Būti ar nebūti vilkams Lietuvoje (2)

Apie vilkus šiame tinklaraštyje bei  „Žurnale apie gamtą“ rašiau jau prieš ketverius metus (žr. “Būti ar nebūti vilkams Lietuvoje”, 2005 m. Nr. 6) ir labai gaila, kad tas straipsnis nė kiek nepaseno. Laiko praėjo daug, bet nieko reikšmingo neįvyko. Galima skaičiuoti, kiek būtų išvengta nuostolių žemės ūkyje, jeigu vilkų ir ūkininkų konfliktas – vienintelė oficiali vilkų medžiojimo priežastis – būtų sprendžiamas be medžiotojų „pagalbos“, tačiau nugalėjo neoficialios priežastys. Labai žmogiškos, bet ne žmoniškos. Šiame rašinyje noriu papasakoti apie tai, kaip turėjo būti, kaip yra ir ką dar šioje valstybėje vilkų bei visos gamtos labui galima padaryti.

 

Vilkai šaudomi ištįsus metus

Medžiotojai vilkų medžioklės sezono jau nebelaukia. Pradeda šaudyti anksčiau, t.y. šaudo kiekvienai progai pasitaikius, o popierius sutvarko po gruodžio 1 d., kai vilkų medžioklė oficialiai leidžiama. Tai mums patvirtino net du miškų urėdai. Jie sako – jie žino. Štai kodėl vilkų medžioklės sumedžiojimo limitas išnaudojamas medžioklės sezonui net neįpusėjus. Sumedžioti vilką nesant sniego dangos – sudėtinga, tačiau praėjusiais metais per pirmąsias dvi besnieges žiemos savaites “nušauta” 10 vilkų (trečdalis kvotos). Latvijoje buvo ta pati problema, tačiau ją pavyko išspręsti, kai inspektoriai, gaudavę pranešimą apie nušautą vilką, tuojau pat patikrindavo trofėjų. Vasarą ir rudenį sumedžiotų vilkų kailis aiškiai skiriasi nuo žiemą sumedžiotų, todėl brakonieriai neturėjo galimybių išsisukti. Reikėtų ir mūsų Valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai šiais metais suorganizuoti panašius reidus.

 

Vilko kaina

Vilkų medžioklė Lietuvoje turi senas tradicijas ir yra išskirtinai trofėjinė. Kailių rinkoje jie neturi pastebimos paklausos. Iki 1981 metų kailių paruošos punktams buvo pristatoma tik iki 20 kailių. Visus likusius lietuvių medžiotojai pasilikdavo sau, kaip trofėjus. Šiandien vilko trofėjų paklausa tik auga. Jau nebėra garbės reikalas pačiam vilką sumedžioti, svarbiausia turėti trofėjų. Ką tik nušauto vilko kailis šiuo metu kainuoja apie 1000 litų, o paruošto, su dirbtiniu kaukolės muliažu Baltarusijos komerciniuose medžioklės plotuose sumedžioto vilko kailio kaina siekia 5000 Lt.

“700 Eur = 2400 Lt (čia už patį vilką). Pridėk kelionės išlaidas, vizos kainą, apgyvendinimą, licenzijas, veterinarinius mokesčius, eksporto mokesčius ir eilę kitų neaiškių baltarusiškų mokesčių, plius kokybišką kailio išdirbimą su galvos muliažu Lietuvoje (apie 1000 Lt) ir suprasi, kad 5000 Lt yra “patogi” kaina”, – savo patirtį aiškina medžiotojas viename iš interneto forumų. Lietuvoje ratifikuota CITES konvencija draudžia vilko kailį gabenti per valstybių sienas, tačiau tas medžiotojas tikriausiai žino, kaip tą draudimą apeiti.

 

Kontrabanda ir brakonieriavimas

Taigi, kuriam iš medžiotojų nesuvirpėtų širdis, kai sėdint bokštelyje staiga pasirodytų tokie pinigai? Tada pamirštamas ir medžioklės laikas, ir limitai. Mano kolegos, vykdydami vilkų tyrimus, tiesiogiai bendravo su medžiotojais, apžiūrinėjo nušautų vilkų kailius ir kaukoles. Susidarė įspūdis, kad Lietuvoje vilkų nušaunama dvigubai daugiau negu leidžiama. Nors žieminis vilko kailis žymiai vertingesnis už vasarinį, kuris, kalbant medžiotojų žargonu, vadinamas „žiurkės kailiu“, nugali godumas. Juk antrą kartą gyvenime gali ir nepasitaikyti tokia proga – nušauti vilką!

