2012 m. liepos mėn. asociacija „Baltijos vilkas“ gindama bendrą interesą  kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl galimai nepagrįstų Aplinkos ministerijos sprendimų, prieštaraujančių biologinės įvairovės apsaugos principams bei pačios ministerijos priimtiems teisės aktams. Šiame procese Aplinkos ministerija pateikė savo argumentuotą poziciją, kuri aplinkosaugos organizacijoms kelia didelį susirūpinimą.

Aplinkos ministerijos atstovai Teismui teigia, jog „negalėdami medžioti vilkų, žalos patirs medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, kurie mokėdami valstybei nustatytus mokesčius už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, negalės pilna apimtimi realizuoti savo teisių ir naudoti potencialiai galimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius“[1].

Tokiu būdu Aplinkos ministerija aiškiai parodo, kad užuot rūpinusi biologinės įvairovės apsauga, ką ji turi daryti pagal LR Vyriausybės jai deleguotas funkcijas, jai labiau rūpi dalies gyventojų (medžiotojų) laisvalaikis. Ir tai daroma gamtos  apsaugos ir bendro intereso sąskaita.  Matant tokią Aplinkos ministerijos argumentaciją, kuomet medžiotojų interesai pateikiami aukščiau už siekį palaikyti natūralų ekosistemos stabilumą ir tarptautiniu mastu saugomo gyvūno populiacijos išsaugojimą, kyla abejonės ar biologinės įvairovės išsaugojimo politikos prioritetai tinkamai nustatomi ir tinkamai įgyvendinami.  Šių funkcijų vykdymas ministerijoje yra priskirtas Gamtos apsaugos departamentui. Atkreipiame dėmesį į tai, kad nors Lietuva yra gavusi medžioklės išlygas, vilkas išlieka tarptautiniu mastu saugoma rūšis išskiriama ES Buveinių direktyvos ir Berno konvencijos.

Nuogąstavimus, jog medžioklės interesai yra painiojami su biologinės įvairovės apsaugos prioritetais sustiprina ir tokie toliau vardinami faktai. Aplinkos ministerija be viešųjų pirkimų konkurso sudarė 11 813 876,84 Lt vertės sutartį su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija vykdyti projektą „Retų rūšių apsaugos ir invazinių rūšių gausos reguliavimo priemonių įgyvendinimas“. Kyla klausimas, kodėl nebuvo vykdomas viešasis konkursas? Aplinkos ministerijos iniciatyva reguliariai skelbiami konkursai (pvz., vien 2012 m. skelbti konkursai: Nr. 128930, Nr. 127469, Nr. 126930, Nr. 120412) viešinimo paslaugoms atlikti siekiant puoselėti medžioklės kultūrą ir tradicijas. Pačių tradicijų palaikymui taip pat reguliariai atseikėjama iš Aplinkos rėmimo programos. Tačiau nėra įgyvendinamos priemonės, leidžiančios mažinti vilkų daromą žalą galvijininkystei. Todėl esame priversti konstatuoti, kad pernelyg dažnai Aplinkos ministerijos sprendimai nėra pagrįsti ir nesiderina su biologinės įvairovės išsaugojimo prioritetų įgyvendinimu. Kuomet viešųjų ryšių priemonėmis stropiai rūpinamasi medžioklei palankaus įvaizdžio formavimu, pasigendame Aplinkos ministerijos pozicijos dėl  prieštaringai vertinamos siūlomos gamtosaugos priemonės auginti pelinius graužikus siekiant saugoti lūšies populiaciją Lietuvoje. Šiame kontekste taip pat kritiškai vertiname ir spaudoje pasirodžiusią informaciją jog Gedimino kalno papėdėje planuojamam pastatyti medžioklinio šuns Lietuvos skalikui paminklą didžiąja dalimi ketinama finansuoti Aplinkos ministerijos disponuojamomis lėšomis.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (2012-10-31, administracinė byla Nr. AS⁵²⁰-754/2012) stebina ir glumina pateikiami Aplinkos ministerijos argumentai, kuriais skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas laikinai stabdyti 2012-06-05 LR aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-476 galiojimą (turint omeny, jog ribojimas reguliuoti vilkų populiacijos gausą nebuvo numatomas kaip ilgalaikis):

