Nors ir sunkiai kvėpuodama, lūšis buvo pasiruošusi gintis. Tik penki vyrai ją  atsargiai, kad nesužalotų, prispaudė prie sniego. Kilpa buvo labai tvirta,  lanksti, ją pavyko įveikti kirviu.

Lūšis ne iš karto  suprato, kad jau yra laisva. Ji sunkiai kvėpavo, o po dešimties minučių  dideliais šuoliais pasileido girios tankmėn. Būtų gerai, kad jai tokios nelaimės  daugiau niekada netektų patirti. Nelaimės vietoje liko pilkojo kiškio liekanos – matyt, lūšis nešėsi savo  grobį ir su juo pakliuvo kilpon.

Dabar lūšis turėtų būti jau toli nuo šios vietos. O labiausiai norisi  padėkoti tiek geriems žmonėms, kurie dalyvavo lūšies gelbėjimo operacijoje –  Rūdninkų girininkui R. Bojarinui, gamtininkui Z. Pakarkliui, Z. Milevski ir E. Koženevski. Toks darbas – didelė dovana gamtai. Manau – ir mums visiems.

Faktai

Lūšis (Lynx lynx) – katinių (Felidae)  šeimos plėšrus žinduolis. Lūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (2012 m.  vykdytos apskaitos metu, Lietuvoje buvo suskaičiuota 70 lūšių).

Praeityje lūšys buvo paplitusios visoje Europoje, tačiau XX amžiaus viduryje  rytinėje ir vidurinėje Europos dalyje jos išnyko. Paskui pradėta lūšis  reintrodukuoti ir tai sėkmingai vykdoma. Apie 90 proc. visų šios rūšies atstovų  gyvena Sibire.

GRYNAS.lt jau rašė, kad ir Lietuvoje vykdoma lūšių reintrodukacijos programa.

Laikosi didesniuose miškuose. Mėgsta mišrius miškus, ramius, su tankiu  pomiškiu plotus. Medžioja miško pakraščiuose, laukymėse, atželiančiose  kirtavietėse. Minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, kiškiais, stirnomis, elniais,  dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius. Žmogaus vengia.

Lūšis stipresnė už šunį (pvz., vokiečių aviganį). Buvo atvejų, kai lūšys  mirtinai sudraskydavo piemenų šunis.

Tai didžiausi kačių šeimos gyvūnai Lietuvoje. Ilgis 80-105 cm, aukštis 60-65  cm. Uodega trumpa, apie 25 cm, juodu galu. Sveria 30 kg ir daugiau. Lūšies  liemuo stambus, trumpas, kojos ilgos ir storos, letenos didelės.

Kailis tankus ir švelnus, šviesiai rusvas su juosvomis ar rusvomis dėmėmis.  Ausys su ilgais juodų plaukų šepetėliais viršūnėse. Jaunikliai balti, vėliau  spalva darosi rusvai pilka, išryškėja tamsiai rudos dėmės.

Dauginimasis

Ruja trunka nuo sausio iki kovo mėnesių. Nėštumas – 60-70 dienų. Patelė veda  2-5 aklus jauniklius, jie praregi po 10-11 dienų. Jauniklius patelė prižiūri 1-2  metus. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais.

Lietuvoje

Lūšis visada buvo gana reta. XX a. pradžioje Tadas Ivanauskas rašė, kad jų  liko tik menki likučiai. Apie 1970 m. Lietuvoje gyveno 150–200 lūšių, kurį laiką  jos medžiotos. 1979 m. medžioklė uždrausta, dabar lūšis įrašyta į Raudonąją  knygą.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 70–100 lūšių, šiaurės Lietuvoje, ties  Biržais, prie Latvijos sienos. Šiek tiek žvėrių užklysta iš Latvijos,  Baltarusijos, Lenkijos.

Grėsmės ir apsauga

Labai padidėjęs lūšių trikdymas, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi  ar poilsiaujama jų gyvenamose vietose. Smarkiai kertamuose miškuose gali  pritrūkti tinkamų buveinių. Nemažą, bet sunkiai įvertinamą žalą daro  brakonieriavimas, ypač kilpininkavimas. Neigiamą įtaką lūšims gali daryti vilkai  ir valkataujantys šunys.

Svarbiausiose lūšių gyvenamose vietose būtina riboti miško kirtimą, medžioklę  su varovais, lankymąsi.

