Seimas retai būna toks operatyvus, kaip kad naktinių taikiklių istorijoje. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimai grubiai braunasi per visas numatytas teisines bei demokratines procedūras, ir tuoj bus patvirtinti dorai neišklausius nė vienos oponuojančios nuomonės.

Trumpa pataisų epopėjos chronologija

Birželio 2-ą dieną Seimo narys Algimantas Salamakinas užregistravo įstatymo pakeitimo projektą, įteisinantį naktinius taikiklius.

Birželio 4-ą dieną aplinkosauginė NVO publikavo savo poziciją prieš taikiklius ir pradėjo rinkti parašus po peticija.

Reaguodami į šiuos įvykius LRT žurnalistai susisiekė su Algimantu Salamakinu ir iš jo išgirdo patikinimą, kad apie tai dar bus diskutuojama: “A. Salamakinas pripažino, jog nėra tvirtai įsitikinęs, kad naktinio matymo prietaisai tikrai reikalingi – dėl to Aplinkos apsaugos komitete bus diskutuojama su įvairių sričių atstovais”.

Birželio 9-ą dieną projektas pateiktas svarstyti Seimui. Vėl asmeniškai Seimo nario Algimanto Salamakino, nes Aplinkos apsaugos komitetas šito klausimo taip ir nenagrinėjo.

Seimas po pateikimo pritarė projektui (50 balsų už, 2 prieš ir 12 susilaikė), paskyrė pagrindinį – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą – bei pagalbinį – Kaimo reikalų – komitetą. Algimantas Salamakinas paragino dėl didelės skubos atsisakyti svarstymo Kaimo reikalų komitete, nes, cituoju iš posėdžio stenogramos, “Aš manyčiau, kuo čia dėtas Kaimo reikalų komitetas? Jau Aplinkos apsaugos komitetas tam pritarė, o ką čia kaimas darys?”. Primenu, kad Aplinkos apsaugos komitetas šito projekto nesvarstė, todėl Algimantas Salamakinas sąmoningai pamelavo Seimo nariams.

Tačiau paaiškėjo, kad Kaimo reikalų komitetas nebus jokia problema ir iki nuomonių išklausymo ar diskusijų tikrai nenusileis. Jau sekančią, – birželio 10-ą dieną, – projektas komitete buvo skubos tvarka apsvarstytas ir jam pritarta!

Žvilgsnis iš šono

Per vieną savaitę įstatymo projektas išvydo dienos šviesą, buvo pateiktas Seimui, Seimas po pateikimo pritarė, o pagalbinis komitetas jį spėjo ir apsvarstyti. Ir per tą savaitę nebuvo jokių diskusijų su specialistais. Tačiau tai Algimantui Salamakinui nesutrukdė pameluoti Seimo nariams, kad tos diskusijos visgi vyko ir kad Aplinkos apsaugos komitetas projektui pritarė.

Dabar belikęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuriam greičiausiai medžioklės etikos ar rūšių apsaugos klausimai nelabai ir rūpės – o pagal kompetenciją lyg ir nelabai turėtų. Tačiau jis tikrai turėtų susirūpinti, ar toks įstatymų priėmimo procesas pats savaime nėra grėsmė nacionaliniam saugumui.

Opozicija

O ar yra alternatyvi nuomonė ir pozicija tai, kurią taip gina Algimantas Salamakinas? Gal išties, kaip jis pristatė Seimo posėdyje, prieštarauja tik kažkokia jaunuolių organizacija “Baltijos vilkas”, kurie net nėra medžiotojai?

O iš kur gi Algimantui žinoti apie opoziciją, jei jis taip ir neprisiruošė sudaryti jo paties žadėtų sąlygų diskusijoms? Jeigu nuo įstatymo registravimo iki jo svarstymų prabėgo vos kelios dienos. Ir jeigu jis mano, kad vien tik medžiotojai gali spręsti apie gamtos apsaugos klausimus, todėl tik juos ir dera išklausyti.

Tačiau skirtingai, nei teigia Algimantas Salamakinas, naktinių taikiklių įteisinimui nepritaria ne viena nevyriausybinė organizacija, o turbūt visos, susijusios su aplinkos ir gamtos apsauga: Aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koalicija, Lietuvos ornitologų draugija, Lietuvos gamtos fondas, Asociacija “Už gyvūnų teises” ir daugelis kitų. Tiesiog jų nuomonės Aplinkos apsaugos komitetas nesiteikė išklausyti.

Siūlymams nepritaria ir patys medžiotojai. Šiandien Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas gavo oficialų raštą iš medžiotojų sąjungos “Gamta”, vienijančios 5000 Lietuvos medžiotojų, kuriame argumentuotai nurodyta, kodėl sąjungos valdyba vieningai nepritaria naktinių taikiklių idėjai. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija sprendimą už taikiklius taip pat priėmė ne iš pirmo karto ir toli gražu ne vienbalsiai. Todėl netiesa, kad medžiotojai yra vieningai už taikiklius, kaip kad teigia Algimantas Salamakinas.

O kur už medžioklę atsakingo Aplinkos ministerijos Miškų departamento, Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos ar regionų aplinkos apsaugos departamentų, kurie turės vykdyti kontrolę, nuomonė? Nėra, nes niekas jų paprasčiausiai neklausė, nes jie turbūt nepatenka į Algimanto Salamakino “įvairių sričių specialistų” grupę.

Ar bus buldozerio viršus?

Iki “sėkmingos” pabaigos trūksta tik Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto sprendimo bei galutinio balsavimo Seime. Ir per rekordinį laiką būtų priimtas įstatymo projektas, kurio niekas dorai nesvarstė ir nediskutavo. Vienas klausimas – kokias tai turės pasekmes aplinkai ir gamtai. Tačiau visai kitas klausimas – o ką tai parodo apie demokratijos brandą demokratijos tvirtovėje Seime. Jeigu galima taip nesunkiai, be jokių diskusijų ir konsultacijų prastumti vieną įstatymą, tai turbūt taip pat galima ir bet kurį kitą – kad ir tokį, kuris turėtų daug rimtesnių pasekmių.

