Labiausiai nustebinęs atvejis buvo tiesiog palaidi galvijai, sutikti ant kelio netoli Mingės kaimo. Laisvi jie buvo ir naktį, ir rytą. Jei veršeliai buvo sąmoningai paleisti ganytis laisvai, jų savininkas pasielgė priešingai, nei rekomenduojama rajonuose, kur gyvena ar lankosi vilkai. Vienas paprasčiausių gyvulių apsaugos būdų yra uždaryti gyvulius nakčiai į tvartą, nes būtent naktį vilkai aplanko ganyklas. Jei gyvuliai pasileido laukais įveikę aptvarą, tai nesako nieko gero apie aptvaro įrengimą.

Kitoje Mingės kaimo pusėje, šalia krūmynų, ganėsi galvijų banda elektriniame dviejų juostų aptvare. Platesnioji juosta padeda geriau matyti aptvaro ribas, ji rekomenduojama ir siekiant saugotis nuo vilkų – kad aptvaras būtų matomas tamsoje. Tačiau apsaugai nuo vilkų rekomenduojamas penkių juostų aptvaras, kad apatinė juosta būtų pakankamai žemai ir neleistų vilkui pralįsti pro aptvaro apačią, o viršutinė bent 120 cm aukštyje ir saugotų nuo peršokimo. Nors vilkai gali peršokti ir didesnį aukštį, tačiau yra pastebėta, kad jie bijo elektros ir per aukštą elektrinį aptvarą šokti nerizikuoja. Apžiūrinėto aptvaro savininkas sutvirtino jį mediniais aukštais kuolais, kurie yra aukštesni, tvirtesni ir patikimiau saugo nuo aptvaro išvertimo nei įprasti plastikiniai. Tokie kuolai yra reikalingi siekiant, kad vilko pasirodymo išgąsdinti gyvuliai patys neišverstų aptvaro. Taigi, šiam aptvarui tereikia pridėti dar dvi ar tris juostas, kurios saugotų nuo pralindimo pro apačią ir nuo peršokimo, ir jis jau tarnautų kaip apsauga nuo vilkų.

Įprastas elektrinis aptvaras, kokių ne vieną galima pamatyti tiek šiame, tiek kituose rajonuose, yra iš vienos ar dviejų juostų, tvirtintų ant neaukštų plastikinių kuolų. Tokiems aptvarams trūksta arba aukščio, arba juostų arčiau žemės. Taip pat netvirti plastikiniai kuolai gali būti išversti pabaidytų gyvulių.

Kitas apsaugos variantas yra aptvaras be elektros. Pamario pievose teko pamatyti ir senojo tipo aptvarą iš spygliuotos vielos. Nedaug kas žino, kad spygliuotos vielos naudojimas dabar yra draudžiamas, nes ji gali smarkiai sužaloti žmogų ar gyvūną, kuris kliudytų ją bandydamas peršokti ar prasmukti. Nors šis aptvaras pakankamai aukštas, jis negali apsaugoti nuo vilko, nes apatinė viela ištiesta nevienodame lygyje ir vietomis smarkiai pakilusi nuo žemės, tad pro ją nesunku pralįsti. Be to, aptvaras baigiasi ties grioviu. Nors veršiai nekerta griovio, vilkui tai jokia kliūtis.

Tvora be elektros gali saugoti gyvulius, tačiau ji turėtų siekti du metrus ir geriausia, kad tarp tvoros apačios ir žemės nebūtų jokio tarpo. Elektra gąsdina vilką ir po elektriniu aptvaru jis nebando kastis, tačiau po paprasta tvora gali būti pasikasta, todėl visiškai saugus variantas yra į žemę įkasta tvora arba tvora su metaliniu tinklu, ištiestu ir pritvirtintu priešais ant žemės.

Šilutės rajone šiemet iki rugsėjo 1 d. buvo papjauti 5 gyvuliai, apskaičiuota žalos atlyginimo suma 1445 Eur. GAA „Baltijos vilkas“ mano, kad ateityje vilkų padaryta žala turėtų būti kompensuojama tada, kai ūkininkai taiko tinkamas apsaugos priemones, bet dėl vienų ar kitų priežasčių vilkams vis tiek pavyksta užpulti gyvulius. Jei gyvuliai nėra saugomi, pats savininkas yra atsakingas už patirtus nuostolius. Taip pat GAA „Baltijos vilkas“ siekia, kad ūkininkai gautų paramą iš savivaldybių įsigyti reikiamas gyvulių apsaugos priemones.

Daugiau informacijos apie gyvulių apsaugos priemones galima rasti čia: http://www.saugiavis.lt

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Gyvulių aptvarai Šilutės rajone – kaip juos paversti apsauga nuo vilkų? appeared first on Baltijos vilkas.

Iniciatyva „Saugi avis“, prasidėjusi 2015 m. seminaru ūkininkams Kalvarijų savivaldybėje, sulaukė pripažinimo Europoje. Europos Komisijos oficialioje internetinėje svetainėje ji paskelbta kaip gerosios praktikos pavyzdys, sprendžiant žmogaus ir plėšrūno konfliktus. „Saugi avis“ pristatoma kaip Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ iniciatyva, kurios tikslas – vienoje vietoje pateikti svarbiausią informaciją apie vilkų daromą žalą, apsaugos priemones ir būdus, kompensacijas bei paramos galimybes, ir tokiu būdu padėti ūkininkams apsaugoti savo gyvulius nuo plėšrūnų. Taip pat pateikiamas sąrašas pagrindinių temų, su kuriomis ūkininkai gali plačiau susipažinti internetinėje iniciatyvos svetainėje http://SaugiAvis.lt, kurioje medžiaga pateikiama ir lietuvių, ir anglų kalbomis.

2014 m. Europos Komisija ir grupė suinteresuotųjų šalių organizacijų sukūrė specialią ES žmonių ir stambiųjų plėšrūnų sambūvio platformą. Šios platformos misija – skatinti konfliktų tarp žmonių ir stambiųjų plėšrūnų mažinimo būdus ir priemones, keičiantis žiniomis ir laikantis atvirumo, konstruktyvumo ir tarpusavio pagarbos principų. Konfliktai su žmonėmis, tokie kaip ūkinių gyvulių užpuolimai, įvardijami kaip neigiamas socialinis–ekonominis plėšrūnų poveikis, tuo pat metu pabrėžiant, kad šie laukiniai gyvūnai daro ne mažiau svarbų teigiamą poveikį žmonėms ir ekosistemoms.

