Straipsniai
Nepaisant visko, jie vis dar staugia
Kalbant apie vilkų išsaugojimą dažniausiai sakoma, kad tai požiūrių kova tarp miestiečių ir kaimo vietovių gyventojų. Tiesos šiuose žodžiuose iš tikrųjų yra. Mieste gyvena didesnė dalis gyventojų, pasisakančių už vilkų apsaugą. Per žmonijos istoriją požiūris į šį plėšrūną dramatiškai keitėsi. Vis daugiau žmonių apsigyvenant miestuose, per pastaruosius kelis dešimtmečius į vilkus pradėta žiūrėti kur kas tolerantiškiau nei XVIII a., XIX a. ir XX a. pradžioje. Tačiau šioje kruvinoje vilko ir žmogaus santykių istorijoje taškas vis dar nepadėtas. Atsigaunančios plėšrūnų populiacijos įvairiose šalyse nuolat kelia karštas diskusijas tarp skirtingų požiūrių šalininkų. Grėsmės vilkų populiacijoms, kurios atrodė kaip nedovanotinos praeities klaidos, šiandien vėl gali sugrįžti.
Šiuo straipsniu kviečiu žvilgtelėti į praeitį ir prisiminti, kaip įvairiausiais būdais žmogus naikino vilkus, dažnai be jokio aiškaus ir suprantamo tikslo. Galbūt taip suprasime, kad esame skolingi šiems žvėrims teisę gyventi.
Žmogus ir vilkas
Kada vilkas nusikalto žmogui – sunku pasakyti. Senovėje būta įvairių tautų ir genčių, kuriose vilko įvaizdis kito nuo patikimo sąjungininko ir medžioklės mokytojo iki nepageidaujamo, tačiau gerbiamo plėšrūno. Baltų mitologijoje vilkas laikytas teigiamu gyvūnu. Itin neigiamai į jį pradėta žiūrėti Senojo žemyno gyventojų visuomenėse viduramžių pradžioje. Neigiamą įvaizdį sustiprino religiniai įsitikinimai ir plėšrūno demonizavimas. Vilke buvo „įkūnytos“ blogiausios žmonijos nuodėmės ir tai dar labiau pateisino „bausmes“ šiam plėšrūnui. Inkvizicijos laikais bažnyčia persekiojo įsivaizduojamus vilkolakius, o vilkai buvo laikomi velnio šunimis, saugančiais pragaro vartus. Pradėjus masiškai plisti gyvulininkystei, vilkas tapo naikintinu kenkėju. Medžiotojai šiuos žvėris kaltino dėl kanopinių gyvūnų populiacijų mažėjimo, nors dėl to buvo kalti patys.
Laikui bėgant, Senojo žemyno gyventojai, keliaudami į kitas pasaulio šalis, vilkų naikinimo paniką pasėjo ir svetur. Azijoje neapykanta šiems gyvūnams plito taip pat kaip ir Vakarų šalyse. Didėjant žmonių galimybėms, šioje pasaulio dalyje vilkai buvo naikinami labai plačiai.
Spartėjant pasaulinei globalizacijai ir modernizacijai, žmogus save ėmė suvokti kaip laukinės gamtos tramdytoją, o vilkas simbolizavo vis dar nepažabotą natūralią gamtą, todėl pagal to meto samprotavimą turėjo būti sunaikintas. Visuomenės nuomonė apie vilkus iki šių dienų išlieka pačiu svarbiausiu veiksniu, tiesiogiai lemiančiu šių plėšrūnų išlikimą.
Naikinimo geografija
Ko gero, pirmiausia vilkai buvo išnaikinti Britanijoje. Paskutinis vilkas čia nušautas XVI a. pradžioje. Plėšrūnų naikinimui įgavus valstybinį mastą, buvo skatinama šiuos žvėris žudyti mokant premijas, vėliau tokia metodika buvo naudojama daugelyje pasaulio vietų kaip efektyvi priemonė. Vis labiau plintant naikinimo manijai, Škotijoje, siekiant išgyvendinti paskutinius vilkus, buvo sudeginti ištisiniai miškų plotai. Vidurio Europoje vilkų skaičius drastiškai ėmė mažėti XVIII a., kol galiausiai XIX a. pradžioje šių plėšrūnų nebeliko. Danijoje paskutinis vilkas nušautas 1772 m. Šveicarijoje žvėrys išnaikinti dar prieš XIX a. pabaigą. Vokietijoje su jais buvo baigta 1899 m. Prancūzijoje vilkams naikinti buvo sukurti specialūs medžiotojų būriai, kuriems už tokią veiklą buvo atlyginama iš valstybės iždo ir 1934 m. šių plėšrūnų čia nebeliko.
