Lūšys Lietuvoje – ar pavyks išsaugoti?

Lietuvos lūšys sudaro vadinamosios Baltijos populiacijos dalį. Ši populiacija, be mūsų šalies, apima Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos teritorijas, kuriose suskaičiuojama apie 2000 lūšių. Latvijoje ir Estijoje lūšys yra medžiojamos, kitose minėtose šalyse rūšis yra saugoma (Action plan for conservation of the Eurasian lynx in Europe, 2000).

Lietuvoje lūšis nemedžiojama nuo 1979 m. Ji įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, įtraukta į tarptautinius ES teisės aktus. Tačiau, nors ir saugoma, rūšies populiacija Lietuvoje išlieka negausi. Tam įtakos turi ne vienas veiksnys.

PAGRINDINĖS GRĖSMĖS

Didžiausią neigiamą poveikį lūšies populiacijos stabilumui bei skaičiui Lietuvoje daro intensyvi žmogaus ūkinė veikla. Lūšiai gyventi mūsų šalyje lieka vis mažiau tinkamų buveinių. Šiems plėšrūnams svarbūs didesni girių masyvai – su medžių išvartomis, tankiu pomiškiu, kurių mūsų šalyje liko nedaug. Tokiose mažai žmonių trikdomose vietose lūšis gali slapstytis, vesti jauniklius. Dabartinis ūkininkavimas miškuose, intensyviau kertant brandžius medynus, šalinant išvirtusius medžius, neigiamai veikia lūšies populiacijos atsistatymo galimybes. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje daugėja privačių miškų plotų (privatūs miškai užima apie pusę miškingų teritorijų). Nors privačios miškų valdos yra nedidelės ir dažnai įsiterpusios valstybinių miškų masyvuose, tačiau kirtimai juose ypač dažni ir intensyvūs ištisus metus. Dėl šiais metais (2011 metais, kai publikuotas straipsnis – BV pastaba) padidintų kirtimų apimčių valstybiniuose miškuose, miško ruošos darbai suintensyvės dar stipriau. Taip sparčiai vykdant ūkinę veiklą lūšių trikdymas labai padidėja.

Lietuvos teritorijoje augantys miškai žmogaus veiklos suskaidyti į daugybę izoliuotų plotų (miškų fragmentacija). Lūšys, gyvenančios tokiuose miškų fragmentuose, negali susisiekti, dėl to labai sumažėja individų judėjimo, plitimo į kitas teritorijas galimybės. Didėja genetinės izoliacijos tikimybė. Lūšiai reikalingi nepertraukiami girių masyvai arba tam tikri ekologiniai koridoriai, kuriais būtų įmanoma pereiti iš vieno miško į kitą. Įsiterpę tarp miškų žemės ūkio naudmenų plotai šiai rūšiai yra rimta kliūtis. Taigi miškų fragmentacija įvardintina kaip viena iš didžiausių grėsmių lūšies populiacijos gyvybingumui.

Didelį lūšių trikdymą sukelia aktyvus žmonių lankymasis bei transporto judėjimas miškuose, medžioklės veikla. Brakonieriavimas – dar vienas faktorius, darantis labai didelę žalą lūšims. Nustatyta nemažai lūšių žuvimo atvejų, susijusių su nelegalia medžiokle, žuvimu patekus į paspęstas kilpas. Apie brakonieriavimo atvejus rašyta ir šių metų spaudoje. Intensyvi medžioklė su varovais bei medžioklė naudojant šunis lūšių paplitimo vietovėse turėtų būti griežtai ribojama.

Paminėtina, kad šiais metais (2011 metais, kai publikuotas straipsnis – BV pastaba) Latvijoje legaliai sumedžiota apie 140 lūšių. Latvijos pasienyje su Lietuva besiribojančiose teritorijose lūšių naikinimas gali neigiamai paveikti mūsų šalies lūšių populiacijos atsistatymą.

