Straipsniai

Išvyka į Vilkų mišką ir ne tik

2015-07-19 | Kategorija: Straipsniai | 1 komentaras

Šalia miežių lauko

Kur nukeliauti šį kartą? Lietuvoje apstu gražių vietų. Atsiverčiu „Lietuvos atlasą“ – didelę, sunkią, skaniai kvepiančią knygą. Lietuvoje daugybė vietovardžių, kurių pavadinime vienaip ar kitaip skamba vilkas. Net 93 – nurodo atlasas! Na gerai, o kiek miškų? Randu tik 1! Puiku, čia ir vyksime. Nesvarbu kaip – traukiniu, motociklu ar automobiliais, o tada – pėstute. Tik kiek neramu nežinoti, ar kitiems dalyviams patiks „išvyka be plano“.

Susirenkame senbuviai ir nauji „Baltijos vilkas“ nariai bei keli „prijaučiantys“ vilkams. Linksmai švilpiame vienas paskui kitą. Laurynas su Vaidu ir Gintare lekia pirmi, mūsų (Aldona, Uldė, Šarūnas ir Lina) ekipažas vejasi, o Andrius išdidžiai dūmina iš paskos. Išdidžiai, nes taip atrodo žvelgiant į galinio vaizdo veidrodėlį: šalia, už jo nugaros, grakščiai pastačiusi ausis keliauja ir Vega iš Vilkšunių giminės.

Prieš išvyką pavyko sužinoti, kad miškas – privatus. Girininkas nurodė vietinį gyventoją, kuris galės šį bei tą papasakoti, ir pasiūlė Vadaktų parduotuvėje pasiklausti, kur rasti jo gryčią. Randame! Sužinoję, ką miške galima pamatyti (medžiotojų susirinkimo vieta-sodyba, smegduobė, „įprastas miškas, nieko ten gražaus“) riedame jo link.

Šalia įstabaus, milžiniško miežių lauko tvarkingai surikiuojame automobilius, persiauname batus. Seni vilkai aunasi botais (nors kai kurie iš jų ir suabejoja, ar reikės), vilkiūkščiai avi žygio batais tvirtais padais, o „prijaučiantys“ įsispyrę į miesto/laisvalaikio batelius.

Išžygiuojame. Palei miežių lauką ima pilti lietus, bet neilgam. Vėliau keliaujame molingu, pažliugusiu, balomis ir purvu pasidengusiu miško keliu. Sukame į kairę, į dešinę, Gintarė ir Lina džiaugiasi augalais, net per vėl užpuolusią liūtį lekia pažiūrėti barščių ir padiskutuoti apie jų ruošimo receptus, taip pat aptinkame ir įvairių pėdsakų: briedžio, stirnos, elnio, šerno. Vėliau sugalvojame, kad taip nebeįdomu ir nosies tiesumu sulendame į brūzgynus. Pradžioje braunamės pro liaunus lazdynus – jų ploni, tvirti kamienai dailiai blizga it bronza padengti. Vėliau neriame į aukštesnes už mus pievas. Smagu, tik po kojomis reikia žiūrėti, nes tai senoka kirtavietė, o nuvirtę kamienai apaugę žolėmis ir krūmais. Tarp mūsų kojų pirmyn atgal nardo ir žvaigždutė – Andriaus Vega. Nors išlindusi saulė degina nugaras, atkakliai ieškome smegduobės.

Smegduobė atkakliai nesirodo, o per virš galvos susiveriančias žoles toliau kelių žingsnių nieko nematyti, todėl keliaujame kliaudamiesi intuicija. Po kiek laiko ji vėl išveda į jau pažįstamą pažliugusio molio kelią. Sukame atgalios, nes vakare dar numatytas apsilankymas Pašilių miške. Miežių laukas skendi vakarėjančios saulės spinduliuose. Jie žėri it auksiniai ir dailiai siūbuoja vėjyje. Debesys kunkuliuoja balta ir pilka spalvomis, pro juos spindi saulė. Lietuva, kurią norisi ranka paglostyti. Neskubėdami, pažirę kas kur, pakeliui stebime, klausomės ir per žiūronus gaudome gerves. Prašydama žaisti, laukuose slapstosi ir Vega, matyti tik kartkartėmis išnyranti uodega.