Švedijoje masiškai vilkus persekioti pradėta 1647 m. skatinant premijomis. Tuo pat metu medžiotojai beveik išnaikino briedžius ir elnius – pagrindinį vilkų grobį. Plėšrūnai buvo priversti medžioti žmonių auginamus gyvūnus. Šios aplinkybės lėmė dar didesnį spaudimą ir taip nepajėgiančiai atsilaikyti vilkų populiacijai. XX a. kovai su plėšrūnais buvo naudojami net sniegomobiliai. Manoma, kad šioje šalyje paskutinis vilkas nugalabytas 1966 m. Po šio laikotarpio vilkas buvo įtrauktas į saugomų rūšių sąrašus. Nustojus naikinti, šių žvėrių populiacija Švedijoje atsikuria, tačiau labai iš lėto. Panašus scenarijus būdingas ir Norvegijai.
Suomijoje po II pasaulinio karo vilkų skaičius didėjo, priklausomai nuo Karelijoje gyvuojančios populiacijos gausumo. Rytų Europos šalyse, nepaisant nedidelio gyventojų skaičiaus, vilkų labai sumažėjo XIX a. pabaigoje. XX a. viduryje Lenkijoje jų buvo likę tik rytinėje šalies dalyje, apaugusioje mišku. Vėliau, uždraudus vilkų medžioklę, jų skaičius ėmė didėti.
Baltijos šalyse šie plėšrūnai niekada nebuvo išnaikinti, tačiau jų skaičius, kiek pakilęs pokario laikotarpiu, greitai buvo sumažintas XX a. viduryje.
Slovakijoje vilkai išnyko XX a. pradžioje, tačiau vėliau jų populiacija atsikūrė rytinėje šalies dalyje. Čekijoje šie žvėrys labai reti iki šiol. Rumunijoje jų gyveno palyginti daug. Mažiausiai vilkų šioje šalyje buvo 1967 m. – apie 1 500 plėšrūnų. Šiaurinėje Graikijos dalyje yra išlikusi labai nedidelė vilkų populiacija. Italijoje buvo bandoma išnaikinti šiuos gyvūnus taikant Prancūzijos patirtį, tačiau pasiekti panašaus rezultato nepavyko ir nedidelė plėšrūnų populiacija kalnuotose Alpių vietovėse gyvuoja iki šiol.
Rusijoje 1976–1988 m. kasmet buvo pristatoma apie 30 tūkst. vilkų kailių. Tačiau, nepaisant valstybiniu mastu suplanuoto vilkų išnaikinimo, iki 1981 m. dėl įvairių priežasčių jų populiacijos nebuvo išžudytos. Jungtinėse Amerikos Valstijose vilkų naikinimo kampanijos, pradėtos kaip plėšrūnų kontrolės programos, peraugo į tragišką genocidą, dėl kurio iki 1930 m. plėšrūnai buvo išnaikinti beveik visose 48 valstijose. Vien Montanoje buvo išžudyta 100 tūkst. vilkų. Vėliau, vykdant šių plėšrūnų reintrodukcijos programas, jų skaičius kai kuriose valstijose atsikūrė. Kanadoje ir Aliaskoje vilkai nukentėjo ne taip stipriai kaip JAV ir išliko iki šių dienų, nors tam tikrais laikotarpiais buvo labai uoliai persekiojami.
Nuodai ir spąstai
Tinkamiausias ir geriausiai dokumentais patvirtintas vilkų naikinimo būdo pavyzdys yra iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šioje šalyje karas plėšrūnams buvo paskelbtas apie 1609 m. Tuo metu iš Vakarų atkeliavo pirmieji galvijai. Vėliau vilkų persekiojimas įgavo šiandien net neįsivaizduojamus žudymo mastus. Buvo pateisinamos ir netgi skatinamos visos kada nors išrastos priemonės šiems plėšrūnams sunaikinti. Jie buvo žudomi dėl mokamų premijų, dėl kailių, didžiosios faunos medžiotojai juos persekiojo dėl trofėjų, mokslininkai – dėl duomenų, kiti mokantys elgtis su ginklais šaudė tiesiog dėl to, kad nelaimėliai pasipainiojo po kojomis ar dėl pramogos ir mados, o žemių savininkai, fermeriai reikalavo išnaikinti visus vilkus iki vieno jiems priklausančiose valdose. Tai niekaip negali būti paaiškinama plėšrūnų kontrole probleminėse vietovėse, nes buvo žudoma visur, nepaisant jokios logikos.
