The post Bebras ir miškininkas appeared first on Baltijos vilkas.

Stambiųjų plėšrūnų sugrįžimas Europoje yra išskirtinė gamtos apsaugos sėkmės istorija. Taip teigiama straipsnyje, kuris publikuotas naujausiame mokslo žurnalo „Science“ numeryje. Prie šio darbo prisidėjo 76 tyrėjai iš 26 šalių, taip pat ir iš Lietuvos. Autorių surinktais ir apibendrintais duomenimis, trečdalyje kontinentinės Europos teritorijos (be Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos) gyvena bent viena stambiųjų plėšrūnų rūšis. Ir tai yra puikus įrodymas bei pavyzdys, kad žmonės ir plėšrūnai gali sėkmingai sugyventi bendrose teritorijose. Jeigu Europa būtų taikiusi kitose pasaulio šalyse populiarų modelį, kai plėšrūnai saugomi nuo žmonių atskirtose specialiose teritorijose (parkuose, rezervatuose ir pan.), tai šiandien Europoje vargu ar bebūtų stambiųjų plėšrūnų. Nes mūsų kontinente paprasčiausiai nebėra pakankamai didelių laukinės netrikdomos gamtos plotų.

Straipsnio duomenimis, Europoje yra 17000 rudujų lokių, gyvenančių 22-ose šalyse, 12000 vilkų, gyvenančių 28-ose šalyse, 9000 lūšių, gyvenančių 23-ose šalyse ir 1250 ernių, gyvenančių Švedijoje, Norvegijoje ir Suomijoje. Europoje gyvena dvigubai daugiau vilkų, nei JAV (be Aliaskos), nors Europa yra dvigubai mažesnio ploto ir daugiau nei dvigubai tankiau apgyvendinta. Tai iliustruoja neįtikėtinus šių rūšių gebėjimus išgyventi šiuolaikiniame žmogaus dominuojamame pasaulyje.

Autorių nuomone, pagrindinės sėkmės priežastys yra palanki nacionalinė ir tarptautinė gamtos apsaugos teisinė bazė, bendras visuomenės nusiteikimas ir noras sugyventi su plėšrūnais, nuo II-ojo Pasaulinio karo tebesitęsiantis politinio stabilumo Europoje periodas, stiprios institucijos bei įstatymo viršenybė, taip pat išaugęs Europos miškingumas bei atsigavusios laukinių kanopinių populiacijos.

Autoriai perspėja, kad nors bendras europiečių požiūris į plėšrūnus yra teigiamas, tačiau konfliktai, lėmę istorinius šių rūšių paplitimo ir gausos sumažėjimus, vis dar kyla ir šiandien. Vienas jų – naminių gyvūnų užpuolimai. Dar daugiau, tokios rūšys kaip vilkai dažnai tampa politinės bei socialinės įtampos tarp miesto ir kaimo simboliais. Praktikos, kurios sumažina patiriamą žalą, tokios kaip elektriniai aptvarai ar bandas saugantys šunys, gali padėti užtikrinti sugyvenimą tarp žmogaus ir plėšrūno. Tačiau autoriai pabrėžia, kad būtinas dialogas tarp suinteresuotų pusių bei bendradarbiavimas tarp skirtingų sektorių bei šalių.

Autorių nuomone, faktas, kad stambieji plėšrūnai gali išlikti stipriai pakeistose ekosistemose, skatina optimizmą, kad bus išsaugotos didesnės ir labiau susijusios šių gyvūnų populiacijos. Taip pat ši patirtis gali būti naudinga kitose pasaulio dalyse bei suteikia vilties, kad gamtos apsauga gali būti sėkminga net ir žmogaus dominuojamame kraštovaizdyje.

Straipsnio nuoroda: http://www.sciencemag.org/content/346/6216/1517.abstract

„Baltijos vilkas“ informacija

The post „Science“: Europa įrodė, kad sugyvenimas su plėšrūnais įmanomas appeared first on Baltijos vilkas.

Leipalingio seniūnijoje gyvenanti mergaitė Laura spalio mėnesį neteko ožkelės, kurią, manoma, papjovė vilkas. Ji domėjosi ir sužinojo, kad nuo vilko užpuolimo gyvulius galima saugoti elektriniu piemeniu, tad ir paprašė jo projekto puslapyje. Važiavome pas ją į svečius, kad galėtume pabendrauti ir patarti. Pirmiausia užsukome pas socialinę darbuotoją, kuri padėjo susisiekti su mergaite ir išsiaiškinti situaciją. Ji mus jaukiai priėmė, kartu su Laura ir dar keliais panašaus amžiaus vaikais. Su socialine darbuotoja ir vaikais kalbėjome ne tik apie aplinkosaugą, jos svarbą, GAA „Baltijos vilkas“ tikslus, apsaugos būdus, situaciją tose vietovėse, bet ir draugiškai kėlėme vieni kitiems sunkesnius klausimus, kuriuos dažnai pamiršta tie, kurie renkasi užsimerkti ir nematyti… Papasakojome, kad elektrinis piemuo apsaugai nuo vilko nėra tradicinis piemuo, taikomas sulaikyti gyvulius aptvare. Nuo vilko saugo 4-5 elektrinių juostų tvora arba visas tinklas. Tokį elektrinį piemenį su 4-ių juostų sistema jau esame įrengę viename iš ūkių, įsikūrusiame ten, kur vilkų puolimai gana dažni, ir stebime situaciją. Iš to, kiek turime informacijos šiuo metu, apsauga veikia ir vilkai šį ūkį aplenkia. Tačiau ne tik elektriniu piemeniu galima saugoti gyvulius. Paprasčiausia ir veiksmingiausia apsauga, ypač laikant nedaug gyvulių – nakčiai parvesti juos į tvartą. Taip pat galima įsirengti tvartelį ganyklose, laikinai apsaugai galima naudoti vėliavėlių tvoras.