Pučia stiprus vėjas. Šiek tiek pavargę, murzini, bet laimingi mes. Toks tas Vilkų miškas. Ir kaip smagu jame pasivaikščioti be didelio tikslo, be sustyguotų planų, tiesiog pasibūti ir juoktis kartu.

Aldona Juozaitytė, GAA „Baltijos vilkas“

Žvėrių stebėjimas Pašilių miške

Pagal planą toliau keliaujame į Pašilių mišką, plytintį Krekenavos regioniniame parke. Labiausiai tikimės pamatyti jau senokai lankytus laisvuosius stumbrus. Dar bevažiuojant kelią kerta danieliaus patelė su dviem simpatiškai taškuotais mažyliais – palaikome tai geru ženklu. Susibūrę sutartoje vietoje pasikalbame apie dabartinę stumbrų situaciją ir prieš juos rezgamus planus. Pašilių banda saugi, tačiau kėdainiškius ketinama perkelti į aptvarus Dzūkijoje ir Žvėrinčiuje.

Išlydime Aldonos ekipažą – deja, jiems jau metas sukti namo. Saulė artėja link horizonto, todėl nieko nelaukdami kylame į vakarinį apsižvalgymą. Sparčiu, bet tyliu žingsniu, vienas paskui kitą pėdiname link bičiulių nurodytos stumbrų pamėgtos vietos. Miškas jau rimsta. Ant keliuko vis matosi stirnų, šernų, elnių, danielių pėdsakai – išties šis miškas gausus kanopinių žvėrių. Eidami klausomės kiekvieno garselio, kuris pasakoja apie bebundantį vakarinį žvėrių gyvenimą.

Pasiekiame durpingąjį pakraštį. Čia žemė juoda it naktis. Tokiai derlingai žemei būdinga aukšta ir vešli žolė, todėl mūsų keliukas susitraukia. Tenka bristi per žaliąją jūrą, kol pasiekiame miško pakraštį. Tolumoje driekiasi kviečių, miežių ir rapsų laukai. Žvėrių nesimato. Judame toliau pakraščiu, stebėdami čionykščius augalus.

Ir štai pasiekiame miško kampą, o už jo tolumoje – taip norėtų sutikti trijų stumbrų patinų siluetai. Čiumpame žiūronus ir tyliai aptarinėdami stebime šių tauriųjų žvėrių būtį. Matyti, kaip visi atkuto iš susijaudinimo. Stirna, pamačiusi naujus stebėtojus su keistomis didelėmis stiklinėmis akimis, nušuoliuoja tolyn į laukus. Netrukus iš miško išnyra elnė su mažyliu, neskubėdami pradeda mėgautis dar nesubrendusiais kviečiais.

Pasigrožėję žvėrių vakariniais užsiėmimais, įvertiname vėjo kryptį bei stiprumą ir nusprendžiame pabandyti priartėti prie stumbrų. Mus pridengia kalvelė, stumbrai dingsta iš akių, todėl ramiai ir nieko per daug nesitikėdami lankstu judame link numatytos vietos. Tik staiga visai šalia, tarp miežių stiebų išvystame tamsų siluetą. Pasilenkę tylomis greitai sliūkiname link netoliese stovinčio medžiotojų bokštelio. Laimei, vėjas kvapą neša miško pakraščiu. Tyliai lipame į bokštelį, pasikeliame virš miežių lauko, ir visai greta išvystame keturis ruduosius milžinus. Vaizdas didingas ir nuostabus. Gėrimės pasikeisdami, nes bokštelis ankštokas. Prisisotinę didingos stumbrų ramybės, tyliai judame link nakvynės vietos. Beeinant su mumis pasisveikina dar visai mažučiai lapiukai, įtariai nužvelgia iš pamiškės šnipą iškišęs šernas-žvalgas.

Grįžę vakarieniaujame, smagiai dalinamės įspūdžiais. Nutariame kitą rytą keltis auštant ir aplankyti dar vieną miško pakraštį, kur ne per seniausiai matyta pagrindinė stumbrų banda. Pabudina žadintuvas. Nors dar velniškai anksti, bet jau švinta. Ilgai nelaukdami sėdame į automobilius ir pajudam link numatytos vietos. Pasidaliname į dvi grupeles. Mes – Vaidas, Laurynas, Lina ir Andrius – sukame link vakarinėje miško pusėje esančios įlankėlės. Išlipame ir prietemos vis dar gaubiamame miške patyliukais žygiuojame rytine vėsa dvelkiančiu eglynu. Dangus vis labiau šviesėja. Artėjame link į mišką įsikirtusio kviečių lauko. Pastebėję medžiotojų bokštelį, daug nesvarstydami ropščiamės į jį.