Profesionaliems vilkų naikintojams valstybė netgi mokėjo pastovų atlyginimą, juos ir visus kitus norinčius užsidirbti aprūpindavo nuodais, spąstais ir kitomis priemonėmis. Labiausiai buvo paplitęs nuodijimas strichninu, arsenu ar cianidu. Šie nuodai būdavo išmėtomi kur tik įmanoma, šalia jauniklių vedimo vietų įterpiami į mėsą, į nustipusių galvijų maitą ar specialiai paskerstų gyvulių skerdieną, buvo užnuodijamas net vanduo. Taip sunaikinta ne tik neįsivaizduojama gausybė vilkų, bet ir milijonai kitų žinduolių bei paukščių. Nuo vilkams skirtų nuodų krisdavo naminiai gyvuliai, būta netgi žmonių aukų.
Kankinama žūtis vilkų laukdavo ir spąstuose, įkalinančiuose juos už galūnių. Tokių spąstų būdavo paspendžiamas milžiniškas kiekis. Įkliuvusį vilką pribaigdavo šūviu ar tiesiog uždaužydavo lazda. Už pristatytas žvėrių uodegas ir ausis valstybė mokėdavo vis didesnes sumas ir tai skatino ko ne kiekvieną imtis šio kruvino reikalo. Samdiniai ieškodavo vilkų vados vietų, iš jų paimdavo jauniklius ir užmušdavo.
Sunku pasakyti, ką mąstė to meto žmogus iš guolio traukdamas inkščiančius kamuoliukus, kurie veikiau primindavo mažą šunytį nei naikintiną plėšrūną. Tačiau nemaža dalis žmonių ne šiaip sau naikino vilkus, o kankino juos apipildami benzinu ir uždegdami gyvus, išplėšdavo žandikaulius iš burnos, nupjaudavo achilo sausgysles ir palikdavo suluošintus šliaužioti priekinėmis kojomis, užpjudydavo šunimis. Aprašyti atvejai, kai jodami drauge keli raiteliai vydavo vilką į atvirą vietą, užmesdavo kilpas ant kaklo ir pasukdavo arklius į skirtingas puses, kilpos verždavo tol, kol plėšrūno galva pakibdavo kaip maišas.
Gana plačiai buvo paplitęs vilkų šaudymas automatiniais ginklais iš žemai skrendančio lėktuvo. Šis užsiėmimas buvo laikomas pramoga, sportiniu šaudymu ir turėjo didelę komercinę paklausą. Tokių skrydžių metu būdavo išžudomos ištisos vilkų šeimos, ypač atviresnėse vietovėse, kur pasislėpti nebuvo galimybės. Sportiniu entuziazmu pasižymėjo ir vilkų persekiojimas sniegomobiliais. Galiausiai, persekiojami net ir saugomose teritorijose, XX a. viduryje vilkai buvo išnaikinti beveik visose valstijose. Negausios grupelės išliko nuošalesnėse ir kalnuotose vietovėse. Kiek šių plėšrūnų buvo nugalabyta, tiksliai nežinoma – gal 2 milijonai, gal daugiau, o kai kurie vilko porūšiai išnyko negrįžtamai.
Vilkai Lietuvoje
Pasaulinė vilkų naikinimo manija neaplenkė ir mūsų šalies. Koordinuotai, didesniais mastais juos persekioti pradėta carinės valdžios laikotarpiu, dairantis į Rusijoje taikomas praktikas. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad Vilniaus gubernijoje XIX a. viduryje per penkerius metus nugalabyta apie 2 250 vilkų. Lietuvos teritorijoje tuo pačiu laikotarpiu – apie 3 500 plėšrūnų. Žinoma, į šiuos duomenis reikia žiūrėti atsargiai, nes skaičiai dėl įvairių priežasčių gali būti išpūsti. Vilkus persekiojo valstiečiai, kartais kariuomenės daliniai, taip pat medžiotojai vilkų specialistai, jėgeriai. Už sunaikintus vilkus buvo mokamos premijos, o jėgeriams – atlyginimai. Medžiotojai, pristatę mažiau nei 15 suaugusių vilkų uodegų per metus, už kiekvieną nepristatytą uodegą turėdavę sumokėti po 4 rublius.
Vienas labiausiai pasižymėjęs vilkų medžioklės organizatorius entuziastas buvo grafas Jonas Tiškevičius. Jo rengiamų medžioklių metu 1849 m. Kauno gubernijoje (Ukmergės, Panevėžio, Kauno ir Zarasų apskrityse) buvo nugalabyti 273 vilkai. 1850 m. – 324 vilkai. Daugiausia plėšrūnų nuo medžiotojų rankų krito 1852 m. – 431 pilkis. Apskaičiuota, kad per 1848–1852 m. laikotarpį Kauno gubernijoje buvo sunaikinta daugiau kaip 1 200 vilkų, daugiausia Ukmergės, Zarasų apskrityse, mažiausia Kauno, Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskrityse. Vėliau vilkų naikinimą sustabdė 1831 m. sukilimas, po kurio carinė valdžia konfiskavo ginklus.