•„…vilkai platina pasiutligę, dažniau už kitus plėšrūnus serga trichinelioze, gali sirgti niežais. Šios ligos ne tik pavojingos žmogui, bet gali būti net mirtinos. Be to, vilkai gali būti apsikrėtę 16 rūšių helmintais. Dvi šios rūšys yra pavojingos žmogui – sukelia helmintozes.“

 •„…nereguliuojant vilkų populiacijos, jos augimas turės neigiamos įtakos galimai rekreacijai miškuose.“

Šiame kontekste vilko kaip kenkėjo traktavimas atitinka tik medžiotojų interesą, siekis turėti kuo daugiau kanopinių žvėrių medžioklei iškreipia biologinės įvairovės išsaugojimo tikslus, nes biologinės įvairovės sąvoka apima visas ekosistemose gyvenančias rūšis, pabrėžiant rūšių tarpusavio sąveiką.

Gerbiamas Ministre, jausdami atsakomybę už biologinės įvairovės išsaugojimą tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, mes norime atkreipti Jūsų dėmesį, kad šiuo metu  biologinės įvairovės apsaugos siekiai yra pažeidžiami medžioklės interesų vardan. Norime pakviesti laikytis principingos pozicijos, jog medžioklės interesai negali būti aukščiau už gamtos apsaugos interesus ir realizuoti ją konkrečiuose Aplinkos ministerijos veiksmuose. Siekiant išvengti akivaizdaus interesų konflikto, siūlytume padaryti reikiamus sprendimus, kad Aplinkos ministerijos bent jau vadovaujančias pareigas užimantys specialistai suspenduotų savo medžiotojo leidimus (ar kitaip laikinai sustabdytų medžioklę) kol bus užimamos šios pareigos Aplinkos ministerijoje.

Pagarbiai
Kęstutis Navickas
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkas
Aplinkosauga.lt

[1] Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties (2012-10-31, administracinė byla Nr. AS⁵²⁰-754/2012)

The post Kreipimasis į Aplinkos ministrą dėl biologinės įvairovės ir medžioklės interesų derinimo appeared first on Baltijos vilkas.

Prof. dr. Birutė Filomena Marija Galdikas gamtosaugos fondus jau yra įsteigusi Didžiojoje Britanijoje, JAV, Indonezijoje ir Australijoje, kur jie aktyviai populiarina mokslininkės veiklą ir įgyvendina jos tikslus gamtos apsaugos srityje. Žymioji gamtosaugininkė įgaliojimus Lietuvoje įsteigti jos vardu pavadintą tarptautinę organizaciją suteikė mokslą remiančiam Ūkio bankui.

„Man labai džiugu, – pasirašydama įgaliojimus 2007 m. pavasarį sakė mokslininkė, – kad atsirado reali galimybė įgyvendinti mano senus ketinimus įsteigti Birutės Galdikas gamtosaugos fondą Lietuvoje. Tikiuosi, kad įkūrus šį fondą atsiras galimybė šalies studentams susipažinti su mano darbais, perimti sukauptas žinias antropologijos bei aplinkosaugos srityje. Fondas organizuos jiems stažuotes Indonezijoje, sudarys galimybes dirbti drauge su manimi, atlikti tiriamuosius darbus“.

Tarptautinio Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininke buvo išrinkta Ūkio banko valdybos pirmininkė dr. Edita Karpavičienė. Taip pat buvo sudaryta Fondo Garbės taryba. Jos pirmininke tapo jau seniai B. Galdikas veikla besidominti režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

Kaip sakė Fondo vykdomoji direktorė Loreta Pivoriūnaitė, kitąmet numatoma sudaryti galimybę pirmiesiems Lietuvos studentams išvykti stažuoti į Borneo salą Indonezijoje, kur jau 37 metus dirba B. Galdikas. Apie savo darbą šioje saloje mokslininkė yra papasakojusi autobiografinėje knygoje „Atsiminimai apie rojų: mano metai Borneo saloje su orangutanais“. Birutė Galdikas dabar yra viena žinomiausių pasaulyje kovotojų už orangutanų išsaugojimą. Jos ilgametė gamtosauginė veikla įvertinta tarptautiniais Jungtinių Tautų „Global 500“, Eddie Bauer „Žemės didvyrio“ ir kitais tarptautiniais apdovanojimais.