Turiu priminti, kad Seimo komiteto pirmininkas atstovauja komitetui santykiuose su kitomis valstybės institucijomis bei visuomeninėmis organizacijomis, o visuomenės nuomonei išgirsti paprastai organizuojami klausymai. Deja, Aplinkos apsaugos ir Kaimo reikalų komitetai šito egzamino neišlaikė, visiškai ignoruodami visuomenines organizacijas bei alternatyvias nuomones. Paprasčiausiai apsimesdami ir kitiems įteiginėdami, kad alternatyvių nuomonių nėra arba jos nėra vertos net išklausymo.

Viliuosi, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas nepasiduos šitam “priimkime bet kaip, kad tik būtų greitai ir tyliai” vajui. Įstatymo pataisos turės rimtų pasekmių ir gamtos apsaugai, ir visuomenės saugumui, todėl turi būti išklausyti visų sričių specialistai. Pradedant medžiotojų organizacijomis, aplinkos ministerijos, už medžioklės ir gamtos apsaugos kontrolę atsakingų tarnybų atstovais, viešojo saugumo specialistais, baigiant aplinkosauginėmis nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios turi ne mažesnes teises dalyvauti sprendžiant apie gamtos apsaugą.

Vaidas Balys
GAA “Baltijos vilkas”

The post Naktinių taikiklių buldozeris įgauna pagreitį appeared first on Baltijos vilkas.

Akivaizdu, kad tokia stambiųjų plėšrūnų apskaitos metodika turi rimtų privalumų prieš šiuo metu vienintelę alternatyvą – miškininkų apskaitą. Dabartinės apskaitos problemos yra visiems žinomos: per du pusdienius neįmanoma aptikti visų pėdsakų, apskaitos sėkmė labai priklauso nuo oro sąlygų, o gaunamas rezultatas yra minimalus individų skaičius, kuris kelia daugybę aistrų metodikos nesuprantantiems. Lietuviškos žiemos darosi vis mažiau prognozuojamos, – vieną dieną pusto, kitą dieną žolė žaliuoja, – todėl senuoju būdu apskaityti plėšrūnus darysis vis sudėtingiau. Dėl sniego trūkumo praėjusiais metais vilkų apskaita išvis neįvyko, o šiais metais ir vėl vyko ne pačiomis idealiausiomis sąlygomis.

Todėl naujojo projekto idėja yra laiku. Žinoma, iš pradžių organizatoriai turės kurį laiką šlifuoti metodiką, bandyti sudominti kuo didesnę visuomenės dalį, parodyti, kad idėja veikia. Tačiau sėkmės atveju galbūt pavyktų įvertinti ne tik paplitimą ir gausą, bet ir šeimų (vilkams) ar patelių su jaunikliais (lūšims) skaičių, plėšrūnų užimamas teritorijas, populiacijų pokyčių dinamiką.

Sėkmės faktoriai

Nėra abejonių, kad pati idėja tikrai gera, tačiau nuo idėjos iki rezultato ne toks ir trumpas kelias. Taigi, ko reikia, kad projektas būtų sėkmingas? Visų pirma – o ką gi reikėtų laikyti sėkme. Manau, kad visi sutiks, jog projektas bus vertas dėmesio, jei jo metu pavys gauti tikslesnius, patikimesnius arba visiškai naujus rezultatus, nei kad miškininkų apskaitoje. T.y. įvertinti tą patį (gausą ir paplitimą), tik tiksliau ar patikimiau, arba įvertinti kažką visiškai naujo, pvz. vilkų šeimų skaičių. Tačiau nemanau, kad projektą bus galima laikyti sėkmingu, jei jis tik kosmetiškai papudruos dabartinę medžiotojų atliekamą vilkų apskaitą, kuri iš esmės tėra medžiotojų nuomonių apklausa.

Pirma būtina projekto sėkmės sąlyga – masiškumas. Reikia daug ir įvairių duomenų apie tuos pačius gyvūnus, surinktų skirtingu metu ir, idealiu atveju, skirtingų žmonių. Viso labo trys vienos vilkų šeimos stebėjimai nebus kažkas geresnio, nei dabar surenkama miškininkų apskaitoje. Daug tų pačių gyvūnų skirtingo tipo stebėjimų leidžia ne tik patvirtinti buvimo faktą, bet ir tiksliau įvertinti jų skaičių (kuris metų bėgyje kinta), užimamą teritoriją ir panašiai. Kai stebėjimų yra mažai, iškyla ta pati problema kaip ir miškininkų apskaitoje – kaip atskirti, kur yra tie patys individai, judantys savo milžiniškoje teritorijoje, o kur yra visai kiti individai, kuriuos reikia skaičiuoti atskirai.

Antra sąlyga – duomenų patikimumas. Faktus gali rinkti ir siųsti bet kas, todėl nėra būdo žinoti savanorio kvalifikacijos šioje ganėtinai specifinėje srityje. Kaip ir suinteresuotumo, nes vieniems gali norėtis pridauginti nemėgstamų, kitiems – primažinti mylimų žvėrių. Patys duomenys savo prigimtimi savaime yra skirtingo patikimumo lygio. Vienas dalykas yra nuotrauka (gyvūno ar jo pėdsakų), oficialiai užregistruotas gyvulių papjovimo faktas arba sumedžiotas vilkas ir visai kitas – anketos įrašas, kad kažkas kažkur girdėjo staugimą ar matė devynis vilkus. Suprantama, kad tokie duomenys turi būti traktuojami iš esmės skirtingai.