Turime sutrumpintą vilkų medžioklės laiką, sumedžiojimo limitus, bet valstybė to visiškai nekontroliuoja. Maža to, pasienyje vyksta vilko trofėjų kontrabanda ir kas žino, kieno palaiminimu. Aplinkos ministerija savo tinklalapyje jau nebeskelbia informacijos apie tai, kam suteikia eksporto arba importo leidimus. Dažnai skaitome laikraščiuose kaip mūsų šalies turčiai išvažiuoja į užsienio komercinius plotus pašaudyti nykstančių žvėrių ir parsiveža jų trofėjų. Kaip? Kas jiems suteikia tokią teisę? Ir ko vertos tos tarptautinės konvencijos, skirtos pažaboti retų gyvūnų komercines medžiokles? Tokių medžioklių organizatoriai, pavyzdžiui, už Kamčatkoje nušauto lokio trofėjaus CITES eksporto sertifikatą iš medžiotojų ima 200 JAV dolerių mokestį. Argi tiek kainuoja to sertifikato užpildymas? Vyriausybė už CITES sertifikatą yra nustačiusi tik 50 litų rinkliavą. Įdomu, kam atitenka likusi to mokesčio dalis?

 

Skaičių burtai

Lenkijos pavyzdys yra gyvas priekaištas Lietuvai. Ten vilkai visiškai nebemedžiojami jau 11 metų. Mūsų Aplinkos ministerija vilkų medžioklę pateisina mokslininkų siūlymais. Tie mokslininkai yra VU Ekologijos instituto direktoriaus pavaduotojas Linas Balčiauskas ir LŽŪU Miškų ir ekologijos fakulteto docentas Kęstutis Pėtelis. Į Lenkijos patirtį jiems nusispjauti, tarsi Lenkijoje nebūtų vilkų specialistų arba jie tokie kvaili, kad nesiūlo savo valdžiai medžioti vilkų. Iš tiesų Lenkijoje yra ne vienas europinio lygio mokslininkas – šios srities žinovas, tuo tarpu Lietuvoje vilkų tema disertaciją apsigynė tik vienas žmogus. Tai dr. Janina Prūsaitė, šiuo metu jau garbaus amžiaus. Profesoriaus Tado Ivanausko paraginta ji 1961 metais parašė solidų darbą apie Lietuvos Canidae šeimos žvėris. Šiam darbui nė iš tolo neprilygsta gausios L.Balčiausko publikacijos apie sociologinius tyrimus arba paremtos „medžiotojų statistikos“ mokslu. Pavyzdžiui, dažnai minima, kad 1948 metais vilkų skaičius Lietuvoje siekė 1723 ir jeigu mes vilkų nemedžiosime, jų neva vėl greitai bus tiek pat. Dr. Janina Prūsaitė atlaidžiai nusišypsojo man ir sako: „Tada Lietuvoje vilkų niekas neskaičiavo ir praėjusiame amžiuje mūsų šalyje vilkų niekada nebuvo tūkstančiais“. Tačiau užtenka, kad toks skaičius vieną kartą patektų į literatūrą ir vėlesni autoriai pradeda jį cituoti, net nesivargindami patikrinti jo patikimumą.

Pirmoji tikra vilkų apskaita įvykdyta tik 2006 metais. Jos metu keli šimtai miškininkų vienu metu dvi dienas visoje Lietuvoje registravo vilkų pėdsakus. Kaip man asmeniškai teigė patys miškininkai, tais metais buvo suskaičiuota 120-150 vilkų. Apskaitos rezultatus aprobavęs Ekologijos institutas, pateikė kiek kitokius duomenis – 193. Nors vilkų apskaitos vyko ir vėlesniais metais, Aplinkos ministerija pirmenybę teikia medžiotojų pateiktiems skaičiams, nes tik juos pateikia savo tinklalapyje: 2006 m. – 300 vilkų, 2007 m. – 352, 2008 m. – 409, 2009 m. – 577! Miškininkų apskaitos duomenys kuklesni: 2006 m. – 193 (?) vilkai, 2007 m. – 205, 2008 m. – 270, 2009 m. apskaita nevykdyta. Jeigu medžiotojai tokiu tikslumu „skaičiuoja“ ir kitus žvėris, tai verta suabejoti, ar medžioklės kvotos paskirstomos sąžiningai.