ES žmonių ir stambiųjų plėšrūnų sambūvio platformos informaciniame leidinyje pabrėžiama, kad vienodi sprendimai visai Europai neįmanomi, todėl sprendžiant konfliktus reikalingi naujoviški metodai, padėsiantys išsaugoti stambiuosius plėšrūnus. Iniciatyva „Saugi avis“ yra viena iš naujo dialogo tarp skirtingų interesų grupių formų, skirta tam, kad ateityje žmonės ir stambieji plėšrūnai galėtų darniai sugyventi.

Džiaugiamės, kad Europos Komisija įvertino iniciatyvą, suteikdama galimybę suinteresuotoms pusėms visoje Europos Sąjungoje sužinoti apie ją kaip vieną iš praktinių konflikto mažinimo būdų. Tikimės, kad „Saugi avis“ ateityje vis labiau prisidės prie to, kad ūkininkai, taikydami efektyvias apsaugos priemones, išmoks su vilkais gyventi taikiai, suprasdami, jog vien tik medžioklė negali išspręsti gyvulių užpuolimų problemos.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Lietuvišką iniciatyvą „Saugi avis“ Europa pripažino pavyzdžiu appeared first on Baltijos vilkas.

Pagal Vilko apsaugos planą ir žiemą vykusios apskaitos rezultatus turėjo būti nustatytas iki 53 vilkų sumedžiojimo limitas. Tačiau buvo nuspręsta pasinaudoti išimtimi, leidžiančia išskirtiniais atvejais nustatyti ir didesnį. Nors sprendimas grindžiamas išaugusia žala, tačiau ir 53 vilkų limitas būtų visu 40 procentų didesnis už pernykštį sumedžiojimą ir su kaupu kompensuotų žalos išaugimą. Kadangi šių metų limitas vien tik aritmetiškai nepaaiškinamas, tai nėra jokių abejonių, kad jį nustatant didelę įtaką turėjo atviras spaudimas iš pigius politinius taškus priešrinkiminiais metais renkančių Žemės ūkio ministerijos politikų bei iš agresyviausių Seimo medžiotojų frakcijos, vadovaujamos B. Bradausko.

Žalos skaičiavimai turi ir antrąją pusę. Pagal oficialią statistiką 2014 metų rugsėjo 1 d. šalyje buvo auginamos 135.987 avys, o šių metų rugsėjo 1 d. – jau 162.287. Ir nors per metus Lietuvos laukuose atsirado 26.300 papildomų neapsaugotų avių (20 procentų metinis augimas), tačiau dėl žalos išaugimo kaltinami ir baudžiami vilkai. Reikia priminti, kad per metus vilkai papjauna vos kelis šimtus iš pusantro šimto tūkstančio avių, kas sudaro mažiau nei 0,5 procento auginamų avių. Tačiau dėl spaudos potraukio skandalingoms antraštėms problemos mastas išpučiamas beveik iki valstybinės katastrofos lygio.

Verta prisiminti, kad tokia intensyvi gyvulininkystės plėtra vyksta tik dėl tiesioginių išmokų iš Kaimo plėtros programos fondų. Ir nors pati programa skirta skatinti tvarią ūkio plėtrą, o vienas iš jos prioritetų yra aplinkos apsauga, tačiau programą administruojanti Žemės ūkio ministerija pasirinko paprasčiausią ir mažiausiai pastangų reikalaujantį kelią. Ūkininkai tiesiog gauna išmokas, tačiau jiems nėra suteikiama net minimali informacija apie Lietuvoje gyvenančius plėšrūnus ir žalos prevenciją. Per paskutinius penkis metus avių ir mėsinių galvijų augintojams jau išmokėta kelios dešimtys milijonų eurų išmokų, tačiau nė vienas euras nebuvo skirtas švietimui apie savo augintinių apsaugą. Būna, kad ūkininkas apie vilkus pirmą kartą sužino tik radęs papjautas savo avis. Tokiu būdu vietoje tvarios plėtros skatinimo mokesčių mokėtojų pinigais kuriamas konfliktas tarp žmogaus ir gamtos, kuriame nukenčia abi pusės.

Tik po atkaklaus Aplinkos ministerijos ir GAA „Baltijos vilkas“ spaudimo Žemės ūkio ministerija šiemet numatė finansines priemones Kaimo plėtros programoje, remiančias apsaugos įrengimą. Tačiau dėl didelių apribojimų (ūkio metinė produkcija turi viršyti 8.000 eurų), papildomos biurokratijos ir paprasčiausios informacijos stokos jos efektyvumas kol kas yra labai abejotinas. Nesulaukdama atsakingų institucijų konkrečių veiksmų, GAA „Baltijos vilkas“ šiais metais pradėjo iniciatyvą „Saugi avis“, kurios tikslas – padėti ūkininkams susirasti ir keistis informacija bei patirtimi apie gyvulių apsaugą. Šį visuomeniniais pagrindais ir be jokio finansavimo vykdomą projektą palaiko Aplinkos ministerija ir Lietuvos avių augintojų asociacija. Tuo metu tiesiogiai už ūkininkų ir jų augintinių gerovę atsakinga Žemės ūkio ministerija renkasi konfrontacijos ir atsakomybės kratymosi kelią, reikalaudama už jų pačių vykdomą agresyvią ir chaotišką gyvulininkystės plėtrą bausti vilkus ir kitus laukinius gyvūnus.

Pasirinktas sprendimas nustatyti didelį sumedžiojimo limitą ne tik kad neišspręs ūkininkų problemų, bet ilgainiui jas dar labiau pagilins. Tęsiama intensyvi gyvulininkystės plėtra reikš, kad žala augs, net jei vilkų ir mažės. Vilkų medžioklė turi savo natūralias ribas, taip pat šie plėšrūnai Lietuvos miškuose gyvens ir ateityje. Todėl gyvulių apsauga buvo, yra ir bus vienintelė patikima priemonė apsaugoti savo augintinius, investicijas ir pragyvenimo šaltinį. Toks sprendimas kaip šiais metais tik padės kai kuriems politikams pademonstruoti, kad jie irgi dirba, bei patenkins mažos visuomenės grupės poreikį pasipuikuoti vilko kailiu ar kaukole. Tačiau jis taip pat užmaskuos tikrąją problemą ir jos sprendimo būdus. O tuo metu vilkai kaip pjovė, taip ir toliau pjaus neapsaugotus naminius gyvulius, varydami į neviltį apgautus ūkininkus.