Nors gimusi Vokietijoje, užaugusi Kanadoje, studijavusi JAV, 62 metų B. Galdikas didžiuojasi baltiška kilme. Mokslininkės manymu, didelės įtakos jos polinkiui tyrinėti gamtą turėjo iš nuostabios miškingos Lietuvos kilusių tėvų išugdyta meilė gamtai. Apie B. Galdikas yra sukurti keli dokumentiniai filmai, paskelbta daug straipsnių. Pastaruoju metu mokslininke vis plačiau domimasi ir Lietuvoje. Jos veiklą Borneo saloje aprašiusi žurnalistė Rūta Duobaitė praėjusiais metais pelnė Aplinkos ministerijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos organizuojamo kūrybinio konkurso „Žmogus ir aplinka“ pirmąją premiją.

Aplinkos ministerijos informacija, tel. 266 3660

The post Lietuvoje veiklą pradės tarptautinis Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondas appeared first on Baltijos vilkas.

Pelkių nauda

Lietuvos pelkių likimui neigiamą įtaką turi žinių bei informacijos stoka visuomenėje. Dėl žinių stokos į pelkes dažnai žiūrima kaip į niekam nereikalingas, pavojingas klampynes  ir uodų veisyklas. Iš tikrųjų pelkės yra vienos produktyviausių gamtinių sistemų, o jų teikiama nauda daugialypė. Pavyzdžiui, pelkės palaiko upių, ežerų ir gruntinio vandens lygį, mažina potvynių poveikį, stabilizuoja vandens telkinių krantus, sulėtina dirvožemio eroziją, užtikrina požeminio vandens judėjimą abiem kryptimis – aukštyn į pelkę ir žemyn iš jos. Pelkės taip pat valo orą ir vandenį, sulaiko iš dirbamų laukų išplaunamas maistines medžiagas ir teršalus, stabilizuoja vietos klimato sąlygas, ypač kritulius ir temperatūrą.

Kaip pelkės švarina orą? Dulkių dalelės pagal termoforezės principą juda žemesnės temperatūros link ir nusėda pelkėse. Pagal baltarusių mokslininkų rekomendacijas, šalia miestų, kur gyvena iki 20 tūkst. gyventojų, durpynų negalima eksploatuoti 5 km spinduliu,  kur daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų – 25 km spinduliu.

Iš visų ekosistemų pelkės patyrė mažiausią žmogaus poveikį, todėl jose išliko daug rūšių vaistingųjų augalų. Lietuvoje vaistų gamybai naudojama 50 rūšių pelkinių augalų, o tai sudaro 30 %  farmacijos pramonės naudojamos žaliavos. Intensyvėjant žmogaus ūkinei veiklai ir populiarėjant išvykoms į gamtą, pelkės pasidarė tinkamiausias prieglobstis faunai, ypač paukščiams, kuriems perėjimo metu ypač reikia ramybės. Labai daug paukščių ir augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą susiję su pelkėmis. Pelkės mus žavi tyla, paslaptingumu, neįprasta aplinka. Neatsitiktinai pats populiariausias maršrutas Estijos Lahemaa nacionaliniame parke yra pažintinis takas Virusso pelkėje.

Nuo XX a. pradžios iki 1980 m. nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 % Lietuvos pelkių. Šiuo metu šis santykis dar nepalankesnis pelkėms. Daugelis pelkių nyksta dėl melioracijos metu pažeminto gruntinio vandens lygio ir durpių eksploatacijos. Šiuo metu ypač didelę grėsmę pelkėms kelia verslininkų pageidavimai beatodairiškai didinti durpių gavybą ir eksportą. Negali būti net kalbų apie išlikusių pelkių pavertimą durpynais, todėl turėtume gerai pagalvoti, kiek durpių galime eksportuoti, o kiek turime palikti Lietuvos žemės ūkio poreikiams. Priešingu atveju, greitai turėsime pirkti durpes iš kaimyninių šalių arba jas kasti dabartiniuose rezervatuose.

Kada lietuviai pradėjo neapkęsti pelkių?

Jau smetoninėje Lietuvoje buvo labai daug kalbama apie pelkių nusausinimą, siekiant ten kasti durpes ir plėsti dirbamos žemės plotus, tačiau tam nebuvo lėšų. Nedaug trūko, kad Lietuvoje prieš pat Antrąjį pasaulinį karą masiškai durpes būtų pradėję kasti anglai. Prieškariu durpes kasė tik sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai, kūreno jomis kalėjimus, universitetą, kitas įstaigas. Žymiai labiau pelkes palietė kaimų skirstymas vienkiemiais. Siekdami gauti daugiau žemės, žmonės ėmė pelkes ir jas sausino. Darbas buvo pragariškas ir raistai buvo keikte keikiami, todėl sumažėjo ir anksčiau buvusi pagarba jiems.