Paaiškėjo, kad Laura yra tikra Gamtos mylėtoja: ji piešia plakatus ir kabina juos ant medžių, mėgindama parodyti Gamtos ir gyvūnijos grožį, darnų sugyvenimą, ragindama saugoti žvėris. Be to, Laura svajoja būti ūkininke. Nuo pat pirmų ūkininkavimo dienų ji jau galvoja apie gyvulių apsaugos priemones, kadangi gyvena miškingame regione. Kad apylinkėse daug laukinių žvėrių, netrukome įsitikinti ir patys – bevažiuojant su Laura, netoli jos namų, teko pamatyti tris stirnas, o, pasak mergaitės mamos, ir šernai nevengia užsukti į kiemą. Visgi iki žiemos likę ne tiek ir daug, tad miškas ir visa jo gyvūnija pasiduoda rudeniškai rimčiai. Vilkai nebesirodo ūkiuose lengvo grobio vedini, o ir gyvuliai saugiai ilsisi tvarte. Dabar metas galvoti apie kitą ganymo sezoną ir rinktis, koks gyvulių apsaugos būdas Laurai tinkamiausias. Bendrausime su mergaite pavasarį, pasidomėsime esama situacija apylinkėse. Laurai nuvežėme daug raudono audeklo ir virvių – mokėme pasidaryti vėliavėlių tvorą, kartu padarėme tvoros pradžią. Tokią tvorą galima naudoti kaip laikiną apsaugos priemonę, ją paprasta pasigaminti ir nesunku kilnoti, ji nereikalauja didelių investicijų, tad Laura su tėvais sakė, kad pabandys ją įsirengti. Jaunoji ūkininkė dabar galės pamokyti ir apylinkės gyventojus.

Labai džiaugiamės susipažinę su Laura. Reiškiame jai pagarbą ir kviečiame pasisemti pozityvaus ir rūpestingo jos požiūrio, siekio darniai sugyventi su Gamta. Linkime svajonių išsipildymo visiems!

GAA „Baltijos vilkas“

The post Vaiko svajonė – elektrinis piemuo appeared first on Baltijos vilkas.

Plano tikslai 

Panašu, kad planas rengtas ne stumbrų apsaugai – ne apsauga yra šio dokumento tikrasis tikslas. Plano prireikė, kai buvo sugalvota imtis aptvarų stumbrams projektų, kuriems norima įsisavinti Europos Sąjungos lėšas. Planas kurtas kaip dokumentas, pagrindžiantis tokių aptvarų reikalingumą – būtent aptvarų, o ne stumbrų apsaugos. Ir tai aiškiai atsispindi jo tekste.

Gyvūnų rūšių apsaugos planai paprastai turi bent minimalų tikslą išlaikyti gyvybingą tos rūšies populiaciją šalyje. Siekiai gali būti ir ambicingesni – užtikrinti gerą populiacijos būklę ar panašiai. Bet Stumbro apsaugos plane užsibrėžtas tikslas yra sumažinti laisvųjų stumbrų skaičių kelis kartus, o vėliau galbūt šiek tiek jos atkurti, tačiau atkūrimo veiksmų šis planas pernelyg nedetalizuoja. Jis taip pat nenumato jokių priemonių rūpintis, kad bemažinant laisvųjų stumbrų populiacija Lietuvoje visai neišnyktų ar kad kitoje vietoje paleidžiami stumbrai galėtų ten įsitvirtinti. Aplinkos ministerijos darbuotojai net stebėjosi GAA „Baltijos vilkas“ narių klausimu, ar yra ištirta, kad vietoje, kur manoma vėliau formuoti naują stumbrų bandą, yra pakankamai žolinės augmenijos jiems maitintis. Atsakymas – yra atlikti aptvarų tinkamumo tyrimai. Ir kam tas buveinių laisviesiems stumbrams tyrimas, jeigu tikslas yra aptvarai. Beje, planuojami aptvarai bus ne trumpalaikiai adaptaciniai, o ilgalaikiai, pritaikyti turizmui. Kad grąžinimui į laisvę rengiami stumbrai tokiu būdu bus pratinami prie žmonių ir gaunamo pašaro, niekam nerūpi. Vargiai tokį planą galima pavadinti stumbrų apsauga.