Selemonas Paltanavičius
GRYNAS.lt

The post Savaitgalį iš kilpos išlaisvinta išsekusi lūšis appeared first on Baltijos vilkas.

The post Išaiškinta miške rasto lūšies jauniklio mirties priežastis appeared first on Baltijos vilkas.

„Mokslininko nuomone [Carloso Pereso iš Rytų Anglijos universiteto], paskutinio rūšies atstovo mirtis – „palyginti nereikšminga“. Daug svarbesnis yra populiacijos mažėjimas. „Žmonėms parūpsta tik paskutiniai pacientai, pasmerkti mirčiai, – pažymi jis. – Niekas nesivargina pasidomėti ilgu procesu, kuris baigiasi visuotiniu rūšies išnykimu.“
Toks požiūris į gamtą nejaudina žmonijos vaizduotės. Mes linkę tikėti Nojaus mitu: jei yra bent du rūšies atstovai, vadinasi, gyvūnai dar neišnyko. Bet juk tokios rūšies negalima laikyti gyva, nes ji nebėra visavertė gamtos dalis. Ji neprisideda prie aplinkos vystymosi, nekonkuruoja su kitais gyvūnais ir nedaro įtakos didesnei ekosistemai. „Gamta nėra pasaulio gyvūnijos rūšių muziejaus kolekcija, – aiškina Georgina Mace iš Londono universitetinio koledžo. – Svarbu ne tik jas visas pavadinti ir išsaugoti po vieną pavyzdį. Reikėtų stengtis išlaikyti sistemos dalis. Ar jos tebepajėgia sąveikauti tarpusavyje? Ar tebegali migruoti, plisti, prisitaikyti ir evoliucionuoti?“

„Donjanos nacionaliniame parke lūšys tapo pagrindiniais plėšrūnais 1951-aisiais, kai buvo sumedžiotas paskutinis vilkas. Toks likimas laukia daugelio grobuonių ir stambių gyvūnų. Kuo jie didesni, tuo greičiau išnyksta. Žinduoliams jau kyla rimtesnis pavojus, jei rūšies atstovas sveria daugiau nei 3 kg, t.y. jei jis yra maždaug nedidelės naminės katės dydžio. Stambesniems laukinės gamtos padarams reikia daugiau ėdesio ir daugiau erdvės šiam susirasti, jie lėčiau dauginasi ir jiems dažniau gresia prarasti žmogaus palankumą.“
           
Rekomenduojame paskaityti visą straipsnį „Intelligent Life“ žurnale (2013 kovas-balandis, Nr. 2 (15), 82-87 psl., straipsnis „Lūšies efektas“).

The post Straipsnis apie lūšis ir nykstančias rūšis appeared first on Baltijos vilkas.

Kaip sako Aplinkos ministerija, vilkų apskaita organizuojama siekiant  išsklaidyti visas abejones dėl jų skaičiaus šalyje. Šiemetinė apskaita yra  išskirtinė, nes bus atliekama ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose  miškuose. Valstybinę apskaitą vykdys Generalinė miškų urėdija, privačią – Medžiotojų ir žvejų draugija. Kad surinkti duomenys apie pėdsakus būtų kokybiškai užregistruoti ir apibendrinti, ministerija papildė apskaitos metodiką nurodymu registruoti pėdsakus žemėlapyje ir rekomendacija juos fotografuoti.

Rezultatai priklausys nuo žmonių ir oro sąlygų

Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“, prisidėjusios prie vilkų apskaitos organizavimo, tarybos pirmininkas Vaidas Balys GRYNAS.lt teigė, kad šiemet privačiuose miškuose vilkų pėdsakus skaičiuos nebe miškininkai, o  medžiotojų ir žvejų draugija. Tai kelia tam tikrų klausimų.

„Sunku iš anksto prognozuoti, kiek tai prisidės prie tikslumo, nes iš vienos  pusės bus daugiau žmonių, didesni plotai bus apeinami. Iš kitos pusės, kyla  klaustukas dėl medžiotojų, atliekančių apskaitą, skaidrumo ir patikimumo, ar  pavyks viską padaryti taip, kad niekam nekiltų abejonių, kad skaičiavo  suinteresuota pusė“, – svarstė V. Balys.

