Vilkams įžiebta raudona spalva pulti naminius gyvulius

Su bendrapavardžiu ūkininku Pranu Gaidamavičiumi pirmą kartą teko susitikti prieš porą metų vienoje Žemės ūkio rūmuose suorganizuotoje konferencijoje. Paklaustas, ar vilkai neskriaudžia jo avių, netoli Elektrėnų, Gilučių kaime ūkininkaujantis avių augintojas atsakė neigiamai. Pasiskundė tik lapėmis, kurios karts nuo karto nusineša ką tik gimusius ėriukus. Tuomet dar net neįtariau, kad teks vėl su ponu Pranu susitikti, bet kur kas liūdnesnėmis akimirkomis. Per šiuos metus plėšrūnai jam pradangino mažiausiai 40 avių ir ėriukų. Rasti pėdsakai nekėlė abejonių. Tai buvo vilkai.

Vilkų saugotojas A.Gaidamavičius puikiai sutaria su avių augintoju P.Gaidamavičiumi.

Plėšrūnai užsimanė ekologiškos avienos

Žmonės nebeprisimena, kada Elektrėnų apylinkėse buvę vilkų. Neužfiksuodavo jų ir medžiotojai savo kasmetinėse žvėrių apskaitose. Todėl pirma kilusi mintis buvo, kad tai valkataujančių šunų darbas. Lietuvoje nereti atvejai, kai uždarius sąvartyną ten anksčiau gyvenę šunys maisto ieškoti patraukia į gyvenvietes. Jų aukomis neretai tampa ir naminiai gyvuliai. Pranas Gaidamavičius pasakojo, kad dar praėjusiais metais jo ganyklose apsilankydavo po penkis „susikooperavę“ įvairaus dydžio šunys. Avis jie puldavo tik dieną. Šalia gyvenantis medžiotojas du mažesnius šunis nušovė, didesni pabėgo.

 

‘Romanovo’ veislės avys bet kokia kaina stengiasi būti kartu. Prigąsdintas plėšrūnų jas jau nesulaikydavo paprastas elektrinis piemuo ir teko įrengti rimtesnį užtvarą.

Pirmą kartą vilkus saugančios organizacijos „Baltijos vilkas“ atstovai pas Praną Gaidamavičių apsilankė šių metų rugpjūčio šeštą dieną, kai apie plėšrūnų antpuolį mus informavo Kauno marių regioninio parko darbuotojai. Šio parko direkcija palaiko glaudžius ryšius su ūkininku, mat dalį jo avių skolinasi tam, kad jos nugraužtų augmeniją Kauno marių salose ir sudarytų sąlygas įsikurti vandens paukščiams. Šios avys yra retos ‚Romanovo‘ veislės, ūkininkas turi ekologinio ūkio sertifikatą. Iš viso P.Gaidamavičiaus nuosavose ir nuomuojamose laukuose ganosi apie 350 juodagalvių avių, tačiau po dviejų plėšrūnų antpuolių 16 avių pasigęsta, iš kurių 7 rastos papjautos. Dingo nemažai ėriukų. Taip pat nugaros srityje buvo sužeistas stambus veislinis avinas, kuris, pasak Prano Gaidamavičiaus, pats svarbiausias. Ilgai slaugytas tvarte jis padvėsė. Daugiau suaugusių avinų bandoje nebeliko. Tada mums nepavyko aptikti jokių plėšrūnų pėdsakų, kurie leistų juos identifikuoti.

Įkalčiai rasti

Rugsėjo mėnesį sekė dar du antpuoliai. Nebuvo abejonių, kad plėšrūnų įkyrumas neatslūgs ir reikia kažką daryti. Po paskutinės atakos žuvo viena avis, kuriai buvo išplėšta tik šlaunis ir matėsi smaugimo žymės kaklo srityje. Mums pasisekė, nes gretimame arime puikiai matėsi visos šios dramos pėdsakai.