Geriausia laukinius žvėris saugoti aptvaruose?

Kaip mes anksčiau nesusiprotėjome, kad geriausia laukinės gyvūnijos apsaugos priemonė yra zoologijos sodai? Kodėl iki šiol ten nesukėlėme visų miegapelių, lūšių ir jūrinių erelių?

Dėstant plano tikslus, jame yra išvardinta, kaip turėtų būti pasiskirsčiusi stumbrų populiacija Lietuvos teritorijoje: keliasdešimt viename aptvare, keliasdešimt kitame, dar dešimt trečiame, ir dar šiek tiek laisvėje. Taip vertindami, kad mūsų šalies laukinė fauna yra aptvaruose laikomi žvėrys, galime kalbėti apie Lietuvos tigrų arba beždžionių populiacijas.

Įdomu ir tai, kad plane teigiama, jog aptvaruose stumbrai geriau patenkins savo biologinius poreikius, nei gyvendami laisvėje. Be to, vardinant grėsmes, kylančias esamai stumbrų populiacijai, nurodyta, kad dėl trikdymo dabar gyvenamose vietose kinta laisvųjų stumbrų elgsena ir yra fiziologiniai pokyčiai. O štai aptvaruose laikomiems ir žmonėms demonstruojamiems stumbrams jokie elgsenos ir fiziologiniai pokyčiai turbūt nepasireiškia, bent jau plane apie tai neužsiminta. Taip pat plano rengėjams nekilo įtarimų, kodėl taip labai neigiamai aplinkos veikiami gyvūnai paskutiniais metais sėkmingai dauginasi ir kasmet gausina savo kaimenę.

Ar stumbrams tikrai taip blogai?

Lietuvoje gyvena apie 100 laisvųjų stumbrų ir, plano rengėjų duomenimis, 31 stumbras laikomas aptvaruose. Paskutiniais metais laisvųjų stumbrų bandos kasmet padidėja dešimčia ar net dvidešimčia gyvūnų. Stumbrai gyvena ten, kur jie buvo paleisti nuo 1973 metų vykdant stumbrų populiacijos atkūrimo Lietuvoje darbus. Pašilių stumbryno vieta parinkta planuojant jų paleidimą ir vertinant aplinkinių buveinių tinkamumą. Vykdant stumbrų rūšies atkūrimo darbus šios buveinės buvo laikomos tinkamomis stumbrams, o dabar plane vienareikšmiškai tvirtinama, kad jos visai netinka. Stumbrų populiacija nebuvo atkurta vos paleidus žvėris į mišką – tai buvo ne vienerių metų darbas, paleisti stumbrai buvo stebimi, papildomai maitinami. Ilgą laikotarpį atkurta stumbrų banda Lietuvoje buvo nedidelė, tačiau pastarąjį dešimtmetį ji po truputį auga ir galėtume džiaugtis, kad stumbrų populiacijos atkūrimo darbai Lietuvoje pavyko – šie žvėrys įsitvirtino, nors ir nedideliame plote, ir gyvena, kaip ir kiti laukiniai žvėrys. Bet nesidžiaugiame. Mat dabar toje vietoje turi augti rapsai ir burokai, o stumbrai ima ir išspardo. O ir pievų jiems čia neliko, nes niekas nepanoro atsižvelgti į stumbrų poreikius ir nesuarti visų žemių. Tiesa, patys stumbrai dėl to neliūdi ir džiugiai ėda rapsus.

Stumbrai visose šalyse, kur jie gyvena laisvėje, yra atkurta rūšis. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai buvo susirūpinta stumbrų likimu, buvo likę tik 54 šie gyvūnai, visi zoologijos soduose. Tarptautinė bendruomenė ėmėsi stumbrų išsaugojimo projekto, siekdama išgelbėti juos nuo visiško išnykimo. Nors šiuo metu Europoje gyvena keli tūkstančiai stumbrų, jų genų artimumas vis dar kelia rūpesčių ir aptvaruose auginami stumbrai gali būti naudojami mokslininkų prižiūrimam kryžminimui, kad palikuonių susilauktų kuo mažiau giminiški žvėrys ir didėtų stumbrų populiacijos genetinė įvairovė. Šiuo tikslu, atrodo, plano kūrėjai grindžia idėją laisvuosius stumbrus kelti į aptvarus. Jokio kito paaiškinimo, kuo stumbrų perkėlimas į aptvarus susijęs su jų populiacijos apsauga, plane nėra. Tačiau Lietuvoje aptvaruose stumbrai jau gyvena – tik norėk ir daryk mokslinius tyrimus ir genetinius mainus, nereikia nei naujų aptvarų įrenginėti, nei laukinių žvėrių gaudyti. Deja, jau kurį laiką Lietuvoje su esamais Pašilių aptvaruose stumbrais jokie moksliniai tyrimai nei kryptingesni genetiniai mainai, atrodo, neatliekami.

