2018 metų gale vykdant tyrimus GPS siųstuvais Palesėje buvo pažymėti du vilkai. 2019 metų vasario 5 vienas iš tų vilkų buvo nušautas prie Bukčios kaimo. Ką galima papasakoti apie nušautą vilką?

1. Nušautas vilkas buvo vienišas patinas. Jam buvo 3 metai. Šio amžiaus vilkai dažnai palieka tėvų šeimą, kad sukurtų savąją. Tyrėjai nežino, ar vilkas paliko savo gimtas vietas ieškodamas geresnės lemties, ar vienintelis iš šeimos liko gyvas po medžioklės. Mokslininkai žino, kad vilkas gyveno teritorijoje, kurioje jo gentainių skaičius buvo mažas, ir nepriklausė gaujai.

2. Prieš mėnesį projekto vykdytojai paskelbė konkursą, kuriuo buvo renkamas vardas šiam vilkui. Visa šalis rinko vardą. Organizacija „Tėvynės paukščių apsauga“ gavo 660 pasiūlymų! Vardas turėjo būti išrinktas vasario 10. Tačiau vilkas tos datos nesulaukė.

3. Vienišam vilkui žiemą labai sunku medžioti, todėl stebėtas vilkas mito dvėseliena. Tyrėjai rado tris briedžius, kuriuos ėdė šis vilkas. Vienas iš briedžių buvo užmuštas žmonių, kitas, tikėtina, partrenktas mašinos ir dar vienas sumedžiotas kitų vilkų. Taip pat šis vilkas netoli vieno kaimo suėdė benamį šunį, tačiau į gyvenvietes jis niekada neužėjo ir kaimo šunų nelietė.

4. Vilką nušovė vasario 5 dienos naktį lauke šalia Bukčios kaimo. Tą naktį kaimo gyventojai pranešė medžiotojams apie kaimo apylinkėse pastebėtą vilką. Iš GPS duomenų mokslininkai žino, kad tai buvo pirmas šio vilko apsilankymas prie Bukčios.

Frankfurto zoologų draugijos programos koordinatorius Viktoras Fenčiuk: „Pagal statistiką, Baltarusijoje kasmet sumedžiojama beveik du tūkstančiai vilkų, kai vertinama, kad šalyje toks jų skaičius ir yra. Todėl nekeista, kad visi mūsų pažymėti vilkai, kurie išeidavo už draustinių teritorijų ribų, buvo nušauti. Vilkai, kaip ir žmonės, gyvena šeimomis, bet dėl šiuo metu visoje šalyje vykstančio persekiojimo šeimyniniai vilkų ryšiai nutraukiami, o išgyvenę vienetai turi iš naujo kurtis sau gyvenimą. Todėl Baltarusijos vilkų populiacija yra nuolatinio streso būsenoje. Mes norime, kad nuostatos vilko atžvilgiu keistųsi, ir esame už moksliškai pagrįstą požiūrį į vilkų populiacijos Baltarusijoje valdymą.“

Šaltinis: http://vouk.by/post/v-belarusi-zastrelili-volka-kotoromu-vybirali-imya-vsej-stranoj

The post Baltarusijoje nušautas vilkas, kuriam vardą rinko visa šalis appeared first on Baltijos vilkas.

Bet pakalbėkime apie vilką kaip apie girių gyventoją. Vilkai yra labai sumanūs, bendruomeniniai gyvūnai. Jų šeimoje vyrauja sudėtingi socialiniai santykiai. Vilkų šeimą sudaro alfa pora ir jų dviejų metų palikuonys. Tik alfa pora gali vesti jauniklius. Taip užtikrinama natūraliai stipriausių vilkiukų vada. Patelė vados metu gali atsivesti net iki 8 vilkiukų, bet vidutiniškai dėl maisto nepritekliaus ir įvairių ligų išgyvena tik du. Normaliai, ten kur jie nemedžiojami, vilkų šeimą sudaro 6-7 žvėrys, tačiau Lietuvoje įprastai šeimą sudaro 3-5 individai.