 

Kaip turėjo būti ir kaip atsitiko

Prieš aštuonerius metus gamtosaugos entuziastai iš šešiolikos organizacijų susibūrė į Jungtinę nevyriausybinę vilkų apsaugos tarybą ir pradėjo reikalauti, kad vilkai, kaip didžiojoje Europos dalyje nykstantys gyvūnai, nebebūtų medžiojami. Po atkaklių derybų 2005 metais, susitikus su Aplinkos ministru Arūnu Kundrotu, nutarta neuždrausti vilkų medžioklės, bet laikinai nustatyti 20 vilkų sumedžiojimo limitą. Gerai pamenu ministro tada ištartus žodžius: „laisviau jau nebus“ (suprask, vilkų apsauga tik griežtės). Iš tiesų pereinamasis laikotarpis visiškam vilkų medžioklės uždraudimui buvo reikalingas. Nes tam, kad įgyvendinti kompensacinį mechanizmą, prevencines priemones, sudaryti plėšrūnų padarytos žalos identifikavimo komisijas savivaldybėse, apmokyti veterinarijos gydytojus, inspektorius, ūkininkus, pakeisti teisės aktus – reikia laiko. Sekantis etapas turėjo būti – vilkų uždraudimas dalyje šalies, visų pirma saugomose teritorijose, paliekant vilkų medžioklę tik ten, kur jų daroma žala yra akivaizdi. Tokius pasiūlymus mūsų organizacija, kuri gimė iš minėtos vilkų apsaugos tarybos, ministerijai pateikė praėjusiais metais. Siūlėme sudaryti tarpžinybinę darbo grupę vilkų ir žmonių koegzistavimo problemoms spręsti. Tačiau pasikeitė ministerijoje valdžia ir gamtosauginį interesą vėl nustelbė medžiotojų interesai.

Praėjusiais metais vilkų sumedžiojimo kvota buvo padidinta iki 30, šiais metais padidinta iki 40. Be to, ne sezono metu ministerija leido nušauti dar penkis vilkus – „genetiniams tyrimams“… Viskas yra tam, kad, kaip sako dr. Linas Balčiauskas, būtų sureguliuota pusiausvyra žmogaus naudai. Jiems atrodo, kad kuo mažiau šalyje liks vilkų, tuo mažiau jie kels rūpesčių. Taip visos mūsų ilgametės pastangos buvo tarsi ranka nubrauktos. Kartais jau norisi verkti…

Valstybei labai patogu saugoti nykstančias rūšis, tačiau saugoti tam, kad tos rūšis netaptų retomis – tai dar ne šios kartos gamtos apsaugos pareigūnų prioritetas.

 

Vilkai gali išgyventi tik šeimomis

Lenkijoje 2006 metais vykdytos apskaitos metu buvo nustatyta, kad šalyje gyvena 650-700 vilkų. Per metus jie papjauna apie 600 naminių gyvulių, tai sudaro 2-3 proc. jų mitybos raciono. Jei pažiūrėsime, kokia dalis naminių gyvulių nukenčia nuo vilkų, tai sudarytų 0,002 proc. galvijų ir 0,06 proc. avių. Naminius gyvulius retkarčiais užpuola tik kas antra vilkų šeimyna.

Lietuvoje vilkų populiacija maždaug tris kartus mažesnė, tačiau laikoma, kad žalos mastai yra panašūs kaip ir Lenkijoje. Vilkų daroma žala juntama praktiškai visur, kur jie gyvena, išskyrus rezervatus, kur laikosi didesnės šeimynos, galinčios sumedžioti stambesnį laukinį gyvūną. Maisto mūsų miškuose vilkams yra pakankamai ir tai, kad vilkai Lietuvoje dažniau nei kaimyninėje šalyje kėsinasi į naminius gyvulius, galima paaiškinti tik tuo, kad mūsų vilkų populiacijos socialinė struktūra yra suardyta. Vilkai yra socialūs gyvūnai, gyvena šeimomis ir tik tai garantuoja jiems sėkmingą medžioklę. Bet toli gražu ne visada. Dažniausiai laukiniai gyvūnai pabėga ir dar 1970 metais nustatyta, kad vienos vilkų šeimynos medžioklės efektyvumas tesiekia 4-6 procentus. Taigi vienišo vilko ar vilkų poros galimybės sugauti kanopinį žvėrį – nykstamai mažos.

