Trečiadienį Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose įvyko penktasis Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys 2014“ finalinis renginys, kurio metu apdovanoti konkurso nominacijų ir specialiųjų prizų laimėtojai, atidaryta geriausių konkurso darbų paroda bei pristatytas naujasis Lietuvos laukinės gamtos fotografijų albumas.

Nacionalinis laukinės gamtos fotografijų konkursas „Gintarinis žaltys“ kiekvienam iš mūsų yra vartai į gamtos kūrinijos šedevrus. Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, apdovanodamas nominacijos „Metų fotografas“ laureatą Vilių Paškevičių, teigė, kad tik gamtos fotografų dėka galime pamatyti tuos gamtos stebuklus, kurių patys galbūt niekada neišvysime. Štai fotografas Marius Čepulis užfiksavo retą, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytą, ir itin atsargų paukštį – mažąjį baublį. Šis kadras fotografui atnešė sėkmę: M. Čepulis tapo nominacijos „Geriausia metų fotografija“ laureatu. Jo darbas „Kas tu toks?“ iliustruoja šių metų Lietuvos laukinės gamtos fotografijų albumo viršelį.

GAA „Baltijos vilkas“, prisidėdama prie konkurso, yra įsteigusi nominaciją už geriausią Lietuvos laukinio plėšriojo žinduolio nuotrauką. Šiais metais mūsų nominacijos laureatu tapo ir specialiu prizu buvo apdovanotas fotografas Romualdas Barauskas už nuotrauką „Jei lapė skabo smilgas – lis“. Iš konkursui pateiktų plėšrūnų fotografijų beveik visose buvo užfiksuotos lapės ir tik vienoje kitas plėšrūnas – žebenkštis. Nuotrauka – nugalėtoja buvo išrinkta fotografija, kurioje lapiukas uostinėja smilgą ir bando smaguriauti. „O gal lapiukas bus vegetaras?“ – šypsantis gali kilti klausimas.

Šios linksmos fotografijos istoriją po apdovanojimų ceremonijos papasakojo pats autorius Romualdas Barauskas. „Man ilsintis, netoliese pamačiau bežaidžiančius lapiukus, kurie į mane visai nereagavo. Lapiukai prie ramiai būnančio žmogaus gali prieiti labai arti, savisaugos jausmo jie neturi tol, kol motina jų neišmokė saugotis žmogaus.“ Fotografas teigė, kad daug dėmesio lapėms kaip fotografijų objektams nebeskiriantis, tačiau šie lapiukai tiesiog įsiprašė į kadrą.

Daugiau įdomių ir pačių netikėčiausių istorijų apie gamtą ir jos žvėris Romualdas Barauskas žada papasakoti interviu GAA „Baltijos vilkas“, tad su nekantrumu laukiame!

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post GAA „Baltijos vilkas“ įteikė savo apdovanojimą konkurse „Gintarinis žaltys 2014“ appeared first on Baltijos vilkas.

Nors jau viduržiemis, bet Naujieji metai dar tik prasideda. Spalvokime savo Naujuosius, kad, vėl apsisukus metams, būtų kuo pasidžiaugti! Ir nereikia laukti rytojaus ar vasaros – marginti savo dieną galima jau dabar. Ar matei, kiek spalvų Gamtoje? Ūžiantis vėjas neša baltus snaigių sūkurius, medžiai pasipuošę ilgais ilgais baltais kaklaraiščiais, it uogos raudonos sniegenos tupi šakose medžių, beveik nematomi kiškiai skuodžia sniego pusnimis, o laukai kaip niekad margi žvėrių pėdsakų…

Ištisus metus Gamtoje tiek daug spalvų! Ir Gamtos fotografai nenustygsta vietoje: pasiėmę savo drobę ir teptuką, jie išeina tapyti. Ir štai atėjus Naujiesiems, pats metas darbuotis ir išrinkti gražiausiomis spalvomis išmargintas Lietuvos laukinės Gamtos fotografijas.