O kaip užtikrinti pakankamą patikimumą, kad nebūtų analizuojami anekdotai vietoje tikrų faktų? Įprastas sprendimas – kontrolė. Yra įvairių būdų tai padaryti, o ir patys apskaitos rengėjai rengiasi daryti papildomus tyrimus nustatytuose taškuose. Yra ir kitų sprendimų. Pvz. per kelis pirmus metus atsijoti patikimus ir nepatikimus duomenų teikėjus. Arba taikyti taisyklę, kad stebėjimas turi būti patvirtintas kelių nesusijusių asmenų (trys vieno medžiotojo būrelio medžiotojai nesiskaito). Viena akivaizdu, kad iškeltų rankų principas – „aš nieko nežinau, neturiu pagrindo abejoti duomenų patikimumu, ir šiaip tik atlieku matematines operacijas su kažkieno kito duomenimis“ – nubrauktų bet kokias pretenzijas į rezultato patikimumą.

Trečia sėkmės sąlyga – korektiškas tinkamų analizės ir duomenų apdorojimo metodų naudojimas. Kaip miškininkų apskaitoje vilkai nustatomi ne sumuojant aptiktus pėdsakus, taip ir šiuo atveju ne kiekvienas stebėjimas virsta unikaliu gyvūnu. Patikimesnės išvados gali būti daromos tik iš ilgalaikių stebėjimų, o ne dviejų–trijų savaičių duomenų. Bet nemanau, kad turiu mokyti mokytus, todėl daugiau nebesiplėtosiu.

Ketvirta sėkmės sąlyga – skaidrumas. Jei tai yra visuomeninis projektas, o ne privatus užsakymas ar uždaras tyrimas, tai visuomenė tikėsis sužinoti, kas ir kaip daroma su surinktais duomenimis ir kodėl gauti tokie, o ne kitokie rezultatai. Jeigu projektas įsibėgės ir ims rimčiau pretenduoti pakeisti miškininkų apskaitą bei daryti įtaką gyvūnijos apsaugos sprendimams (taip, ir medžioklei), tai kartelė pakils dar aukščiau. Tokiu atveju klausimai apie patikimumą, mokslinį metodą ir kitus aspektus tikrai iškils visu rimtumu. Aš žinau mažiausiai vieną organizaciją, kuri tuo tikrai domėsis.

Žiupsnelis kritikos

Projektas dar tik prasideda ir padorumas reikalauja nepulti kritikuoti, kol jis neįsibėgėjo. Tiesą pasakius, kol kas nėra ką ir kritikuoti, kol nepristatyti pirmieji rezultatai. Vienintelis rimčiau užkliuvęs dalykas – faktų rinkimo anketa. Dabartinė anketoje įdėta lentelė (tai juk net ne lentelė, o sąrašas su rėmeliu) skirta tik vienam stebėjimui, kurį perkeliant į Excel dar reikės ir papildomos „pavertimo“ operacijos. Jeigu pasivaikščiojimo miške metu aptiksiu tris skirtingas plėšrūnų buvimo žymes, tai turėsiu siųsti tris anketas arba išgalvoti įvairiausius būdus, kaip viską sutalpinti į tą lentelę. Šitoks saviveiklinio duomenų talpinimo į neįprastą lentelę triukas jau išbandytas su buvusia miškininkų anketa. Atrodė, kad pamokos išmoktos, todėl nuoširdžiai nustebau vėl pamatęs kažką panašaus. Iš kitos pusės, apskaitos rengėjai žada internetinį registravimą, jei bus daug stebėjimų – tai greičiausiai išspręstų problemą.

Ar tikrai suskaičiuos?

Esu atsargus optimistas. Panašaus projekto tikrai reikia, ir jau seniai. O pasistengus ir viską padarius korektiškai galima gauti labai įdomius ir naudingus rezultatus. Iš kitos pusės, yra keletas pakankamai rimtų sąlygų, nuo kurių priklausys projekto sėkmė, ir tikrai nežinau, kiek jomis bus rūpinamasi. Taip pat neslėpsiu, kad nesu didžiausias apskaitą rengiančių LMŽD ar GTC mokslininkų gerbėjas. Tačiau lai šneka ne simpatijos, bet duomenys, metodai ir rezultatai.

Šiandien tikiuosi ir linkiu, kad projektas būtų sėkmingas. Nes bent jau aš asmeniškai noriu sužinoti tikrąją plėšrūnų populiacijų būklę. Ir noriu, kad diskusijų objektas būtų nebe visiems pabodęs individų skaičius, bet plėšrūnų apsaugos ir konfliktų su žmogumi problemų sprendimas. O kai bus pristatyti pirmieji šios apskaitos rezultatai bus galima rimčiau vertinti, ar pavyko.

O ar aš pats dalyvausiu šiame projekte ir siųsiu duomenis? Tikėtina, kad taip. Juk plėšrūnų apskaita yra pernelyg svarbus klausimas, kad jį būtų galima palikti vieniems medžiotojams.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“

The post Plėšrūnai bus skaičiuojami ir kitu būdu appeared first on Baltijos vilkas.

Aritmetikos viražai

Kažkuriam iš herojų kilo geniali mintis: nustatant vilkų sumedžiojimo kvotas reikėtų atsižvelgti į jų prieaugį. Nes kas antras vilkas atsiveda po būrį kraujo ištroškusių mažų plėšrūniukų. Kurie rudenį šturmuoja ūkininkų barikadas. Vadinasi, reikia šiuos begėdžius suskaičiuoti ir atitinkamai pakoreguoti kvotas.

Suskaičiavimo būdas dar neatskleistas, bet esu tikras, kad pavyks ką nors sugalvoti, nes dar ne tokius rebusus valdžiažmogiai išsprendė. Ir kas čia tokio sudėtingo, galų gale? Padaugini apelsinus iš bananų ir gauni vilkų prieaugį.