Gera populiacijos būklė su 30 stumbrų

Nors paskutiniu metu nebuvo vykdoma esamos stumbrų populiacijos ir jos buveinių mokslinių tyrimų, tai nesukliudė plano rengėjams A. Stulginskio universiteto mokslininkams su doc. dr. Kęstučiu Pėteliu priešaky apibendrinti ir daryti išvadas. Kam tie tyrimai, jei duomenis galima nukabinti iš lubų, ir tokius, kokie reikalingi plano tikslui – stumbrų uždarymui. Dėl šio tikslo iškraipyta ir mokslinė literatūra. Štai remiamasi Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos leidiniu ir rašoma, kad palanki stumbrų apsaugos būklė yra tada, kai šalies populiaciją sudaro ne mažiau nei 100 individų, tačiau nutylima, kad leidinyje rašoma apie laisvuosius stumbrus, o plane teiginys panaudotas skaičiuojant aptvarinius.

Lenkų mokslininkų parengtame leidinyje teigiama, kad stumbrų apgyvendinimui laisvėje turi būti parenkamos teritorijos, kuriose populiacijos skaičius galėtų pasiekti 75-100 individų per neilgą laiko tarpą, nes tik tokio dydžio subpopuliacijos gali būti laikomos saugiomis. Pagal planą vidurio Lietuvoje laisvėje bus palikta tik 20-ties ar 30-ties stumbrų banda, o Dzūkijoje ketinama iš naujo laisvėje formuoti antrą stumbrų bandą, kuri taip pat neturėtų viršyti 30-ties. Stumbrų įkurdinimas naujoje vietoje neįvyks per trumpą laiką – tai daugelio metų darbas, jei apskritai jis pavyks. Visą tą laiką laisvųjų stumbrų išlikimas Lietuvoje priklausys tik nuo vienos vos dvidešimties žvėrių bandos, kuriai pagal planą leidžiama likti Panevėžio rajone. Kėdainių banda turėtų būti nušluota nuo žemės paviršiaus, t.y. uždaryta į aptvarus – plane numatytame laisvųjų bandų sąraše jos nėra.

Ar begerindami galutinai nesugadinsime?

Beje, visai neaišku, kaip seksis stumbrus perkelti į aptvarus ir kiek jų padvės dėl šio eksperimento. Juk pernai lietuvių specialistų organizuotas aptvarinių (net ne laisvųjų!) stumbrų perkėlimas baigėsi liūdnai: trys iš keturių į Kazachstaną iš Pašilių stumbryno išvežtų stumbrų padvėsė. Apie tokią baigtį niekas garsiai nesigyrė, nors apie išvežimą ir numatomą eksperimento sėkmę buvo pasakyta ir parašyta daug skambių žodžių. Reikia manyti, kad stumbrų suvarymu į aptvarus vėl rūpinsis tie patys specialistai ir žinovai.

Juo labiau neaišku, kaip seksis planas stumbrus paleisti į laisvę naujoje vietoje. Prieš daug metų jau buvo bandyta formuoti naują laisvą bandą toliau nuo Pašilių stumbryno. 1974 metais septyni stumbrai buvo paleisti Širvintų rajone, tačiau eksperimentas nepavyko – visi stumbrai žuvo. Ar buvo išmoktos pamokos ir kodėl tai neatsispindi plane?

Ar reikalingas toks planas?

Turbūt niekam nekyla abejonių, kad laisvaisiais stumbrais Lietuvoje reikia pasirūpinti, o jų populiacijos būklę būtų galima pagerinti. Didžiausia banda gyvena intensyvaus žemės ūkio krašte, dėl ko kyla konfliktai su ūkininkais. Šie konfliktai dar ir stipriai išpučiami, manipuliuojant anekdotiniais padarytos žalos įverčiais. Naujos bandos nesusiformuoja, susisiekimas su gretimų šalių stumbrų populiacijomis yra greičiausiai tik epizodinis. Tikrai yra reikalingas apsaugos planas, kuris numatytų, kaip išspręsti šias problemas ir užtikrinti stabilią bei gyvybingą laisvųjų stumbrų populiaciją Lietuvoje. Todėl atrodytų, kad Aplinkos ministerijos noras paruošti tokį planą yra sveikintinas. Tačiau akivaizdu, kad tai, po kuo parašą padėjo aplinkos ministras, yra visai ne tas planas. Patvirtintasis sprendžia kitas problemas: aptvarų poreikio pateisinimo ir jų statymui reikalingų finansų pritraukimo, laisvųjų stumbrų populiacijos sumažinimo iki 30 individų neapibrėžtam laikotarpiui, Kėdainių bandos sunaikinimo, stumbrų suvarymo į „rekreacinius“ aptvarus ir pan.

Ar tikrai Lietuvos stumbrai nusipelnė tokios „apsaugos“?