Kad jau rašau apie vilkus, leiskite spėti: kokios asociacijos pirmiausia kiltų žmogui, paklaustam apie vilkus? Viena pirmųjų, mano manymu, būtų kokia nors šiurpi scena iš Holivudo filmo, kuomet mėnulio pilnaties šviesoje girdimas stingdančiai baugus vilko, o gal net vilkolakio staugimas. Bet iš tiesų tas staugimas nėra nei stingdantis, nei toks baugus. Veikiau tai yra nepaprastai svarbi šių gyvūnų socialinio gyvenimo dalis. Tai yra komunikacijos ir emocinių ryšių išraiška. Vilkai staugia kviesdami susirinkti gaują arba pasimetus vienam jos nariui, tai padeda lokalizuoti, kur tuo metu yra vilkai. Prieš medžioklę staugimas atlieka įspėjamąją funkciją – gaujos nariai renkasi į būrį. Užfiksuoti atvejai, kuomet grįžtančiuosius iš medžioklės staugimu pasitinka likę gaujos nariai – taip juos tarsi sveikindami. Viena svarbiausių staugimo priežasčių yra ženklas kitiems vilkams. Šeima staugdama savo teritorijoje įspėja atėjūnus apie kilsiantį pavojų, jei šie išdrįstų kirsti svetimas valdas. Rujos metu vilkai staugimu išreiškia norą poruotis. Taigi, žmogaus ausis šių sudėtingų komunikacijos priemonių iššifruoti negali, o vilkams staugimas toks turtingas, kaip mums tai būtų tūkstantis žodžių.

Vilkai daugiausiai minta stambiais miško kanopiniais, bet yra prisitaikę misti ir daug įvairesniu ėdesiu. Esant maisto nepritekliui medžioja smulkesnius žinduolius, gali misti žuvimi ir net miško uogomis. Bene svarbiausias vilkų indėlis ekosistemoje – sanitaro vaidmuo. Medžiodami elnius, šernus ir briedžius, vilkai iš esmės rizikuoja savo sveikata. Šernas – nepaprastai gajus žvėris, o elnias ar briedis vienu spyriu gali lengvai sulaužyt vilkui kaulus ar net mirtinai sužaloti, todėl vilkai renkasi senus ir ligotus gyvūnus, kuriuos sumedžioti lengviau. Taip vyksta natūrali atranka, nes seni individai netenka galimybės poruotis ir taip užtikrinama sveikų kanopinių jauniklių karta. Itin svarbu paminėti, kad vilkai medžioja mangutus. Tai invazinė rūšis, atėjusi iš Baltarusijos. Mangutai, arba – usūriniai šunys, daro didžiulę žalą mūsų barsukams, išstumdami juos iš įprastų gyvenamų teritorijų. Negana to, mangutai platina pasiutligę, todėl vilkai, medžiodami juos, savotiškai gelbsti mūsų barsukus ir stabdo pasiutligės plitimą.

Bet neapsistokime vien tiktai ties šia diena. Atverskime vilko istorijos puslapį ir suprasime, kad Lietuvos giriose medžioja ledynmečio žvėris. Vilkas, kaip rūšis, egzistuoja ištisus tūkstantmečius. Medžioja ir prisitaiko. Žinoma, evoliucijos eigoje gyvūno išvaizda kito, bet pilkasis vilkas nuo paskutinio apledėjimo – Pleistoceno (12 000 – 10 000 m. pr. Kr.), išliko kone nepakitęs iki šių dienų. Kodėl mane taip jaudina vilko išgyvenimo istorija? Galbūt todėl, kad ledynmetį pilkasis vilkas išgyveno kartu su žmogumi. Galbūt ten užgimė ryšys, kai žmogus prisijaukino pirmąjį vilką. Trumpam įsivaizduokime save tame milžinų pasaulyje. Puraus sniego nuklotose ganyklose sušalusius žolės stiebus mėgina nukabint mamutai, gauruotieji raganosiai, didieji bizonai ir elniai. Juos medžioja ne ką menkesni grobuonys – urviniai liūtai, kardadančiai tigrai ir didžiausią siaubą ledynmetyje kėlę trumpasnukiai lokiai. Spėju, ne itin jauki aplinka. Bet kartu čia medžiojo ir vilkai. Ne tik mūsų pilkieji, bet ir ledynmečio vilkai. Ledynmečio vilkas yra didžiausias kada nors rastas vilkų šeimai priklausęs narys. Jo kūnas buvo tvirtesnis ir masyvesnis, kaukolė didesnė nei pilkojo vilko, todėl ir sukandimas stipresnis. Sakykime – tai buvo mega vilkas. Bet Pleistocenas tapo tarsi atrankos etapu, o evoliucija dar kartą įrodė, kad didžiulė kūno masė ir brutali jėga dar negarantuoja išlikimo. Visų didžiųjų ledynmečio milžinų seniai jau nebėra ant žemės paviršiaus. Ledynmečio vilko taip pat. Žmonės – sumaniausi ir pažangiausi iš visų plėšrūnų, ne tik išliko įšalo žemėje, bet ir tapo absoliučiu dominantu. Tačiau visą šį laiką greta žmogaus žengė ir pilkasis vilkas. Jis išliko ir išgyveno savo sumanumo, lankstumo, ištvermės ir sugebėjimo prisitaikyti dėka. Galbūt kažkur šios išgyvenimo kovos viduryje ir užsimezgė pirmasis ryšys tarp vilko ir žmogaus. Būtent šį momentą norėjo parodyti ir kino juostos „ALFA“ kūrėjai visai nesenai pasirodžiusiame filme.