Nedrąsu kišti savo trigrašį į rimtų specialistų svarstymus, bet pabandysiu. Pagrindinis populiacijų ekologijos dėsnis teigia, kad populiacijos prieaugis lygus gimimų skaičiui minus mirčių skaičiui plius imigracijai minus emigracijai.

Apsičiupinėkime, kokius duomenis Lietuvoje turime. Vilkų populiacijos dydis: nežinomas arba diskutuotinas. Šeimų skaičius: nežinomas. Jauniklius vedančių patelių skaičius: nežinomas. Jauniklių skaičius vadoje: nežinomas. Jauniklių išgyvenamumas iki žiemos: nežinomas. Suaugusių vilkų natūralus mirtingumas dėl senatvės, ligų, traumų: nežinomas. Brakonieriavimo mąstas: nežinomas. Imigracijos iš gretimų šalių mąstas: nežinomas. Emigracijos į gretimas šalis mąstas: nežinomas.

Visiškai nieko nežinome apie populiaciją, bet apskaičiuosime prieaugį ir taip gausime tikslesnį populiacijos dydį? Spėju, bus pasitelkta kokia nors geniali formulė „pusė vilkų kart du“ ir baigtas kriukis. Pritaikius analogą Lietuvos piliečių demografinei būklei gautume, kad Lietuvos metinis prieaugis yra bent pora milijonų gyventojų, nors sako, kad mūsų mažėja. Kvaila? Taip, bet vilkams tiks, nes jiems galioja modifikuoti dėsniai.

Asiliada

Pagaliau rimtas žmogus ėmėsi rūpintis vilkais. Iškart išryškino, kad kažkoks asilas į Reguliavimo planą įrašė vilkų nemedžiojimą saugomose teritorijose. Kuo skubiau pataisyti, nes vilkas ir saugomos teritorijos neturi nieko bendro – visos jos įkurtos tik tam, kad blogiečiai neprisistatytų vilų kur negalima.

Asilas šioje istorijoje greičiausiai yra, bet ne visai tas, apie kurį pagrindinis Lietuvos aplinkosaugininkas taip išraiškingai pasisakė Seimo komiteto posėdyje.

2000-aisiais metais Lietuva derėjosi su Europos Sąjunga dėl stojimo sąlygų. Vilkams išsiprašė dviejų išimčių. Visų pirma – teisės medžioti vilkus, nes jų yra 550 ir jie daro didelę žalą ūkininkams. Gaunasi, kad per 13 metų absoliučiai nieko nepasiekta šioje srityje, nes vilkai ir toliau daro didelę žalą ūkininkams. O ko daugiau norėti, kai pavyzdžiu imame Baltarusiją ar Latviją, o Vakaruose – vien dėmesio neverti kapitalistai imperialistai, kurie nieko nesusigaudo apie mūsiškį „gamtos ūkį“.

Antra išimtis – teisė nesteigti Natura 2000 teritorijų vilkui, nes juos saugosime kitoms rūšims įsteigtose teritorijose. Išsiprašėme ir tą pačią akimirką užmiršome. Koks kvailys galėtų rimtai žiūrėti į Europos Sąjungai pateiktus duomenis bei priskaldytus pažadus?

Ir įsivaizduojate, atsirado kažkoks keistuolis, kuris ėmė ir 2012 metais prisiminė pažadą. Tikrai asilas, ne kitaip. Negi nemoka išpūtęs akis meluoti ne tik tautiečiams, bet ir Europos Komisijai? Aš irgi pritariu, kad tai absurdas, nes pas mus taip nedaroma. Gėda buvusiam ministrui, kuriam parkeris apsivertė tokį nieką įrašyti į planą. Tegyvuoja dorieji gamtos saugotojai, kurie akimirksniu ištaisys šią klaidą!

Vilkai – faunos naikintojai

Ar jau girdėjote, kad vilkai visiškai išnaikino Lietuvos fauną? Stirnų, šernų ir kitų žvėrių – nė kvapo, medžiotojai skambina pavojaus varpais, ragina kuo greičiau šiuos aštriadančius atšaudyti, kad žinotų kaip kišti nagus prie mūsų fermų. Atsiprašau, gamtos.

Kadangi vilkai, dar šiek tiek padedami lūšių, prirėmė laukinę fauną prie sienos, medžiotojai ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Per paskutinį medžioklės sezoną visų kanopinių, kurie yra vilkų mitybos pagrindas, sumedžiojo po 15-20 proc. DAUGIAU, nei prieš metus. Šešiolika tūkstančių stirnų, keturiasdešimt du tūkstančiai šernų, du tūkstančiai elnių. Gudrus planas. Iššaudyti viską, kas liko, kad tie smirdžiai vilkai išdvėstų badu. Už tai, kad išnaikino fauną.

Liko tik sugalvoti, kaip paaiškinti kasmet pateikiamus apskaitų duomenis, pagal kuriuos tų pačių kanopinių vis daugėja. Nors vilkai juos išnaikino. O medžiotojai vis daugiau šaudydami ne naikina, bet saugo bei gausina. Visai užsivėliau. Akivaizdžiai nesu toks protingas, kaip medžiotojai.

Duokite vidutinį ir maksimalų skaičių

Ir kaip be senos geros giesmelės apie apskaitą. Koks begėdis užmiršo po apskaitos pateikti vidutinį bei maksimalų vilkų skaičių, apsiribodamas tik minimaliu? Kuo greičiau ištaisyti šią klaidą, nes partija to reikalauja!

