Romualdas Barauskas. Kažkas turi prabilti…

Perspausdiname Romualdo Barausko straipsnį, kuris buvo publikuotas „Žurnalo apie gamtą” 2011 metų II-ame numeryje. Tai dar vienas straipsnis apie medžiotojus, medžioklę, jos kultūrą ir problemas. (GAA Baltijos vilkas)

Romualdas Barauskas. Kažkas turi prabilti…

Šis straipsnis buvo parengtas žurnalui „Medžiotojas ir medžioklė, tačiau, manau, verta jį paskaityti ir nemedžiojantiems gamtininkams. Nesirengiu medžiotojų kritikuoti. Aš ne prieš medžiotojus ir apskritai ne prieš žmones. Aš – už žvėris. Stengiuosi būti jų advokatas. Labai daug laiko praleidžiu su žvėrimis. Daug ką matau, girdžiu, sužinau ir labai daug kas nepatinka. Nieko nauja turbūt nepasakysiu. Gal kažką nereikšminga pernelyg sureikšminsiu, kažko reikšmingo nepaminėsiu. Bet apie tai reikia kalbėti, ir kuo daugiau, tuo geriau.

Balandžio 25-oji. Velykos. Ankstyvas rytas Biržų girioje. Uralinės ir žvirblinės pelėdos, lūšys, vilkai – tikra Meka gamtininkui, gyvūnų mylėtojui. O čia dar ir žvėrių ramybės metas – nerengiamos medžioklės. Staiga saulei vos patekėjus šūvis!.. Po jo antras… Kas tai? Brakonieriaujantys medžiotojai? O gal medžiojantys brakonieriai? O gal medžiotojai-brakonieriai? Kur nubrėžti tą ribą tarp medžiotojo ir brakonieriaus?

Tradiciškai brakonierių įsivaizduojame kaip kokį kaimo varguolį, sau ir savo šeimai išmaitinti pasigaunantį kokią stirną ar šerniuką. Tačiau brakonieriai su džipais ir moderniais ginklais – jau nebe brakonieriai, nes seniai „legalizavosi”: įstojo į medžiotojų gretas, gali be rizikos vežiotis ginklą ir daryti savo darbelius. Tad kaip atskirti tikruosius medžiotojus ir brakonierius? Pagal moralę, elgesį? Ar pagal tai, kaip laikomasi medžioklės taisyklių ir terminų? O gal vis dėlto pagal požiūrį į gamtą, į gyvūniją? Viskas susimaišė, susipynė ir gimė kažkokia medžiotojiškai brakonieriška medžioklės ideologija.

Plėšrūniškas instinktas?

Nefilosofuosiu apie medžioklę, jos kilmę ir šiandieninę būtinybę. Tiesiog gamta žmones taip sukūrė, kad vyriškoji žmonijos dalis yra labiau plėšrūnai nei augalėdžiai, todėl mums rūpi kiti gyvūnai. Savo sumanumu, išmone, jėga mes visais laikais stengėmės susimedžioti grobį, kad išliktume. Tačiau gamta mums nesuteikė teisės naudojantis moderniais ginklais ir iš didžiulio atstumo žudyti nieko neįtariančius gyvūnus, mėgautis tuo ir didžiuotis. Šią teisę mes pasiskyrėme sau patys, tad turėtume vadovautis tam tikromis moralinėmis, juridinėmis taisyklėmis, kad tai netaptų tiesiog gyvūnų žudynėmis.

Puikiai suprantu trokštančius adrenalino, nes ir pats patiriu tą pasitenkinimą, patį užlieja adrenalino banga, kai su fotoaparatu prisėlinu prie žvėries kelių ar keliolikos metrų atstumu – taip mes nugalime žvėrį. Mums, fotografams, to užtenka. Tačiau niekada nesuprasiu, kaip žmogų gali užvaldyti tokie pat jausmai, kai jis iš už kokio kilometro nušauna ramiai sau pamiškėje besiganančią ir nieko neįtariančią stirną…

O trofėjai? Kažkada mūsų protėviams tai buvo vyriškumo, jėgos, drąsos, sumanumo ženklas, užtikrinantis socialinę padėtį visuomenėje. Nudobti stumbrą, taurą, mešką vien ietimi, lanku ar durklu buvo tikras vyriškumo išbandymas. O šiandien? Kam reikalingi ir ką rodo moderniais ginklais įgyti stirnos, elnio, briedžio, šerno, vilko trofėjai? Lokio, stumbro, liūto, dramblio trofėjai – apskritai vien piniginės storio matas. Ar tik tai ne kol kas neišnykusio atavizmo atspindys?