Gegužės mėnesį įvyks penktasis Lietuvos laukinės gamtos fotografijų konkurso „Gintarinis žaltys 2014“ finalinis renginys, kurio metu pasigrožėsime geriausiomis 2014 m. laukinės gamtos nuotraukomis ir paplosime apdovanojamiems konkurso nominacijų ir specialiųjų prizų laimėtojams.

GAA „Baltijos vilkas“ toliau tęsia tradiciją, įsteigdama „Gintarinio žalčio“ fotografijų konkurse specialųjį prizą už geriausią Lietuvos laukinėje gamtoje nufotografuoto plėšrūno nuotrauką. Šiuo specialiuoju prizu GAA „Baltijos vilkas“ siekia palankesnio visuomenės požiūrio į plėšriuosius žinduolius.

Kokio plėšrūno nuotrauką GAA „Baltijos vilkas“ šiemet pripažino geriausia ir koks fotografas bus apdovanotas specialiuoju prizu, sužinosime dar negreitai – kai oras kvepės alyvų žiedais. O kad tamsūs žiemos vakarai neprailgtų, siūlome prisiminti praėjusiųjų metų laimėtojus ir spalvoti tuos ilgus viduržiemio vakarus.

Interviu su 2013 m. specialiojo prizo laimėtoju V. Paškevičiumi: http://www.vilkai.lt/fotografas-vilius-paskevicius-gera-laisveje-gyvenancio-vilko-nuotrauka-didele-svajone-2014-07-23

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Spalvingų konkurso „Gintarinis žaltys 2014“ fotografijų belaukiant appeared first on Baltijos vilkas.

Pirmiausia paprašysiu šiek tiek papasakoti apie save: ar fotografija tau yra tik pomėgis, ar profesinė veikla? ar seniai fotografuoji?

Fotografija susidomėjau gal prieš dešimt metų ar anksčiau, kai tik pradėjo rodytis pirmieji skaitmeniniai kompaktiški aparatai. Aš tokio savo nei neturėjau, bet vien pažaidus su draugų ar pažįstamų aparatais, to užteko, kad „užsikrėsčiau“. Kažkada vėliau pradėjau gilintis į fotoaparato rankinį valdymą – tai, manau, buvo tikroji pradžia. Profesionalia technika fotografuoju dar tik nepilnus dvejus metus.

Ar gamtos fotografija yra tavo pagrindinis žanras?

Dabar fotografuoju tik gamtą, o kažką kitą nebent komerciniais sumetimais.

Pagrindiniais mano foto objektais jau seniai yra tapę paukščiai. Ornitologija susidomėjau vien tik per fotoaparatą ir vėliau į ją gerokai pasinėriau. Dabar šie du pomėgiai tarpusavyje yra tampriai susiję ir neįsivaizduoju jų atskirai.

Labiausiai patinka užsiimti tomis rūšimis, kurių nuotraukų yra mažiau ir nebūtinai tai yra reti paukščiai. Pvz., naminio žvirblio nuotraukų populiariausiose lietuviškose interneto galerijose yra daug mažiau nei jūrinio erelio. Taip pat mėgstu fotografuoti tas rūšis, kurias nufotografuoti yra sunku techniškai.

Čiurliui esu paskyręs, ko gero, daugiausia laiko iš visų paukščių. Tai yra greičiausiai skraidantys paukščiai pasaulyje.

Kuo tau ypatinga gamtos fotografija?

Gamtos fotografijoje laukia begalybė nuostabių jau sukurtų dalykų, reikia tik rasti būdą prieiti ir kampą pažvelgti. Patinka to ieškoti.

Gamtoje negyvenu, tenka grįžti namo. Fotografija man leidžia iš ten kažką parsinešti, bet kartu nieko iš jos neišnešti.

Kas fotografuojant tau yra sudėtingiausia?

Fotografuojant skirtingus dalykus iškyla skirtingi sunkumai. Pvz., fotografuojant žvėris, kartais būna labai sunku prie jų priartėti ir išlikti nepastebėtam.
Fotografuojant smulkius ir greitus gyvūnus, sunkiausia yra išpildyti techninę kadro pusę.