Aš dar pridėsiu nuo savęs. Reikalauju nuo šiol tiesinėje regresijoje naudoti ne tik mažiausių kvadratų metodą, bet ir vidutinių bei didžiausių kvadratų metodą. Ir kodėl vaikams pasakojame apie bendrą mažiausią kartotinį, palikdami nuošalyje bendrą vidutinį kartotinį ir bendrą didžiausią kartotinį? Greitai perrašyti visus mokyklinius vadovėlius, nes metoduose akivaizdžiai trūksta demokratijos! Nesąmonės? Žinoma, bet tik jei kalbame ne apie vilkus ar jų apskaitas.

Mažiausio vilkų skaičiaus metodika nustato mažiausią vilkų skaičių. Negi taip sunku suprasti? Vidutinis, realus ar maksimalus skaičius nepateikti ne dėl to, kad kažkas juos piktybiškai saugo po devyniais užraktais, o dėl to, kad jų neįmanoma šia metodika nustatyti. Žiūrėdami pro langą galite suskaičiuoti, kiek žmonių praėjo gatve, bet iš to niekaip nesugebėsite pasakyti, kiek Vilniuje gyvena gyventojų. Nes matėte tik dalį jų, o apie kitus nieko nežinote.

Ar išvis įmanoma įvertinti „realų“ vilkų skaičių Lietuvoje? Žinoma, kad įmanoma. Su nemaža paklaida Į ABI PUSES. Bet tam reikia keisti naudojamą metodiką: apskaitos organizavimą, duomenų rinkimą ir registravimą bei analizę. Iš dabartinėje apskaitoje surinktų duomenų to nepadarysi. Arba turėsi ignoruoti kritinius metodikų prielaidų pažeidimus bei iš kavos tirščių priburti trūkstamus duomenis.

Na, bet jei valdžia lieps, tai atsiras galinčių ir tai padaryti. Išsamūs paaiškinimai apie taip gautų rezultatų nepatikimumą, netikslumą ir neadekvatumą pasiklys ataskaitose, ir bus viskas gerai. Niekas gi tokio „mokslo“ netikrins, svarbu, kad pareikalautas skaičius atsirastų. O paskui vėl visi skėsčiosime rankomis, kodėl jaunimas, kraudamas lagaminus, isteriškai krizena iš pasakaičių apie Lietuvos mokslo kokybę.

Atgal į praeitį

Sako, kad laiko mašinos nėra ir jos net neįmanoma sukonstruoti. Nesąmonė. Aš savo akimis matau ir ausimis girdžiu veikėjus, kurie atkeliavo iš praeities. Jie puikiai maskuojasi, bet kartais ima ir išsiduoda, kad šiandiena jiems tėra svetima nesuprantama ateitis. O geriausiai jie jaučiasi praeityje, kai viskas buvo geriau ir gražiau. Kai nevyriausybinė veikla buvo nusikaltimas, visa kas gyva ir juda buvo ūkis, o kolūkio pirmininkas galėdavo nurodyti, kokius mokslinius rezultatus reikia „gauti“.

Reikėtų šią velnio mašiną surasti. Išsiųsti paklydėlius atgal, o tada aparatą sukapoti į gabalus. Nes problemų iki soties ir be laiko keliautojų.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“

The post Laiko keliautojai kontratakuoja appeared first on Baltijos vilkas.

Mirtis vilką gali užklupti bet kur. Vieną vilką Lietuvoje persekioja keli šimtai medžiotojų

Kamanų rezervato direkcijos nuotrauka

Apie vilkų bėdas norėčiau pradėti pasakoti vienu dar neaprašytu nutikimu Labanoro regioniniame parke, kuriame anksčiau dirbau biologu. 2002-ųjų metų kovo pabaigoje Švenčionių rajono medžiotojai surengė neeilinę vilkų medžioklę Labanoro girioje. Kaip žinia, vilkų medžioklė jų veisimosi laikotarpiu (nuo balandžio 1 d.) draudžiama. Taigi medžiotojai nusprendė pasinaudoti dar viena ir paskutine proga per šį medžioklės sezoną. Įtariama, kad jie surengė vilkų medžioklę ne bet kur, o kaip įtariama, Labanoro regioniniam parkui priklausančiame Girutiškio rezervate. Rezervato statusas draudžia net koją įkelti į jo teritoriją, o medžioklė jame – ne kas kita kaip ypatingai grubus brakonieriavimo atvejis. Vilkai, kaip ir kiti žvėrys, dažniausiai jaučia, kuriose teritorijose jie yra globojami, o kuriose naikinami, todėl neatsitiktinai vilkai nuo medžiotojų dažnai slepiasi rezervatuose. Šį kartą tai jų neišgelbėjo. Spėjama, kad prie Verpstinio ežero buvo aptikta ir vėliavėlėmis apsupta vilkų pora. Sužeistas patinas pabėgo, tačiau patelė nušauta vietoje. Pagal jos apibūdinimą daroma išvada, kad ji buvo nėščia. Medžiotojai neigia medžioję rezervate, o medžioklės lape įrašę, kad vilkė buvo nušauta prie netoliese esančio Juodinėlio ež. Šis ežeras, kartu su savo apylinkėmis, pagal naują, bet dar tada nepatvirtintą Labanoro regioninio parko planavimo schemą taip pat buvo priskirtas Girutiškio rezervatui. Nebūtų toks nusikaltimas nušauti vilkę prie Juodinėlio ež. (juridiškai ši teritorija būtų gavusi rezervato statusą po poros mėnesių), tačiau parko inspektorius prie Verpstinio ež. rado vėliavėlių skiaučių, naudojamų vilkų medžioklėse. Tai tik dar labiau sustiprino įtarimus, kad bene paskutinius Labanoro vilkus nelaimė užgriuvo pačiame rezervate. Keisčiausia tai, kad tuomet medžioklėje dalyvavo iki tol garbingais medžiotojais laikyti asmenys, tame tarpe ir keli vietiniai girininkai. Įtariama, kad tai jau nebe pirmas atvejis, kai to krašto medžiotojai savo pomėgius tenkina pažeisdami rezervatinį teritorijų režimą.