Suprantama, kad šiandien nuolatiniai ir didžiausi konfliktai kyla tarp ūkininkų ir vilkų. Sakykime taip: ir vieni, ir kiti turi savo interesų. Aš šios problemos neišspręsiu, bet abejoju, ar medžioklės kvotų didinimas irgi gali ją išspręsti. Mano manymu, kaip pavyzdį galime imti JAV atvejį. Per XX a., ūkininkų iniciatyva, valstijose buvo kone visiškai išnaikinti pilkieji vilkai. Kas nutiko toliau? Elnių ir bizonų populiacija tapo nevaldoma. Ištisi žalieji plotai buvo nutrypti kartu su upių pakrantėmis, jos ėmė sekti. Bebrams tapo sudėtinga statyti užtvankas ir apsigyventi jose. Bet opiausia problema pasirodė kojotai. Būtent jie nevaržomai pradėjo pjauti avis. Pašalinus vieną elementą iš ekosistemos visa sistema ima klibėti nuo pat pamatų. Kad taip nenutiktų, 1995 m. pilkieji vilkai buvo grąžinti į JAV sraigtasparniais net iš Kanados. Ko gero, tai vienas tų pavyzdžių, kurių neturėtume praleisti pro akis.

Mano subjektyvia nuomone, mes – žmonės, esame arba bent jau turėtume būti pakankamai kompetentingi, jog susivoktume, kad mūsų turtas ir nuosavybė yra mūsų pačių atsakomybė. Galbūt atsigręžti į patį save, prisiimti atsakomybę ir įdėti šiek tiek daugiau pastangų apsaugant savo turtą, būtų pirmasis žingsnis į santarvę su šiais didingais ledynmečio plėšrūnais?..

Karolis Kasperas

The post Koks tas Lietuvos vilkas? appeared first on Baltijos vilkas.

Miškas ir laukai buvo dosnūs ir kitų įspūdžių. Maršrutas vedė pro briedžių beržynėlį su nulaupytais krūmokšniais bei apkramtytomis pušaitėmis, pro šernų maudyklas ir medžius-šveistuvus jų šonams, pro stirnų gulyklas ir elnių pamėgtas tankmes. Paupio smėlėtą krantą buvo pritrepsėjusi ūdra, o miško keliukus – barsukas. Iš miegų neseniai pabudęs žolėse šmirinėjo driežas. Pamiškės bala kunkuliavo nuo pamėlusių smailiasnukių varlių. Ir dar paukščių klegesys nuo pempių klyksmų iki nykštuko cyrenimo. Buvo puikus saulėtas gamtos kupinas pusdienis. Žinome, kad yra daugiau norinčių papėdsekiauti ir laukiančių pėdsekystės kursų. Tik kol kas dar nežinome, kada galėsime rasti jiems laiko… Mums labai trūksta rankų, ir vis netikėtai užklumpa nauji iššūkiai, kaip štai ketinimas įteisinti medžioklę lankais, pavagiantys laiką iš smagesnių veiklų.

GAA “Baltijos vilkas”

The post Vilkas pripėdavo pėdsekiams appeared first on Baltijos vilkas.

Iniciatyva „Saugi avis“, prasidėjusi 2015 m. seminaru ūkininkams Kalvarijų savivaldybėje, sulaukė pripažinimo Europoje. Europos Komisijos oficialioje internetinėje svetainėje ji paskelbta kaip gerosios praktikos pavyzdys, sprendžiant žmogaus ir plėšrūno konfliktus. „Saugi avis“ pristatoma kaip Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ iniciatyva, kurios tikslas – vienoje vietoje pateikti svarbiausią informaciją apie vilkų daromą žalą, apsaugos priemones ir būdus, kompensacijas bei paramos galimybes, ir tokiu būdu padėti ūkininkams apsaugoti savo gyvulius nuo plėšrūnų. Taip pat pateikiamas sąrašas pagrindinių temų, su kuriomis ūkininkai gali plačiau susipažinti internetinėje iniciatyvos svetainėje http://SaugiAvis.lt, kurioje medžiaga pateikiama ir lietuvių, ir anglų kalbomis.