Kartais laukiant slėptuvėje būna taip sunku neužmigti, kad pasitaiko, jog kažkuriuo momentu prarandi to kontrolę…

Ar turi foto svajonę?

Pasvajoti galima, bet per daug į tai neįsijaučiu. Kažkada užsienio naujienų portalus apskriejo nuotraukos, kuriose buvo užfiksuotas sketsakalis, nešantis sumedžiotą čiurlį. Tuomet pamaniau, kaip būtų puiku užfiksuoti tokią medžioklės sceną, kur du greičiausi paukščiai skrietų raisto fone – tikra svajonė.

Lietuvoje yra nemažai talentingų gamtos fotografų. Kaip sekasi konkuruoti ir išsiskirti iš kitų, suskurti kažką naujo?

Fotografuodamas nuolatos galvoju, ką būtų galima geriausio „išpešti“ iš kiekvienos situacijos, išsiskirti bandau fotografuodamas sudėtingus paukščius skrydyje ar kitas rečiau fotografuojamas, ypač pačias mažiausias rūšis, bet apie konkurenciją labai negalvoju. Nemėgstu varžybų gamtoje.

Lietuvoje yra bent dvi populiariausios gamtos fotografų bendruomenės, kurios internete turi savo galerijas, bet aš nepriklausau nei vienai iš jų, todėl ir konkurencijos labai nejaučiu. Nesakau, kad tos bendruomenės kažkuo blogos, gal netrukus aš įstosiu į kažkurią jų ar net į abi, bet kol kas man užtenka auditorijos, kuri apsilanko mano Facebook profilyje.

Ką iš Lietuvos ar užsienio gamtos fotografų laikai sau pavyzdžiu ir kodėl?

Labai vertinu paukščių fotografo suomio Markus Varesvuo darbus. Jie visuomet atrodo natūraliai, yra kokybiški iš techninės pusės ir dažnai išsiskiria savo unikaliu rakursu ar kompozicija.

Tokie pavyzdžiai ir mane skatina ieškoti naujų fotografavimo kampų ar nuolatos vertinti ir koreguoti fotografuojamo objekto foną.

Eugenijus Kavaliauskas iš Lietuvos paukščių fotografų yra tas, kuris per daugelį metų ne tik pademonstravo šimtus pritrenkiančių kadrų, bet ir apskritai kažkada atrakino interneto vartus Lietuvos gamtos fotografams. Manau, kad jis tikrai reikšmingai prisidėjo prie ne vieno paukščių fotografo ruošimo ir auklėjimo, tiesiogiai ir ne tik.

Marius Čepulis yra sąlyginai naujas fotografas, per trumpą laiką pademonstravęs tai, ko Lietuvoje dar niekas nebuvo matęs. Jis parodė nemažai naujų fotografavimo perspektyvų, bet atrodo, kad visi fotografai tik žiūri išsižioję iš nuostabos ir niekas nedrįsta pamėginti kažką naujo. Kitas dalykas, kodėl laikau jį pavyzdžiu, yra tas, kad jis ne tik fotografuoja, bet ir domisi, gerai nusimano apie gyvūnus, pažįsta jų aplinką. Įdomus ir jo nuotraukų pateikimas – foto dienoraščio stiliumi.

Ar kaip fotografas keli sau kokią nors misiją?

Geros nuotraukos gali pritraukti daug žiūrovų. Pasinaudodamas proga šalia nuotraukos aš galiu pateikti ir kažkokią informaciją, į kurią mažai kas atkreiptų dėmesį, jei ji būtų be nuotraukos. Norėčiau tokiu būdu prisidėti prie teisingos ir gyvūnams palankios nuomonės formavimo visuomenėje, ypač toms rūšims, kurios yra labiausiai žmogaus užguitos. Jau kurį laiką truputį taikau tokią praktiką, bet mano auditorija dar nėra didelė…

Kaip supranti etikos normas atitinkančią gamtos fotografiją?