Tuometinis Švenčionių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas J.Jaksibaga Girutiškio rezervate net siūlęs įvesti “žalią zoną” vilkų medžioklei, t.y. leisti vilkus medžioti nepaisant rezervatinio režimo. J.Jaksibaga, Pasiaurių girininkas K.Trojanas ir dažnas svečias iš Vilniaus J.Ilikevičius – yra pagarsėję vilkų šaudytojai, kasmet iš kailio besineriantys dėl kiekvieno į Labanoro girią užklystančio vilko. Vis labiau įžulėjantys medžiotojai pradėjo piktinti vietinius gyventojus. Tuo tarpu kai atsakingi pareigūnai laksto į medžiokles, Švenčionių krašte klesti brakonieriavimas.

Viešvilės rezervato vyresnysis gamtotvarkininkas Saulius Bartminas savo vedamai grupei rodo urvą, bet tikriausiai tik lapės (Andrejaus GAIDAMAVIČIAUS nuotrauka)

Šiais metais apsilankę Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose, įsitikinome, kad vilkai nesaugūs ir ten. Medžioklės bokšteliais ties apsauginės zonos riba apstatytas Kamanų rezervatas laikina vilkų priebėga tampa žiemą – per patį medžioklės įkarštį. Tuo metu rezervate apskaitoma iki 10-12 vilkų, o praėjusią žiemą aptikta net16 vilkų pėdsakų. Vis dėlto, rezervato darbuotojai mano, kad nuolat pas juos gyvena ne daugiau 8 vilkų, t.y. viena šeima. Dvi šeimos tokioje palyginti nedidelėje teritorijoje niekaip neišsitektų. Įdomu, kad vilkų gausa išsiskiriančio rezervato apylinkėse dar nė vienas ūkininkas per dvi dešimtis metų nesiskundė vilkų padaryta žala, išskyrus vieną kitą išviliotą ir papjautą šunį. Laukinių žvėrių rezervate ir aplink jį gausu, ypač šernų. Jais daugiausia vilkai ir minta. Iš 33-jų pirmosios ekspedicijos, organizuotos birželio 13-14 d., metu rastų vilko ekskrementų, absoliuti dauguma buvo su šerno šeriais. Tai rodo, kad vilkų mitybos įpročiai čia kiek kitokie, nei likusioje Lietuvos dalyje ar Lenkijoje. Pagrindiniu vilko grobiu nuo seno laikomas elnias. Tik ten, kur vilkų mažai ir jie nepajėgia sumedžioti stambesnio gyvūno, daugiau pagaunama stirnų (ypač Labanoro, Karšuvos giriose). Taip pat įsitikinome, kad nemenką dalį vasaros raciono gali sudaryti bebrai, jeigu tik jų yra gausu. Kamanų rezervate per vieną dieną bebro liekanų radome net keletoje vietų. Nežiūrint į tai, bebrų skaičius rezervate išlieka stabilus. Vilkai protingi gyvūnai ir žino, kad rezervate jiems yra saugiau, nei už jo ribų. Dalį jų medžiotojai bando skerdiena išvilioti prie bokštelių, esančių už rezervato apsaugos zonos.

Viešvilės rezervato vyresnysis gamtotvarkininkas Saulius Bartminas savo vedamai grupei rodo urvą, bet tikriausiai tik lapės (Andrejaus GAIDAMAVIČIAUS nuotrauka)

Viešvilės valstybiniame rezervate padėtis kur kas liūdnesnė. Liepos 11 d. pėsčiomis apėję apie 30 kilometrų radome tik vieną seną vilko ekskrementą ir daugiau jokių pėdsakų, nors, pasak, rezervato darbuotojų, kokie 3 vilkai gali retkarčiais čia lankytis. Šiuo metu ketvirtoje pagal dydį Karšuvos girioje, kurios dalis patenka į šį rezervatą, gyvena ne daugiau keturių vilkų. Rezervato direktorius Algis Butleris pasakojo, kad brakonieriavimo atvejai nereti. Kartą už rezervato ribų pašautą vilką medžiotojai persiokiojo iki pat rezervato ir net pačiame rezervate, bandydami jį iš ten išvaryti ir pribaigti. Rezervato apylinkėse gyvena bent du medžiotojai, kurie specializuojasi vilkų medžioklėje, todėl medžiotojų, kurių didžioji dalis yra vietiniai miškininkai, dėmesys vilkams čia ypač didelis. Karšuvos girios vilkų šeimos išdaužytos, todėl grobio tenka ieškoti pavieniui. Suprantama, vienas vilkas nepajėgus nugalėti šerną ar elnią, todėl reikia tenkintis smulkesniu grobiu – stirnomis, o kartais ir kokią kaimo ožką nudžiauti. Nežiūrint nedžiuginanančių antrosios ekspedicijos rezultatų, Viešvilės rezervato pareigūnai prižadėjo toliau bendradarbiauti ir pranešti mums, jei ką nors daugiau bus aptikę. Šiuo metu čia vykdomas Europos Sąjungos remiamas projektas skirtas kurtinių sugrąžinimui į rezervatą. Viešvilės rezervate, kaip ir Kamanose, taip pat labai gausu šernų ir vilkai tokiose teritorijose, kur jokia kita medžioklė negalima, būtų geriausia priemonė nuo šernų apsaugoti ant žemės perinčius paukščius (kurtinius, tetervinus, balines pelėdas, didžiuosius apuokus, tilvikinius ir kt.).

