Vilkas advento papročiuose

Senieji saulėgrįžos laikotarpio, virtusio adventu, papročiai buvo kupini draudimų ir tikėjimų, susijusių su gamtos pasauliu. Tamsos ir šalčio apgaubta gamta šiuo laikotarpiu turėjo būti netrikdoma: tikėta, kad negalima kirsti medžių nei malkoms, nei statybai, negalima kirpti avių, vengta medžioti. Advento laikotarpio papročiuose savo vietą turėjo ir vilkas, tikėjimuose sietas su vaisingumu ir vestuvėmis. Pasak folkloro ansamblio „Verdenė“ narių, advento laiku pamatyti vilką ar bent jo pėdsakus, vedančius į kaimą, reiškė, kad kaime bus sušoktos vestuvės.

Etnografo Balio Buračo duomenimis, XIX šimtmečio pabaigoje Lietuvoje tebebūta papročio Kūčių vakarą toliau už kaimo esančioje kryžkelėje, kur susibėga keli keliai, papjauti prastesnę ožką ir palikti vilkams, tikintis, kad šią naktį pamaloninti vilkai kitąmet nepjaus gyvulių. O paminėjus vilką už šventinio stalo, tikėta, kad vasarą jis neišpjaus šunų. Gali būti, kad šios tradicijos atėjusios iš medžiotojų bendruomenėse galėjusių būti aukojimo toteminiams žvėrims apeigų. Esama nuomonių, kad ir žiemos švenčių persirenginėjimo tradicijos siekia tuos laikus, kai buvo garbinamas žvėrių kultas. Gyvūnus vaizduojančios kaukės kalėdojimo ir Užgavėnių papročiuose tradiciškai laikomos seniausiomis, taip pat ilgai buvo išlikęs paprotys persirengti išverstais kailiniais, taip gauruotumu supanašėjant į žvėrį. Žvėrys karaliauja ir daugelyje archainių advento dainų, kurios tarsi kviečia miško gyventojus pokalbiui. Vilkui skirta viena iš populiariausių advento dainų-žaidimų „Vilkelis“, pradedama žodžiais:

 

Kam tavo, vilkeli, akelės plačios, kalėda

Pas karalių buvau žvaigždeles skaičiavau, kalėda

Kam tavo, vilkeli, auselės stačios, kalėda

Pas karalių buvau, karaliaus klausiausi, kalėda

Kam tavo, vilkeli, liežuvėlis ilgas, kalėda

Pas karalių buvau, torielkėlas šluosčiau, kalėda

Kam tavo, vilkeli, uodegėlė ilga, kalėda

Pas karalių buvau, pakojėlius ploviau, kalėda

Kam tavo, vilkeli, kojelės greitos, kalėda

Pas karalių buvau, lakštelius nešiojau, kalėda…

 

O toliau tęsiama vienai dainuojančiųjų grupelei prigalvojant vis naujų klausimų, o kitai kuo išmoningiau vilko, kaip karaliaus pasiuntinio, vardu atsakant. Kas tas karalius ir kodėl būtent vilkas pas jį lankėsi – nežinia. Tačiau matyt, kad šis žvėris žmonių buvo gerbiamas ir advento metu geru žodžiu minimas.

 

Gintarė Žalkauskaitė

“Baltijos vilko” inf.