KĄ VERTĖTŲ ŽINOTI APIE LŪŠĮ

Lūšis, skirtingai nei kitas mūsų šalies didysis plėšrūnas vilkas, negyvena gaujomis. Populiaciją sudaro savo teritorijas turintys patinai ir patelės. Lūšių teritorijų plotai dideli, kai kurie patinai gali dalytis savo valdas su patelėmis. Atlikti tyrimai, taikant telemetrinius metodus, parodė, kad Europoje lūšies patino teritorija apima 180–2780 km2, patelės – 98–759 km2 (Action plan for conservation of the Eurasian lynx in Europe, 2000). Individo užimamą teritoriją galima prilyginti vidutiniam urėdijos plotui Lietuvoje – 1297,7 km2. Panašaus pobūdžio tyrimai 1991–1994 m. atlikti Belovežo girioje. Nustatyta, kad lūšių užimama teritorija gali varijuoti nuo 50 iki 246 km2 (Jedrzejewski W. at al, 1996).

Lietuvoje didelių, nepertraukiamų girių likę mažai, vyrauja nedideli suskaidyti miškeliai. Mūsų miškuose gausu lūšiai tinkamo grobio, todėl nedidelėse teritorijose plėšrūnai gali pramisti. Taigi tikėtina, kad lūšies užimamos teritorijos Lietuvoje yra mažesnės.

Lūšių gyvenimo būdas skiriasi nuo vilkų, kurie, priklausomai nuo metų laikų, gali judėti dideliais atstumais, užimti skirtingas teritorijas. Lūšys yra sėslesnės, jų teritorijos pastovesnės.

Individai gyvena pavieniui, susiburdami į nedideles grupeles ar sudarydami poras rujos metu – apie sausio vidurį – kovo pradžią. Kartu su patelėmis jaunikliai gyvena paprastai iki vienerių metų amžiaus. Patinai palikuonių auginime nedalyvauja. Lūšies vislumas yra ganėtinai mažas, palyginti su vilko ar kitų plėšrūnų, todėl ligos, brakonieriavimas, buveinių fragmentacija, gyvūnų trikdymas daro neigiamą įtaką populiacijai.

LŪŠIŲ SKAIČIAUS NUSTATYMAS

Siekiant įvertinti lūšių skaičiaus kitimo bei paplitimo Lietuvos teritorijoje tendencijas, atliekama šių plėšrūnų apskaita. Lūšių apskaita vykdoma kartu su vilkų apskaita visose Lietuvos girininkijose, esant sniego dangai. Taip pat, šių plėšrūnų valstybinis monitoringas vykdomas rūšies buveinių apsaugai („Natura 2000“) skirtose teritorijose. Vertinamas sniege paliktas pėdsakų skaičius. Rezultatų patikslinimui apskaita kartojama po savaitės. Tačiau tiksliai suskaičiuoti nėra paprasta – tam turi įtakos individų užimamos teritorijos dydis, oro sąlygos, apskaitininko patirtis. Paprastai apskaitoma apeinant 10 km ilgio maršrutą girininkijose.

Atliekant apskaitas palyginti nedideliame plote bei žinant, kad lūšies teritorijos plotas gali būti labai didelis, sumažėja pėdsakų aptikimo tikimybė. Netikslumai gali atsirasti ir dėl tų pačių lūšies individų suskaičiavimo gretimose girininkijose. Svarbu šias paklaidas sumažinti atmetant pasikartojančius pėdsakus, atskirai registruoti pateles su jaunikliais, vertinti šviežius pėdsakus. Tokiu būdu nustatomas esamas minimalus žvėrių kiekis, o realus skaičius gali būti ir didesnis.

Šiais metais (2011 metais, kai publikuotas straipsnis – BV pastaba) apskaityta apie 50 individų. Didžiausios lūšių grupuotės užfiksuotos Biržų, Šimonių giriose, Panevėžio miškuose. Lūšių pėdsakų nerasta vakarinėje šalies dalyje – Rietavo miškuose. Remiantis senesniais duomenimis, šiuose miškuose lūšys būdavo aptinkamos (P. Bluzma 1999).