Dar norėčiau grįžti prie medžiotojų ir ypač medžiojančių miškininkų. Aš taip pat esu baigęs tą patį Miškų fakultetą ir žinau, kad vilko reikšmė miškui kiekvienam girininkui ar urėdui yra labai gerai žinoma. Kasmet miškų urėdijos išleidžia milijonus tam, kad apsaugotų miškų jaunuolynus nuo elninių žvėrių. Jeigu kiekvienas miško masyvas turėtų savo vilkų šeimą, tokių išlaidų nereikėtų. Nereti atvejai, kai skundžiamasi bebrų užtvindytais miškais, nors visiems žinoma, kad vilkai puikiai reguliuoja šių graužikų skaičių. Tokių pavyzdžių galima privardinti daug. Todėl mane, kaip miškininką, labai žeidžia toks profesinis neatitikimas, kai šautuvas nukreipiamas į savo pagalbininką. Mano įsitikinimu, medžiojantį vilkus miškininką reikia atleisti iš darbo, nes jis daro didelę žalą miškui. Na, o kaip bus toliau su vilkų medžiokle Lietuvoje, parodys ateitis. Tikiuosi, kad Aplinkos ministerija nelauks to meto, kai net įrašymas į Raudonąją knygą vilkams mažai tepagelbės.

Pirmąją išvykos dieną ekspedicijos dalyviai pakviečiami į seminarą. Nuotraukoje „Baltijos vilko“ lektorius Daumantas Liekis Kamanų rezervate pasakoja apie vilkus  (Eglės BARKAUSKAITĖS nuotrauka)

Vėliau išeinam visi dešimt į rezervato teritoriją. Šalia rezervato – tikra pasienio zona, kur kas šimtas metrų – po medžiotojų bokštelį. Išėjusio iš rezervato vilko nebesaugo įstatymai. Todėl visi medžiotojai gali taikytis į vieną vienintelį vilką, išėjusį į jų „šaudymo zoną“.

Labai greitai ant tako įvyksta pirmoji praktika. Iš arti, vaizdžiai, su komentarais ir detalėmis. Įsimenam.

Miškas prisipildęs gyvybės. Karts nuo karto sutraška šakelės, nuplasnoja paukščiai, ir mes suklegam.

Vieniems nuo gailių apsisuka galvos, o aš traukiu juos į plaučius ir vis labiau blaivėju. Einam darniai vienas paskui kitą, vienas su kitu kaip visuma. Kelyje kiekvienas pasakoja kiek sykių sutikęs vilką, kiekvieno santykis su vilku labai individualus, patirtis – nepakartojama. Jei nori pažinti žmogų – išeik su juo į pelkes, į tyrus. Taip pažinsi, priartėsi ir prie vilkų.

O jų pėdų sutinkam nemažai. Sekam vilkų kelius, karts nuo karto juos pametam ir einam savais. Nuklydę randam gyvatę (o gal ji mus randa savo kelyje).

Kai grįžtame į direkciją, nebetrukdo rožinės sienos, nes aš jų nebematau, vien tik pelkę, samanas, žalumą, vilkų pėdas. Akyse – kiminai, švyliai, gailiai, saulašarės, gegūnės…

Grįžę kalbamės apie amžinus dalykus, kodėl taip yra, kodėl gamta šitaip nesaugoma. Vienas žmogus man yra sakęs, jeigu ant žemės nusileistų ufonautai, tepamatytų ant Žemės rutulio knibždančius parazitus, nuniokojusius visą planetą. Tokius turbūt kaip su diklofosunupurkštų. Juokai juokais, bet kartais privalai turėti kažkokio optimizmo (kad ir saviapgaulės), kad galėtum toliau gyventi ir kažką daryti.

2008-06-14, šeštadienis

Nusprendžiam keltis ketvirtą valandą ryto. Norim išgirsti vilkų kaukimą. Naktį ilgai kalbamės, o paskui taip ir nepavyksta užmigti. Užsimerkiu ir pradedu eiti pelke, matau kiminus, jaučiu gailius ir švylius.

Pasidalinam į tris grupes ir išeinam. Aš su Alvydu ir Andrium. Tykiai patraukiam į mišką. Deja, jau sučiulbę paukščiai, nubudusi pelkė, ir vilkų nebegirdim. Bet Alvydas sako – mes jų nematom, o jie tikrai mus mato, žino, kad esam, stebi, galbūt ir domisi, kas šie svetimieji užklydę į jų teritorijas.

Kurį laiką einam pažintiniu taku, kuriuo vedžioja ekskursijas, bet tai mažas takelis, palyginus su mūsų ėjimais. Ima lyti. Bet aš labai džiaugiuos lietumi, nes nemiegojus būtų sunku pakelti karštį. Kiekviena grupė turi vienodą skaičių mėgintuvėlių su spiritu (nei vieno naktį nelietėm, vilkų kokteilių nedarėm) ir maišelių – genetiniams, parazitologiniams ir mitybos raciono tyrimams. Iš pradžių visai nesiseka rasti tų kakučių. Sunerimstam. Išsiskleidžiam plačiau ir einam po vieną. Alvydas – kamufliažinis, karts nuo karto visai iš akių juos pametu ir tada jau ne vilkų kakučių žiūriu, bet žmonių tarp medžių. Staiga man šlapios samanos pavirsta mėšlu ir imu šaukt per pelkes, kad radau. Ir kai jau džiugiai artėja Andrius, suprantu, kad tai samanos ir nebespėju pasakyt, kad neitų. Samanos, sako, o man gėda… Alvydas išlenda iš medžių. Andrius šypsos ir sako: „miražas“. Paskui daugiau miražų nebematau – o vien tik vilkų auksą, kurio su kaupu atseikėta.

Sekant vilkų takais tenka įveikti daug kliūčių. Kamanų valstybinis rezervatas (Eglės BARKAUSKAITĖS nuotrauka)

Einam pro viską matančias ir suprantančias pelkių akis. Pasiekiam Salų ir Nimfėjų ežerokšnius. Jiedu man papasakoja visą pelkės gyvenimą, visas „batalijas“. Iš plunksnų paaiškina ne tik ką suėdė, bet ir kas suėdė. Pėdsekiai.