Mano supratimu, nėra aiškios linijos, kuri atskirtų etišką ir neetišką gamtos fotografiją. Kiekvienas apsilankymas Gamtoje, nesvarbu, su ar be fotoaparato, kažkiek įtakoja ten vykstančius procesus. Manau, kad daugiausiai žalos yra padaroma iš nežinojimo, todėl kiekvieno fotografo namų darbai turėtų būti susiję su nuolatiniu foto objektų ir aplink esančių Gamtos elementų studijavimu. Jei tai netraukia – pamėgink fotografuoti kažką kita. O jei domėjimasis yra natūralus, tai su laiku ateina vis geresnis supratimas apie tą didelį ir sudėtingą gamtos ritmą, kuris pasikartoja kiekvienais metais iš naujo. Jo perprasti neužteks gyvenimo, bet didelis pasiekimas yra tada, kai suvoki, kaip gerai čia viskas veikia be tavęs, „nusileidi“ iki tokio lygio, kur auga samanos, ir stengies to ritmo nesudrumsti.

Kiekvienas savaip supras etiką Gamtoje, bet jei jau pradedi galvoje braižyti kažkokias linijas, tai su etika, ko gero, nėra visai prastai. Egzistuoja ir tam tikros pačios gamtos fotografų bendruomenės priimtos normos, pvz., nefotografuoti paukščių lizduose.

Šiemetiniame gamtos fotografijos konkurse „Gintarinis žaltys“ tavo nuotrauka „Manguto rūpesčiai“, vaizduojanti mangutą su jaunikliu. Įsivaizduokime, kad suprantame mangutų kalbą. Kaip tau atrodo, ką pasakytų mangutų mama žmogui, fotografuojančiam intymų gamtos gyvenimą?

Sunkus klausimas… Tikiuosi jog ji nesupyktų ir paklaustų to paties, ko dauguma klausia: kada ir per kur rodys?

Lietuvoje mangutas vertinamas kaip gamtinei įvairovei ir senbuviams pavojų keliantis atėjūnas. Koks tavo paties požiūris į invazines rūšis ir tai, kaip su jomis reikia kovoti ar sugyventi?

Manau, kad kovoti reikia su tais, kurie padaro gyvūnus invaziniais. Mangutas pats neatėjo, jis buvo atgabentas žmogaus siekiant, kad jis čia išplistų – taip ir atsitiko. Iš anksto buvo žinoma, ko tikėtis iš plėšraus žinduolio. Jis nedaro nieko daugiau, nei bet kuris kitas čia gyvenantis gyvūnas – maitinasi, kad galėtų gyventi, o gyvena tam, kad veistųsi. Kodėl už tai turėtume jį bausti mirties bausme?

Nemanau, kad manguto atveju dar egzistuoja galimybė jį išnaikinti. Galima juos žudyti be galo arba galima susitaikyti, kad tai jau mūsų krašto gyvūnas. Bet kuriuo atveju mažai kas keistųsi – mes lygiai taip pat žudome ir tuos, kurie čia seniau už mus gyvena. Įtariu, kad kažkam invazinio gyvūno statusas yra tik geras pretekstas pažudyti dėl malonumo, o žudymą vietinių vadina „reguliavimu“. Manau, nustojus „reguliuoti“, gamta pati atsikratytų ir invazinėmis rūšimis, jei čia joms ne vieta.

Apskritai sunku suprasti, kas ta invazinė rūšis. Juk visi, įskaitant žmogų, kažkuriuo metu išplito tam tikroje teritorijoje. Mano supratimu, žmogus neturi teisės nei naikinti, nei platinti laukinių gyvūnų. Vienintelis reguliavimas, kurį pateisinu – tai užkardymas rūšių išplitimui (ne žudant) dar ankstyvoje stadijoje, kaip kad dabar yra su meškėnais Lietuvoje arba su pilkosiomis voverėmis Europos didmiesčių parkuose, kur žmonių mylimas gyvūnėlis bet kada gali patraukti toliau parko ir tapti dideliu nusikaltėliu, kuris bus negailestingai persekiojamas ir žudomas.

Kadangi tai interviu GAA „Baltijos vilko“ svetainei, noriu užduoti porą klausimų ir apie vilkus? Ar esi fotografavęs vilką?