Gintarė Žalkauskaitė
GAA „Baltijos vilkas“

The post Stumbrų apsauga ir naikinimas – kaip juoda pavadinama baltu appeared first on Baltijos vilkas.

Žmogus ir vilkas

Kada vilkas nusikalto žmogui – sunku pasakyti. Senovėje būta įvairių tautų ir genčių, kuriose vilko įvaizdis kito nuo patikimo sąjungininko ir medžioklės mokytojo iki nepageidaujamo, tačiau gerbiamo plėšrūno. Baltų mitologijoje vilkas laikytas teigiamu gyvūnu. Itin neigiamai į jį pradėta žiūrėti Senojo žemyno gyventojų visuomenėse viduramžių pradžioje. Neigiamą įvaizdį sustiprino religiniai įsitikinimai ir plėšrūno demonizavimas. Vilke buvo „įkūnytos“ blogiausios žmonijos nuodėmės ir tai dar labiau pateisino „bausmes“ šiam plėšrūnui. Inkvizicijos laikais bažnyčia persekiojo įsivaizduojamus vilkolakius, o vilkai buvo laikomi velnio šunimis, saugančiais pragaro vartus. Pradėjus masiškai plisti gyvulininkystei, vilkas tapo naikintinu kenkėju. Medžiotojai šiuos žvėris kaltino dėl kanopinių gyvūnų populiacijų mažėjimo, nors dėl to buvo kalti patys.

Laikui bėgant, Senojo žemyno gyventojai, keliaudami į kitas pasaulio šalis, vilkų naikinimo paniką pasėjo ir svetur. Azijoje neapykanta šiems gyvūnams plito taip pat kaip ir Vakarų šalyse. Didėjant žmonių galimybėms, šioje pasaulio dalyje vilkai buvo naikinami labai plačiai.

Spartėjant pasaulinei globalizacijai ir modernizacijai, žmogus save ėmė suvokti kaip laukinės gamtos tramdytoją, o vilkas simbolizavo vis dar nepažabotą natūralią gamtą, todėl pagal to meto samprotavimą turėjo būti sunaikintas. Visuomenės nuomonė apie vilkus iki šių dienų išlieka pačiu svarbiausiu veiksniu, tiesiogiai lemiančiu šių plėšrūnų išlikimą.

Naikinimo geografija

Ko gero, pirmiausia vilkai buvo išnaikinti Britanijoje. Paskutinis vilkas čia nušautas XVI a. pradžioje. Plėšrūnų naikinimui įgavus valstybinį mastą, buvo skatinama šiuos žvėris žudyti mokant premijas, vėliau tokia metodika buvo naudojama daugelyje pasaulio vietų kaip efektyvi priemonė. Vis labiau plintant naikinimo manijai, Škotijoje, siekiant išgyvendinti paskutinius vilkus, buvo sudeginti ištisiniai miškų plotai. Vidurio Europoje vilkų skaičius drastiškai ėmė mažėti XVIII a., kol galiausiai XIX a. pradžioje šių plėšrūnų nebeliko. Danijoje paskutinis vilkas nušautas 1772 m. Šveicarijoje žvėrys išnaikinti dar prieš XIX a. pabaigą. Vokietijoje su jais buvo baigta 1899 m. Prancūzijoje vilkams naikinti buvo sukurti specialūs medžiotojų būriai, kuriems už tokią veiklą buvo atlyginama iš valstybės iždo ir 1934 m. šių plėšrūnų čia nebeliko.

Švedijoje masiškai vilkus persekioti pradėta 1647 m. skatinant premijomis. Tuo pat metu medžiotojai beveik išnaikino briedžius ir elnius – pagrindinį vilkų grobį. Plėšrūnai buvo priversti medžioti žmonių auginamus gyvūnus. Šios aplinkybės lėmė dar didesnį spaudimą ir taip nepajėgiančiai atsilaikyti vilkų populiacijai. XX a. kovai su plėšrūnais buvo naudojami net sniegomobiliai. Manoma, kad šioje šalyje paskutinis vilkas nugalabytas 1966 m. Po šio laikotarpio vilkas buvo įtrauktas į saugomų rūšių sąrašus. Nustojus naikinti, šių žvėrių populiacija Švedijoje atsikuria, tačiau labai iš lėto. Panašus scenarijus būdingas ir Norvegijai.

Suomijoje po II pasaulinio karo vilkų skaičius didėjo, priklausomai nuo Karelijoje gyvuojančios populiacijos gausumo. Rytų Europos šalyse, nepaisant nedidelio gyventojų skaičiaus, vilkų labai sumažėjo XIX a. pabaigoje. XX a. viduryje Lenkijoje jų buvo likę tik rytinėje šalies dalyje, apaugusioje mišku. Vėliau, uždraudus vilkų medžioklę, jų skaičius ėmė didėti.

Baltijos šalyse šie plėšrūnai niekada nebuvo išnaikinti, tačiau jų skaičius, kiek pakilęs pokario laikotarpiu, greitai buvo sumažintas XX a. viduryje.

