gyvuliai nėra saugomi. Kuo daugiau padėsi maisto vilkui ant pietų stalo, tuo daugiau jis ir suės. Čia ir yra pagrindinė priežastis, kodėl atsiranda tokie karšti taškai kaip Šilalė, Kupiškis, Vištytis ir kiti“, – diskusijoje savo nuomonę dėstė A. Laurinavičius.

Padėtį paaštrino ir kai kuriuose miškuose išmedžioti šernai

Pabaigoje žodį taręs „Žvėrinčiaus“ vadovas Petras Dabrišius, pats auginantis vilkus miško aptvare, pasiūlė įsijausti į šio plėšrūno padėtį. „Vilkas šiandien jaučiasi kaip konclageryje. Kiekviena iškirsta plyna biržė tuojau pat apstatoma medžiotojų bokšteliais, iš kurių medžiojamą ir naktį. Mums saulė šviečia dieną, o vilkui saulė yra mėnulis. Palikime vilką ramybėje nors naktį, nevykime jo iš jo paties namų“, – kalbėjo P. Dabrišius, pasiūlęs uždrausti rengti medžiokles naktimis. Kartu jis pastebėjo, kad daug kur vilkų daroma žala padidėjo dėl išmedžiotų šernų, mat toks buvo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos paliepimas. Niekas iki šiol negali tvirtai pasakyti, ar šernų išmedžiojimas davė kokios nors naudos kovojant su afrikiniu kiaulių maru, bet kai kuriuose rajonuose šio natūralaus vilkų grobio smarkus sumažėjimas pavirto didesne žala naminių gyvulių augintojams.

Svarbu suvokti, kad problema nėra mažareikšmė

Vilkų ir ūkininkų konfliktas šimtmečiais buvo sprendžiamas tik vilkų medžiokle, tačiau kitų šalių patirtis rodo, kad vien tik medžioklė nepadeda išvengti nuostolių, nebent išmedžiotum visus vilkus iki vieno. Kai kuriais atvejais, kai buvo suardoma iki tol rūpesčių žmonėms nekėlusi vilkų šeima, žalos mastai staiga padidėdavo. Nors problema iš pirmo žvilgsnio atrodo mažareikšmė, liečianti tik vieną gyvūnų rūšį, bet dėl tokio požiūrio ji ir liko neišspręsta. Ši problema, visų pirma, yra labai sudėtinga, reikalaujanti daug ekologijos žinių, daug pastangų tiriant situaciją ir daug vadybinių sugebėjimų. Šią problemą įmanoma spręsti tik sutelktai ir viena kryptimi dirbant visoms suinteresuotoms pusėms, dedant pastangas tiek ūkininkams, tiek aplinkosaugininkams, įsiklausant ir kalbant argumentais, o ne emocijomis. Diskusijoje šį kartą negalėjo dalyvauti Aplinkos ministras Kęstutis Navickas ir Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, tačiau neabejojama, kad naujoji valdžia pademonstruos iš principo kitokį požiūrį, ir į šią labai konkrečią problemą ir vietoje konfrontacijos pasirinks glaudų bendradarbiavimą. Nuo to bus tik geriau ir ūkininkui, ir vilkui.

Nuoširdžiai dėkojame Tauragės rajono savivaldybei bei jos merui Sigitui Mičiuliui už diskusijai suteiktą salę ir galimybę organizuoti šį renginį. Taip pat dėkojame renginyje dalyvavusiems atstovams iš Tauragės maisto ir veterinarijos tarnybos, Viešvilės gamtinio rezervato, Tauragės ūkininkų sąjungos, Šilalės ūkininkų sąjungos, žiniasklaidos.

 

 

Europos Parlamento nario Bronio Ropės biuro informacija

Nuotraukos – Daivos Puplauskienės

Grafinė medžiaga – Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“