Laisvėje vilko niekada nesu matęs. Labai retai tenka būti tuose miškuose, kur vilkai gyvena, o vietose, kur praleidžiu daugiausia laiko fotografuodamas – vilkų nėra. Šiemet teko fotografuoti nelaisvėje gyvenantį vilką ir tai daryti ne per grotas.

Esu dėkingas Broniui Jurgelevičiuj, kuris surengė tokią artimą akistatą su aptvare laikomais vilkais nuosavame žvėrynėlyje. Užsidarius aptvare su vilkais jie buvo gan baikštūs – vienas taip ir neišlindo iš po žeme esančios olos, o kitas lakstė prisilaikydamas atstumo. Iš padarytų kelių šimtų kadrų, pavyko atrinkti vos kelis, kurie buvo kokybiški ir juose nesimatė aptvaro detalių.

Ar vilkas tau atrodo įdomus kaip fotografijos objektas?

Vilkas mūsų šalyje man yra įdomiausias foto objektas iš visų čia gyvenančių. Grįžtant prie klausimo apie foto svajonę galėčiau jį papildyti – gera laisvėje gyvenančio vilko nuotrauka – didelė svajonė. Mano pastebėjimu, retesnė nei vilkas lūšis yra dažniau fotografuojama. Abu yra labai sudėtingi foto objektai, bet vilkas sugeba išvengti žmogaus geriau, nei bet kas kitas – tuo jis man įdomus iš fotografinės pusės.

Daugiau Viliaus Paškevičiaus užfiksuotų akimirkų:

Dėkojame už atsakymus, nuotraukas ir skirtą laiką.
Kalbino Viktorija Cieminytė iš GAA „Baltijos vilkas“

The post Fotografas Vilius Paškevičius: „Gera laisvėje gyvenančio vilko nuotrauka – didelė svajonė“ appeared first on Baltijos vilkas.

GAA „Baltijos vilkas“ šiame konkurse yra įsteigęs specialųjį prizą už geriausią Lietuvos laukinėje gamtoje nufotografuoto plėšrūno nuotrauką. Šioje kategorijoje varžosi vilkų, lūšių, lapių, mangutų, barsukų, šeškų, kiaunių ir kitų plėšriųjų žvėrelių nuotraukos. Šiuo prizu GAA „Baltijos vilkas“ siekia palankesnio visuomenės požiūrio į plėšriuosius žinduolius. Kurio plėšrūno nuotrauką GAA „Baltijos vilkas“ šiemet pripažino geriausia ir koks fotografas bus apdovanotas organizacijos įsteigtu prizu, sužinosite apsilankę konkurso renginyje arba sekdami mūsų naujienas!

Konkurso organizatoriai gamtos fotografų klubas NATUREPHOTO.LT ir „Žurnalas apie gamtą“ į finalinį konkurso renginį kviečia visus neabejingus gamtos fotografijai ir Lietuvos gamtai. Visi, žadantys gegužės 28 dieną apsilankyti nacionalinėje gamtos fotografų šventėje, turi užsiregistruoti elektroniniu paštu *protected email*

GAA „Baltijos vilkas“

The post Kvietimas į konkurso „Gintarinis žaltys“ finalinį renginį appeared first on Baltijos vilkas.

Retas neturi nuomonės apie vilką arba yra jam abejingas. Vieniems jis kelia baimę ir neapykantą, kiti juo žavisi. Tačiau vienu ir kitu atveju paprastai menkai išmanome apie tai, ką atrodytų gerai pažįstame.

Ar daug kas galėtų pasakyti, kiek Lietuvoje gyvena vilkų? kokia yra vilko šeima? kas šeimoje rūpinasi vilkiukais? kaip atrodo vilko pietūs? Panašūs klausimai mus labiausiai domina žmonių gyvenime, todėl norėdami supažindinti su vilku pirmiausiai mėginame surasti atsakymus į šiuos klausimus.