Slovakijoje vilkai išnyko XX a. pradžioje, tačiau vėliau jų populiacija atsikūrė rytinėje šalies dalyje. Čekijoje šie žvėrys labai reti iki šiol. Rumunijoje jų gyveno palyginti daug. Mažiausiai vilkų šioje šalyje buvo 1967 m. – apie 1 500 plėšrūnų. Šiaurinėje Graikijos dalyje yra išlikusi labai nedidelė vilkų populiacija. Italijoje buvo bandoma išnaikinti šiuos gyvūnus taikant Prancūzijos patirtį, tačiau pasiekti panašaus rezultato nepavyko ir nedidelė plėšrūnų populiacija kalnuotose Alpių vietovėse gyvuoja iki šiol.

Rusijoje 1976–1988 m. kasmet buvo pristatoma apie 30 tūkst. vilkų kailių. Tačiau, nepaisant valstybiniu mastu suplanuoto vilkų išnaikinimo, iki 1981 m. dėl įvairių priežasčių jų populiacijos nebuvo išžudytos. Jungtinėse Amerikos Valstijose vilkų naikinimo kampanijos, pradėtos kaip plėšrūnų kontrolės programos, peraugo į tragišką genocidą, dėl kurio iki 1930 m. plėšrūnai buvo išnaikinti beveik visose 48 valstijose. Vien Montanoje buvo išžudyta 100 tūkst. vilkų. Vėliau, vykdant šių plėšrūnų reintrodukcijos programas, jų skaičius kai kuriose valstijose atsikūrė. Kanadoje ir Aliaskoje vilkai nukentėjo ne taip stipriai kaip JAV ir išliko iki šių dienų, nors tam tikrais laikotarpiais buvo labai uoliai persekiojami.

Nuodai ir spąstai

Tinkamiausias ir geriausiai dokumentais patvirtintas vilkų naikinimo būdo pavyzdys yra iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šioje šalyje karas plėšrūnams buvo paskelbtas apie 1609 m. Tuo metu iš Vakarų atkeliavo pirmieji galvijai. Vėliau vilkų persekiojimas įgavo šiandien net neįsivaizduojamus žudymo mastus. Buvo pateisinamos ir netgi skatinamos visos kada nors išrastos priemonės šiems plėšrūnams sunaikinti. Jie buvo žudomi dėl mokamų premijų, dėl kailių, didžiosios faunos medžiotojai juos persekiojo dėl trofėjų, mokslininkai – dėl duomenų, kiti mokantys elgtis su ginklais šaudė tiesiog dėl to, kad nelaimėliai pasipainiojo po kojomis ar dėl pramogos ir mados, o žemių savininkai, fermeriai reikalavo išnaikinti visus vilkus iki vieno jiems priklausančiose valdose. Tai niekaip negali būti paaiškinama plėšrūnų kontrole probleminėse vietovėse, nes buvo žudoma visur, nepaisant jokios logikos.

Profesionaliems vilkų naikintojams valstybė netgi mokėjo pastovų atlyginimą, juos ir visus kitus norinčius užsidirbti aprūpindavo nuodais, spąstais ir kitomis priemonėmis. Labiausiai buvo paplitęs nuodijimas strichninu, arsenu ar cianidu. Šie nuodai būdavo išmėtomi kur tik įmanoma, šalia jauniklių vedimo vietų įterpiami į mėsą, į nustipusių galvijų maitą ar specialiai paskerstų gyvulių skerdieną, buvo užnuodijamas net vanduo. Taip sunaikinta ne tik neįsivaizduojama gausybė vilkų, bet ir milijonai kitų žinduolių bei paukščių. Nuo vilkams skirtų nuodų krisdavo naminiai gyvuliai, būta netgi žmonių aukų.

Kankinama žūtis vilkų laukdavo ir spąstuose, įkalinančiuose juos už galūnių. Tokių spąstų būdavo paspendžiamas milžiniškas kiekis. Įkliuvusį vilką pribaigdavo šūviu ar tiesiog uždaužydavo lazda. Už pristatytas žvėrių uodegas ir ausis valstybė mokėdavo vis didesnes sumas ir tai skatino ko ne kiekvieną imtis šio kruvino reikalo. Samdiniai ieškodavo vilkų vados vietų, iš jų paimdavo jaunik­lius ir užmušdavo.

Sunku pasakyti, ką mąstė to meto žmogus iš guolio traukdamas inkščiančius kamuoliukus, kurie veikiau primindavo mažą šunytį nei naikintiną plėšrūną. Tačiau nemaža dalis žmonių ne šiaip sau naikino vilkus, o kankino juos apipildami benzinu ir uždegdami gyvus, išplėšdavo žandikaulius iš burnos, nupjaudavo achilo sausgysles ir palikdavo suluošintus šliaužioti priekinėmis kojomis, užpjudydavo šunimis. Aprašyti atvejai, kai jodami drauge keli raiteliai vydavo vilką į atvirą vietą, užmesdavo kilpas ant kaklo ir pasukdavo arklius į skirtingas puses, kilpos verždavo tol, kol plėšrūno galva pakibdavo kaip maišas.

