Renginys Pelkių dienai Kamanų rezervate

Vasario 2-4 dienomis įvairiose Lietuvos vietose buvo minima Tarptautinė pelkių diena, kuri pažymi 1971 metais gimusią Ramsaro konvenciją. Tai Jungtinių Tautų konvencija dėl pelkių, turinčių tarptautinę reikšmę, ypač vandens ir pelkių paukščių apsaugai. Lietuvoje tokių Ramsaro konvencijos saugomų objektų turime net keletą. Vienas iš jų – Kamanų valstybinis rezervatas, kuris vasario 3 dieną tapo atviras visuomenei. Rezervato direkcija pakvietė pasiklausyti paskaitų, po to sekė žygis į pelkes. Paskaitas skaitė atvykę Gamtos apsaugos asociacijos “Baltijos vilkas” atstovai. Šios asociacijos įkūrėjas A. Gaidamavičius papasakojo apie vilkus ir Kamanų rezervatą pateikė kaip puikų pavyzdį to, kaip žmonėms ir šiems plėšrūnams įmanoma taikiai sugyventi. Žmonės daug mažiau patirtų žalos savo auginamiems naminiams gyvuliams, jei patys nekenktų vilkams, neardytų jų šeimų medžioklėmis, nedarytų žalos jų buveinėms. Todėl čia, Kamanų rezervate, gyvenanti pati didžiausia Lietuvoje vilkų šeima per pastaruosius du dešimtmečius nė vieno naminio gyvulio nėra papjovusi, išskyrus vieną valkataujantį šunelį, kartą užklydusį į šias pelkes. Kitas aktyvus gamtosaugininkas R. Pakeris atvežė filmuotos medžiagos iš Juodymo pelkės (Rokiškio rajonas). Dėl jos eksploatavimo varžosi net dvi bendrovės, bet gera žinia yra tai, kad Aplinkos apsaugos agentūra davė neigiamą išvadą ir bent jau kol kas pelkėje gyvenantys kurtiniai yra saugūs. Nemaloniai nustebino tik tai, kad poveikio aplinkai įvertinimo ataskaitą parengę VU gamtininkai nieko vertingo šioje pelkėje nerado ir pelkės sausinimui pritarė. Čia pat prisimeni posakį “kas pinigus moka, tas ir muziką (šiuo atvejų PAV) užsako”. Sovietmečiu Lietuvoje numelioruota 80 proc. visų pelkių, ištiesinta didžioji dalis mažų upelių, šiandien galėjusių būti laukinės gamtos ir ekologinio turizmo rojumi. XXI amžiuje tokie barbarizmo aktai neturi pasikartoti ir Tarptautinė pelkių diena yra būdas priminti apie padarytas klaidas. Po paskaitų šventės dalyviai kelias valandas grožėjosi Kamanų aukštapelke ir užšalusiais jos ežerėliais. Ekskursijos čia daromos tik šaltuoju metų laiku, kuomet dar neperi itin reti paukščiai, tarp jų ir dirvinis sėjikas, pavaizduotas rezervato herbe. Mažos aukštapelkių pušaitės atrodo kaip bonsai medeliai. Tai pelkinė paprastosios pušies forma, nuo mums įprastų pušų skiriasi genetiškai. Iš pelkinių pušaičių sėklų net ir geroje žemėje dideli medžiai neužauga. O tų pelkinių pušies formų Kamanose net kelios, todėl į pelkę ateini kaip į jų parodą. Tarp didelės įvairovės pelkinių pušaičių pasislėpę mažyčiai Nimfėjų ežerėliai, gražūs savo įlankėlėmis, pusiasaliukais ir miniatiūrinėmis salomis. Nimfėjų dėl to, kad juose žydi nimfėjos (vandens lelijų lotyniškas vardas). Ežerėliai atsirado gana vėlai, jau pelkei susiformavus, o nuo jų vandens perteklius į pelkės pakraščius nuteka po augalija pasislėpusiais klampupiais. Aukštapelkių centras visada yra aukščiausia pelkės vieta, o kadangi Akmenės rajonas lėkštas, tai linksma pelkės viduryje suvokti, jog esi aukščiausioje rajono vietoje. Aukščiosioje ne tik tuo vienu ar dviem metrais, bet ir savo begaline svarba gamtai.

Andrejus Gaidamavičius

GAA “Baltijos vilkas”

Nuotraukos Andrejaus Gaidamavičiaus.