Lietuviškas safaris

Spaudžiu prie akių žiūronus. Sniego nubalintuose laukuose apžiūriu kiekvieną tamsią dėmę. Mūsų vadovai moja ranka į tolį, kur mato stumbrus, bet neįgudusia akimi ne taip paprasta juos pastebėti. Laukai vilnija mažomis kalvelėmis, apgaubia nedidelius medžių guotus, ir štai! Pamatau: rudos gauruotos didelių žvėrių kupros pūpso tolimoje pamiškėje tarsi maži pūkuoti kupsteliai. Prigulę pietų poilsio.

Tai maždaug dvidešimties laisvųjų stumbrų su jaunikliais banda, gyvenanti Pašilių miške ir jo apylinkėse. Vasarą daugiausia laiko jie praleidžia miškuose, o žiemą – pamiškių laukuose. Tuos laukus žmogus apsėjo rapsais ir žiemkenčiais, kuriuos žvėrys įvertino kaip skanų, sotų maistą. Ne tik stumbrai – ir elniai, danieliai, stirnos, visi šiuose laukuose vaišinasi. Brėkštant aušrai elniai ir danieliai iš baltuojančių laukų traukiasi į miško tankmę, o stirnos pamiškėse ir laukų miškeliuose pasilieka visai dienai, nepaisydamos netoliese ūžiančių kelių. Pėsčiomis arti prie jų neprieisi, bet mašinų žvėrys daug mažiau prisibijo.

Pas stumbrus iš kitos pusės nueina tik vienas iš mūsų būrio, o likusieji susispiečiam už pakelės miškelio. Slenka laikas. Pro šakas šmėžuoja stirnos ir tolumoje – kuproti stumbrų siluetai. Pamatę artėjantį žmogų, jie rikiuojasi į liniją, vienas šalia kito, petys į petį, lyg futbolininkai prieš baudos smūgį. Stebeilijasi, svarsto, kol bandos vadė įvertina artėjančią grėsmę ir nutaria trauktis link mūsų krūmynų. Pro kamienų užtvarą sušmėžuoja jų rudi šonai, kairiau sutraška po kanopomis lūžtančios šakos, subraška virstantys stagarai.

Prasibrovę pro tankmę į laukymę jie pastebi mus. Vėl rikiuojasi į apmąstymų liniją… akimirka ir šuoliais pasileidžia skersai kelio. Ir drąsu, ir nejauku, kad tokie galiūnai žvėrys tavęs taip bijo. Jie nudunda palauke ir tolėliau uždusę, iškorę liežuvius vėl sustoja į mus pasižiūrėti ir apsispręsti, kuria kryptimi traukti toliau. Visi būryje, vienas šalia kito, panarinę garbanotas kaktas, kupini aristokratiško išdidumo. Ką didingesnio gali pamatyti Lietuvos laukinėje gamtoje?

Stumbrai yra žmonių išnaikintos rūšies atkūrimo simbolis. Pasak Tarptautinės raudonosios knygos, jau 19 a. jie buvo arti išnykimo ribos, o po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos visame pasaulyje laukinėje gamtoje išnyko. Stumbrai pradėti atkūrinėti iš 54-ių zoologijos soduose išlikusių gyvūnų, nelaisvėje jų skaičius ėmė didėti ir po Antrojo pasaulinio karo kai kuriose Europos šalyse pradėtos jų paleidimo į lasvę programos. Reikėjo daug pastangų, mokslinių žinių ir šalių tarpusavio bendradarbiavimo, kad ambicingi tikslai grąžinti šiuos pararstus žvėris į jų buvusias teritorijas būtų pasiekti. Lietuva buvo tarp tų šalių, kurios atkūrė laisvųjų stumbrų bandas ir jas tebeturi. Visame pasaulyje laisvėje gyvena mažiau nei 3000 šių žvėrių, tad laisvieji mūsų stumbrai yra ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio turtas. Palyginimui: apytikslė pasaulinė laukinių liūtų populiacija yra apie 20000-30000 žvėrių. Ar tebegyventų jie ir kiti didieji žvėrys, jei mąstytume taip: „man šis žvėris kliudo, tad panaikinu jį“. Tokį likimą stumbrams šiandien sumaniusi mūsų valdžia, nepaisant jų kaip saugomos visame pasaulyje rūšies statuso. Bandoma įteigti, kad šie didingi žvėrys pas mus laisvėje atsirado per klaidą ir paversti juos tik aptvarų augintiniais.

Per aptvarų vielas pamatę mus Pašilių stumbryno gyventojai tingiai linguoja artyn. Tyrinėja mus nuobodžiaujančiais žvilgsniais. Nesirikiuoja į liniją. Gyvena kita tvarka. Drėgnos nosys uodžia orą, akys seka stumbrininką su kibirais. Pietų metas. Kiekvienam stumbrui į lovį kaip į lėkštę beriamas maistas – specialiai jiems pagamintas kombinuotas pašaras. Jie susistumdo dalindamiesi geresnes pozicijas ir pasigardžiuodami kramto savo pietus. Gretimame aptvare juos pavydžiai stebi dvi juodmargės karvės. Laisvoji banda dabar rupšnoja žieminį rapsą. Ir pašarai, ir rapsas kainuoja žmogui. Kainuoja visiems, kai valstybė moka kompensacijas už laisvųjų stumbrų sumažintą derlių, ir kai maitinami valstybės išlaikomi aptvarų stumbrai. Pastariesiems kainuoja ir aptvarai, ir prižiūrėtojai.

Kitą dieną, važinėdami Pašilių pamiškiais, stebėjome besiganančias stirnas. Ir vienoje, ir kitoje, ir trečioje pamiškėje jų būreliai skabė rapsus. Stirnos karpė ausimis nepatikliai žvilgčiodamos į mūsų mašiną, bet netrukus aprimusios vėl įnikdavo ganytis. Per laukus nuliuoksėjo lapė, išbaidyta iš pelių medžioklės plotų. Stumbrų nebesutikome, bet tikiuosi dar ne kartą juos laisvus pamatyti.

Gintarė Žalkauskaitė, GAA „Baltijos vilkas“