„Iki šiol nemažai nuveikėme gindami vilkus ir atstovaudami vilkų apsaugos interesams sprendžiant medžioklės, vilkų apskaitos ir kitus klausimus. Tačiau norėčiau, kad mūsų ilgalaikė strategija būtų grindžiama ne kova ir gynyba, bet švietimu ir siekiu iš esmės pakeisti požiūrį į plėšrūnus. Norime ugdyti supratimą, kad laukinę gamtą išsaugoti galėsime tik išmokę su ja sugyventi“, – sakė Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkė Lina Paškevičiūtė.

„Nuomonę apie vilkus, baimę ir priešiškumą jiems dažnai lemia įsisenėję stereotipai ir elementaraus supratimo trūkumas. Todėl labai džiaugiuosi, kad praėjusių metų pabaigoje parengėme ir išleidome lankstinuką „Vilkas“, kuriame populiariai pasakojama apie vilkus, naminių gyvulių ir šunų apsaugą nepadarant žalos laukinei gamtai. Leidinys gausiai iliustruota nuotraukomis, kurių dauguma – Lietuvos fotografų“, – džiaugėsi viena „Baltijos vilkas“ vadovių.

„Labai džiaugiamės ir tuo, kad tarp fotografijų yra laisvėje gyvenančio vilko nuotrauka. Tai tarsi priminimas, kad turime dirbti ir stengtis, kad ateityje Lietuvoje vilkus ir kitus gyvūnus galėtume sutikti laukinėje gamtoje – ne tik rezervatuose ir zoologijos soduose“, – teigė organizacijos atstovė.

Nuoširdžiai dėkojame savo autorines nuotraukas leidusiems naudoti fotografams, be jų pagalbos šio leidinio nebūtume parengę:

Mariui Čepuliui,
Mariui Kavaliauskui,
Renatui Jakaičiui,
Ritai Bieliakienei,
Sabinai Nowak,
Valdui Augustinui,
Valdui Petroniui,
Vytautui Adomaičiui.

Iš praėjusiais metais Lietuvos piliečių skirtų 2 procentų paramos asociacija išleido 1000 egzempliorių lankstinuko popierinių kopijų, kurios bus dalinamos įvairių reginių ir susitikimų metu. Nuoširdžiai dėkojame organizaciją parėmusiems žmonėms. Jūs esate tikrieji vilkų ambasadoriai!

Primename, kad vasario 25 dieną 19 val. sostinės muzikos klube „Tamsta“ organizuojama diskusija, skirta laukinės gamtos ir vilko kaip vieno iš jos simbolių išsaugojimo temai.

„Mokslinės kavinės“ formato diskusijoje dalyvaus tetaro režisierius Gintaras Varnas, gamtosaugininkas ir žurnalistas Andrejus Gaidamavičius, ūkininkas Žilvinas Augustinavičius, medžiotojas Algis Petrauskas ir kiti skirtingas nuomones vilkų klausimu turintys žmonės. Prie diskusijų galės prisijungti visi susirinkę.

Diskusijoje bus ieškoma atsakymų į šiuos klausimus: Vilkų apsauga – mada ar būtinybė? Vilkas ir žmogus: skirtingi ar panašūs? Ar sugyvensime su vilku? ir kt.

Renginio partneris – „Baltijos aplinkos forumas“, renginį remia muzikos klubas „Tamsta“, renginio informacinis rėmėjas – interneto portalas „Grynas.lt“.

Renginys nemokamas ir atviras visiems. Renginio pradžia – 19 val. (durys atidaromos nuo 18.30 val.). Renginys truks iki 21 val.

The post Pristatome lankstinuką apie vilką ir dėkojame gamtos fotografams appeared first on Baltijos vilkas.

Kokias problemas noriu šiuose straipsniuose pagvildenti? Pagrindinė tema visada yra gyvūnai (visų pirma, medžiojamieji) – visuomenė – medžiotojai. Gyvūnai patys už save nepakovos, tad šią misiją bandau prisiimti aš.