Dažnai paverkšlenama, koks blogas medžiotojų įvaizdis visuomenėje. Pagalvokime: medžiotojai, medžiotojai-brakonieriai, jų artimieji ir giminaičiai, kaimynai ir bendradarbiai – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių, šimtai tūkstančių ausų ir akių. Visi, kam nors kiek rūpi gyvūnija, žino, kas vyksta ir pagal savo supratimą sprendžia, kas gerai, o kas blogai. Panagrinėkime kai kurios aspektus.

Skaičių magija

Štai vienos iš šių dienų diskusijų ir nesutarimų tema – vilkai. Žiūrime oficialią statistiką: 2010 m. pradžioje, medžiotojų ir miškininkų duomenimis, Lietuvoje gyveno 739 vilkai. Nemažai, galima būtų kokį 100 ar net 200 be jokios sąžinės graužaties sumedžioti. Juk priešakyje pavasaris, vasara, nauja jauniklių karta. 2010 m. pabaigoje, tvirtinant sumedžioti leidžiamų vilkų kvotą, po ekspertų vertinimų teigiama, kad mūsų krašte gyvena gal tik koks pustrečio šimto pilkių. Pasirodo, medžiotojai maždaug tris kartus padidino vilkų skaičių. Kodėl?

Vilkas per amžius buvo medžiotojų priešas ir itin geidžiamas trofėjus – daugiau parodysime, daugiau galėsime šauti. Kas gali susilaikyti nepaleidęs šūvio į šį konkurentą. Juk jis minta mūsų žvėrimis! Tai kas, kad per medžioklę sužeidžiama ir vėliau krinta koks 10 ar 15 proc. žvėrių, gal net daugiau, nei reikėtų visiems Lietuvos vilkams pramisti. Tai kas, kad pilni miškai luošų, sužalotų, ligotų žvėrių – vilkai privalo mirti. Tegu oficiali kvota bus 20 vilkų, tegu bus 40 – jų tyliai, garsiai nekalbant ir nesireklamuojant vis tiek krinta dvigubai ar trigubai daugiau. O juk vilkas, esant tikram, protingam, pamatuotam medžioklės ūkiui, yra ne medžiotojo konkurentas, bet sąjungininkas, pasiimantis tą, nesveikąją, gyvūnijos dalį, taip pat lapes, mangutus ir užtikrinantis, kad augtų sveikų, gyvybingų, ekologiškų gyvūnų populiacijos. Kiekvienas pirmiausia deklaruojame, kad valgome sveiką mėsą, ekologišką žvėrieną, tačiau, deja, deja, be vilkų ji tokia tikrai nėra ir nebus.

Vilkų skaičių didiname. O kaip su kitais žvėrimis? Mažai suskaičiuosime – mažai medžiosime. Tad skaičiuojame taip, kad jų būtų vis daugiau ir daugiau. Metai iš metų. Pernai iš lubų suskaičiavome tokį žvėrių skaičių, šiemet parašysime dar šiek tiek daugiau. Daugiau parodėme, daugiau licencijų gavome – daugiau sumedžiosime. Žvėrys juk valstybės, t. y. visų mūsų. Medžioklės plotai – kaip kolūkis. Kuo daugiau iš jų pasiimsi, tuo daugiau turėsi, juk niekas nekontroliuoja. Tik bičiulis bičiulį, kolega kolegą. Negi eisi prieš savus, skųsi. Kas drovesnis, kuklesnis, sąžiningesnis – tesižino…

„Šernų medžioklės iš bokštelių kultūra”

Kai kažkada ateityje archeologai studijuos mūsų kultūros palikimą, tikriausiai šį amžių įvardys kaip „šernų medžioklės iš bokštelių kultūrą”. Atimk iš šiandieninio medžiotojo galimybę medžioti šernus iš bokštelių šėrimo vietose – medžioti liks gal koks kas dešimtas.

Tik ar tokia medžioklė apskritai vadintina medžiokle? Šernai šiuo metu mūsų miškuose auginami visai kaip kiaulės tvarte. Dėl besaikio šėrimo žiemą jų kaimenė kelis ar net keliolika kartų viršija natūraliai mūsų miškuose galinčių gyventi šernų skaičių. Dėl per didelio jų skaičiaus burnoja miškininkai, tačiau ypač nepatenkinti ūkininkai, reikalaujantys kompensuoti patiriamus nuostolius ir naikinti šiuos žvėris. Šernas visų bendra valia tampa priešu Nr. 1, kurį reikia medžioti naudojant visas priemones. Tad medžioti iš esmės galime tiek, kiek norime, ir beveik ištisus metus.

Mąstant ūkiškai, medžioti reikia tiek, kiek per metus priauga. Tačiau jei labai labai norime šernienos – visus metus gausiai šerkime ir šernai ateis iš kaimynų, galėsime medžioti net daug daugiau nei užsiauginame.