2014 m. Europos Komisija ir grupė suinteresuotųjų šalių organizacijų sukūrė specialią ES žmonių ir stambiųjų plėšrūnų sambūvio platformą. Šios platformos misija – skatinti konfliktų tarp žmonių ir stambiųjų plėšrūnų mažinimo būdus ir priemones, keičiantis žiniomis ir laikantis atvirumo, konstruktyvumo ir tarpusavio pagarbos principų. Konfliktai su žmonėmis, tokie kaip ūkinių gyvulių užpuolimai, įvardijami kaip neigiamas socialinis–ekonominis plėšrūnų poveikis, tuo pat metu pabrėžiant, kad šie laukiniai gyvūnai daro ne mažiau svarbų teigiamą poveikį žmonėms ir ekosistemoms.

ES žmonių ir stambiųjų plėšrūnų sambūvio platformos informaciniame leidinyje pabrėžiama, kad vienodi sprendimai visai Europai neįmanomi, todėl sprendžiant konfliktus reikalingi naujoviški metodai, padėsiantys išsaugoti stambiuosius plėšrūnus. Iniciatyva „Saugi avis“ yra viena iš naujo dialogo tarp skirtingų interesų grupių formų, skirta tam, kad ateityje žmonės ir stambieji plėšrūnai galėtų darniai sugyventi.

Džiaugiamės, kad Europos Komisija įvertino iniciatyvą, suteikdama galimybę suinteresuotoms pusėms visoje Europos Sąjungoje sužinoti apie ją kaip vieną iš praktinių konflikto mažinimo būdų. Tikimės, kad „Saugi avis“ ateityje vis labiau prisidės prie to, kad ūkininkai, taikydami efektyvias apsaugos priemones, išmoks su vilkais gyventi taikiai, suprasdami, jog vien tik medžioklė negali išspręsti gyvulių užpuolimų problemos.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Lietuvišką iniciatyvą „Saugi avis“ Europa pripažino pavyzdžiu appeared first on Baltijos vilkas.

Limitas nustatytas pagal naująjį Vilko apsaugos planą, kuris įsigaliojo šių metų rugsėjo 16-ą dieną (http://www.vilkai.lt/patvirtintas-vilko-apsaugos-planas-2014-09-16). Plane numatyta, kad tais metais, kai vilkų apskaita visoje Lietuvoje neatliekama, nustatomas toks pat limitas, kaip ir ankstesniais metais. Limito dydis gali būti sumažintas, jei per metus sumažėjo vilkų žala arba dalinėje vilkų apskaitoje stebimas populiacijos mažėjimas. Šį pavasarį dėl netinkamų oro sąlygų vilkų apskaita išvis neįvyko, o vilkų žalos duomenys iš žalą fiksuojančių savivaldybių komisijų pradėti rinkti tik šiais metais, todėl nė viena iš šių išlygų nebuvo pasinaudota.

Primename, kad praėjusių metų vilkų sumedžiojimo limitas buvo nustatytas neskaidriai, po ilgai trukusio politinio spaudimo pakeisti oficialius apskaitos rezultatus (http://www.vilkai.lt/pratesta-vilku-medziokle-2013-12-13): prieš medžioklės sezono pradžią pateiktas apskaitos rezultatas 208 vilkai vėliau buvo padidintas iki 330 vilkų, taip padidinant medžioklės limitą nuo 21 iki 33 vilkų. Mokslinis apskaitos rezultatų perskaičiavimo pagrindimas ar ataskaita nebuvo pateikti nevyriausybinėms organizacijoms ir visuomenei. Todėl, nors šių metų vilkų sumedžiojimo limitas formaliai atitinka Plano nuostatas ir pagal jas yra maksimalus leistinas, GAA „Baltijos vilkas“ vertinimu, jis vis dar yra morališkai ydingas, nes remiasi pakoreguotu abejotino tikslumo praėjusių metų apskaitos rezultatu. Neginčydami šių metų limito teisinio pagrįstumo, raginame Aplinkos ministeriją nuo šiol laikytis skaidrumo, atvirumo ir mokslinio pagrįstumo principų priimant sprendimus dėl vilkų populiacijos apsaugos.

Nustatytasis limitas paskirstytas apskritims pagal ankstesnių metų apskaitą ir turimus pastarųjų dvejų metų žalų duomenis (iš skirtingų šaltinių). Rajonavimas apskričių lygyje yra per stambus, kad galėtų išspręsti vilkų ar jų šeimų, padarančių daugiausia žalos, problemą, tačiau jis bent jau padės apsaugoti vilkus tose vietovėse, kur žalos nėra.

