Pėdsekystės dienoraštis – rugpjūčio vakaras

Būna dienų, kuomet pasižiūrėjus į mėlynuojantį dangų iš kaži kur sukyla noras nuvykti atokiau nuo miesto šurmulio ir stovėti taip kaip stovi medžiai. O vėjas lai linguoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Ramuma, brandumas ir po truputį bundantis suvokimas žadina ir neleidžia pasiklysti kasdienybės labirinte. Nežinia ar medžių lapai ilgėdamiesi lietaus pagelto ar vis dėlto pajuto artėjantį rudenį. Tačiau, tai nieko nekeičia, nes miškas atrodo užburiančiai. Keliukai, kurie vasaros metu žaliavo, dabar pasidabinę geltonos spalvos lašais, kuriais eiti basomis reikia, kad pajustum Žemės šilumą, žolės ir lapų švelnumą. Štai, dar mėlynių kelmelis, kurio uogų nespėjo Žmogaus ranka ar lapės liežuvėlis nugriebti. Pasinaudojęs proga, skinu ir galvoju, kaip nuostabu ragauti ir dėkoti Miškui už jo dosnumą. Kuomet pradedi mėgautis esama akimirka, pradingsta būsena, kad kažką prarandi… Ilgai neužsibūnu, nes miškas kviečia eiti tolyn. Keliuko šonuose auga avietynas, kuris vasaros viduryje buvo pilnut pilnutėlis aviečių, o dabar telikusios tik kelios uogelės. Miško gyduoliai – uodai, nedrąsiai išskrenda pasidairyti, kas užsuko pas juos į svečius. Bet jie visai netrukdo, kuomet esi ramus, nurimsta ir uodai. Užmatau gervuoges, kurios priverčia stabtelti. Šios tamsiosios miško avietės beveik prinokusios. Be skubėjimo stengiantis pajausti skonį, kvapą vaisiaus, kurį subrandino augalėlis nejučiomis ateina soties jausmas. Ir nereikia visų uogų suvalgyti, užtenka vos keletos jų. Tą dieną pavyko nuraminti protą, tad visai nesunkiai sekėsi suprasti, kada laikas pasilikti ilgėliau, o kada – judėti toliau. Prieinu nedidelę aikštelę. Nusprendžiu atsisėsti ir ramiai stebėti, kas vyksta aplinkui. Ilgai laukti neteko… Kaip grakščiai skraido laumės ant savųjų žirgų, kurie tai priartėja, tai vėl nutolsta, susikauna vienas su kitu. O ir Saulė laiptelis po laiptelio leidžiasi į savuosius nakties rūmus. Ją palydėdamos gervės užtrimituoja savais trimitais. Pakėlęs akis į dangų stebiu grįžtančius jų pulkus. Tuo metu virš manųjų akių praskrenda skėtsakalis. Pora gražių apsisukimų ir laumžirgis paukščio snape. Gerokai sutemo, bet nesinori niekur judėti. Akių vokai patys užslenka, tik ausys stengiasi klausytis. Tolumoje pasigirsta žvirblinės pelėdos švilpavimas, kuris tinka šalia ramaus medžių ošimo, jerubės sparnų plasnojimo, gervių buriavimosi garsų. Išgirstu silpną šnarėjimą. Norisi pasižiūrėti, bet stengiuosi tik klausytis ir įsivaizduoti kas vyksta. Neištveriu, vos vos praveriu akis ir su nuostaba stebiu, kaip visai šalia atpėdino lapė ir dvejoja ar praeiti pro šalį ar ieškoti kito praėjimo. Pajutusi mano žvilgsnį nenoriai pasuka atgalios… Dangų uždengė plonas debesų sluoksnis, tuo būdu panaikindamas takoskyrą tarp to kas yra aukščiau ir žemiau medžių viršūnių. Vėl girdžiu žingsnius. Bet jie garsesni nei miško gudruolės tepsėjimai. Kuomet žingsniuotojus ir mane teskiria keletas metrų atsimerkiu ir pradedu dairytis. Proto ramybė susidrumsčia, tą pajaučia ir gyvūnas. Tad, neramiai prunkštelėdamas iš lėto atsitraukia ir ištirpsta tamsoje…

Ačiū tiems, kas dilinasi nuoširdumu ir stengiasi dėl visų labo

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“