Įspūdžiai po pirmo žiemiško savaitgalio

2012-10-28. Sekmadienis. Penktadienį sulaukėme pirmo sniego, o naktį iš šeštadienio į sekmadienį visai rimtai pasnigo. Lauke ~0 laipsnių, tad oras tobulas pėdsekystei. Išsivirėme arbatos, įsimetėme keletą sausainių, susipakavome įprastą amuniciją – žiūronus, ruletę ir fotoaparatą – ir patraukėme į Tauragirę. Miškas mūsų nenuvylė ir padovanojo kaip reta daug pasakojimų.

Briedžiai

Nusprendėme pasivaikščiojimą pradėti nuo kvartalinės, kurioje ankstesnį savaitgalį radome daug įvairių pėdsakų. Sprendimas buvo teisingas – beveik iš karto aptikome trijų briedžių poilsio vietą. Kailiai, matyt, ne patys švariausi, nes visuose trijuose migiuose sniegas nudažytas rudai.

Atsikėlę briedžiai nuėjo į šalia esantį jaunuolyną, o vienas jų gausiai pažymėjo savo kelią.

Eidami kvartaline tolumoje pamatėme prarisnojančius briedę ir briedžiuką. Be abejo, nuėjome apžiūrėti pėdsakų – juk žymiai įdomiau, kai matei gyvūną ir jo elgseną.

1,5 metro žingsnio ilgio mamos pėdsakai:

1,4 metro žingsnio ilgio briedžiuko pėdsakai:

Kurį laiką briedžiukas laikėsi su mama, tačiau vėliau atsiskyrė ir nulindo į kertinę miško buveinę.

Elniai

Pasirodo, šią žmogaus neliečiamą vietelę mėgsta ne tik briedžiai, bet ir stirnos bei elniai. Visai neseniai čia buvo apsilankiusi elnių banda, kurios pėdsakais mes ir nusekėme.

Suskaičiuoti elnių nepavyko – pėdsakų buvo tiek daug ir taip persipynusių, kad šis uždavinys pasirodė ne mūsų jėgoms. Tačiau keletą nufotografavome.

Tikėtina, kad čia būta patelės, nes žingsnis apie 80 cm (patino būtų ilgenis). Tai galėtų reikšti, kad sekėme žiemoti susirinkusių patelių su jaunikliais bandą.

Sekdami vis aptikdavome pakapstytas samanas.

Ant pylimo prie kanalo keletas elnių sustojo, o vienas jų apgraužė eglaitę pusės metro aukštyje. Toje vietoje jautėsi stiprus šlapimo kvapas.

Netoliese radome elnio spirus, pagal kurių formą – suplonėjimas viename gale ir įlinkimas kitame – būtų galima spręsti, kad tai patinas. Taigi, klausimas, kokią bandą sekėme? O gal tai elniuko berniuko spirai?

O štai gražus dengtas pėdsakas. Gaila, kad liniuotę pamiršome padėti.

Usūrinis šuo

Išlindę iš brūzgynų ėjome mūsų pamėgtu keliuku, kur pernai dažnai aptikdavome vilko pėdsakus. Deja, šį sykį vilkas neaplankė šios vietos, o mes nusekėme usūrinio šuns pėdsakais, vedančiais nuo upelio link jaunuolyno.

Usūriniai šunys, kaip ir visi šuniniai, mėgsta tuštintis gerai matomose vietose, o tai patvirtina ir mūsų radinys, aptiktas prie pat keliuko ant kelmelio.

Žebenktis

Toje pat vietoje prabėgo ir žebenkštis, tik priešinga kryptimi – iš jaunuolyno prie upelio.

Per purų sniegą pražingsniavo.

O pajutusi tvirtesnį pagrindą nušuoliavo sau būdingu aliūru – poriniu galopu.

Beveik tirpstančiame sniege gerai atsispaudė ~1,5 cm ilgio pėdutės, tik va liniuotę ir vėl pamiršome fotografuodami padėti.

Prie upelio prašuoliavo tarp medžių kamienų ir pradingo žolynuose.

Miškinė kiaunė

Kiek tolėliau ant keliuko, vedančio per gana jauną eglynėlį, aptikome voverės pėdsakus. Pasirodo, toje pačioje vietovėje aktyviai darbuojasi ir miškinė kiaunė. Pastebėję pirmus pėdsakus šiek tiek jais pasekėme, bet, nenorėdami nutolti nuo mašinos, grįžome atgal ant keliuko. Neilgai teko eiti ir vėl kiaunės veiklos žymė.

Pasirodo kiaunės taip pat mėgsta „žymėti“ gerai matomose vietose – ant kelių, kelmų ar nuvirtusių medžių.

Šį sykį nusprendėme pasekti. Štai tipinės kiaunės dvejukės. Beveik kaip žebenkšties, bet žymiai didesnės (žebenkšties pėdutės ilgis ~1,5 cm, o kiaunės ~8 cm).

Sekėme iki pasibaigė pėdsakai – kiaunė įlipo į medį.

Eglėje matėsi kažkoks susivėlimas, tačiau įžiūrėti gerai nepavyko.

Kiaunės gyvena drevėse, voverių lizduose, inkiluose. Gal čia voverės lizdas? O gal kokio paukščio, į kurį kiaunė užlipo pailsėti?

Įdomu tai, kad apie 1 kg sveriančios kiaunės taip pat minta ir voverėmis (greta graužikų, smulkių paukščių, varliagyvių, vabzdžių ir pan.).

Kiti gyvūnai

Šis sekmadienis tikrai suteikė progą prisiminti, kad geriausiai pėdsakai matosi sniege, ir leido pasipraktikuoti. Be jau minėtų gyvūnų taip pat savo pėdsakus paliko

voverės
šernas
paukščiai
rudieji pelėnai
pilkieji pelėnai

Mūsų pasivaikščiojimas baigėsi ėjimu per „parką“. Miškas, padovanojęs mums tiek daug pėdsakų, čia buvo tuščias. Skirtumas tarp gyvūnų mėgstamų ir vengiamų vietų akivaizdus:

 Lina P. ir Vaidas B.