Priartėjus eiliniam vilkų medžioklės sezonui darsyk primename, kad medžioklė negali išspręsti visų žalos problemų. Vietoje sumedžiotų vilkų ateis nauji, – ir nebūtinai iš Lietuvos, – o medžiojant gali būti pažeistas atskirų vilkų šeimų gyvybingumas ar net paskatintas vilkų ėjimas į ganyklas ieškoti lengvesnio grobio. Atkreipiame dėmesį, kad problemas gilina ir kaimo paramos programos, skatinančios kurti naujus avių ar mėsinių galvijų ūkius. Jose neatsižvelgiama į tai, ar naujose ūkininkavimo teritorijose nuolat gyvena vilkai, kurie iki tol galbūt net nebuvo susidūrę su tokiais ūkiniais gyvūnais. Skiriant paramą gyvulių įsigijimui ir auginimui tokiose vietose, tačiau lygiagrečiai neskiriant paramos jų apsaugai, pažeidžiamas darnaus vystymosi principas, sukuriant naujus konfliktus tarp žmogaus ir plėšrūno.

Manome, kad apsaugos priemonių įsigijimo ir jų diegimo parama, efektyvus ir sąžiningas žalos kompensavimas, kaimo paramos programų subalansavimas yra prioritetiniai uždaviniai šiuo metu. GAA „Baltijos vilkas“ sieks, kad iki kitų metų žalos sezono pradžios šiose srityse būtų padaryti svarbūs žingsniai, kurie prie vilkų daromos žalos problemos sprendimo priartintų labiau, nei vilkų medžioklė. Kviečiame Aplinkos bei Žemės ūkio ministerijas, naminių gyvūnų augintojus ir kitas suinteresuotas puses toliau tęsti pradėtus darbus šia linkme.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Šiemet leista sumedžioti 33 vilkus appeared first on Baltijos vilkas.

Laukinė Europa

Tikra tiesa, kad civilizacijos nepakeistos aplinkos oazių tenka ieškoti vis toliau nuo mūsų namų durų, tačiau apsiriktume manydami, kad „tikrą“ gamtą galima rasti tik ten. Iš tiesų visai šalia mūsų verda gyvenimas, menkai tepasikeitęs per visą žmonijos suklestėjimo laikotarpį. Pats tikriausias tokios kaimynystėje išlikusios neprijaukintos gamtos simbolis yra mūsų giriose klajojantys stambieji plėšrūnai. Šiandien jie tebemedžioja, kad išgyventų, kaip tai darė ir prieš dešimtis tūkstančių metų, kai žmogus ne išmaniaisiais telefonais, o kreivomis kuokomis mojavo. Ir nepanašu, kad artimiausiu metu jie planuotų užsiimti kuo nors kitu.

Stambiųjų plėšrūnų atkaklumas ir atsparumas negali nestebinti. Jie šimtmečius buvo ujami ir baudžiami švinu, nuodais bei kilpomis, šių „kenkėjų“ naikinimo kampanijos kartais viršydavo kraupiausias fantazijas. Tačiau nors ir praretėjusiomis gretomis, jie vis dar tebegyvena šalia mūsų. Šiandien pavažiavę nuo Vilniaus 30–40 km bet kuria kryptimi, greičiausiai pasieksite mišką, kurį bent kartkartėmis aplanko vilkų šeimyna. Tai skamba visai sąžiningai kalbant apie miestą, kurio įkūrimas siejamas su geležinio vilko legenda.

Nuostabiausia tai, kad tokia artima žmogaus ir stambaus plėšrūno kaimynystė yra ne išimtis, bet veikiau įprasta realybė modernioje Europoje. 10 tūkstančių vilkų, 17 tūkstančių rudųjų meškų ir 9 tūkstančiai lūšių – ne toks ir prastas rezultatas tankiausiai apgyvendintam, labiausiai išsivysčiusiam ir žmogaus veiklos pakeistam žemynui. Žemynui, kuris jau seniai nebegali pasigirti didesniais netrikdomos gamtos lopinėliais.

Neišvengiami susidūrimai

Stambiųjų plėšrūnų apsauga Europoje yra neabejotina gamtosaugos sėkmės istorija. Šie gyvūnai ištvėrė didžiausių negandų ir persekiojimų laikotarpius, o pastaruosius kelis dešimtmečius palyginti sėkmingai gausėja ir plečia savo gyvenamąsias teritorijas.