Klausimų, anot jo, kelia ir taikytina metodika. „Ankstesniais metais buvo  pildoma lentelė, šiemet bus naudojamas ir žemėlapis, kuriame bus žymimi radimo  taškai, judėjimo kryptys ir skaičiai. Dėl to analizė gali būti tikslesnė ir  patikimesnė. Klausimas, kaip tai pavyks padaryti praktikoje. Įsivaizduokite, yra  pusketvirto šimto girininkijų, kiekvienoje eina vienas girininkas, vienas  medžiotojas.

Apskaita vyks dvi dienas, turėsime baisingą krūvą popierių, juos reikės  išanalizuoti. Koks bus skaičius – sunku pasakyti. Juk ir vilkų skaičius nėra  pastovus, ir apskaitos priklauso nuo daugybės dalykų – analizės, oro. Jeigu ir  toliau nesnigs, oro prasme turėsime kone idealias sąlygas. Vienos paros šviežumo  sniegas reiškia senų pėdsakų nepriskaičiavimą. Bet jeigu naktį pradės snigti,  pirma diena būtų sužlugdyta, nes nieko neberasi“, – aiškino V. Balys. Vyro  teigimu, yra daug faktorių, kurių negali valdyti, o tuos, kuriuos galima valdyti – reikia viltis, kad išėję į mišką žmonės sąžiningai atliks savo darbą ir viskas  bus gerai.

Analizės tikslas – ne vilkų būklės nustatymas?

Vis dėlto, pasiteiravus, kokiomis metodikomis remiantis įvairūs gyvūnai  skaičiuojami kitose šalyse, „Baltijos vilko“ atstovas teigė, kad patirčių yra įvairių.

„Ši apskaita (vykdoma Lietuvoje – red. past.) turi vieną didelį privalumą – yra paprasta. Miškininkai išeis į mišką, pusdienį pasivaikščios miške, užpildys  anketas, jos bus apibendrintos ir turėsime rezultatus. Norint patikimai  skaičiuoti, neužtenka pusdienį pasivaikščioti miške. Reikia ir atitaikyti oro  sąlygas, ir kruopščiai atlikti analizę. Apskaitą daryti ne vieną, ir ne tris  dienas. Bet turime, ką turime“, – pasakojo V. Balys.

Jo teigimu, kai kuriose užsienio šalyse vilkus skaičiuoja miškininkai, kitur – tik medžiotojai, tačiau yra ir tokių šalių, kuriose vilkai skaičiuojami ne  vienetais, o vilkų šeimomis: „Pradedama pėdsakų skaičiavimais, o baigiama  genetiniais ekskrementų tyrimais, analizuojama, kur gyvena šeima ir tik tada  samprotaujama, kiek joje yra individų. Bet tokios apskaitos yra brangios, jos  reikalauja daug pastangų, jų paprastai nesuorganizuosi“.

V. Balys neslėpė, kad brangius tyrimus galima būtų pasidaryti ir Lietuvoje,  bet tuomet reikėtų kelti klausimą, kokių tikslų siekiama. „Ne paslaptis, kad šitos apskaitos tikslas yra ne nustatyti tikrąją vilkų būklę, o paskaičiuoti  sumedžiojamą plotą. Mūsų medžioklė yra paremta proporcine sistema.  Suskaičiuojame n vilkų, atriekiame kažkiek procentų ir nustatome, kiek bus  sumedžiojama. Vien dėl to kiekvienais metais reikia kokio nors skaičiaus,  nebūtinai tikslaus. Jeigu medžioklė būtų susieta ne su šiuo skaičiumi, o,  pavyzdžiui, žalos darymu, tokia apskaita prasmės neturėtų, tada tikrai būtų galima galvoti apie kas trejus ar penkerius metus darytiną kruopščią apskaitą. Bet pas mus akcentas yra kitoje vietoje“, – samprotavo V. Balys.

Jo prognozėmis, šiemet perskaičiuojamas vilkų skaičius turėtų būti didesnis  nei pernai (pernai buvo 250 – red. past.). „Tai natūraliai ves prie to, kad  turėtų didėti ir vilkų sumedžiojimo kvota. Matyt taip ir bus – turėsime naują kvotos pasiūlymą, vėl turėsime diskusijas, ar tai yra pagrįsta. Vėl kils  pradinis klausimas, ar vilkus medžioti kaip proporciją nuo populiacijos yra  tikslinga, kokią problemą sprendžia, ar ją išsprendžia“. Jo teigimu, nors  diskusijas vilkų apskaitos rezultatai vargu, ar užbaigs, jie turėtų įnešti  objektyvumo: diskusija vyksta prasmingiau, kai turime kažką ant stalo, o ne tik  apie debesis šnekame, bet pozicijos žmonių tikrai nepasikeis“.