Vilko ir stambaus šuns pėdsakus atskirti nelengva. Ūkininko atvestas vietos medžiotojų būrelio vadovas nesiryžo tvirtinti, kieno tai pėdsakai, tačiau „Baltijos vilko“ specialistams jie buvo labai gerai pažįstami. Identifikuojant plėšrūną reikia atsižvelgti į daugybę požymių ir jeigu bent vienas nesutampa su vilko, negalima iš karto kaltinti vilkų, kaip Lietuvoje yra įprasta. Šį kartą visi požymiai (pėdos forma ir matmenys, pėdsako linija, žingsnio dydis ir kt.) idealiai atitiko suaugusio vilko, greičiausiai patelės pėdsakus. Šalia matėsi ir mažesnių pėdsakų, tikriausiai šių metų vados jauniklių. Širdyje džiaugiausi, kad būtent vilkai yra nuolatiniai šių apylinkių svečiai, o ne valkataujantys šunys, nes nuo pastarųjų apginti gali tik medžiotojai. Pasiūlėme Pranui Gaidamavičiui pirmą kartą Lietuvoje atlikti tokį eksperimentą ir aptverti ganyklą vėliavėlių tvora. Šis būdas jau daugiau nei dešimtmetį sėkmingai taikomas Lenkijoje, bet Lietuvoje į tokią „apsaugą“ žiūrima vis dar įtariai.

Metodas gimė Bieloviežo girioje

Raudonų vėliavėlių, naudojamų vilkų medžioklėse, istorija siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Kadaise Bieloviežo girioje, kai atvykdavo pamedžioti Lenkijos ir Lietuvos didikai, plotai, kuriuose aptinkami vilkai ir kiti žvėrys, būdavo apjuosiami gyva žmonių siena. Ne visada į tokias medžiokles pavykdavo surinkti pakankamą kiekį žmonių, todėl tarpuose tarp jų būdavo ištempiamos virvės, o ant jų pakabinamos medžiagos skiautės, turėjusios imituoti žmogų. Vėliau pastebėta, kad vilkų medžioklei pakanka vien virvės su skiautėmis. Tradiciškai jos būdavo raudonos, laikantis kažkokio prietaro, o pats medžioklės būdas pavadintas medžiokle su vėliavėlėmis. Iki šiol niekas neišsiaiškino, kodėl vilkai mirtinai bijo šių vėliavėlių, tačiau vienas svarbiausių vilkų medžioklės metodų dvidešimto amžiaus pabaigoje sėkmingai pradėtas taikyti ganyklų apsaugai. Lenkijoje ir kai kuriose kitose Europos Sąjungose šalyse netaikydamas šio naminių gyvulių apsaugos būdo ūkininkas negali tikėtis, kad vilkų padarytus nuostolius jam kompensuos valstybė.

Vėliavėlių negalima kabinti bet kaip

Lenkiškame naminių gyvulių apsaugos žinyne, kurį netrukus Lietuvos ūkininkams išleis ir „Baltijos vilkas“, nurodoma, kad vėliavėlės turi būti 10 cm pločio, 60 cm ilgio ir pakabinamos ant virvės kas 40 cm taip, kad iki žemės liktų 15 cm. Tik laisvai plazdančios vėliavėlės yra efektyvios, todėl ūkininkas turi nuolat tikrinti aptvarą ir pataisyti apsivyniojusias, prisegti nukritusias vėliavėles. Kuo didesnis tarpas tarp šių vėliavėlių, tuo didesnė tikimybė, kad vilkas pro jas pralįs ar jas peršoks. Vėliavėlės turi būti kabinamos 2 m į išorę nuo elektrinio piemens, kad naminiai gyvuliai (ypač karvės) jų negalėtų pasiekti. Svarbiausia tokio metodo sąlyga – vėliavėlėmis aptvertas plotas privalo būti uždaras, nes vilkas eis ratu aplink jas tol, kol suras neužtvertą plotą. Eksperimentą Prano Gaidamavičiaus ūkyje, atsižvelgdami į turimas priemones ir finansines išgales, atlikome kiek kitaip. 6-7 ha ganyklos plotas buvo aptvertas modifikuotu elektriniu piemeniu, kurį sudarė du laidai apačioje ir vienas viršuje, ant kurio kas 30 cm buvo tvirtinamos 50 cm ilgio vėliavėlės. Taip į naują vietą perkeliant elektrinį piemenį kartu bus perkeliamas ir vėliavėlių užtvaras. Užtvarui naudojome patogius lenkiškus plastikinius kuoliukus su metaliniais smaigaliais, o atsargai, jeigu staiga prireiktų aptverti naują plotą, pasiruošėme medinių kuoliukų, kuriuos dovanojo Kaišiadorių miškų urėdija. Vėliavėles tradiciškai gaminome iš raudonos sintetinės medžiagos, nors spalva, ypač naktį, kada vilkai ir puola avis, neturi reikšmės.

