Biržų krašte valkataujantys šunys didesnė problema nei vilkai

Toks įspūdis susidarė praėjusį savaitgalį apsilankius Biržų rajono miškuose. Tuo metu „Baltijos vilkas“ vykdė jau seniai planuotą ekspediciją Biržų girioje.

 

Šunys gamtoje atsiduria ne savo noru ir jie nėra kalti dėl to, kad žmonės vis dažniau šitokiu būdu jų atsikrato. Prasimaitinti miške nelengva, todėl ieškant lengvesnio grobio vilko brolių žvilgsniai dažnai nukrypsta naminių gyvulių link.

Austėjos Urbaitės nuotrauka

Šeštadienį aplankėme Šukionių kaimo ūkininkus Bieliakus, kuriems praėjusiais metais Guodžių durpyno vilkai papjovė dvi telyčias. Apžiūrėjome, kaip auga mūsų atvežti Podhalės aviganiai, skirti saugoti naminius gyvulius nuo vilkų. Nors jie šiuo metu dar tik 5 mėnesių amžiaus, tačiau jau pasiekę vilko svorį (30 kg), o pėdos jau didesnės už vilko (12 x 9 cm). Nežiūrint į tai, rekomendavome šunis nakčiai uždaryti į tvartą, nepalikti jų ganykloje, kadangi jie dar nėra tokie stiprūs, kad galėtų nugalėti vilką. Patys galės apsiginti tik po trijų mėnesių, o naminių gyvulių patikimais sargais taps, kai sulauks 15 mėn. amžiaus. Ekologinį karvių ūkį turinti ūkininkė Rita Bieliakienė sakė, kad jų apylinkėse šiemet vilkai ko gero nebegyvena, mat tame Guodžių durpyne prasidėjo darbai ir plėšrūnai išsikraustė toliau. „Ar tik ne į Kupreliškio apylinkes?“, – svarsto ūkininkė, vartydama vietos spaudą su pranešimais apie masinį šunų pjovimą už 20 km esančioje gyvenvietėje.

 

Kita dieną, sekmadienį, du iš šešių mūsų ekipažų atsiskyrė nuo bendros ekspedicijos Biržų girioje ir patraukė link Kupreliškio. Čia susitikę su Satkūnų kaimo bendruomenės pirmininke, pakalbinome vietinius gyventojus, kurie prarado savo šunis ir avis. Spaudoje rašoma, kad iš viso pradingo arba buvo rasta paskersta apie 20 šunų, daugiausia mažo ūgio. Bent du šunų savininkai buvo įsitikinę, kad tai žmonių darbas, nes šunys „per daug tobulai“ nuimti nuo grandinės. Vienai šeiminkei pradingęs šuo grįžo į namus. Žinodami, kad vilkai nepaprastai vengia žmonių, atrodė neįtikima, kad tai galėjo būti jų darbas. Tačiau nuostabą kelią tai, kad šunys ne tik papjaunami. Paslaptingas plėšrūnas juos ir suėda. Kad vilkai ėstų šunis – nieko keisto, bet kad šuo ėstų kitą šunį – negirdėtas dalykas. Aišku, niekas nematė, kas paskerstą šunelį apėsdavo iš tikrųjų – tas pats plėšrūnas ar maitą labai greitai pastebintys krankliai. Todėl šioje istorijoje dar daug neatsakytų klausimų. Mūsų užduotį apsunkino tai, kad buvo praėję jau nemažai laiko – apie pusantros savaitės, mat apie šunų skerdimus sužinojome tik iš spaudos. Lietus seniai nuplovė visus pėdsakus, taip pat neteko pamatyti ir papjautų gyvūnų. Auka paprastai ginasi ir ant jos galima rasti plėšrūno plaukų, pagal kuriuos nesunku nustatyti jo tapatybę. Be to, grumtynių metu ant žemės paliekami aiškūs pėdsakai. Todėl paprašėme vietos ūkininkų, kad nelaimei pasikartojus iškart kviestų „Baltijos vilko“ atstovus, o pačią auką palikti neliestą. Taip galima išsaugoti visus įrodymus.