GAA “Baltijos vilkas” informacija

The post Už chaotišką gyvulininkystės plėtrą vilkai baudžiami rekordine medžiokle appeared first on Baltijos vilkas.

Tiems, kurie nestebi regioninės žiniasklaidos, trumpa santrauka: Lietuvą užpuolė vilkai ir jie baigia išpjauti avis. Ūkininkai niekaip negalėjo žinoti, kad gamtoje gyvena plėšrūnai ir tam nesiruošė. Todėl dabar jų tiesioginėmis išmokomis skatinami, bet nuo vilkų nesaugomi ūkiai privalo būti ginami nuo šios nelaimės kuo greičiau, nesirenkant priemonių ir nediskutuojant. Tokia štai mintis sąmoningai ar nesąmoningai kalama mums į galvas. Na o aš siūlau prisiminti, kad žemės ūkis ir kaimo plėtra yra gausiai remiama mūsų visų pinigais, nes įsipareigojo būti tvarus ir darnus, diegti inovacijas, saugoti ekosistemas, kurti darbo vietas ir taip toliau ir panašiai. Netikite? Paskaitykite oficialioje svetainėje. Ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi nustatyta plėtros kryptimi, nes ekonomiškai (ir ne tik) mums visiems apsimoka stiprus kaimas ir aplinką tausojantys verslai.

Bet vienas iš susitikimų su ūkininkais, prieš keletą savaičių vykęs Svėdasuose, verčia susimąsti, kuria kryptimi iš tiesų einame. O buvo taip: ūkininkas Pikčiūnas supyko ir pareiškė, kad „Baltijos vilkas“ neleistinai atstovauja tvoras įrengiantį verslą, žemės ūkio ministrė tai patvirtino, o vietinė žiniasklaida tai pasigriebė ir net į straipsnio pavadinimą įdėjo.

Sąžiningai ir atsakingai sakau: mes, kaip vilkų advokatai, be abejo propaguojame verslą, kuris ūkininkams padeda įsirengti apsaugos nuo plėšrūnų priemones. Jei atsiras aviganių šunų augintojų Lietuvoje, tai ir juos propaguosime. Kodėl? Ogi todėl, kad ne kartą įrodyta, jog apsaugos nuo vilkų priemonės ženkliai sumažina žalą. Ir dar todėl, kad mums jau atėjo laikas diegti inovacijas, susitaikyti su gamta ir iš naikintojų tapti puoselėtojais. Tuo labiau, kad ir būdai jau žinomi, dabar reikia juos naudoti ir tobulinti. Skeptikus nukreipsiu paskaityti solidų vokiečių atliktą tyrimą. Taip pat priminsiu, kad priešingai, nei nuolat teigiama viešumoje, vilkai Vokietijoje gyvena jau 15 metų, pastaruoju metu jų suskaičiuojama bent pusantro šimto, ir jie toliau plinta nuo Lenkijos pusės į šalies gilumą. Todėl vokiečiai nėra „vilkų nematę“ ir „nieko nesuprantantys“.

Jeigu jums skaudėtų dantį, aš tikrai pasiūlyčiau eiti pas dantistą ir taip propaguočiau odontologų verslą. Žinoma, visada galima paimti plaktuką ir paprašyti kaimyno skaudamus dantis išmušti. Taip būtų pigiau, bet rezultatas prastesnis. Juk specialistas visų pirma dantį bandytų išgydyti, o rautų tik kraštutiniu atveju.

O jei jūs paklaustumėte, kur gauti maisto, tai aš parodyčiau parduotuvės arba, greičiausiai, ūkininkų turgelio link. Ir taip propaguočiau pardavėjų, perdirbėjų ir tų pačių pikčiūnų žemės ūkio verslą. Žinoma, galėčiau pasiūlyti užsiauginti bei pasigaminti pačiam, bet tai užtruktų mėnesį kitą, o ir būtinų žinių bei priemonių tam nebūtinai turėsite.

Tad ką daryti, kai aplinkui vien tik verslai, o Lietuva pretenduoja būti laisvos rinkos šalis, kur kiek galima daugiau visko gamina ir kuo daugiau paslaugų siūlo privačios įmonės, bendrovės, kooperatyvai, patentininkai ir visokių kitokių vardų turintys privatininkai? Ogi reikia tik džiaugtis ir remti tą verslą, kuris atitinka tavo įsitikinimus ir vertybes. Aš asmeniškai tikiu, kad kaip ištobulėjo medicina, kuri šiandien jau nebėra vien tik primityvus kraujo nuleidinėjimas, taip ištobulės ir sutarimo su gamta technologijos: tvoros nuo vilkų, vamzdžiai nuo bebrų, repelentai nuo kanopinių, ir kiti aplinkai draugiški būdai. Mano nuomone, dabar privalu skatinti tuos, kurie dirba šioje srityje ir padaro įvairias apsaugos priemones prieinamas mūsų ūkininkams. O juk tai ne ateiviai iš kosmoso, bet tie patys verslininkai, kurie jau ir šiandien aprūpina ūkininkus įvairausia įranga ir priemonėmis, skirtomis padėti užauginti ir prižiūrėti gyvulius.

Ir tik nereikia savęs apgaudinėti, kad medžioklė – tai išskirtinė veikla, neturinti nieko bendra su verslais. Juk kažkas gamina ir pardavinėja ginklus, šovinius, taikiklius bei kitą medžioklės įrangą. Įspūdingi visureigiai ir kuras jiems, apranga ir įvairūs medžiotojiški žaisliukai taip pat pildo verslininkų kišenes. O panorėję nesunkiai rasite informacijos apie organizuojamas komercines medžiokles tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, tarkime Afrikoje nusišauti kokį retą gyvūną. Todėl kiekvienas galite sau atsakyti, kokį verslą labiau norėtumėte remti: ginklų ir medžioklės pramonę ar tuos, kurie diegia technologijas, sutaikančias žemės ūkį su laukine gamta.

Mūsų pasirinkimas akivaizdus – mes renkamės žmonėms ir laukinei gamtai draugiškus verslus, o tuo pačiu labai norime, kad klestėtų Lietuvos žemės ūkis. Pripažinkime pagaliau, kad vien medžioklė žemės ūkio žalos problemų neišsprendė ir neišspręs, nebent išnaikinsime visus „nepatogius“ gyvūnus. Todėl pažadu, kad ir toliau domėsimės veiksmingomis priemonėmis, pasakosime apie jas ūkininkams, bendrausime su priemones siūlančiomis įmonėmis, o kai ūkininkai norės, tai vienus suvesime su kitais.