 

Viena iš “Baltijos vilko” savanorių Diana sega vėliavėles prie elektrinio piemens.

Apskaičiavome, kad 1 km tokio užtvaro kainuoja iki 500 litų. Tiesa, reikia daug žmogiškųjų išteklių, nes vėliavėles gamino ir užtvarą minėtame plote instaliavo iki 10 „Baltijos vilko“ savanorių, kurie sugaišo du pusdienius. Vis dėlto šis apsaugos būdas yra pigiausias ir lengviausiai prieinamas, o efektyvumą Lietuvos sąlygomis patikrins laikas. Kiekviena tokia patirtis labai vertinga mokslui ir naminių gyvulių apsaugos tobulinimui, nes kartais ir nedidelės klaidos gali būti lemtingos. Nesenas atvejis Kupiškio rajone parodė, kad paprasčiausias aptvaro apraišiojimas vėliavėlėmis dar nėra tai, ko vilkai turėtų bijoti.

Iš miško ateinančius vilkus nuo šiol pasitiks ryškiaspalvės plazdančios vėliavėlės.

Į pagalbą ateina aviganiai šunys

Reikia pripažinti, kad vėliavėlių užtvaras nėra „šimtaprocentinė“ apsauga. Kaip ir medžioklėje pasitaiko, kad kuris nors vilkas nebijo vėliavėlių, tai taip ir ganykloje gali atsirasti vienas kitas įsidrąsinęs vilkas. Todėl kartu su vėliavėlėmis dažnai taikomos papildomos apsaugos priemonės – elektrinis piemuo, įvairios konstrukcijos tvoros (apie jas galima bus pasidomėti šiuo metu ruošiamame žinyne ir tinklalapyje www.vilkai.lt), atbaidantys kvapai (naftalinas, kreolinas, netgi vyriškas dezodorantas ir kt.). Turintiems didelę avių bandą vien vėliavėlių nepakanka. Lenkijoje yra naudojama ypatinga Podhalės aviganių šunų veislė, išvesta specialiai naminių gyvulių apsaugai nuo vilkų. Šios veislės šuniukai nuo mažens auginami kartu su avimis ir užaugę labai jas saugo. Daugiau jokio dresiravimo nereikia. Šunys yra labai gražios išvaizdos, baltos spalvos, žymiai stambesni už vilkus ir už juos stipresni, be to, turi ypač aštrią uoslę ir besiartinačius vilkus gali pajusti net už trijų kilometrų. Šie aviganiai šunys yra puiki apsauga ir tais atvejais, kai naminius gyvulius puola kiti plėšrūnai – valkataujantys šunys, vilkšuniai (vilkų ir šunų hibridai), retais atvejais lūšys. Kitais metais „Baltijos vilkas“ planuoja į Prano Gaidamavičiaus ūkį iš Lenkijos atvežti pirmuosius šuniukus. Ateityje čia norima steigti Podholanės aviganių veislyną, iš kurio šios veislės šuniukais būtų aprūpinami ir kiti Lietuvos ūkininkai.