 

Kai badas verčia ateiti į ganyklą

Tad ką daryti lietuviškiems vilkams, kai vidurvasaryje jaunikliai gerokai ūgtelna ir išmaitinti juos visokia miško smulkme jau nebeįmanoma? Tada medžiotojai sako: „vilkai pradeda mokyti savo jauniklius medžioti“. Iš tiesų yra ne visai taip. Tai yra paprasčiausias gyvybės ir mirties klausimas. Vasaros pabaigoje kanopinių gyvūnų jaunikliai irgi būna jau dideli, mažiau jų krenta nuo įvairių negandų, vilkams būna sunkiau juos pavyti. Taigi vilkų jaunikliams galimybės išlikti dar labiau sumažėja. Bado verčiami bei trumpėjant dienoms, prastėjant oro sąlygoms, kada naminius gyvulius jų savininkams sunkiau sužiūrėti, vilkai išdrąsėja ir apsilanko ganyklose. Jeigu pasiseka, jie grįžta ten vėl ir vėl. Po pirmosios vilkų atakos būtina nedelsiant imtis visų įmanomų atsargumo priemonių: esant galimybei, nepalikinėti gyvulių nakčiai laukuose, budėti prie jų, reikalui esant gąsdinti vilkus šūviais. Teritorijose, kur užpuolimai pasitaiko kasmet, reikia iš anksto pasiruošti galimiems naminių gyvulių kontaktams su vilkais – apjuosti ganyklas specialiomis vėliavėlėmis, „elektriniu piemeniu“, tinklo tvora, laikyti ganyklose specialios veislės šunis, pvz., Podhalės aviganius. Reikia atsiminti, kad nė viena šių priemonių neapsaugo 100 proc., todėl patartina taikyti iš karto kelis apsaugos būdus. Gyvenimiška patirtis leidžia atrasti naujus metodus, reikia tik norėti jų ieškoti. Senovėje kaimo žmonės mokėjo sugyventi su vilkais. Vėliau, nykstant tradicinei gyvensenai, buvo siekta tiesiog išnaikinti vilkus, kaip nepatogią rūšį. XXI amžiuje mes nebegalime kartoti praeities klaidų ir turime ieškoti būdų, kaip su laukine gamta sugyventi taikiai, be kraujo praliejimo.

 

Aplinkos ministerija: „Kol kas ši rūšis gyvuoja puikiai“

Normalioje vilkų šeimynoje jauniklių gali atsivesti tik vyriausioji patelė. Lietuvoje jauniklių atsiveda, grubiai tariant, kone kiekviena patelė, išgyvenusi po medžiotojų persekiojimo, jeigu atėjus rujos metui jai pavyksta susirasti partnerį. Todėl intensyviai medžiojamų vilkų santykinis prieauglis yra didesnis, toks yra šios rūšies išlikimo mechanizmas. Tačiau ūkininkams nuo to tik blogiau. Kuo mes labiau sumažiname vilkų galimybes maitintis laukiniais gyvūnais, tuo labiau nukenčia naminiai gyvuliai. Ir tai, kad mes šiais metais leisime nušauti daugiau vilkų, dar nereiškia, kad kitąmet nuostoliai ūkininkams bus mažesni. Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjui Selemonui Paltanavičiui, matyt, reikėtų pabūti vilko kailyje, kad tai suprastų.

Neseniai vienos televizijos laidos metu į žurnalistės klausimą, ar ūkininkams būtų išmokamos kompensacijos, jeigu vilkas būtų Raudonojoj knygoj, ponas S.Paltanavičius atsakė: „Taip, bet to niekada nebus“. Nes pagal jį, vilkai Lietuvoje gyvena puikiai. Bandau įsivaizduoti, ką reiškia tas žodis „puikiai“ ir prisimenu tuos gražius amerikietiškus filmus apie Jeloustouno nacionalinio parko vilkus, kur jie laksto didelėmis gaujomis, aktyviai gina savo teritorijas ir gano šimtines elnių bandas. Tai gal imkime ateinančią žiemą ir patyrinėkime, kiek puikiai Lietuvoje vilkai laikosi. Pakeiskime apskaitos metodiką į tą, kurią taiko lenkai ir suskaičiuokime ne kiek vilkų pas mus gyvena, o kiek vilkų šeimų – po penkis, šešis, septynis narius… Nes jeigu pasirodys, kad tokių šeimų labai mažai, tai apie jokią stabilią Lietuvos vilkų populiaciją negali būti nė kalbos.