Gana plačiai buvo paplitęs vilkų šaudymas automatiniais ginklais iš žemai skrendančio lėktuvo. Šis užsiėmimas buvo laikomas pramoga, sportiniu šaudymu ir turėjo didelę komercinę paklausą. Tokių skrydžių metu būdavo išžudomos ištisos vilkų šeimos, ypač atviresnėse vietovėse, kur pasislėpti nebuvo galimybės. Sportiniu entuziazmu pasižymėjo ir vilkų persekiojimas sniegomobiliais. Galiausiai, persekiojami net ir saugomose teritorijose, XX a. viduryje vilkai buvo išnaikinti beveik visose valstijose. Negausios grupelės išliko nuošalesnėse ir kalnuotose vietovėse. Kiek šių plėšrūnų buvo nugalabyta, tiksliai nežinoma – gal 2 milijonai, gal daugiau, o kai kurie vilko porūšiai išnyko negrįžtamai.

Vilkai Lietuvoje

Pasaulinė vilkų naikinimo manija neaplenkė ir mūsų šalies. Koordinuotai, didesniais mastais juos persekioti pradėta carinės valdžios laikotarpiu, dairantis į Rusijoje taikomas praktikas. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad Vilniaus gubernijoje XIX a. viduryje per penkerius metus nugalabyta apie 2 250 vilkų. Lietuvos teritorijoje tuo pačiu laikotarpiu – apie 3 500 plėšrūnų. Žinoma, į šiuos duomenis reikia žiūrėti atsargiai, nes skaičiai dėl įvairių priežasčių gali būti išpūsti. Vilkus persekiojo valstiečiai, kartais kariuomenės daliniai, taip pat medžiotojai vilkų specialistai, jėgeriai. Už sunaikintus vilkus buvo mokamos premijos, o jėgeriams – atlyginimai. Medžiotojai, pristatę mažiau nei 15 suaugusių vilkų uodegų per metus, už kiekvieną nepristatytą uodegą turėdavę sumokėti po 4 rublius.

Vienas labiausiai pasižymėjęs vilkų medžioklės organizatorius entuziastas buvo grafas Jonas Tiškevičius. Jo rengiamų medžioklių metu 1849 m. Kauno gubernijoje (Ukmergės, Panevėžio, Kauno ir Zarasų apskrityse) buvo nugalabyti 273 vilkai. 1850 m. – 324 vilkai. Daugiausia plėšrūnų nuo medžiotojų rankų krito 1852 m. – 431 pilkis. Apskaičiuota, kad per 1848–1852 m. laikotarpį Kauno gubernijoje buvo sunaikinta daugiau kaip 1 200 vilkų, daugiausia Ukmergės, Zarasų apskrityse, mažiausia Kauno, Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskrityse. Vėliau vilkų naikinimą sustabdė 1831 m. sukilimas, po kurio carinė valdžia konfiskavo ginklus.

Sovietmečio laikotarpiu, įsigalėjus kolūkiams ir medžioklės ūkiams, vilkų persekiojimo būdai nesiskyrė nuo taikomų visoje Sovietų Sąjungoje. Vilkai buvo nuodijami, gaudomi spąstais, medžiojami, išimami iš guolių jaunikliai, neapsieita ir be kankinimų. Už pristatytus šių žvėrių kailius buvo mokamos premijos. Tačiau jau to meto leidiniuose apie gamtą ir medžioklę užsimenama ne tik apie vilkų plėšikavimus ir daromus nuostolius, bet ir apie tai, jog tam tikras pilkių skaičius vis dėlto reikalingas.

Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad Lietuvoje vilkų skaičius stipriai keitėsi. 1934 m. jų priskaičiuota 112, karo ir pokario metais vilkų populiacija išaugo ir siekė 1 723 (1948 m.). Stipriai medžiojami plėšrūnai tapo reti ir 1968 m. jų suskaičiuota tik 40. 1979 m. skaičius padidėjo iki 250. Šiais skaičiais labai pasitikėti neverta, nes neaiški skaičiavimo metodika, tačiau bendros tendencijos rodo gausumo kitimą. Iki mūsų dienų vilkų skaičius svyruoja tarp 200 ir 300 žvėrių, taikant kvotas, per metus sumedžiojama apie 40–50 plėšrūnų.

Atomazga

Nepaisant plataus masto naikinimo ir neapykantos, vilkas sugebėjo išlikti, o daugelyje vietų dėl apsaugos ir populiacijų atkūrimo programų bei didėjančios tolerancijos jų populiacijos atsikūrė. Atlikta nemažai mokslinių tyrimų, kurie amžiams pakeitė iki absurdo klaidingas dogmas apie šių žvėrių elgseną ir biologiją. Daugelyje Europos valstybių vilkus imta saugoti, jų populiacijos atsikuria.