Sovietmečiu, prasidėjus masinei žemių melioracijai, pelkių nebeužstojo niekas: melioratoriai – kaimiečių vaikai gerai prisiminė tėvų kančias, kurias jie patyrė paversdami raistus dirbamos žemės lopinėliais, o projektuotojai ir agronomai aukštosiose mokyklose buvo išugdyti taip, kad į pelkes žiūrėjo tik kaip į neišnaudotus rezervus. Todėl pelkės ir nedideli miškeliai buvo naikinami be jokio gailesčio, nors tuo metu Danijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse jau buvo rimtai šnekama apie būtinybę saugoti pelkes ir didinti miškų plotus. Taip atsitiko ir dėl to, kad Lietuva neišsiugdė nei vieno rimto mokslininko – pelkėtyrininko, kuris būtų galėjęs motyvuotai pasisakyti už pelkių išsaugojimą.

Prasidėjus atgimimui, žaliųjų iniciatyva Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio parlamentas priėmė vienintelę gamtosauginio pobūdžio rezoliuciją, kuri ragino tuometinę Vyriausybę uždrausti melioratoriams naikinti miškelius, tiesinti upes ir sausinti pelkes. Vyriausybė tokį nutarimą priėmė ir pelkių naikinimas buvo sustabdytas. Tačiau, atkūrus nepriklausomybę,  pradėjo intensyvėti durpių gavyba ir eksportas, durpių naudojimas kurui. Dėl nepagrįstai mažų mokesčių už gamtinių išteklių naudojimą ir gaunamų milžiniškų pelnų durpių gavybos ir pelkių naikinimo užmojai šiuo metu kelia ne tik pavojų gamtai, bet ir daro ekonominę žalą valstybei. Kaip nuožmiai siekiama pasipelnyti gamtos ir valstybės sąskaita, gerai įliustruoja Plinkšių raisto, esančio Mažeikių  rajone, istorija.

Kurti regioninį parką ar durpyną?

Šiaurės Lietuvai gamta pagailėjo skaidrių ežerų, išlakių pušynų, todėl Mažeikių – Telšių rajonų sandūroje esantis Plinkšių ežeras abiejų rajonų gyventojų yra labai mėgiamas ir branginamas. Vasarą ežero paplūdimius kasdien aplanko šimtai poilsiautojų, savaitgaliais atvyksta iki 150 žvejų, o šalia esantis Žalgirio miškas pritraukia būrius uogautojų ir grybautojų.

Šių vietų grožį pastebėjo didikai Pliateriai, kurie ant Plinkšių ežero kranto XIX a. pastatė dvarą, iškasė tvenkinius ir įkūrė parką. Parkas užima 7 ha teritoriją ir yra vienas gražiausių Žemaitijoje. Tvenkinius jungia Nendrupio upelis, kuris išteka iš netoliese esančios Plinkšių pelkės. Dėl Plinkšių ežero apylinkėse esančių gamtinių ir kultūrinių vertybių dar 1986 m. buvo numatyta čia įkurti Plinkšių regioninį parką. 2008 m. atliktos studijos išvadose taip pat konstatuojama, kad kurti regioninį parką yra tikslinga. Vykdant ES Paukščių ir Buveinių direktyvų reikalavimus, čia jau įkurtas Plinkšių miško biosferos poligonas, kurio paskirtis – išsaugoti Plinkšių miškų ir jų apylinkių ekosistemą, ypač siekiant išlaikyti vapsvaėdžio ir pilkosios meletos populiacijas šioje teritorijoje. Todėl vietiniams gamtos mylėtojams kaip perkūnas iš giedro dangaus buvo žinia, kad UAB „Plinkšių Vilistra“ planuoja Plinkšių pelkėje kasti durpes. Tiesa, prieš keletą dešimtmečių vietinis kolūkis buvo iškasęs sausinimo kanalus ir savo reikmėms čia kasė durpes. Dabar planuojama kasti visoje pelkės teritorijoje (118 ha), iškertant čia augantį mišką, sunaikinant visą augmeniją, gyvūnų buveines ir dvaro tvenkinius maitinantį upelį. Plinkšių pelkėje užregistruota: 408 augalų, 43 dieninių drugių, 5 varliagyvių, 2 roplių, 76 paukščių ir 26 žinduolių rūšys. Iš jų 3 augalų, 3 žinduolių, 7 paukščių bei viena drugių rūšis įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Plinkšių pelkė – svarbi gamtinė teritorija vietiniu ir regioniniu požiūriu. Mažeikių rajone yra tik 3 aukštapelkės didesnės nei 100 ha, tad jų vaidmuo rajono biologinės įvairovės išsaugojimui yra gana svarbus. Tuo pat metu žmonės pasakoja, kad turtingų užsienio šalių ambasadų darbuotojai domisi, kada Plinkšių durpės bus pradėtos gabenti jų šalių daržininkams.