Medžiotojų atstovas: sensacijų nesitikime

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, koordinuojančios privačių miškų vilkų ir lūšių apskaitą, pirmininko pavaduotojo Eugenijaus Tijušo teigimu, vasario 21  dieną kiekvienoje Lietuvos girininkijoje pasirodys bent po vieną medžiotojų atstovą, kuris skaičiuos vilkų ir lūšių pėdsakus. „Tikiuosi, kad jokių sensacijų nebus, kadangi vilkų skaičius stebimas ne vienerius, ir ne dešimt  metų. Aplink tą skaičių, kuris buvo minimas ankstesniais metais plius minus į vieną kitą pusę gal 50 ar kiek daugiau bus. Tikiuosi, kad į pliusą, nes  ankstesnėse apskaitose nebuvo privatūs miškai įtraukiami, nepakliūdavo tokios  vilkų buveinės kaip dideli durpynai Kupiškio, Radviliškio rajonuose, kitose  teritorijose“, – sakė E. Tijušas.

Jo teigimu, sensacingų atradimų nesitikima, nes vilkų populiacija yra  stabili, nešokinėja aukštyn žemyn: „Burti iš kavos tirščių kokį skaičių surasime – nesiimu, bet prognozuoju, kad sensacijų nebus“, – dar kartą pakartojo  medžiotojų atstovas.

Jis teigė, kad anksčiau skaičiuoti miškininkų ir medžiotojų vilkų populiacijų skaičiai nesutapdavo, nes buvo taikomos skirtingos metodikos: „Nekoordinuota  ankstesnių medžiotojų apskaita buvo atliekama medžioklės plotų vienetų pagrindu.  Vilkų gauja, šeimyna gyvena kelių medžioklės plotų vienetų teritorijose. Kadangi  tai nebuvo koordinuojama, o iš medžiotojų reikalaujama ataskaitose parodyti, ar  yra vilkų jų teritorijoje, ar nėra, tas skaičius grynai mechaniškai padidėdavo.  Medžiotojai buvo kaltinami, kad jie tai daro sąmoningai, tačiau tai įvykdavo dėl  ne visai tikusios apskaitos organizavimo“.

Vilkų populiaciją reikėtų vertinti kartu su kaimynų?

Klausiamas apie būsimos vilkų ir lūšių apskaitos naudą, E. Tijušas pabrėžė, kad visa šiuolaikinė medžioklė yra paremta medžiojamų gyvūnų išteklių žinojimu. „Apskaitos tikslas visada buvo ir dabar yra – kuo tiksliau orientuotis, kiek  reikalinga populiaciją reguliuoti, kokią dalį jos galima sumedžioti, kad jai  nebūtų pakenkta“.

Vilkų populiacijos stabilų skaičių rodo ir aplinkinių kaimyninių šalių apskaitų rodikliai. E. Tijušas sako, kad Lietuvos vilkų populiacija nėra  izoliuota, ji yra vientisa su Latvijos ir Baltarusijos, taip ją reikėtų ir  vertinti. „Mokslininkai, zoologai tvirtina, kad prie šitų populiacijų dar reikia  prijungti ir Estiją ir net dalį Rusijos. Tai yra vientisa, ištisa,  nepertraukiama vilkų populiacija, kurioje vyksta genų mainai, ji pastaruosius  dešimtmečius yra pakankamai stabili. Visuomenė yra mažai informuota apie tai,  kad kaimyniniuose kraštuose Latvijoje ir Baltarusijoje nuolat kiekvieną sezoną vilkų sumedžiojimo skaičiai yra žymiai didesni negu pas mus Lietuvoje. Latvijoje  kasmet sumedžiojama apie 200 vilkų, Baltarusijoje – 600-700”, – vardijo  medžiotojų atstovas.

Jis pabrėžė manantis, kad valstybių sienos gyvūnams neegzistuoja, o tai  reiškia, kad gyvūnų migracija yra nuolatinė. „Skambinti pavojaus varpais, kad  pas mus vilkui gresia išnykimas yra truputį perdėta, o problema per daug  sureikšminta“, – savo poziciją išsakė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos  pirmininko pavaduotojas E. Tijušas.