Tačiau šis atsitiesimas turi savo kainą. Europoje nėra tinkamų erdvių, kad būtų galima griežtai atskirti žmonių ir stambiųjų plėšrūnų teritorijas. Žmogus gyvena, augina sau maistą, gano naminius gyvūnus, ilsisi ar medžioja ten pat, kur gyvena, maitinasi ir ilsisi vilkas, lūšis ar meška. Dėl to žmogaus ir laukinių žvėrių susidūrimai neišvengiamai tampa vis dažnesni ir karštesni, ir nė viena pusė nėra nusiteikusi nusileisti. Plėšrūnai nesupranta, kad savo natūraliu elgesiu ir poreikiais įsiveržia į žmogaus gyvenamąją erdvę ir kelia problemų. Žmogus nenori prarasti pajamų, dalytis savo geru su laukiniais gyvūnais ar paprasčiausiai keisti įpročių. Abi pusės teisios ir abi pusės užsispyrusios, todėl konfliktų kyla ir kils. Ir juos reikia kažkaip spręsti, nes Europa jau senokai subrendo ir suprato, kad kraštovaizdyje privalo išsitekti tiek vieni, tiek kiti.

Akivaizdžiausias ir finansiškai apčiuopiamiausias žmogaus ir plėšrūno konfliktas Lietuvoje kyla dėl vilkų ir pjaunamų naminių gyvūnų. Tikslių ir patikimų žinių apie žalą nėra, tačiau, remiantis oficialiais duomenimis, per metus prarandami keli šimtai gyvūnų. Didžioji jų dalis – avys ir galvijų jaunikliai. Nukentėjusiųjų ūkininkų gretose ir vietinėje spaudoje vyrauja nuomonė, kad pagrindinė ir gal net vienintelė užpuolimų priežastis yra per didelė vilkų gausa regione. Tačiau tai yra sudėtingo konflikto supaprastinimas, nes užpuolimų intensyvumui bei geografijai įtakos turi ir kiti veiksniai, tokie kaip staigi avininkystės plėtra (Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį avių padaugėjo dešimt kartų), kaimo plėtros ir paramos politika (šiuo metu skatinama auginti mėsinius galvijus, kurie iki vienerių metų amžiaus yra beveik bejėgiai prieš vilkus), netinkamų apsaugos priemonių taikymas, vietinių vilkų šeimų ar atskirų individų specifika ir pan.

Lietuvoje konfliktų tarp žmogaus ir stambiųjų plėšrūnų paletė ne mažiau spalvinga nei kitose Europos šalyse. Be naminių gyvūnų užpuolimų, dar yra ir lūšių bei vilkų konkurencija su medžiotojais dėl laukinio grobio bei kaimiškų vietovių žmonių nerimas dėl savo ir vaikų saugumo, taip pat ribotas ar iškreiptas supratimas apie žvėrių elgesį ar netgi paprasčiausia priešprieša „iš Briuselio nuleidžiamiems“ nurodymams. Konfliktai įtraukia skirtingas visuomenės grupes ir pasireiškia pačiais įvairiausiais būdais, tačiau visus konfliktus sieja vienas bendras bruožas – juose nukenčia tiek žvėris, tiek žmogus.

Svarbiausia, kad, be blogosios naujienos, jog konfliktai yra iš esmės užprogramuoti, esama ir gerosios naujienos – konfliktus galima spręsti, ir mes toli gražu nesame pirmieji, su jais susidūrę. Artimiausiu metu tikrai nepavyks pasiekti, kad ūkininkai nepatirtų jokios žalos arba kad vilkams būtų leista gyventi visur, kur tik jie gali gyventi. Tačiau pasinaudojus savąja ir kitų patirtimi bei susitaikius su tuo, kad teks priimti abipusius kompromisus, galima pasistūmėti link taikaus žmogaus ir plėšrūno sugyvenimo. Gerų pavyzdžių nereikia ieškoti kur nors toli – jų turime ir mes patys.

Konfliktų sprendimo link

Tuoj sueis metai, kai Lietuvoje įteisintos kompensacijos už vilkų padarytą žalą naminiams gyvūnams. Dar daugiau, priimti įstatymų pakeitimai numato ir paramą apsaugos priemonėms diegti. Konkretūs kompensavimo ir paramos mechanizmai vis dar tobulinami, tačiau jau dabar nuo vilkų kenčiančios savivaldybės gali skirti dalį aplinkos apsaugai skirtų finansų pagelbėti savo ūkininkams. Suprantama, kad viena ši priemonė neužtikrins taikaus žmogaus ir vilko sugyvenimo. Tačiau ji bent kiek sumažins įtampą ir buvusią nelygybę, kai išlaidos, patiriamos dėl regione gyvenančių vilkų, krisdavo tik ant nukentėjusio ūkininko pečių.