Mes ir toliau minsime valdininkų slenksčius, siūlydami konstruktyvius ir gamtai draugiškus sprendimus. Jau pasiekėme, kad ūkininkams būtų mokamos kompensacijos už vilkų žalą ir bent iš dalies būtų remiamas apsaugos priemonių įsigyjimas. Dabar reikia pasiekti, kad kuo daugiau ūkininkų sužinotų ir įsitikintų priemonių veiksmingumu, o jų įsigyjimas būtų dar labiau skatinamas bei remiamas. Ir mums visai negėda, kad mūsų savanoriška veikla netiesiogiai reiškia tiek draugiško aplinkai žemės ūkio, tiek gyvulių apsaugos priemonių pardavėjų propagavimą.

Pažadu, kad visus verslininkus, galinčius ūkininkams padėti apsisaugoti nuo vilkų žalos, ateityje reklamuosime svetainėje www.SaugiAvis.lt. Iš jų tik prašysime susipažinti su naujausiais tyrimais apie patikimas priemones, kad žinotų ir galėtų profesionaliai patarti. Taip pat reklamuosime gerus pavyzdžius, tokius kaip Skuodo rajono savivaldybė, kuri priima ūkininkų paraiškas vilkų daromos žalos prevencijos priemonėms įsigyti ir įrengti.

Dar daugiau, jei atsiras norinčių vystyti sugyvenimo su gamta techonologijas ir prisidėti prie greitai besiplečiančios eko-pramonės, tai esame pasiruošę pasidalinti mūsų sukauptomis žiniomis ar idėjomis, kad galėtumėte jas toliau vystyti, o gal pradėti ir naują startuolį. Apie ką aš čia? Ogi apie naujų modernių technologijų taikymą ūkininkų patiriamai žalai mažinti. Išmanūs davikliai, adaptyvūs plėšrūnų atbaidymo įtaisai ir panašūs įrenginiai jau nebėra mokslinė fantastika, o darbštūs bei išradingi lietuviai turi visas galimybes suspėti į beįsibėgėjantį traukinį.

Džiaukimės, kad gamta ir tie patys vilkai bei kiti plėšrūnai pamažu sugrįžta į Europą. O tai mums pateikia visą spektrą pasirinkimų: arba toliau niokoti savo gamtą kaip įsivaizduojamą kliuvinį bet kokiai ekonominei veiklai ir tarpusavyje pyktis; arba diegti kitų sukurtas sugyvenimo priemones ir nedraugišką aplinkai verslą keisti draugiškesniu; arba ir patiems prisidėti prie pozityvių technologijų vystymo, jų gamybos ir pardavimo kitoms šalims. Tai – mūsų pasirinkimas. Įvairios verslios Lietuvos strategijos prioritetą teikia trečiajam pasirinkimui, ir tartum būtų galima tikėtis valdžios palaikymo ir paramos. Tačiau mes vis dar esame užstrigę ties pykčiais ir įvairiais rinkiminės propagandos triukais. Tokiame kontekste verslo, kuriančio kažką naudingo ir draugiško aplinkai, propagavimas netgi tampa nuodėme. Tačiau aš tikiuosi, kad tai laikina, o pamažu prasidedančios diskusijos galiausiai išves mus iš nekonstruktyvaus kaltinimų ir atsakomybės kratymosi rato.

Lina Paškevičiūtė
Iniciatyva „Saugi avis“ (www.SaugiAvis.lt)

The post Apie vilkų daromą žalą ir verslų propagavimą appeared first on Baltijos vilkas.

Pagal kinų kalendorių vasario 19 dieną prasideda naujieji – ožkos arba avies – metai. Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ šiuos metus skelbia „Saugios avies“ metais. „Saugios avies“ iniciatyva skirta padėti ūkininkams apsaugoti gyvulius nuo vilkų. Pagrindinis tikslas – pasiekti, kad žalos prevencijos priemonės būtų plačiai naudojamos Lietuvoje. Iniciatyvos metu kartu su ūkininkais ieškosime ir pritaikysime Lietuvai veiksmingas priemones, taip pat kartu su valdžios institucijomis ieškosime būdų paremti jų įsigyjimą.

Ką darysime

Vilkai pjauna ūkininkų gyvulius – tai yra faktas ir tai yra bėda. Tačiau skaudžiausia problema yra tai, kad vilkai pjauna neapsaugotus gyvulius. Nesaugoma avis ar veršelis vilkui skiriasi nuo stirnos tik tuo, kad juos daug lengviau pagauti ir papjauti. Todėl jis kartais surizikuoja peržengti žmogaus baimę, kad pasivaišintų lengvu ir sočiu grobiu.

Ką ūkininkas turėtų daryti? Aišku – saugoti savo turtą. Tačiau nėra viskas taip paprasta. Ūkininkui reikia gauti patikimą informaciją apie apsaugos priemones, įsitikinti, kad jos tinkamos būtent jo ūkiui, patikėti, kad prevencija apsimoka. Tada jis turi surasti, kur priemones įsigyti, sugebėti jas įsirengti, galų gale surasti tam pinigų. „Saugios avies“ iniciatyva ir spręs šias problemas.

Ką daryti, kur kreiptis ir ko tikėtis, jei vilkai papjovė gyvulius? Kokios yra apsaugos priemonės, kokie jų privalumai ir trūkumai bei kur jas galima įsigyti? Kur daroma žala ir kyla didžiausia užpuolimų rizika? Kokios yra galimybės gauti paramą apsaugai įsirengti? Šie klausimai kyla gyvulių apsauga susirūpinusiam ūkininkui, o atsakymus į juos nėra lengva surasti. Todėl iniciatyvai sukūrėme svetainę www.SaugiAvis.lt, kurioje ūkininkas ras viską, ką jam reikia žinoti apie žalą bei jos prevenciją. Kartu su partneriais ir pačiais ūkininkais informaciją pildysime bei tikslinsime visos iniciatyvos metu, kad metų gale turėtume patikimą ir išsamų žinių šaltinį.

Praėjusiais metais Vištyčio seniūnijoje įrengėme eksperimentinį elektrinį aptvarą veršelių apsaugai.  Ir jis puikiai pasiteisinio – vilkai apsukdavo ratu ir pasišalindavo nieko nepešę. Todėl šiais „Saugios avies“ metais įrengsime daugiau apsaugos priemonių nuo vilkų kenčiantiems ūkininkams. Šiuo eksperimentu siekiame praktiškai patikrinti bei pademonstruoti apsaugos efektyvumą.