Taip ir sukasi užburtas ratas, taip ir varžosi tarpusavyje medžiotojų būreliai, net tam pačiam būreliui priklausantys kaimyniniai bokšteliai, taip medžiotojas tampa centrine visos gyvūnijos reguliavimo ašimi, taip medžioklė tampa šernų medžioklės kultūra.

Kuo nusikalto bebrai

Dar prieš keliolika metų gyveno sau bebrai miškuose, pelkėse, vandenyse ir niekam labai nekliuvo. Vos vienas kitas imdavosi juos medžioti. Staiga nei iš šio, nei iš to bebrų medžioklė tapo mada. Pasipylė straipsnių, kokie jie kenkėjai ir niekdariai, net praeiti neduoda. Ir prasidėjo jų masinė medžioklė. Tiksliau – naikinimas. Visiems žvėrims galioja taisyklė, kad jų medžiojama tiek, koks maždaug yra metinio prieaugio skaičius, o bebrams – ne. Jei jau „užsisės” kokią bebravietę, tai iki paskutinio.

Suprasčiau, jei kliūtų bebravietės, kurių šeimininkai užlieja ūkininkų laukus, mišką, niokoja lapuotynus. Tokiose vietose bebrų skaičių dėl šventos ramybės galima būtų ir sumažinti. Tačiau jei bebravietės yra žmogaus padarytuose tvenkiniuose, ežeruose ir ežerėliuose, net ir be bebrų veiklos sklidinuose vandens kanaluose, pelkėse, ypač esančios spygliuočių miškuose – kodėl čia bebrai kliūva, kad juos iki paskutinio išmedžioja?

Keliauju per miškus – daugybė vietų, kur dar prieš metus kitus gyveno bebrai, tuščios, užtvankos iširusios. Ar nepagalvojate, kad dar po kelerių metų šiuos žvėris jau gali reikėti saugoti?

O dabar pridėję ranką prie širdies atsakykite: ar Jūs, Jūsų kolegos, pažįstami per bebrų medžioklę nesate nušovę ūdros? Gal iš nežinojimo, gal per apsirikimą ar tiesiog sąmoningai – juk sunku susilaikyti nešovus? Ar dažnai taip yra daroma, neįmanoma pasakyti, tačiau tokių kalbų, tiesa, tylių, apstu…

Kulka kerta ir saugomus gyvūnus

Lūšys – retas, saugomas gyvūnas. Už jų nužudymą gresia solidi bauda. Bet štai vienur, štai kitur girdėti tyliai kuždant – nušovė… O šaulys guodžiasi: apgyniau mūsų stirnas, lūšis būtų visas išnaikinusi, dar, žiūrėk, aplinkosaugininkai medžioklę visai būtų uždraudę.

Kur, sakysite, būrelių vadovai, sąmoningesni medžiotojai žiūri? Ten, kur ir nušovus stirniną ar šernę neleistinu metu – tvarkykis kaip išmanai, tavo bėdos, mes nieko nežinom. Niekas nenori pyktis, skųsti kolegų. Juolab dėl kažkokio žvėries. Čia net neverta kalbėti apie tuos, kurie apskritai šaudo viską, kas juda. Ir nepanašu, kad tokių mažėtų, greičiau atvirkščiai…

Įsivaizduokite: sėdi sau medžiotojas vidurvasarį pamiškėje ir laukia stirnino. Pasirodo gražus, grakštus, jaunas perspektyviais ragais „ožys”. Už metų kitų būtų tiesiog medalinis gražuolis. Šaus medžiotojas ar ne? Kur kas didesnė tikimybė, kad šaus.

Paaiškinimas paprastas. Medžiotojas mąsto: jei būtų mano, užsiauginčiau, gražuolį turėčiau, tačiau jei ne aš nušausiu, tai kitas nušaus. Gobšumas, neūkiškumas, savanaudiškumas visus valdo. Žvėrys valstybės, būrelis tarsi kolūkis – kas pirmas pasiims, tas ir turės. Ko norėt… Pirma karta po kolūkių subyrėjimo.

Jei šauliui reikėtų apsispręsti dėl elnio ar briedžio, būtų dar paprasčiau – juk šie žvėrys klajoja didelėje teritorijoje, nešausiu aš, nušaus kaimynai ar kaimynų kaimynai.

Nyksta Lietuvoje gerieji, perspektyvieji, brandieji žvėrys. Kažkas turi apie tai prabilti, kad ateityje netektų jais vien nuotraukose iš svečių kraštų gėrėtis.

Romualdas BARAUSKAS, „Žurnalas apie gamtą” (2011 m. Nr. 2 (44))