Europoje vilkas įtraukiamas į Berno konvencijos ir Buveinių direktyvos priedus kaip prioritetinė rūšis. JAV šie plėšrūnai įrašyti į griežtai saugomų rūšių sąrašus. Daug kur uždraudžiama jų medžioklė, kai kuriose Amerikos valstijose ir Europos šalyse už vilkų padarytą žalą gyvulininkystei mokamos kompensacijos.

Atrodytų, kad vilkai išgyvena renesanso laikotarpį, tačiau yra dar daug bet. Nuo to laiko, kai šių plėšrūnų populiacijos ėmė atsigauti, padažnėjo išpuolių prieš laikomus galvijus. Daugumoje vietų kaimo bendruomenės pradėjo reikalauti mažinti vilkų skaičių ar net juos naikinti. Ypač neigiamas požiūris į šiuos žvėris pastebėtas tose vietose, kur jų jau seniai nebūta, žmonės tiesiog atprato nuo šalia jų galinčio gyventi plėšrūno.

Kai kuriose Amerikos valstijose ir Kanadoje įteisintas vilkų nuodijimas, kur kyla konfliktų, leidžiama lokaliai juos naikinti. Vis daugiau valstijų reikalauja vilką išbraukti iš saugomų rūšių sąrašų. Rusijoje šie žvėrys niekada nebuvo saugomi, tam tikrose apskrityse jie naikinami iki šiol visomis įmanomomis priemonėmis. Švedijoje leista ir taip negausių vilkų medžioklė, tačiau vykstant teismams ji sustabdyta. Vokietijoje ir Prancūzijoje, atsirandant vilkų, ūkininkai telkiasi į organizacijas ir reikalauja užkirsti kelią plėšrūnų plitimui. Daugelyje Europos šalių, kur vilkai saugomi ir atsikuria, išaugo brakonieriavimo mastai.

Lietuva, kaip ir kitos šalys, – ne išimtis. Kiekvienais metais keliamas klausimas dėl medžioklės kvotų nustatymo. Taigi vilko kaip rūšies ateitis lieka neaiški. Didėjant žmonių skaičiui pasaulyje ir vykstant ekspansijai į dar kol kas žmogaus veiklos nepaliestas žemes, konfliktai neišvengiami. Šių plėšrūnų išlikimas labiausiai priklauso nuo mūsų požiūrio į juos ir supratimo.

Aivaras Jefanovas
„Žurnalas apie gamtą“ 2012 Nr. 6 (54)

The post Nepaisant visko, jie vis dar staugia appeared first on Baltijos vilkas.

„Mokslininko nuomone [Carloso Pereso iš Rytų Anglijos universiteto], paskutinio rūšies atstovo mirtis – „palyginti nereikšminga“. Daug svarbesnis yra populiacijos mažėjimas. „Žmonėms parūpsta tik paskutiniai pacientai, pasmerkti mirčiai, – pažymi jis. – Niekas nesivargina pasidomėti ilgu procesu, kuris baigiasi visuotiniu rūšies išnykimu.“
Toks požiūris į gamtą nejaudina žmonijos vaizduotės. Mes linkę tikėti Nojaus mitu: jei yra bent du rūšies atstovai, vadinasi, gyvūnai dar neišnyko. Bet juk tokios rūšies negalima laikyti gyva, nes ji nebėra visavertė gamtos dalis. Ji neprisideda prie aplinkos vystymosi, nekonkuruoja su kitais gyvūnais ir nedaro įtakos didesnei ekosistemai. „Gamta nėra pasaulio gyvūnijos rūšių muziejaus kolekcija, – aiškina Georgina Mace iš Londono universitetinio koledžo. – Svarbu ne tik jas visas pavadinti ir išsaugoti po vieną pavyzdį. Reikėtų stengtis išlaikyti sistemos dalis. Ar jos tebepajėgia sąveikauti tarpusavyje? Ar tebegali migruoti, plisti, prisitaikyti ir evoliucionuoti?“

„Donjanos nacionaliniame parke lūšys tapo pagrindiniais plėšrūnais 1951-aisiais, kai buvo sumedžiotas paskutinis vilkas. Toks likimas laukia daugelio grobuonių ir stambių gyvūnų. Kuo jie didesni, tuo greičiau išnyksta. Žinduoliams jau kyla rimtesnis pavojus, jei rūšies atstovas sveria daugiau nei 3 kg, t.y. jei jis yra maždaug nedidelės naminės katės dydžio. Stambesniems laukinės gamtos padarams reikia daugiau ėdesio ir daugiau erdvės šiam susirasti, jie lėčiau dauginasi ir jiems dažniau gresia prarasti žmogaus palankumą.“
           
Rekomenduojame paskaityti visą straipsnį „Intelligent Life“ žurnale (2013 kovas-balandis, Nr. 2 (15), 82-87 psl., straipsnis „Lūšies efektas“).

The post Straipsnis apie lūšis ir nykstančias rūšis appeared first on Baltijos vilkas.