Karštuose taškuose rengsime seminarus ūkinininkams, kuriuose diskutuosime apie vilkų žalą ir galimas išeitis. Taip pat toliau dirbsime su valstybės institucijomis ir savivaldybėmis, kad greta kompensacijų už jau padarytą žalą būtų skiriamos lėšos ir gyvulių apsaugai.

Nors iniciatyvos simbolis yra avis, tačiau vienodo dėmesio sulauks visi gyvuliai, kurie Lietuvoje nukenčia nuo vilkų – veršeliai, karvės, ožkos ir kiti. Iniciatyva numatyta 2015-iems metams, tačiau darbai vyks ir vėliau, o svetainėje per metus sukaupta informacija bus nuolat atnaujinama.

Kodėl būtent dabar

Lietuvoje nuo vilkų dažniausiai nukenčia avys. Stambesni galvijai neretai pajėgūs patys apsiginti, o avys yra bejėgės ir jų saugumas priklauso vien tik nuo žmogaus. Dėl teikiamos paramos avininkystė sparčiai plečiasi, o nauji ūkiai kuriasi ten, kur nuo seno gyvena vilkai, nepratę susitikti su naminiais gyvūnais savo teritorijose. Todėl problemos ir konfliktai artimiausiu metu tik gilės, jei jau šiandien nebus imamasi priemonių užbėgti jiems už akių.

2014-ieji metai buvo pirmieji, kai ūkininkai ėmė gauti kompensacijas už vilkų padarytą žalą. Seimo priimti įstatymų pakeitimai numato, kad savivaldybės gali skirti lėšas ne tik kompensacijoms išmokėti, bet ir paremti apsaugos priemonių įsigijimą. Tačiau pirma kiekviena savivaldybė turi pasitvirtinti reikiamas tvarkas, ir kol kas tai vyksta labai vangiai. Deja, vien tik žalos kompensacijų mokėjimas nebus efektyvus, jeigu nebus skatinamas apsaugos priemonių įsigijimas. Todėl dabar yra tinkamiausias metas siekti, kad prevencijos rėmimo tvarkos būtų sukurtos ir įgyvendintos.

Ar prevencija apsimoka

O ar išties prevencija reikalinga ir apsimoka? Gal geriau išmedžioti vilkus aplinkiniuose miškuose ir problema pati išsispręs? Natūralus klausimas, kurio atsakymas nėra toks paprastas kaip norėtųsi.

Visų pirma, Lietuvoje vilkai visada gyvens šalia mūsų. Jų medžioklė nėra draudžiama, tačiau yra ribojama tam, kad išliktų gyvybinga, stabili ir ekologiškai efektyvi populiacija. Todėl neverta tikėtis, kad vieną dieną kaimynystėje visai neliks vilkų.

Nors tam tikrais atvejais medžioklė gali padėti spręsti žalos problemą, tačiau ji negali jos išspręsti ilgesniam laikui. Sumedžioti konkretų problemas keliantį vilką nėra paprasta, net kai speciali medžioklė leidžiama tuo metu, kai daroma žala, t. y. vasarą. O sumedžiojus ne tą vilką problema gali netgi pagilėti. Pvz. be suaugusiųjų likę jaunikliai bus nepajėgūs susimedžioti laukinio grobio ir eis į ganyklas. Taip pat reikia neužmiršti, kad vietoje išmedžiotų vilkų ateis nauji, kurie gali būti ne ką draugiškesni gyvulių atžvilgiu.

Žalos kompensacijos atlygina dalį patirtų nuostolių, tačiau nepadengia visų pastangų ir lėšų, skirtų  užauginti gyvūną. Todėl į kompensacijas derėtų žiūrėti kaip į „paskutinį šiaudą“, tačiau jos negali būti vienintelis žalos sprendimas.

Dėl visų šių priežasčių žalos prevencija yra reikalinga, ypač ten, kur didelė užpuolimų rizika. Dar daugiau – prevencija ne tik reikalinga, bet ir apsimoka. Sumažėjusi rizika, kad bus papjauti gyvuliai, jau savaime yra nauda. Tai reiškia, kad ūkininkas gali geriau planuoti savo veiklą ir rezultatus. O gyvuliui užauginti skirtos pastangos ir investicijos nebus nubrauktos pačiu netinkamiausiu metu.

Kaip ir bet kuri apsauga ar draudimas, žalos prevencijos priemonės kainuoja. Tačiau jos paprastai yra ilgaamžės, o galimi nuostoliai praradus savo turtą yra didesni. Be to, priemonių yra įvairių ir jas galima parinkti pagal ūkio galimybes.

Svarbiausia aktyvios apsaugos nauda yra ta, kad ūkininkas tampa situacijos šeimininku. Jam nebereikia viltis, kad kaimynystėn neatsikels netikusi vilkų šeima. Jam nereikia tikėtis, kad medžiotojai sumedžios būtent šiuos vilkus, o ne tuos, kuriuos medžioti lengviau ir įdomiau. Ir jo ūkio sėkmė nebeturės priklausyti nuo to, ar savivaldybė turės lėšų kompensacijoms, jei neapsaugotus gyvulius papjaus plėšrūnas.

Pradžia

„Saugios avies“ iniciatyva pradedama šiandien (sausio 28 dieną) Kalvarijų savivaldybėje vykstančiu seminaru ūkininkams apie vilkus, jų daromą žalą ir apsaugos priemones. Seminarą organizuoja Aplinkos ministerija, GAA „Baltijos vilkas“, Kalvarijos savivaldybė ir Marijampolės miškų urėdija.  Tai pirmas tokio tipo seminaras, kuris vyksta nuo vilkų praėjusį rudenį kentėjusiame regione.

Iniciatyvos veikla vykdoma savanoriškais pagrindais, be etatinių darbuotojų ar finansavimo iš Europos Sąjungos fondų. Lėšų šaltinis – gyventojų skirti 2 proc. nuo pajamų mokesčio bei prie konkrečių darbų įgyvendinimo panorusių prisidėti rėmėjų parama.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

Apsilankykite: www.SaugiAvis.lt

Facebook puslapis: https://www.facebook.com/saugi.avis

The post 2015-ieji skelbiami saugios avies metais appeared first on Baltijos vilkas.

