Pėdsekystės dienoraštis: pasivaikščiojimas prieš Kalėdas

Sniego nematyti, oi nematyti… Tokie orai žiemos miegui besiruošiantiems augalams ir gyvūnams, greičiausiai primena pavasario šėliones, kuomet šiltas vėjas ir lietus gena paskutinius sniego bei ledo likučius…

Esame prie upės. Garsų nedaug. Aplink girdėti ramus upės čiurlenimas, kartkartėmis praūžiantis vėjas, nedrąsūs zylių cypsėjimai, bei sniegenų švilpavimai. Kur kitur, jei ne prie upės, kur vanduo juda ir juda, sutikti grįžtančią Saulę, kurią baigia nukalti kalviai ir ant savųjų ragų atneš Elnias Devyniaragis. Kalėdinio žygio dalyvių tiek, kiek, matyt, ir turėjo būti.

Susirenkame šalia natūraliais vingiais pasipuošusios Lomenos upės.  Daugelio akys krypsta į tekantį vandenį, kuris atsimušdamas į akmenis verpetuoja ir visaip kitaip besisukdamas vilnimis nuvilnija link Neries.  Bet laikas žvilgterti į žemę ir medžius, kuriuose aprašyta kas ir ką veikė vakar, užvakar, … Ilgai mums ieškoti neteko. Pirmieji ženklai – bebrų teritorijos ženklinimas. Šie nuostabūs sutvėrimai turi savas ribas, jas nuolatos prižiūri ir stengiasi, kad jų neužimtų kiti gentainiai. Daugelis pagalvosit, o kodėl šie gyvūnai tokie jau nuostabūs. O gi jie valo upę tiek fizine, tiek subtilia prasme. Senosios kultūros žinojo ir vertino tas upes kurios turi krioklius, kurios atpursluoja nuo kalnų viršūnių. Pas mus kalnų nėra, bet yra bebrai, kurie pastato užtvankas ir sukuria galimybę vandeniui kristi, pursluoti, valytis.

Judame tolyn. Tolumoje matyti avietyne išsibarstę karklai, kurių kamiene likusios besimaitinusių briedžių veiklos žymės. Šie miškų galiūnai, tokiu metu, daugiausia maitinasi įvairių medžių nestoromis šakelėmis, žieve. Aptikome ir daugiau apgraužtų medžių. Tik juos graužė jau ne briedžiai, bet taurieji elniai. Jų graužimas šiek tiek kitoks. Kadangi du priekiniai kandžiai yra du kartus platesni už kitus dantis, tai platesnėse vietose galima pastebėti pora plačių vagelių, o šalia jų išsirikiavę siauresnės.

Lomenos šlaitai įspūdingi. Norėdami pasilengvinti kelią, bandome iš kranto kilti į viršų. Belipant pastebime nuvirtusį sausuolį, o šalia jo mėtosi bičių koriai. Bitutės vasaros laike medžio kiaurymėje įsikūrę ruošėsi žiemai. Šią vietą aptiko kiaunė, bandė graužtis, bet jai matyt nepavyko. Tad ėjo prašyti pagalbos pas Vėją. Matyt, susitarė, nes medis gulėjo ant žemės ir lūžo per tą vietą, kur bičių landa buvusi. Korys įspūdingas, tačiau akelėse tik vanduo belikęs.

Šias kalvotas vietas mėgsta šernai. Šaltiniuotame ir molingame šlaite matyti maudyklės, nedideli žemės pakapstymai. Stirnos taip pat leidžiasi į šias vietas. Turbūt, kad čia ramiau, ir troškulį nesunkiai galima numalšinti. Sustojame šalia ypatingo skardžio. Gražu čia, ramu. Aukštis ir vanduo gydo mus. Žingsnis po žingsnio artėjame prie Verkstinės upelės, kuri savo vandenimis padeda Lomenos upei. Kad galėtume ja pasigrožėti, reikia pereiti į kitą upės krantą. Mums sekasi. Aptikome dviejų eglių tiltą. Va čia prasidėjo ganėtinai įdomus reginys. Ar mums pavyks sausiems pereiti į kitą pusę? Toje vietoje, kur nuo eglių kamienų nusimovė žievė, tapo ganėtai slidu. Tad tiesiame vienas kitam rankas ir žingsnis po žingsnio judame į priekį. Į galvą atėjo mintis, kad šis perėjimas į kitą pusę ne šiaip sau. Juk dažnai galvojame, kad viską gyvenime pasieksime patys. Bet kuomet priimi pagalbą, spėriau ir ramiau pereini į kitą „upės“ krantą, gali žengti tolyn… Nedidelė ši upelė, tačiau akmenuota, o ir šlaitai savo grožiu nenusileidžia matytiems. Kilometras kitas ir jau žygiuojame miško keliuku. Nepraėjus nė valandai atsiduriame visai šalia tos vietos, kur pradėjome žygį. Tačiau reikia pereiti į kitą pusę. Tolumoje girdėti vandens šniokštimas. Einu patikrinti, gal toje vietoje mums pavyks persikelti. Ir nesuklydau. Bebrai pastatę keliolika tiltų. Rinkis kurį nori. Nieko nelaukę pėdiname link jų. O čia vėl išbandymai… Tačiau pagelbėdami vieni kitiems, šypsenomis pasipuošusiais veidais persikėlėme ir artėjame link automobilių. Žygis pareikalavo nemažai jėgų, lankstumo, bet kartu, tai buvo savęs stiprinimas, pasiruošimas naujiems metams. Žygį užbaigėme ugnelės įžiebimu. Kol buvo ruošiama vaistažolių arbata – suskambo Kalėdinės dainos. Mums sutartinai dainuojant, regis ir vėjas nurimdavo, lyg norėdamas pasiklausyti tų skambių „lialiumoj“, „lyliumoj“, „oi Kalėda, Kalėda“ …

Tikiuosi nauji metai atneš ramumos, santarvės ir išminties Žmonėms ir saugiau galės jaustis mūsų Miškai, Vandenys, Žemė ir joje gyvuojantys sutvėrimai.

 

Tomas Selickas, GAA „Baltijos vilkas“

 

Kelios žygio akimirkos