Sovietmečio laikotarpiu, įsigalėjus kolūkiams ir medžioklės ūkiams, vilkų persekiojimo būdai nesiskyrė nuo taikomų visoje Sovietų Sąjungoje. Vilkai buvo nuodijami, gaudomi spąstais, medžiojami, išimami iš guolių jaunikliai, neapsieita ir be kankinimų. Už pristatytus šių žvėrių kailius buvo mokamos premijos. Tačiau jau to meto leidiniuose apie gamtą ir medžioklę užsimenama ne tik apie vilkų plėšikavimus ir daromus nuostolius, bet ir apie tai, jog tam tikras pilkių skaičius vis dėlto reikalingas.
Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad Lietuvoje vilkų skaičius stipriai keitėsi. 1934 m. jų priskaičiuota 112, karo ir pokario metais vilkų populiacija išaugo ir siekė 1 723 (1948 m.). Stipriai medžiojami plėšrūnai tapo reti ir 1968 m. jų suskaičiuota tik 40. 1979 m. skaičius padidėjo iki 250. Šiais skaičiais labai pasitikėti neverta, nes neaiški skaičiavimo metodika, tačiau bendros tendencijos rodo gausumo kitimą. Iki mūsų dienų vilkų skaičius svyruoja tarp 200 ir 300 žvėrių, taikant kvotas, per metus sumedžiojama apie 40–50 plėšrūnų.
Atomazga
Nepaisant plataus masto naikinimo ir neapykantos, vilkas sugebėjo išlikti, o daugelyje vietų dėl apsaugos ir populiacijų atkūrimo programų bei didėjančios tolerancijos jų populiacijos atsikūrė. Atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie amžiams pakeitė iki absurdo klaidingas dogmas apie šių žvėrių elgseną ir biologiją. Daugelyje Europos valstybių vilkus imta saugoti, jų populiacijos atsikuria.
Europoje vilkas įtraukiamas į Berno konvencijos ir Buveinių direktyvos priedus kaip prioritetinė rūšis. JAV šie plėšrūnai įrašyti į griežtai saugomų rūšių sąrašus. Daug kur uždraudžiama jų medžioklė, kai kuriose Amerikos valstijose ir Europos šalyse už vilkų padarytą žalą gyvulininkystei mokamos kompensacijos.
Atrodytų, kad vilkai išgyvena renesanso laikotarpį, tačiau yra dar daug bet. Nuo to laiko, kai šių plėšrūnų populiacijos ėmė atsigauti, padažnėjo išpuolių prieš laikomus galvijus. Daugumoje vietų kaimo bendruomenės pradėjo reikalauti mažinti vilkų skaičių ar net juos naikinti. Ypač neigiamas požiūris į šiuos žvėris pastebėtas tose vietose, kur jų jau seniai nebūta, žmonės tiesiog atprato nuo šalia jų galinčio gyventi plėšrūno.
Kai kuriose Amerikos valstijose ir Kanadoje įteisintas vilkų nuodijimas, kur kyla konfliktų, leidžiama lokaliai juos naikinti. Vis daugiau valstijų reikalauja vilką išbraukti iš saugomų rūšių sąrašų. Rusijoje šie žvėrys niekada nebuvo saugomi, tam tikrose apskrityse jie naikinami iki šiol visomis įmanomomis priemonėmis. Švedijoje leista ir taip negausių vilkų medžioklė, tačiau vykstant teismams ji sustabdyta. Vokietijoje ir Prancūzijoje, atsirandant vilkų, ūkininkai telkiasi į organizacijas ir reikalauja užkirsti kelią plėšrūnų plitimui. Daugelyje Europos šalių, kur vilkai saugomi ir atsikuria, išaugo brakonieriavimo mastai.
Lietuva, kaip ir kitos šalys, – ne išimtis. Kiekvienais metais keliamas klausimas dėl medžioklės kvotų nustatymo. Taigi vilko kaip rūšies ateitis lieka neaiški. Didėjant žmonių skaičiui pasaulyje ir vykstant ekspansijai į dar kol kas žmogaus veiklos nepaliestas žemes, konfliktai neišvengiami. Šių plėšrūnų išlikimas labiausiai priklauso nuo mūsų požiūrio į juos ir supratimo.
Aivaras Jefanovas
„Žurnalas apie gamtą“ 2012 Nr. 6 (54)