Ne paslaptis, kad užpuolimo išvengimas yra daug efektyvesnė sugyvenimo užtikrinimo priemonė už kompensuotą jau įvykusio išpuolio žalą. Pastaruosius 10–15 metų Europos šalyse vykdyta daug Europos Sąjungos finansuojamų aplinkosauginių projektų, kuriais siekta išbandyti ir pritaikyti įvairiausias naminių gyvūnų apsaugos nuo stambiųjų plėšrūnų priemones. Šiame tekste atskirai apžvelgti šiuos projektus nėra galimybių, tačiau galima konstatuoti, kad bendra jų išvada vienareikšmė: dažniausiai apsisaugoti galima. Neretai palyginti paprastais, tačiau efektyviais būdais: gyvūnų nepalikti pavojingose vietose tamsiuoju paros metu, ganyklas aptverti elektriniu piemeniu ar tinklu, apsaugai pasitelkti specialių veislių šunis.

Šie „atradimai“ nėra didelė naujiena mūsų šalyje. Turbūt ne vienam močiutė ar senelis pasakojo, kaip jų laikais naminiai gyvūnai būdavo nakčiai parvedami į tvartus prie namų arba prie jų per naktį likdavo žmonės, kad vilkai nedrįstų artintis. Tada mažai kam kildavo mintis savo brangiausią turtą palikti toli nuo namų pririštą grandine pamiškėje. Įdomią priemonę saugodamiesi nuo vilkų naudojo dzūkai. Jos likučius dar ir šiandien galima pamatyti Musteikoje. Tai vadinamieji tujinai – savotiška medinė tvora iš pusantro–dviejų metrų ilgio kuolų, pusę metro įkastų į žemę. Dabar sunku pasakyti, kiek ši tvora buvo veiksminga, tačiau vien jos tvėrimas liudija, kad žmonės rūpinosi savo gyvuliais ir ieškojo būdų juos apsaugoti.

Būtų neteisinga teigti, kad savarankiška ir išmoninga naminių gyvūnų apsauga belikusi istorijos puslapiuose. Lietuvoje galima rasti šviesių žmonių, kurie ne tik domisi apsaugos priemonėmis ir patarimais, tačiau ir imasi veiksmų. Štai Vištyčio apylinkėse gyvena ūkininkas Giedrius, kuris pats susikonstravo kilnojamą medinį narvą-namelį, prieš tai kruopščiai išsistudijavęs literatūrą apie vilkų elgesį ir apsaugos priemones. Ikimetinukus veršelius jis kiekvieną naktį ir lietingomis dienomis suvaro į šią priedangą. Nors kaimynai patraukia per dantį, kad gyvulius pavogs kartu su visu nameliu, tačiau Giedrius nekreipia į pašaipas dėmesio. Svarbiausia, kad jo gyvūnai yra saugūs ir nuo vilkų nebenukenčia.

Ne vienas didesnis Lietuvos ūkininkas yra išbandęs ir sarginius šunis – ar tai būtų kaimyninėje Lenkijoje populiarūs Podhalės aviganiai, ar Lietuvoje veisiami iš Turkmėnijos kilę alabajai, ar kokia nors kita veislė. Viena iš pradininkių šunimis nuo vilkų saugoti savo gyvulius yra Biržų rajono ūkininkė Rita Bieliakienė. Jos laikomi Podhalės aviganiai jau penktus metus sergi karvių bandą. Šunys prie gyvulių plėšrūnų neprileido net ir tais metais, kai regiono ūkiuose jie šeimininkaudavo kone kas antrą naktį.

Tai tik keli istoriniai ir šiandieniniai pavyzdžiai, tačiau jų tikrai neužtenka visos šalies mastu. Džiugu, kad įteisinta parama žalos prevencijai ir jau patirtos žalos kompensavimas atveria galimybes intensyviau diegti apsaugos priemones. Tačiau kad mūsų šalyje šis reikalas užleistas, geriausiai liudija tai, jog tvorų gamintojai ir importuotojai neturi paruošę standartinių sprendimų gyvulių apsaugai nuo vilkų, nes tam niekada nebuvo jokios paklausos. Būtent dėl to tose pačiose Vištyčio apylinkėse, kuriose šią vasarą vilkai krečia nemažai eibių, rengiamas pirmasis Lietuvoje naminių gyvūnų apsaugos priemonių eksperimentas. Bendradarbiaujant tvorų gamintojams, nevyriausybininkams ir vietos ūkininkams, bus įrengtas elektrinis aptvaras ūkyje, kuris šiais metais jau nukentėjo nuo vilkų išpuolių. Vėliau eksperimentas greičiausiai bus plečiamas, apims daugiau ūkių ir siūlomų priemonių, bus siekiama rasti Lietuvai tinkamiausius būdus. Tačiau jau dabar aišku, kad dar teks nueiti ilgą kelią, kol apsaugos priemonės persikels iš metodinių leidinių į ganyklas.