Ūkininkai nerimauja dėl avių

Milišiūnai savo avininkystės ūkyje laiko apie du tūkstančius Lietuvos juodgalvių, tekselių, ostfryzų ir Kolburgo lapinių veislių avių.
Kaip jau buvo minėta ne viename šį įvykį aprašiusiame laikraštyje, nelaimė nutiko paskutinę ganiavos naktį. Užpultoje bandoje buvo virš penkių šimtų avių, jos ganėsi 10 ha plote. Genant bandą į tvartą ir buvo pastebėtos papjautos avys. Suskubta jas visas surinkti iš ganyklos. Deja, to nepavyko padaryti per vieną dieną, nes greitai sutemo. Kitą dieną lijo, todėl buvo sudėtinga aptikti užpuolikų pėdsakus.

Jūris Milišiūnas minėjo, kad neabejoja, jog užpuolikai buvo vilkai, nes pjovimas itin kruopštus, be išdraskymų, matomos kandimo, smaugimo žymės ties kaklu. Trys iš papjautų avių buvo apėstos. Šiuos faktus taip pat patikslino Biržų valstybinės ir maisto veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas. Viena avis buvo apėsta tą pačią dieną, kitos – sekančią. Veterinaro atvykimo dieną lijo ir pėdsakų nebuvo matyti, todėl tikslus užpuolikų skaičius nėra žinomas. Mūsų kalbintas Biržų valstybinės ir maisto veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas, remdamasis ankstesniais laukinių gyvūnų žalos Biržų rajone atvejais, teigia, kad avių žudikai buvo vilkai. Pasak jo, tai rodo avių pajovimo būdas, – visos griebtos už gerklės. Ūkininkai su vilkais anksčiau nebuvo susidūrę, nors per 20 avių laikymo metų būta šunų užpuolimų. Juos galima atpažinti pagal tai, kad šunys auką griebia už šlaunų ir pilvo, apkandžioja gyvulio kojas.

Ar žalos kompensavimas išgelbės avininkystę?

Šie metai pirmi, kuomet Aplinkos ministerija patvirtino vilkų padarytos žalos gyvulių augintojams kompensavimą. Nauja tvarka įsigaliojo nuo spalio 1 d., o lėšos skiriamos iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos. Kompensacijos dydis nuo avies veislės nepriklauso. Jeigu pateikiamas gyvulio kūnas, kompensuojama pagal jo svorį rinkos kaina. Kitas kompensacijos įvertinimas yra pagal vidutinę balansinę vertę, t.y. tam tikros amžiaus grupės gyvulio vidutinį svorį. Antrasis variantas aktualus, kuomet sunku įvertinti sudraskyto gyvulio svorį. Paklausti, ką mano apie naująjį kompensavimą, avis laikantys ūkininkai nesiskundžia pačiu mechanizmu, tačiau apgailestauja, kad nesirūpinama prevencija. „Manome, kad turėtų veikti prevencija. Auginame veislinį prieaugį, kurį parduodame. Turime pienines avis, gaminame sūrius. Norime užauginti gyvulį tam, kam jis skirtas. Jeigu papjaunama jauna avis, ši būtų davusi prieaugį dar 5–6 metus. Už motininę suagusią avį gaunama po 400 Lt, o už jauną mažiau,“- kalbėjo K. Milišiūnienė. Ūkininkė mano, kad skirtingai nei rodo pavyzdys Lenkijoje, atsiradus kompensacijoms, žalų registracija Lietuvoje nešoktelėjo, nes dauguma įvykių buvo užregistruoti iki žalos mechanizmo įsigaliojimo. Visgi pažymime, kad siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo, reikėtų griežtesnės žalos atvejų registravimo kontrolės.
Anksčiau nejausdavę vilkų kaiminystės ūkininkai mano, kad didesniuose miškų masyvuose vilkų yra per daug, todėl dalis jų pasitraukia į mažesnius miškus, tokius kaip Biržų. Panašiai mano ir medžiotojai, tvirtinantys, jog vilkų Biržų rajone yra gerokai per daug. Tačiau ūkininkai pripažįsta, kad kita galima priežastis yra per daug intensyvi vilkų grobio – stirnų ir kitų kanopinių – medžioklė. Dėl intensyvios medžioklės ir miško ruošos darbų vilkai gali iš pasitraukti iš didesnių miškų ir įsikurti mažesniuose, kur laukinio grobio jiems stinga, o gyvuliai yra pašonėje.

Medžiotojai įsitikinę, jog vilkai netrukus išnaikins Biržų žvėris

Taip pat pavyko pabendrauti ir su „GAVOS“ medžiotojų klubo vadovu advokatu Kęstučiu Juozu Stungiu. Jo vadovaujamas medžiotojų klubas medžioja aplink Milišiūnų avininkystės ūkį esančiuose miškuose. K. Stungys pasakojo apie apylinkės vilkų veiklą per pastaruosius du mėnesius. Medžiotojas teigia, kad vilkai taip išdrąsėjo, jog nesibaimina vaikščioti ir dienos metu. Jis skaičiuoja vilkų blogus darbus: išbaidė vieno ūkininko arklį, trys vilkai nuolat sukiojasi apie šernus voljeruose auginančio Daliaus Linkevičiaus ūkį.
Ypač medžiotojo pasipiktinimą kelia tai, jog, anot jo, vilkai baigia išmedžioti jų būrelio medžioklės plotuose gyvenančius laukinius žvėris: „Žvejogalos miške per varymines medžiokles prieš kokius 5–6 metus suskaičiuodavom 50–60 stirnų. Šiandien nuo pat ryto darydami varymus suskaičiavome 1–2 stirninus. Viskas yra išpjauta. Išpjovė bebrus, stirnas, tuoj žmones ims už gerklės,“ – piktinasi medžiotojas. GAA „Baltijos vilkas“ pabrėžia, kad Lietuvoje atvejų, kad vilkas pultų žmogų, neregistruota jau labai seniai, o ir senieji sutinkami abejotinoje literatūroje. Žmogui vilkas kelia ne didesnę grėsmę nei naminės bitės ar medžiotojų globojami šernai. Medžiotojų vadovas pripažįsta, kad sumažėjus šernų ir bebrų, sumažėjo žala ūkininkų pasėliams. Jo nuomone, vilkams miške neužtenka teritorijos ir maisto, todėl jie pradeda lankytis ūkininkų sodybose. Medžiotojas įsitikinęs, kad vilkus į „priekį veda tik alkis“ ir jų skaičiaus nemažinant, jie išpjaus visus laukinius žvėris.

Ar tikrai dėl visko kaltas vilkas?