Rūta Levickaitė
GRYNAS.lt

The post Lietuvos miškuose sambrūzdis – prasidėjo visuotinis vilkų ir lūšių skaičiavimas appeared first on Baltijos vilkas.

Pirmojo žieminio pėdsekių žygio metu (gruodžio 15-16 d.) nepabūgusieji blogo oro buvo apdovanoti išskirtiniu dėmesiu ­– beveik kiekvienu kursų dalyviu rūpinosi individualus vadovas: 9 vadovai tarp 22 žygio dalyvių. Leistis į užpustytą girią su savo transporto priemonėmis buvo daugiau nei drąsu, tad savo automobilius palikę nakvynės vietoje į girios glūdumą pėdsekiai leidosi dviem mikroautobusais.

Pirmąją dieną 9 pėdsekių grupės buvo išbarstytos šiaurinėje Biržų girios dalyje. Nors iš Vilniaus pėdsekiai išvažiavo anksti, trumpa žiemos diena netruko apniukti ir teko kiūtinti atgal į stovyklą nespėjus apžiūrėti visų vietovių. Pėdsekystės kursų dalyviai mokėsi ne tik pažinti pavienius pėdsakus, tačiau ir atskirti keli žvėrys pripėdavo užpustytus miško takelius bei jų judėjimo kryptį – fiksuota, iš kurio miško kvartalo žvėrys atėjo, kur nuėjo. Pūga ne tik netrukdė, bet net padėjo skaičiuoti pėdsakus: seni pėdsakai neklaidino pėdsekių ir leido tiksliai suskaičiuoti po mišką klajojančius žvėris.

Antrąją žygio dieną į girią nukakti buvo dar sunkiau – ant miško keliukų susiformavo nepravažiuojamos sniego kopos. Tad palikus automobilius prie pagrindinio kelio iki girios teko eiti pėsčiomis. Pasak pėdsekystės kursų vadovo Andrejaus Gaidamavičiaus, pirmoji žieminė išvyka buvo daugiau nei ekstremali – ir oro sąlygomis, ir miške patirtais nuotykiais.

Antroji grupė Biržų girią naršė sausio 19-20 dienomis. Šįkart pėdsekių būrelis buvo negausus (14 žmonių), tad pasidalinę į tris grupeles pėdsekiai ėmėsi žvėrių apskaitos. Vienai grupelei itin pasisekė: jai nė kiek nesibaidydama pozavo Biržų girios įžymybė ­– uralinė pelėda. Kita grupelė aptiko 4 vilkų pėdsakus, tik per kilometrą nutolusius nuo Latvijos sienos. Pasak Andrejaus Gaidamavičiaus, šie vilkai gali būti atklydę iš kaimyninės Latvijos, nes Biržų girioje vilkų gerokai praretėję ­– šią žiemą Biržų miškų urėdijoje sumedžioti 8 iš 10 vilkų, kurie čia buvo pastebėti atliekant apskaitą pavasarį. Ankstesnė pėdsekių grupė per dvi žygio dienas vilkų visai nepastebėjo, tad didelių vilčių nepuoselėjo ir antrojo žygio dalyviai.

Nedžiugina ir tai, kad per abu žieminius pėdsekių žygius pavyko užfiksuoti tik vienos lūšies pėdsakus. Dar ne taip seniai, prieš dešimtmetį, pasak A. Gaidamavičiaus, lūšių Biržų girioje buvo itin gausu. Netrūksta Biržų girioje smulkiųjų žvėrelių – lapių, miškinių kiaunių, šermuonėlių, žebenkščių, daug jų pėdsakų aptiko ir pažinti išmoko naujieji pėdsekiai. Tačiau stambieji plėšrūnai, kuriais nuo seno garsėjo vienintelė Lietuvoje lapuočių giria, apnyko. Lieka viltis, kad naujoji apmokytų pėdsekių karta ne tik geriau pažins miško gyventojus, bet ir padės juos išsaugoti.

Lietuvos gamtos fondo informacija, Ingridos Meškinytės nuotraukos.

The post Žiemiškos pėdsekių klajonės Biržų girioje appeared first on Baltijos vilkas.