Įsilyja. Vaikštom visai nestabiliu paviršiumi aplink ežerokšnius, apžiūrinėjam pelkės akis, properšas. Pelkė liula po kojomis, žiūriu į Alvydą ir niekur neinu, jis daugiau sveria ir daros nejauku. O jie šypsodamiesi atsisuka, sako nebijok, ištrauksim, tik rankų nepamiršk į šalis išskėsti. Sako, reikia viską gyvenime išbandyt. Nutyliu, kad bijausi dėl jų. Bet greit atsipalaiduoju, eina jie kaip seni prityrę vilkai. Gera klampoti. Apsvaigę nuo lietaus, vilkų pėdų, ryto gaivos eidami vilkų takais surenkam visą suplanuotą normą. O kakučių, vis labiau šviežesnių (Alvydas sako – kol mes pusryčiavom prie ežerokšnio – vilkai jau atlikinėjo savo reikalus), tik daugėja ir daugėja. Imam traukti iš kuprinių visus maišelius, atiduodu ir paskutinį – nuo „Pegaso“ knygyno, ir vilko ekskrementai iškilmingai keliauja kaip kokios knygos.

Pelkėje daug plastmasinių vamzdelių – šulinėlių, skirtų matuoti vandens lygį. Visi apgraužti vilkų. Ant visų matyti dantų žymių, kai kur bandyta apžioti ir galbūt ištraukti. Smagu matyti jų buvimo ženklus. Pagalvojame, ką dabar apie mus vilkai pagalvos. Eina kažkokie keistuoliai, susirenka jų visas išmatas, valgo jas, ar ką? Kelnės primirksta lietaus ir tampa sunkesnės. Netrukus apeinam numatytą maršrutą, o aš, rodos, galėčiau eiti dar amžinybę. Nepavargai? – klausia Alvydas ir pats atsako, – nepavargai. Nes mato. Galėčiau eiti ir eiti, vien iš to grožio.

Vakare numingam kelias valandas ir išvažiuojam namo. Su vilkų išmatomis. Kūną užplūdęs ramus nuovargis, akyse – pušys, eglės, pievos, vilkų pėdos, samanos, paukščiai. Ir švelni kaip švyliai ramybė.

Duos Dievas, galėsim kada nors nurimt apsaugoję vilkus.

2008-07-11, penktadienis

Kamanų rezervate pėdsekystės rezultatai pranoko mūsų lūkesčius ir surinkom ekskrementų daugiau nei buvo suplanuota, o Viešvilės rezervate vilkų pėdsekystė nebuvo itin sėkminga. Nors darbuotojai pasakojo apie įvairius susitikimus su vilkais, jų pėdas, ekskrementus, matytus dar šią praėjusią žiemą, tačiau per dvi grupes tesugebėjom rasti vienintelį išplautą ekskrementą. Darbuotojai spėjo, kad šia teritorija vaikšto nuo vieno iki trijų vilkų. O jų buvimo žymių surasti 3216 ha teritorijoje nėra lengva, tačiau palikome darbuotojams visus mėgintuvėlius su maišiukais, ir tikimės, kad jie ką nors suras.

Direkcija įsikūrusi pačiame rezervate. Vėlgi norėjome įsikurti miške, tačiau darbuotojai priminė, kad čia visgi rezervatas…Šią ekspediciją sudarė itin moteriškas kolektyvas. Septynios damos ir tik du vilkai neskaitant vedžiotojų.

Viena diena buvo laisva, vaikščiojom pažintiniu taku ir aplink direkciją. Su „Baltijos vilke“ Egle dainavom liaudies dainas ir sutartines vilkams, miškams, pelkei, pievoms, vakare – ir rūkui su šaltiniu. Bėgiojom basos po rasą ir rūką.

Kitą dieną pasidalinom į dvi grupes ir darbuotojai mus išvežė į skirtingas rezervato dalis. Prisiklampojusios Kamanų rezervate, mes su Egle ir Viešvilės rezervate užsidėjom guminius batus, kurių visai neprireikė, nes daugiausia vaikščiojom sausais miško takeliais, taiginiais miškais, po eglynus ir žolynus. Miške laigė dvi stirnos, gainiodamos viena kitą pirmyn atgal, žaisdamos ir nebijodamos vilkų. Vėliau, už kelių šimtų metrų ant kelio išėjo elnias gražiais dideliais ragais, atsisuko į mus, pažiūrėjo ir lėtai nuėjo į miško gilumą, o mes likom stovėt nuščiuvę. Kadangi du darbuotojai mus vedžiojo pasikeisdami, tai tvirtino, kad mums pasisekė, juk laigydamos stirnos kurį laiką mus lydėjo, pasirodydamos tai šen tai ten. O elnias buvo didžiausias mūsų pasveikinimas. Tik vilkai pasislėpė, o gal buvo išėję ar išvyti.

Upelyje atvėsinom kojas ir veidus. Kurį laiką miško takeliais ėjom basomis, šnekėdamos su didžiosiomis skruzdėlėmis, kad šios pasigailėtų.

Jau iš nevilties ėmiau šauktis vilkų pėdų. Sakiau, pieno ar kraujo puta, baltais, rudais, ar juodais kakučiais, ateikit, pasirodykit ant kelio takelio. Neišgirdo. Neatėjo. Viliamės, kad sugrįš.

Lina Žalytė

www.vilkai.lt, “Žalioji Lietuva” (2008 m. Nr.13)

The post Ekspedicijų dalyviai įsitikino, kad vilkai nesaugūs net ir rezervatuose appeared first on Baltijos vilkas.