Tačiau gamtoje veikia pusiausvyra: plėšrūnas ir auka yra vienas nuo kito priklausomi ir natūralioje aplinkoje plėšrūnai negali savo grobio išnaikinti. Priešingai, kruopščiai JAV vykdomi vilkų poveikio ekosistemoms tyrimai iki vilkų sugrąžinimo į gamtą ir po to atskleidė, kad vilkas puola ligotus, silpnesnius individus palikdamas stipresniuosius ateinančioms kartoms. Kanopiniai pradėjo daugiau lakstyti, slėptis miškuose, mažiau nugraužti jaunuolynų, o visa ekosistema suklestėjo taip, kaip niekada iki tol. Galbūt žvėrių sumažėjimo priežasčių reikėtų ieškoti kitur? Galbūt kaltas pats medžioklės būdas, pasenęs mąstymas, jog gamtą būtina reguliuoti, nes ji pati nesusitvarko? Tarp pačių medžiotojų vyksta aršios diskusijos dėl varyminės medžioklės naudos. Jos metu žvėrys išvaikomi iš savo teritorijų dažnai jiems nepaliekant galimybių išgyventi, daug žvėrių sužeidžiama.
Biržų rajone pastaruoju metu vykdoma intensyvi medžioklė. Biržų urėdijoje, apimančioje Biržų ir Pasvalio rajonus, per 2012 metais vykdytą apskaitą buvo apskaityta 10 vilkų. Per 2012-2013 m. medžioklės sezoną sumedžioti 8 vilkai Biržų rajone ir 2 Pasvalio rajone, tad buvo sumedžioti visi per apskaitą suskaičiuoti vilkai. Per šį (2013 – 2014) medžioklės sezoną po vieną vilką nuo medžiotojų kulkų krito Biržų, Panevėžio ir Rokiškio rajonuose. Tai parodo šiame rajone nuolatos vykstančią intensyvią vilkų medžioklę. Vilkas yra socialus gyvūnas ir kelių kartų individai sudaro šeimynines grupes. Kiekviena tokia grupė turi savo medžioklės plotus. Nušovus šeimos galvą, šeima išardoma, jos nariai priverčiami ieškoti naujos teritorijos. Pavieniai vilkai nepajėgūs pasigauti stambesnio laimiko, todėl alkio vedami ima ieškoti alternatyvų. Taip jie gali pradėti lankytis ūkininkų sodybose.
Geriausias taikaus vilkų ir žmonių sugyvenimo pavyzdys yra Akmenės rajone esantis Kamanų rezervatas, kuriame gyvena viena didžiausių Lietuvoje, net 8 vilkų, šeima. Nepaisant to, per kelis dešimtmečius rezervato kaiminystėje nebuvo užfiksuotas nei vienas naminių galvijų užpuolimo atvejis. Vilkai neišnaikino ir laukinių žvėrių: rezervate glaudžiasi tiek kanopiniai, tiek bebrai, tiek kiti gyvūnai. Visos rūšys darniai sugyvena be jokios medžiotojų pagalbos, nors K. Stundys ir tikino, kad „vilkai reguliuojami visuose rezervatose, o jeigu taip nebūtų, visur gyventų vien vilkai“.
Paklaustas, kiek jų medžioklės plotuose yra vilkų, „GAVOS“ pirmininkas atsakė, kad 7–8, nes, anot jo, tik toks vilkų skaičius yra pajėgus pavyti ir papjauti elnią. K. Stungys mano, kad dabartinis vilkų skaičius yra lygus prie apskaitoje suskaičiuotų vilkų pridėjus pusę jų skaičiaus, kadangi tiek jauniklių esą vilkai atsivedė pavasarį. Dažna klaida yra manymas, kad kas antras Lietuvos vilkas atsiveda jauniklių. Iš tiesų jauniklius veda tik šeimyninės vilkų grupės ir tik šių grupių alfa pora. Be to, apskaitų duomenys rodo, kad kvotoms esant mažesnėms nei įsivaizduojami drakoniški vilkų dauginimosi mastai, bendras vilkų skaičius Lietuvoje kažkodėl nedidėja.
Tiek ūkininkai, tiek medžiotojai sutinka su GAA „Baltijos vilko“ pozicija, jog, nors vilkų kvotos paskirstymas regionais yra žingsnis į priekį, jis atliktas netinkamai. Vilkai šaudomi ne ten, kur reikia. Visiems diskusijos dalyviams pasirodė keista, jog nors Šiaulių apskrityje vilkų žalos atvejų šiais metais užfiksuota mažiausiai, šiai teritorijai skirta kvota buvo tarp didžiausių – 3 vilkai. Ūkininkai Milišiūnai siūlo kvotą skirstyti ne tokioms stambioms teritorijoms kaip apskritys, bet probleminiams rajonams – tokiems kaip Biržai, siekiant nukreipti medžiotojų šautuvus būtent į naminiais gyvuliais misti įpratusius vilkus.
„Reikia medžioklei sudaryti geresnes sąlygas: pastatyti bokštelį vieną kitą. Bokštelis stovi ne tik vilkui, bet ir šernui, stirnai. Sako, kad jeigu pasirodo medžiotojas ir retkarčiais vieną kitą šuvį paleidžia, vilkas jau ten nebepasirodo. Šitą mes jau pasidarysim. Bet svarbu, kad medžioklės kvotos būtų teisingai paskirstytos,“ – kalbėjo medžiotojas K. Stungys. „Labai gera praktika yra pas rusus, kurie nuo vilkų ginasi visą laiką. Jeigu susidaro kritinė situacija, jie panaudoja snieglentes, malūnsparnius ir apnaikina,“ – prideda medžiotojas.

Kaip apsaugoti gyvulius nuo laukinių žvėrių?

Ūkininkams Milišiūnams buvo įdomu sužinoti, kokios yra efektyvios apsaugos priemonės, nes nuo šiol jie ketina ieškoti būdų gyvulius saugoti.
Didelio Milišiūnų ūkio apsaugą apsunkina faktas, kad ūkininkai avis suskirsto į iki 15 bandų, kurių kiekvieną reiktų saugoti atskirai. Toks padalinimas reikalingas tam, kad būtų atskirtos skirtingos veikslės, vados. Ūkininkai teigia, jog tai būtina auginant veislines avis.
Milišiūnų ūkyje ganyklų plotai svyruoja nuo 10 iki 25 ha. Avys ganomos atitveriant po 0,5–1,0 ha ganyklos kampą. Tokį žolės plotą jos nuėda per 5 dienas. Tuomet ganykloje tveriamas naujas plotas. Tokiu būdu per mėnesį vienąkart apeinamas visas ganyklos plotas. Per vasarą šitaip ganykla apeinama ratu tris kartus. Tai porcijinis ganymas. Atitvėrimui Milišiūnai naudoja 90 cm aukščio standartinį elektrinį tinklą (3–8 J ir 6000–7000 V) avims. „Su juo lengva dirbti ir aptverti didelius plotus: tiesiog susmaigstai. Nereikia vynioti.“, – sako Jūris Milišiūnas.

