Pėdsekystės dienoraštis: Žuvintė

Rugpjūčio rytai tampa vis paslaptingesni. Ūkas, migla, rūkas, rūkana, niūkana – tai laumių kerų ženklai, kurie praneša bręstančios gamtos aukštutinį tašką. Laumė – anot mitologijos tyrinėtojų – tai mergina kuri įstrigusi martavimo (virtimo marčia) virsme. Šiame taške pasilikusieji gali virsti kuriančiaisiais arba ardančiaisiais. Dėl to senolių pasakojimuose minimos pagelbstinčios ir sunkinančios žmogaus veiklą laumės. Apie mitologiją užsiminiau dėl to, jog praeitą savaitgalį (2019-08-17) lankėme vieną paslaptingiausių upių – Žuvintę.  Šarūnas Laužadis viename savo kūrinių apie Lietuvos kraštovaizdį, pamini Žuvintę – gražuolę mergaitę, kuri pamilusi Moko sūnų vaikštinėjo šiuose miškuose iki tol kol likimas juos įamžino vilku ir upe (spausti čia) . Nepaneigsi, jog ši Ukmergės krašto vieta, kurioje susitinka Žuvintė su Šventąja, pasižymi išskirtiniu šventumu, išminties vietų gausa.

Į pasivaikščiojimą Žuvintės upele susirinko daugiau nei tuzinas pėdsekių. Oras įkaitęs, giedros debesys saulės spindulius nekliudomai palydi Žemės link. Tokiu oru vaikščioti upele – vienas malonumas. Prieš pradėdami išvyką sutariam, jog žengdami stengsimės po savęs palikti kuo mažiau pokyčių, šakas, klampias vietas apeisim kuo atsargiau – kad visa liktų taip, kaip iki mūsų susitikimo pradžios.

Upelė vos poros metrų pločio. Vanduo iš lėto sruvena, tačiau vėsus. Einant matyti, jog ją nuo sausros gelbsti iš gelmės trykštantys šaltiniai, tyro vandens, su mažu kiekiu geležies, nes nematyti rusvų juostų. Vos žengus kelis šimtus metrų vandens lygis pakilo. Bebrai pastatė užtvanką, kurios dėka gan platus upės ruožas užpildytas tyro,  sakyčiau lyg karjere, žalsvo atspalvio vandens. Šis ežeriukas sukuria galimybę tarpti upių augmenijai ir gyvūnijai. Eidami matėme ūdros, audinės, bebrų, elnių, briedžių, šernų, stirnų pėdsakus. Ėjimas upės vaga pareikalauja lankstumo, o einant krantu – kantrybės įveikiant apynių kilimus ir dilgėles. Kuomet pakaitomis seka vanduo, dilgėlės, vanduo, apyniai ir dilgėlės – perteklinės mintys apie rūpesčius kaip mat pradingsta. Esi čia ir dabar, užsisvajosi – gali slystelėti ar šiaip kokį vapsvų lizdą sujudinti, o tada dar vienas naujas pojūtis. Akimirkai sustojome prie milžiniško ąžuolo, kurs savo šakomis siekia apgaubti Žuvintę, kad dangiški spinduliai pernelyg nekaitintų šios upelės vandenų, verpetais virtusių jos kasų… Skamba kanklių stygos, medžių šakose besisukantis vėjas, vandens čiurlenimas pusvalandžiui sustabdo laiką. Žengdami tolyn grožėjomis vis didėjančiais akmenimis į kuriuos atsiremdamas vanduo ima verpetuoti ir kalbėti. Atsiskyrėme į kelias grupeles. Vieni ėjo šlaitu, antri upelės krantu, o treti – Žuvintės vaga. Nepastebėjome, kaip vieni kitų nebematome, tik kartkartėm atsklinda juokas ir skambi girioms paleista giesmė. Vieną akimirką einantieji upelės vaga atsiplėšė nuo Žuvintės. Mes nepastebėjome, kaip šių miškų laumės susuko galvas ir nutekino mus kita upele – Gumbre, kuri ne ką mažiau įspūdinga nei Žuvintė… Kol atsitokėjome jau gerokai nutolom nuo tikslo. Apie pora valandų kitiems teko mūsų laukti. Tačiau 19:00 visi draugėj susiėję grožėjomės Žuvintės šaltiniu. Iki to laiko kol ėjome klaidžiais keliais dalis pėdsekių spėjo išsimaudyti Šventosios vandenyse.

Tolimesnį laiką praleidome prie Mokų. Mėginome susieti rankomis tai, ką mūsų gamtos jausmu gyvenę senoliai siejo savo darbais iki mūsų dienų palikę tyrus vandenis, mūsų širdyse alsuojantį norą tapti darnios būties kūrėjais.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“ (Žuvintės upelė. 2019-08-17)

Keletas kelionės akimirkų. Nuotraukų autoriai: D. Selickaitė, G. Aleksandravičiūtė