Vilkų medžioklę turėsime pamiršti

Lietuvoje iki šiol manoma, kad tik vilkų medžioklė, tai yra šių plėšrūnų „reguliavimas“, gali pagelbėti ūkininkams. Tačiau vilkai buvo medžiojami, netgi naikinami nuo neatmenamų laikų, o problemos tokiu būdu niekas taip ir neišsprendė. Netgi jeigu Lietuvoje liktų tik vienas vilkas, jis vis tiek pultų avį, jei tik pasitaikytų tokia proga. Vilkų šaudymas turi netgi priešingą efektą. Tai yra socialūs gyvūnai ir stambesnį grobį gali įveikti medžiodami tik visa šeima bei derindami savo veiksmus. Medžiotojai šias vilkų šeimas išardo. Likę pavieniai vilkai negali įveikti net šerno ir dairosi lengvesnio grobio. Bado ar pareigos maitinti jauniklius genami vienišiai vilkai ateina ir į ūkininkų laukus. Ir priešingai – jeigu vilkų šeima nesuardyta, ieškoti grobio gyvenvietėse ji nerizikuoja. Pavyzdžiui, Kamanų valstybininis rezervatas (Akmenės rajone) – tankiausiai vilkų apgyvendinta vieta Lietuvoje. Žiemą čia susirenka iki 15 vilkų, tačiau per 20 metų nė vienas rezervato apylinkių ūkininkas nesiskundė vilkų daroma žala. Vilkams pakanka šernų, elnių, bebrų. Ten, kur nėra vilkų, šernai sunaikina ant žemės perinčių retų paukščių (kurtinių, tetervinų, didžiųjų apuokų ir kt.) dėtis, išplinta pasiutligę platinantys jenotai, didesnę žalą padaro bebrai, kanopiniai žvėrys nuniokoja miškų jaunuolynus. Taigi vien vertinant materialine išraiška, vilkų nauda Lietuvai yra šimteriopai didesnė už jų daromą žalą ūkininkams ir valstybė turėtų į tai atsižvelgti. Šiuo metu, kai Lietuva gauna milžinišką ES struktūrinių fondų paramą negalima tvirtinti, kad apsaugos priemonėms nuo plėšrūnų ir patirtų nuostolių kompensavimui nėra lėšų. Jos paprasčiausiai turėtų būti protingiau panaudojamos, o ne paprasčiausiai „įsisavinamos“, nesvarbu kam ir kokiu tikslu. XXI amžiuje karas tarp vilkų ir ūkininkų turi baigtis. Niekada nebesugrįš fanatiško vilkų žudymo laikai, nes tik mažaraštis nesupranta, kaip vilkai svarbūs mūsų gamtai ir mums patiems. Lenkijoje vilkai griežtai saugomi jau visą dešimtmetį, tačiau jų skaičius per šį laiką padidėjo tik 10 proc. (šiuo metu mūsų kaimyninėje šalyje gyvena 600-700 vilkų). Lietuvos vilkų populiacija vertinama 100-200 individų, tačiau nėra žinoma, kiek iš jų sudaro stabilios šeimos, o kiek – pavieniai vilkai, keliantys potencialią grėsmę ūkininkų naminiams gyvuliams. Šiuo metu Lietuvoje leidžiama sumedžioti ne daugiau kaip 20 vilkų per metus. „Baltijos vilkas“ siekia, kad kito medžioklės sezono metu, kuris prasidės nuo gruodžio 1 d., ši kvota būtų ne visai Lietuvai, o paskirstyta pagal savivaldybes, kuriose vilkai daro akivaizdžią žalą ūkininkams. Per ateinančius 2009 metus reikėtų parengti aiškų kompensacinį mechanizmą, kaip atlyginti nuostolius ūkininkams ir pagaliau paskelbti vilkams paliaubas. Nes kol vilkai nebus paskelbti saugoma rūšimi nė vienas ūkininkas negalės gauti kompensacijų.

Pirmajame etape Pranui Gaidamavičiui vėliavėlėmis užtvertas 6-7 ha ganyklos plotas. Netrukus bus aptvertas ir nuotraukoje matomas miškelis, kuriame avys galės slėptis nuo žvarbaus oro. Ganyklose jos pasiliks iki pirmojo sniego.

Ieškodami maisto vilkai per parą nukeliauja iki 80-90 kilometrų ir tikriausiai jie dar ne kartą sugrįš į Elektrėnų apylinkes. Pažangaus mąstymo ūkininkas Pranas Gaidamavičius, kuris visai nekaltina vilkų dėl tokio jų gyvenimo būdo, mokės juos sutikti ir aiškiai parodyti, kad vilkui vieta ne ganykloje. Šis ūkininkas už penkių kilometrų turi dar vieną nedidelę avių bandą prie pat Strošiūnų miško, bet, keista, ten avys dar nė karto nenukentėjo, o čia, atvirame plote, prie pat Elektrėnų miesto, buvo bent keturi užpuolimai. Neveltui sakoma, kad vilkas savo kieme avių nepjauna.

Andrejus Gaidamavičius,

“Baltijos vilko” vilkų tyrimų koordinatorius

 

Nuotraukos autoriaus