Sovietmečiu nuo melioracijos nukentėjusi Plinkšių pelkė baigia užgydyti savo žaizdas.

Rimanto Braziulio nuotrauka

Visuomenė pritaria pelkės išsaugojimui

Kadangi šiuo metu Plinkšių pelkė apaugusi mišku ir priskirta valstybiniams miškams, kuriuos patikėjimo teise valdo Mažeikių miškų urėdija, į Plinkšius vykstame kartu su Sedos girininkijos girininku Broniumi Noreikiu. Saulėtą spalio vidurdienį žengiame per pelkę vedančiu takeliu ir gėrimės tik pelkėms būdingais vaizdais. Akivaizdu, kad kažkada žmogaus padarytas žaizdas pelkė jau baigia užsigydyti: sausinimo kanalai užaugę, vietomis patvenkti bebrų, todėl pamažu atsistato vandens lygis, atsigauna pelkinė augmenija. „Juk negalime sunaikinti šio nuostabaus ir unikalaus gamtos kampelio, kurį gamta kūrė 10 tūkstančių metų“, – žvelgdamas į raisto tolius ištarė girininkas Bronius Noreikis.

Beveik visas ne miškuose buvusias pelkes sunaikino melioratoriai, todėl dauguma pelkių išliko miškuose. Taip miškininkai tapo ne tik valstybinių miškų, bet ir raistų saugotojais. Valstybiniuose miškuose esančią Plinkšių pelkę Telšių apskrities valdininkai buvo neteisėtai išnuomavę UAB „Plinkšių Vilistra“, todėl Mažeikių miškų urėdija buvo priversta kreiptis į teismus, kad neteisėta nuomos sutartis būtų panaikinta. Plinkšių pelkės taip pat stojo ginti mokslininkai, visuomeninės organizacijos,  vietiniai gamtos mylėtojai ir šviesuoliai, tarp jų ir garsi Lietuvos žolininkė dr. Jadvyga Balvočiūtė. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva buvo parengtas Plinkšių durpyno renatūralizacijos gamtotvarkos palnas, savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komitetas pasisakė prieš durpių gavybos atnaujinimą Plinkšių pelkėje. Tokią pat poziciją išreiškė ir 19 kaimo bendruomenių, 4 aplinkinės seniūnijos, Mažeikių medžiotojų draugija. Mažeikių rajono gamtos mylėtojų ir vietinių bendruomenių iniciatyva, buvo atliekamos gyventojų apklausos, iš kurių paaiškėjo, kad dauguma gyventojų pasisako už Plinkšių pelkės išsaugojimą, panaudojant ją rekreaciniams ir pažintiniams tikslams. Tam slaptu balsavimu pritarė 77 proc. Plinkščių gyvenvietėje gyvenančių žmonių. Tokią savo nuostatą parašais patvirtino 19 – os rajono mokyklų ir darželių direktoriai, mokytojai ir mokiniai. Už Plinkščių pelkės išsaugojimą pasisakė rajono švietimo skyrius, Mažeikių ekologų klubas, kiti visuomenės atstovai. Iš viso surinkta 1310 parašų, kurie perduoti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos. Panašu, kad seniau buvusi lietuvių pagarba raistams pradeda atgimti, nes vis daugiau atsiranda žmonių, kurie supranta pelkių svarbą gamtai ir žmogui.

Rimantas Braziulis, “Žalioji Lietuva”

The post Kodėl mes išdavėme raistus? appeared first on Baltijos vilkas.