Vienam nuteistų brakonierių buvo pavykę išsisukti nuo bausmės, nes  apeliacinės instancijos teismas buvo nusprendęs jį išteisinti, tačiau  Aukščiausiasis Teismas panaikino brakonieriaus bendrininką išteisinusią Panevėžio apygardos teismo nutartį, ir pripažino, kad prokurorų argumentai  kasaciniame skunde dėl brakonieriaus bendrininko dalyvavimo padarant  nusikalstamas veikas yra teisiškai pagrįsti ir įtikinami.

Didelį krašto visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimą sukėlusią nusikaltimų aplinkai ir dorovei baudžiamąją bylą Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos  apylinkės prokurorai, dirbantys Anykščiuose, buvo perdavę nagrinėti kaimyniniam – Kupiškio rajono apylinkės teismui. Du anykštėnai už draudžiamu būdu – savadarbėmis kilpomis naikintus žvėris buvo pripažinti kaltais: 54 metų Vajėšių kaimo gyventojas nuteistas penkių mėnesių laisvės atėmimu, 49 metų Varkųjų kaimo  gyventojas vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimu, bausmės vykdymas  atidėtas dvejiems metams.

Už gamtai padarytą žalą nuteistiems brakonieriams buvo priteista solidariai  sumokėti 15 tūkst. 270 litų Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui – tokį civilinį ieškinį buvo pareiškęs viešąjį interesą ginęs Panevėžio apygardos  prokuratūros Utenos apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Ričardas  Juozainis, dirbantis Anykščiuose.

„Visuomenė ir mūsų valstybės įstatymai netoleruoja draudžiamu būdu ir  neleistinomis priemonėmis žvėrių gaudymo, žiauraus elgesio su jais. Nykstančių retų laukinių gyvūnų, tarp jų ir į Raudonąją knygą įrašytų lūšių, likimas, taip  pat ir beatodairiškas žvėrių naikinimas savanaudiškais tikslais jaudina mus  visus, todėl nusikaltimų gamtai ir gyvūnijai tyrimą prokurorai vertina kaip  vieną prioritetinių veiklos sričių“,- teigia Panevėžio apygardos prokuratūros  Utenos apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Ričardas Juozainis,  dirbantis Anykščiuose.

Pernai kovo 7 d. rytą Anykščių rajono miške netoli Vajėšių kaimo du  anykštėnai draudžiamu būdu ir neleistinomis priemonėmis – savadarbe kilpa  neteisėtai sugavo draudžiamą medžioti, į Lietuos Respublikos Raudonąją knygą  įrašytą lūšį, tuo padarydami gamtai penkiolikos tūkstančių 270 litų žalą.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ekspertų pažymoje rašoma, kad jų tirta lūšis – ketverių ar penkerių metų amžiaus patinas, pasismaugęs kilpoje, žuvo kankindamasis ir patirdamas skausmą.

Aukščiausiasis teismas paliko galioti be pakeitimų pirmosios instancijos – Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo buvo patvirtinti prokurorų kaltinimai, ir nustatyta, kad pakliuvusi į nelaisvę lūšis buvo smaugiama kaklą užveržusios kilpos, žvėris buvo kankinamas ir patyrė didelį skausmą – buvo žiauriai pasielgta su žvėrimi, dėl ko jis ir žuvo.

Brakonierių namuose rasti įkalčiai patvirtino jų neteisėtą ir žiaurų užsiėmimą – pareigūnai rado ir kartu su byla teismui buvo pateikę 42 savadarbes  kilpas, metalinį trosą, suvyniotą į ritę, šešis vienetus metalinių trosų ir  kitus neteisėto žvėrių naikinimo daiktinius įrodymus.

Pastaraisiais metais Panevėžio apygardos prokurorams nagrinėjant teismuose  nusikaltimus aplinkai ir žmonių sveikatai valstybinį kaltinimą teko palaikyti 35  baudžiamosiose bylose.

Įstatymas tam, kas neteisėtai naikino, žalojo, gaudė ar kitaip įgijo, laikė, gabeno ar realizavo į Lietuos Respublikos Raudonąją knygą įrašytus ar pagal tarp  tautinius susitarimus saugomus laukinius gyvūnus ir padarė didelės žalos  gyvūnijai, numato laisvės atėmimo bausmę iki ketverių metų.

GRYNAS.lt

The post Už žiaurų lūšies nužudymą – 15 tūkst. Lt bauda ir pusantrų metų kalėjimo appeared first on Baltijos vilkas.