Mažiausiai lūšių gyveno po Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų. XX amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais lūšių skaičius bei paplitimas buvo pats didžiausias. Tuo metu buvo skaičiuojama nuo 150 iki 200 individų (Lietuvos fauna 1988). Per pastaruosius du dešimtmečius lūšių skaičius sumažėjo daugiau kaip du kartus. 2005 m. Lietuvoje gyveno apie 80 lūšių, daugiausia šiaurrytiniuose ir kai kuriuose vakariniuose rajonuose. Daugiausia lūšių nustatyta Biržų ir Rokiškio miškų urėdijose (P. Bluzma 2006).

DISKUSIJOS VILKO IR LŪŠIES KOEGZISTAVIMO KLAUSIMAIS

Kai kuriuose literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, jog vienu iš pagrindinių lūšies priešų ir konkurentų laikytinas vilkas (Lietuvos fauna 1988). Rusijoje atlikti stebėjimai šiuo klausimu rodo, kad reikšmingos konkurencijos tarp vilko ir lūšies dėl grobio nėra, tačiau rūšių teritorijoms sutampant, gali pasireikšti konkuravimas dėl maisto išteklių.

Tiesioginių vilko ir lūšies susidūrimo atvejų reta. Lūšies žuvimo nuo vilkų antpuolio atvejis aprašytas 1937 m. Rusijoje (Бибиков 1985). 2010 metais Švedijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad konkurencija tarp šių plėšrūnų mažai tikėtina (Wikenros. atal. 2010).

Nėra įrodyta plačiai paplitusi nuomonė, kad lūšių skaičiaus mažėjimas susijęs su tas pačias teritorijas užimančių vilkų skaičiumi. Pagrindiniu lūšies gausumą ribojančiu veiksniu laikytinas žmogus (Action plan for conservation of the Eurasian lynx in Europe, 2000).

Vertinant vilko ir lūšies koegzistavimo klausimą, įdomu palyginti šių rūšių pasiskirstymą Lietuvos teritorijoje (vertinti 2011 metų vilko ir lūšies apskaitų Lietuvos girininkijose duomenys). Atsižvelgiant į tai, kad lūšių apskaita vykdyta kartu su vilkų toje pačioje teritorijoje, tikėtina, kad abi rūšys lanko tuos pačius plotus. Atlikus duomenų palyginimą, teigtina, kad apie 50 proc. teritorijų, kur aptinkamos lūšys, rasta ir vilkų pėdsakų. Tačiau vilkų pėdsakų rasta daugiau nei 100 girininkijų, iš jų tik keliolika sutampa su lūšių lankomomis girininkijomis. Šis palyginimas negali atsakyti į klausimą, ar vilkų buvimas tose pačiose teritorijose su lūšimis turi įtakos pastarosios rūšies populiacijos dydžiui. Darant išvadas teigtina, jog abi rūšys gali sugyventi bendrose teritorijose. Paminėtina, kad vilkas yra plastiškesnė, labiau prie žmogaus veikos prisitaikanti rūšis, palyginti su lūšimi, todėl ten, kur tinkamos sąlygos gyventi vilkams, jos gali būti visai netinkamos lūšiai.

Lūšies ir vilko mitybiniai objektai tik iš dalies sutampa. Lūšies pagrindinis grobis yra kiškiai ir stirnos, o vilko racionas daug platesnis. Vilkų pagrindiniu grobiu gali būti ir šernai, elniai, briedžiai, stirnos bei kiti smulkesni žinduoliai Pagrindine galimos konkurencijos tarp rūšių priežastimi galėtų tapti gerokai sumažėjęs kanopinių žvėrių skaičius. Tačiau šiuo metu Lietuvoje grobio objektų pakankamai – tiek lūšims, tiek vilkams.

Aivaras Jefanovas
Publikuota žurnale „Aplinka“, 2011 metų liepos-rugpjūčio numeryje (Nr. 6), 66-67 puslapiuose.