Prieš mūsų akis atsiveria miško gyvasties pripildytas amfiteatras. Visai šalia linksmai sau pasibaksnodami maitinasi keturi šerniokai. Jų mamos nesimato. Tolėliau išdidžiai pasitempęs braidžioja elnias. Iš kviečių lauko išnyra stambus šernas ir nurisnoja link mūsų. Tyliai stebime, klausomės. Pasisukiojęs visai netoli mūsų, dingsta miško tamsumoje – maitinimosi metas baigės, dabar laikas slėptis. Tolumoje stebime elnių būrį, judantį per laukus link miško. Gyvybė verda, gal žvėrys nujaučia, kad mes jiems nekeliame jokios grėsmės?

Valandėlę pasigėrėję nutariame žingsniuoti link miško kampo, kur nuėjo elnių būrys – gal jie ten visi mūsų laukia? Kiek sustirę bokštelyje, sparčiu žingsniu pėdiname link nusižiūrėtos vietos. Ore tvyro žvėries kvapas, jaučiame jų buvimą šalia. Pagaliau išlendame iš už paskutinio alksnio ir dideliam visų džiaugsmui kiek tolėliau išvystame ramiai besiganančią stumbrų bandą. Einame šiek tiek arčiau – tiek, kad neišgąsdintume šių itin jautrių milžinų. Kirsdami miško kampą girdime šalia traškančias šakas, bet per lapų tankmę nieko nematome.

Pasiekiame žvėrių sumintą takelį iš miško. Išlendame ir patyliukais taisomės stebėti stumbrų šeimynos. Atrodo, likome nepastebėti. Suskaičiuojame apie 25 ruduosius kalnus, būryje – keli jaunikliai. Mums besižavint reginiu, vienas iš sargų atsisuka į mūsų pusę, banda suklusta. Didžioji stumbrė vedlė apsisprendžia ir iš lėto pajuda tolyn. Banda lyg dar bando suprasti, kas vyksta, bet, nors ir nenorom, visi pasuka paskui vedlę – toliau nuo tos vietos, kuri sukėlė neaiškų įtarimą. Ypač jautrūs gyvūnai, kurie labiau už viską bijo žmogaus ir jo kvapo. Akimi palydime lėtai nukrypuojančius savo draugus ir pasukame atgal.

Grįždami prasilenkiame su keliuku bidzenančiu simpatišku mangutuku bei kažko nerimstančia miškine kiaune. Virdami šviežių liepžiedžių arbatą sulaukiame kitos grupės. Pasirodo, jiems rytinis pasivaikščiojimas irgi buvo turtingas – žvėrys šįryt nesigėdijo pasirodyti visu savo gražumu. Dar gerą valandą aptarinėjame, ką matėme, dalinamės mintimis apie gamtą, miškus ir žvėris. Deja, netrukus ateina metas sėsti į automobilius ir traukti namo.

Žygis pavyko. Pamatėme praktiškai visus kanopinius, išskyrus užsispyrėlį briedį. Patirti įspūdžiai visus dar labiau pririšo prie šių derlingų ir gyvūnų pamėgtų miškų, ir neabejotinai sugrąžins dar ne kartą atgal. Šie trumpučiai susitikimai su mūsų Lietuvos žvėrimis dar labiau sutvirtina supratimą, kad jie yra neabejotinas ir neįkainojamas mūsų šalies turtas, kurį verta saugoti. Ir tereikia šiek tiek ryžto, kantrybės ir žinių, kad galėtum mėgautis nepakartojamu buvimo miško gyvybės apsuptyje pojūčiu. Kuris pripildo ramybės ir taurumo, nuo kurio jautiesi visapusiškai praturtėjęs.

Andrius Laurinavičius, GAA „Baltijos vilkas“

Nuotraukų autoriai: Aldona Juozaitytė, Gintarė Žalkauskaitė, Lina Paškevičiūtė, Lina Pranevskaja.

Google GmailEmail

Sveiki,
domitės GAA „Baltijos vilkas“ veikla?
Užsiprenumeruokite vilkai.lt naujienas el. paštu ir nepraleisite nė vieno mūsų straipsnio!