Dialogo kelias

Menka paslaptis, kad ligšiolinė stambiųjų plėšrūnų apsaugos sėkmė Europoje labiausiai priklausė nuo aiškios Europos Komisijos nuostatos, atsispindinčios Buveinių direktyvoje: stambieji plėšrūnai turi būti ir bus Europos kraštovaizdžio dalis. Šis pamatinis principas nesikeis ir ateityje, tačiau akivaizdu, kad vien to neužtenka. Tam, kad plėšrūnų apsauga duotų tvarius ilgalaikius rezultatus, būtina suprasti ir atsižvelgti į visų pagrindinių suinteresuotų pusių požiūrius, baimes ir lūkesčius. O tai galima pasiekti tik vienu būdu – nuolatiniu atviru dialogu ir kompromisų paieška. Ši Europos Komisijos aktyviai skatinama dialogo ir kompromisų paieškos strategija įgyja įvairias formas ir Lietuvoje, o rezultatai kol kas yra labai neblogi.

Štai šių metų pavasarį vyko cafè scientifique renginys „Nepatogi gamta. Vilkas: žinomas, nepažįstamas“. Norinčių padiskutuoti ar bent jau pasiklausyti susirinko pilna muzikos klubo “Tamsta” salė. Tai buvo pirmasis bandymas neįpareigojančioje aplinkoje prie apskrito stalo susodinti medžiotojus ir ūkininkus, gamtosaugininkus ir mokslininkus bei išgirsti skirtingus požiūrius į tą patį gyvūną. Dviejų valandų pasirodė mažoka dorai išsakyti net ir daliai pagrindinių argumentų, tačiau demokratiška ir neformali aplinka leido atsipalaiduoti ir atviriau reikšti savo nuomonę. Toks renginys negali išspręsti žmogaus ir vilko konflikto, tačiau jis gali pasitarnauti mažinant priešpriešą tarp skirtingų interesų grupių.

Dialogo ir kompromiso principas naudojamas ne vien pramoginiuose renginiuose. Šių metų pavasario pabaigoje vėl buvo atnaujintas „Vilko populiacijos valdymo plano“ kūrimas. Darbo grupę sudaro visos pagrindinės suinteresuotos pusės: ūkininkai, gamtosaugininkai, mokslininkai, medžiotojai, ministerijos atstovai, miškininkai ir kt. Nors dalyvių požiūriai kai kuriais klausimais stipriai išsiskyrė, tačiau kol kas pavyko susitarti dėl visų esminių momentų. Todėl yra apčiuopiama galimybė, kad jau šį rudenį Lietuva prisijungs prie „Vilko populiacijos valdymo planą“ turinčių Europos šalių. Svarbiausia, kad plane bendrai sutarti principai ir priemonės turėtų dar labiau sumažinti dėl vilkų kylančią socialinę įtampą bei konfliktus. Iš to neabejotinai išloš tiek žmogus, tiek vilkas.

Vietoj pabaigos

Mes, lietuviai, kaip ir visi europiečiai, gyvename ir ateityje gyvensime kartu su stambiaisiais plėšrūnais. Lietuviui vilkas yra ne pasakų knygų veikėjas, bet šalia gyvenantis kaimynas. Esu tikras, kad dauguma tuo džiaugiasi ne mažiau negu aš. Tačiau vilkas yra vilkas – tai laukinis plėšrūnas, medžiojantis ne tik elnius miške, bet kartkartėmis ir mūsų avis ganyklose. Ne dėl to, kad jis būtų blogas, piktas ar kerštingas, bet dėl to, kad jis neįžvelgia to skirtumo, kuris mums toks svarbus. Todėl mes turėsime ieškoti būdų, kaip spręsti šį bei kitus konfliktus, kad kaimynystė pernelyg neapkarstų. Svarbiausia, kad tokių sprendimų yra. Vieni jų reikalauja tik papildomų pastangų, kitiems reikia ir nemažų pinigų. Tačiau net ir finansų poreikis nebėra neišsprendžiama problema, nes jau dabar galima pasinaudoti savivaldybių parama. Žinoma, nebūtinai viskas ir visada bus taip pozityvu, kaip surašiau šiame tekste. Be abejo, bus ir problemų, ir pykčių, ir iš pirmo žvilgsnio neįveikiamų kliūčių. Vis dėlto esu tikras, kad susidorosime, nes kito kelio nėra. Juk gyventi be kaimyno vilko būtų baisiai nuobodu.

Vaidas Balys
Žurnalas apie gamtą, 2014 Nr.2 (62)

The post Mano kaimynas – vilkas appeared first on Baltijos vilkas.