Toks elektrinio tinklo aptvaras neleidžia avims išeiti iš ganymui numatytos teritorijos, tačiau neapsaugo nuo plėšrūnų, – ūkininkai tuo skaudžiai įsitikino. Jie spėja, kad vilkai galėjo peršokti per tinklą, o išgąsdintos avys lakstydamos būriu jį išvertė. J. Milišiūnas pažymi, kad rudenį lietaus plaunama žemė tampa minkšta, todėl įsmeigiamą aptvarą ištraukti nesunku.
Lenkijos ūkininkų patirtis rodo, kad tokios ganyklos centre galima įrengti rimtesnę aptvertą sukaltą medinę ar metalinę tvirtovę, kuri galėtų stovėti visą ganiavos sezoną. Gyvuliai į tokį statinį sueitų blogesniu oru, naktį ar slėpdamiesi nuo plėšrūnų. Reiktų tik juos išleisti ir įleisti. Visgi tokio apsaugos metodo efektyvumas labai priklauso nuo dirvos, ant kurios statinys stovi. Jeigu žemė molinga, nuo lietaus ji įmirksta ir praeinant dideliam skaičiui avių, šios gali įklimpti. Kaip pažymi Kristina Milišiūnienė, kilnojami metaliniai aptvarai jų ūkyje ir dabar naudojami skiepijant avis. Tačiau tokie aptvarai yra tik 90 cm aukščio – per žemi apsaugai nuo didesnių plėšrūnų.
Dalis ūkininkų yra girdėję apie sėkmingą Biržų rajono Šukionių kaimo ūkininkės ir jos laikomų Podhalės aviganių pavyzdį. Ūkį užpuolę vilkai papjovė dvi karves ir vieną veršelį, tačiau ūkininkei pradėjus auginti du Podhalės veislės šunis, puolimai nebepasikartoja iki šių dienų. Mūsų aplankyta ūkininkė papasakojo, kad du palaidi aviganiai sugeba apsaugoti vieną nuo kitos nutolusias gyvulių bandas. Marširuodami jie lanko ne tik abi savo bandas, bet ir kaimynų galvijus. Ūkininkė džiaugėsi, kad anksčiau šią vietovę dažnai lankę vilkai pasitraukė. Rezultatu patenkinti ir kaimynai, nors iš pradžių kiek nerimavo. Podhalės aviganiai pasižymi didele jėga, yra puikūs gyvulių bandos sargai ir nuo valkataujančių šunų, ir nuo vilkų. Jie ne tik gerai saugo bandą, bet ir yra draugiški žmonėms.

Turint ne vieną bandą, pravartu taikyti kelis apsaugos metodus. Šunys naudingiausi saugant dideles bandas. Mažesnes bandas galima apjuosti aukštesniais į žemę įkasamais aptvarais. Praktikoje yra pavyzdžių, rodančių, kad pasiteisina aukštesnis elektrinis piemuo iš kelių linijų. Pagal Lenkų ūkininkų patirtį, patikimiausiai veikia mažiausiai 5 juostų (apie 40 mm pločio) elektrinis piemuo. Viršutinė juosta turi būti maždaug 2 m aukštyje, o apatinė – vilko akių lygyje. Juostas taip pat galima aprišti vėliavėlėmis (pailgomis medžiagos skiautėmis). Literatūroje rašoma, kad jos ypač veiksmingos, kuomet ant virvės būna prisiūtos kas 50 cm, o vėliavėlių galiukai beveik siekia žemę. . Avys ir vilkai tamsoje puikai matytų tokias juostas ir tai sumažintų aptvaro išvertimo tikimybę. Taip pat juosteles galima apšlakstyti stipraus odekolono kvapu. Toks žmogaus sukurtas kvapas vilkus trikdo.
Svarbu suprasti, kad vienos apsaugos priemonės tinka nuo šunų, bet ne vilkų, o kitos – atvirkščiai. Taip pat vienos priemonės gali tikti viename regione, bet kitame – ne. Pavyzdžiui, šunys, pamatę grobį, gali kiaurai pereiti per elektrinį piemenį tarp jo juostų, o vilkai atsargesni ir taip nesielgtų. Apskritai apsauga nuo vilkų reikalinga vasaros antroje ir rudens pirmoje pusėse, kuomet ir nutinka dauguma žalos atvejų. Visgi plėšrūnams užpuolus bandą, būtina kaip galima greičiau surinkti žuvusius gyvulius ir suvaryti bandą į tvartą tam, kad vilkai nepriprastų prie lengvo grobio.

Smulkiau apie galimas naudoti naminių gyvulių apsaugos priemones, pasiteisinusias užsienio šalių praktikoje, galima pasiskaityti http://www.vilkai.lt/ukininkams/literatura.

Siekiame parodyti, kad intensyvi vilkų medžioklė nėra problemos sprendimas, kaip mano medžiotojai, pateikiantys tokią savo vilkų populiacijos valdymo politiką ūkininkams kaip vienintelę. Jiems vilkų medžioklė reikalinga pasiekti kitiems tikslams, kurie nebūtinai apima naminių galvijų apsaugą. Su ūkininkais bendrai sutarėme, kad valstybei reikia ypatingą dėmesį skirti prevencijos priemonėms, populiarinti jas. Taip sudaromas rimtas barjeras vilkams rasti lengvo grobio ganyklose. Tokiu būdu ūkininkas galėtų savo jėgomis apsaugoti gyvulius, nelaukdamas kažkieno malonės, kaip būdavo iki šiol. Yra puikių pavyzdžių, kaip vilkas geba sugyventi su žmogumi. Tereikia jų paieškoti. Tikimės, kad užmegzti GAA „Baltijos vilkas“ ir Legailių kaimo ūkininkų ryšiai išliks ilgai, taip pat tikimės pradėti bendradarbiauti su Lietuvos avių augintojų asociacija siekiant bendro tikslo – sveikos avies ir sotaus vilko.

GAA “Baltijos vilkas”

The post Visgi ar verta mesti avių auginimą? appeared first on Baltijos vilkas.