 

Vilkų genofondo klausimu

„Gamtos sandėlio“ vedėjai nustatė, kad Lietuvai užtenka 200 vilkų. Tačiau esant tokiai nedidelei populiacijai bei nuolat ardant jos socialinę struktūrą, vilkų genofondas neišvengiamai silpnėja. Ir ne būtinai tik dėl kryžminimosi su sulaukėjusiais šunimis, kurių šiais metais mūsų miškuose kaip niekad daug.

Vilkų genetinių tyrimų atžvilgiu Lietuva Europos žemėlapyje – balta dėmė. Lenkai šiuos tyrimus daro iš vilkų ekskrementų, lietuviams reikia kraujo. Šiais metais Aplinkos ministerija išimties tvarka vasarą išdavė leidimą sumedžioti penkis vilkus Pasvalio, Telšių, Kupiškio, Rietavo savivaldybėse ir Vabalininko seniūnijai prašant – Biržų rajone. Rugsėjo-spalio mėnesiais po vieną vilką nušauta Kupiškio ir Telšių rajonuose ir net trys – Biržų rajone, beje visai ne Vabalininko seniūnijoje, kur daugiausia žmonės ir skundėsi vilkų daroma žala. Sakoma, kad mokslas reikalauja aukų, bet man atrodo, kad šios aukos buvo nebūtinos, kai egzistuoja alternatyvūs tyrimo metodai. Po tų medžioklių mūsų organizacijos nariai surengė ekspediciją į Vabalininkų seniūnijoje esantį Guodžių durpyną. Radom ir vilkų, ir šunų pėdsakų, nufilmavom paskui mus sekančią laiką, tikriausiai medžiotojų pamestą. Ištyrę vilkų ekskrementus šešiuose radom bebro plaukų ir viename -

dar nenustatytos rūšies trumpo juodo plauko gyvūno liekanas. Beje, mums pirmą kartą pasitaikė viename iš vilko ekskrementų rasti šešis kaukazinės slyvos kauliukus… Paėmėm mėginius genetiniams tyrimams, kurie dar šiemet bus nuvežti lenkų mokslininkams. Tokių mėginių jau turime iš visos Lietuvos. Genetiniai tyrimai svarbūs norint nustatyti vilkų grynakraujiškumą, giminingumą kitiems Europos vilkams, migracijos ypatumus. VU Ekologijos institutas, Aplinkos ministerijos užsakymu, planuoja atlikti visų ateinančią žiemą nušautų vilkų genetinius tyrimus.

 

Ar išdrįsime padaryti pirmą žingsnį?

Ganiavos laikas jau baigėsi ir iki kitos vasaros bus ramu. Tačiau būtina jau dabar ruoštis naujiems vilkų užpuolimams, kurių vargų ar sumažės, jei Aplinkos ministerija nepadarys pirmo žingsnio norint šią problemą spręsti iš esmės. Ūkininkų kantrybė ne begalinė ir kadangi mes net ir norėdami negalime išmedžioti visus Lietuvos vilkus, tai kompensacijas anksčiau ar vėliau turėsime mokėti. Aplinkos ministerijos užsispyrimas palikti viską po senovei atneš tik dar daugiau nuostolių ūkininkams, kurie už tai negaus jokių kompensacijų, o patys vilkai bus tik dar labiau nekenčiami. Vilkams Lietuvoje lengviau jau nebus. Didėjant urbanizacijai, turizmo srautams, neracionaliam miškų naudojimui, mažėjant natūralių buveinių, tinkamų vilkams veistis, tveriant kelius ir nesirūpinant migracinių koridorių steigimu, sparčiai plečiantis avininkystei ir netaikant naminių gyvulių apsaugos priemonių – medžioklė po truputį tampa antraeiliu vilkų išlikimo veiksniu. Todėl taikos tarp laukinės gamtos ir žmogaus turime siekti dar ryžtingiau.

„Žurnalas apie gamtą“

www.lutute.lt

Andrejus GAIDAMAVIČIUS,

Gamtos apsaugos asociacija “Baltijos vilkas”