 

Ta pačią dieną nuvykome į Galvokų kaimą, kur susitikome su Mantu Vištiejūnu, kuris įsitikinęs, kad matė vilko ir šuns mišrūną, tykojantį jo avis. Pagal apibūdinimą supratome, kad tai negalėjo būti nei vilkas, nei vilkšunis, o tiesiog stambus šuo. Savo aštuonias avis jis prarado kaip tik tą vienintelę naktį, kai buvo pamiršęs įjungti elektrinį piemenį. Be to, Mantas pasakojo, kad prieš kelias dienas kaimo apylinkėse matė suaugusį vilką ir paskui jį bėgantį „mažą vilkiuką“. Paaiškinus, kad šiuo laikotarpiu vilkų jaunikliai jau būna gana dideli ir kad ten galėjo būti tiesiog du skirtingo dydžio šunys, ponas Mantas nesutiko su tuo, mat šunys neva nelaksto po miškus. „Baltijos vilko“ atstovams pasisiūlius avių apsaugai atvežti Podhalės aviganį, šeimininkas neilgai pamastęs atsisakė, kadangi jo motina „nemėgsta didelių šunų“. Tad palikome Galvokų kaimą su lojančiais mažyčiais kiemsargiais, kurių nežinia koks likimas laukia netolimoje ateityje.

 

O kad šunys laksto po miškus ir būtent Biržų miškus, įsitikinome tą patį sekmadienį. Gaunu vieno ekipažo skambutį: „centrinėje Biržų girios dalyje mums ką tik kelią perbėgo vilkas“. Paprašiau nufotografuoti ant kelio paliktus pėdsakus ir pridėti liniuotę. Nors tas žvėris iš tiesų buvo panašus į vilką, bet pėdsakai bylojo ką kitą. Nei savo forma nei matmenimis pėdsakai nė iš tolo nepriminė vilko pėdsakus. Tai buvo tiesiog didelis šuo. Kaip tik netoliese, Parovėjos kaimo apylinkėse buvo spaudoje aprašytas atvejis, kai plėšrūnas laukė, kol apsiveršiuos ganykloje karvė ir netrukus veršiuką pasiėmė. Naujagimio liekanas tyrinėjęs vet.gydytojas teigė, kad tai plėšrūno darbas. Manė, kad vilkų, nes Biržų giria čia pat. Tačiau praėjusios ekspedicijos metu surinktų vilkų ekskrementų analizė parodė, kad Biržų girioje gyvenanti vilkų šeimyna pastarajį mėnesį maitinosi tik elniniais gyvūnais. Todėl darome prielaidą, kad lengvo grobio prie besiveršiuojančios karvės tykojo tas pats mūsų stebėtas šuo.

 

Praėjusiais metais atlikdami tyrimus Guodžių durpyne, netoli Šukionių gyvenvietės, taip pat stebėjome valkataujantį medžioklinį šunį (haskį). Girdėjome kalbas, kad medžiotojai jo buvo pasigedę, tačiau nežinome ar susigrąžino atgal, ar taip ir paliko jį miške. Bado verčiami tokie šunys puola naminius gyvulius, ypač jauniklius. O kai tokių valkataujančių šunų atsiranda keletas vilkški instinktai juos apjungia į grėsmingą plėšikaujančią gaują.

 

Nors šiuo metu uždrausta šauti į valkataujančius šunis, jei jie nėra pasiutę, vis dėlto protingiau būtų skirti tuos, kurie tiesiog nutrūko nuo grandinės bei panoro išsilakstyti, ir tuos, kurie gyvena miškuose ir ieško lengvo grobio žmonių kaiminystėje. Pastaruosius reikėtų leisti medžioti.

 

Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ nariai šį savaitgalį lankėsi Galvokų šile ir vadinamajame Šaltosios Azijos miške, esančiame netoli Kupreliškio. Dėl laiko stokos nesuspėta jų visų apeiti, todėl artimiausiu metu bus surengta dar viena ekspedicija, o Vabalininko seniūnijoje – seminaras vietos ūkininkams apie naminių gyvulių apsaugos priemones. Ateinantį savaitgalį praėjusios ekspedicijos nariai susirinks į aptarimą, kurio metu pabandysime pateikti detalesnes išvadas. Laukite tęsinio.

Andrejus Gaidamavičius,

„Baltijos vilko“ pirmininko pavaduotojas

8 685 06711