Nuo šiol kiekvienas Maps.lt svetainės lankytojas, pasinaudojęs žemėlapio funkcija „Pranešk apie skriaudžiamą gamtą“, nurodydamas tikslią vietą žemėlapyje galės pranešti apie pastebėtus nusikaltimus gamtai:
- Teršiamas upes ar ežerus;
- Kanalizacijų sistemų teršalus išleidžiamus į aplinką;
- Šiukšlynus miškuose;
- Automobilių „laužą“ (netinkamas eksploatuoti transporto priemones) kiemuose;
- Deginamas atliekas;
- Neleistinai kertamus medžius ir želdinius;
- Brakonieriavimą;
- Niokojamą gamtą – gyvūnus ir augalus ;
- Ir kt.
Maps.lt žemėlapio įrankį skirtą aplinkosaugos problemų pranešimui rasite pagrindinėje Maps.lt įrankių juostoje:

Šios akcijos tikslas – įtraukti Lietuvos visuomenę fiksuojant aplinkos apsaugos problemas ir padarytus pažeidimus. Naudodamas šią priemonę, kekvienas Lietuvos pilietis gali pranešti apie pastebėtas problemas nurodant konkrečią vietą žemėlapyje bei jos pobūdį. Jūsų paskelbta informacija bus perduodama nevyriausybinei organizacijai „Baltijos aplinkos forumas“, kuri surinktus duomenis susistemins ir perduos atsakingoms institucijoms. Jums tereikia užfiksuoti problemą žemėlapyje ir ją aprašyti. Nurodžiusiems savo kontaktinius duomenis, pranešime apie problemos sprendimo eigą.

Pavyzdys:
Radau didelę atliekų krūvą Kertuojų ežero pakrantėje, Molėtų rajone. Ką daryti? Atsidarau svetainę www.maps.lt  ir paieškos laukelyje įrašau žodį „Kertuojai“. Prieš mane atsidaro žemėlapis su Kertuojų ežeru. Tuomet viršutinėje įrankių juostoje randu mygtuką su nupieštu medeliu ir jį paspaudžiu. Tada kairiuoju pelės klavišu spragteliu ant tos vietos žemėlapyje, kur radau tą atliekų krūvą. Prieš mane atsidaro lentelė su šiais laukeliais: vardas ir pavardė, el.pašto adresas, telefonas ir problemos aprašymas, kuriame įrašau:
„Pamiškėje didelė PET butelių krūva. Nesutvarkytos atliekos ir kitose vietose palei Ketuojų ežero pakrantę“.
Viską užpildęs spaudžiu „Siųsti“. Mano duomenys automatiškai nusiunčiami aplinkosaugininkams, o žemėlapyje atsiranda raudona vėliavėlė.

Pabandykite ir Jūs, nelikite abejingi!

Maps.lt, “Žalioji Lietuva”, 2008 m. Nr.15 (307)

The post Pranešk apie skriaudžiamą gamtą Maps.lt svetainėje appeared first on Baltijos vilkas.

Šiame leidinyje nagrinėjama šalies aplinkos būklė, jos raidos tendencijos nuo sovietinių laikų iki pastarųjų metų. Taip pat nurodomos priežastys, lėmusios ar lemiančios aplinkos kaitą, analizuojamos aplinkosaugos priemonės ir jų veiksmingumas siekiant mažinti neigiamus žmogaus ūkinės veiklos padarinius ir išsaugoti švarią bei sveiką aplinką ateities kartoms.

Leidinio rengėjai rėmėsi jų surinkta išsamia medžiaga, aprėpiančia pagrindinius aplinkos segmentus – orą, vandenį, dirvožemį, atliekas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę ir gamtos išteklius. Todėl ir pagrindiniai knygos skyriai atspindi aplinkos oro kokybę, vandens kokybės kaitą, biologinę įvairovę, gamtos išteklių racionalų panaudojimą, atliekų tvarkymą, aplinkos raidos tendencijas. Pateikti ir galimos aplinkos raidos artimiausioje ateityje scenarijai.

Vienas pagrindinių leidinio ,,Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida“ tikslų – su aktualiausiomis aplinkosaugos problemomis supažindinti ne tik aplinkosaugininkus, bet ir politikus, plačiąją visuomenę, kad šios problemos būtų sprendžiamos bendromis pastangomis.

Aplinkos ministerijos informacija, tel. 266 3660

The post Naujas žvilgsnis į šalies aplinkos būklę appeared first on Baltijos vilkas.