Pėdsekystės dienoraštis – Žalioji giria

Žalioji giria – miškų masyvas išsidriekęs Panevėžio, Pasvalio rajonuose ir apimantis didesnį nei 14 000 ha plotą. Pasižiūrėjus į palydovinę nuotrauką – matyti, kad šiam miškų masyvui teko gerokai nukentėti nuo melioracijos, durpių kasimo. Upeliukų vagos dalinai sunaikintos, ištiesintos. Tačiau, tai kas matoma iš viršaus, nesuteikia reikiamo įspūdžio. Tad vedini noro pažinti, pabendrauti, gamtoje sutikti rudens lygiadienį, 2015 metų rugsėjo 19  dieną vykstame į šią girią.

Šeštadienio vidurdienis – esame šiaurinėje Žaliosios girios dalyje. Miške matyti grybautojų palikti automobiliai. Anksčiausieji jų jau juda link savųjų transporto priemonių, kiti  - neseniai atvykę, dar trypinėja ir nekantrauja patirti grybų ieškojimo laimę. O męs neskubėdami judame, grožimės gamta ir stengiamės atrasti gyvūnų paliktas veiklos žymes. Kadangi, dieną prieš šią išvyką didžiojoje Lietuvos dalyje lijo, tad smėlyje kuo puikiausiai matėsi švieži ir seni pėdsakai. Šeštadienį pėdsekiams pavyko atpažinti naminio šuns, stirnos, elnio, šerno, lapės, voverės, barsuko, šeško pėdsakus. Einant pušynu, kuriame labai gražiai įsiterpę beržai, pastebime medyje tupinčią voverę. Kuomet daugelis iš mūsų į ją atkreipėme dėmesį, ji pradėjo atlikinėti nepaprasto grakštumo reikalaujančius šuolius. Ir buvo galima numanyti, kad ji mėgaujasi tiek jai skirtu dėmesiu, tiek savuoju grakštumu ir vikrumu. Atsidžiaugus vieni kitais judame toliau. Tai vienur, tai kitur matyti miško keliuką kirtusių elnių pėdsakai, o tai byloja, kad kuomet sutems, šiame masyve bus galimybė išgirsti elnių rujos garsus, kuriuos skleidžia subrendę patinai. Beeidami aptikome ne tik stirninų, bet ir briedžių nutrintų medžių, ant kurių dar likęs vienas kitas viršugalvio plaukas, žymių. Nors šiuo metu briedžiai taip pat rujoja, tačiau jie santūresni, tad išgirsti jų atsidūsėjimus nevisiems pasiseka. Saulei pradėjus leisti, imamės ieškoti nakvynei vietos. Susirandame. Kuomet patogiai įsitaisome, pastebime, kokią dėkingą vietą išsirinkome. Netrukus danguje pasirodė grįžtančių į Klimbalę ilsėtis gervių būriai, giedrut giedrutėliame danguje sušvito mėnulis. Užverda diskusijos, ką gaminti – sriubą ar košę. Kadangi vaikštinėdami radome keliolika grybų, nutariame gaminti sriubą. Pasidalinę darbais – imamės veiklos. Kol sriuba verda gardžiuojamės žygio dalyvių namuose keptais gardėsiais, kurie tiesiog tirpte tirpsta mumyse, o žolelių arbata neleidžia sužvarbti vėstančiame miške. Aptylam, visai netoliese pasigirsta naminės pelėdos žvygčiojimai, kuriuos kartas nuo karto pertraukia ataidantis šuns lojimas. Taip besėdint, pastebime, kad mus pradeda supti iš nežinia kur atsiradusios boružės. Jų gausybė nenusakoma. Jos viena po kitos lipa ant šalia vienas kito sėdinčių žmonių. Imame juokauti ir džiaugtis tokiu didžiuliu jų susidomėjimu mumis. Pasigirsta įdomus garsas – gal tai vieno iš dalyvių skrandis? Pasirodo, kad ne. Tai iš tolumos ataidantis rujojančio elnio baubimas. Ir jis netilo visą naktį. Jei nesuklydom, tai tą naktį girdėjome trijų elnių atitartines.

Ankstus rytas. Dar tamsu, tad daugelis saldžiai miega. Iš vakaro buvome sutarę, kad prašvitus eisime pasigrožėti bundančia gamta. Nesimiega, atsikeliu ir klausausi, kaip maloniai skamba elnių baubimai. Netrukus išgirstu žvirblinių pelėdų kvyktelėjimus, gervių trimitavimus. Pažadinu dalyvius, kad nors per miegus galėtų išgirsti šį įdomų koncertą. Šviesėja. Iš lėto judame ryto švara dvelkiančiu miško taku. Sustojame ant miško kalvelės ir klausomės, kaip viskas bunda. Ir tą akimirką, kuomet saulė pakyla virš horizonto miškas staigiai atgyja. Lyg kas būtų jungtuką įjungęs. Pradeda skristi gervės, maisto ieškoti čia gyvenantys paukščiai, aptyla elniai, pelėdos, sustiprėja automobilių ūžesys, pasigirsta žmonių balsai. Papusryčiavę ir sutvarkę aplinką, kurioje buvome, pajudame link Rūdbalės pelkės. Kaip paaiškėjo – ji sausut sausutėlė. Grįžtant link automobilių, akį patraukia nuostabus poros šimtų metų senumo pušynas. Žygiuojant mišku mums teko matyti vieną kitą seną pušį, bet kuomet pamatėme tokio amžiaus pušyną netekome žado. Juk, kai pagalvoji, kiekviena pušis svajoja taip atsiskleisti, išraityti šakas, iškelti save į dangų, parodyti savo didybę, bet kažkodėl tik mažajai daliai jų taip lemta…

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Kelios žygio akimirkos