Visuomenė tiek tiesiogiai, tiek per jai tarnaujančias valstybines institucijas formuoja vartotojiškas ar globotojiškas nuostatas gyvūnų atžvilgiu. Medžiotojai (tik maža dalis  visuomenės) tėra tarpininkai tarp visuomenės bei gyvūnijos ir tegali tas suformuotas nuostatas vykdyti. Tačiau šiandieninės nuostatos medžiojamųjų gyvūnų atžvilgiu suformuotos būtent medžiotojų. Patys kuria taisykles, patys vykdo, patys save kontroliuoja. O ką manau apie gyvūnų naudojimą aš? Už manęs stovintys tūkstančiai, dešimtys tūkstančių bendrapiliečių? Ar kam tai įdomu? Ar mūsų balsas gali ką nors pakeisti?

Vilkas. Toks pat plėšrūnas, toks pat medžiotojas kaip žmogus. Tačiau jam gerai: jei skrandis tuščias, jis pasigauna auką. Jam nė motais, ar tai etiška, ar žudomas gyvūnas klykia, ar jam skauda, kaip ši jo sumedžiota auka paveiks tos rūšies populiacijos būklę. Žmogus kiekvieną žingsnį stengiasi motyvuoti, sukurti sudėtingiausius paaiškinimus, kodėl jis taip daro, kam jis tą daro, koks reikšmingas, būtinas ir neišvengiamas yra šis veiksmas. Pabandyk tiems motyvams oponuoti, na jei ne priešu, tai bent neišmanėliu tikrai tapsi.

Galvoje sukosi keletas dar negvildentų temų, tačiau eilinį mano pasamprotavimą netikėtai išprovokavo vienas komentaras, pasirodęs internetinėje svetainėje prie publikuoto straipsnio apie fotomedžioklę. Cituoju: „Medžioklė pagal taisykles (nepainioti su brakonieriavimu) yra labai naudinga gamtai. Fotomedžioklė yra labai žalinga gamtai. Jos neriboja jokios taisyklės, „meninykai“ nepalieka ramybėje paukščių ir žvėrių jokiu metų laiku. Perskaičius šį komentarą prieš akis iškilo tokia scena: miško tankmėje guli pasislėpęs žvėris. Pro šalį praeina grybautojas. Žvėris baugiai guli. Praeina iškylautojas. Toliau guli. Pasirodo miškininkas – tyla. Štai ir gamtos fotografas. Žvėris nerimastingai dar labiau glaudžiasi prie žemės. Ir pagaliau pasirodo medžiotojas… Žvėris pakyla ir su didžiausiu džiaugsmu puola jam į glėbį: išgelbėtojas, didžiausias gamtos naudos teikėjas atėjo. Atsiprašau, čia tik šiaip kandžiai pajuokavau. Tačiau sakykit, kaip norit, juk dauguma medžiotojų galvoja taip pat kaip šio komentaro autorius.

Kokias tiesas galime iššifruoti iš šios žinutės? Visų pirma, kad medžioklė yra gėris. Antra, brakonieriavimas yra blogis. Trečia, žvėris trikdyti taip pat yra blogis. Kodėl medžioklė yra gėris, o brakonieriavimas – blogis? Vėl prieš akis iškyla vaizdas: tikro medžiotojo (ne brakonieriaus) nušautas žvėris spinduliuoja palaimingą šypseną, o štai brakonieriaus nudėtąjį perkreipusi nelaiminga, neįsivaizduojamo skausmo persmelkta mina. Kuo vienu ar kitu atveju mirtis geresnė? Koks medžiotojas-filosofas man tai išaiškins? Vėl sarkazmas. Nušautam žvėriui tikrai tas pats, kieno kulka jį pakirto – medžiotojo ar brakonieriaus. Jo tikslas visada buvo tik vienas – išlikti, išgyventi iki rytojaus.

Kiekvienas medžiotojas kalasi sau į galvą: mes reguliuojame gyvūnų gausumą. Jei to nebūtų, žvėrys nusiaubtų miškus ir pasėlius. Na, atsiprašau: nešerkite šernų vieną žiemą, antrą – liks tik tiek, kad net norėdamas miške jų nesutiksi. Tas pats atsitiktų ir su stirnomis.

Plėšrūnai? Kas jų skaičių reguliuoja? Kaip pasakojo vienas kolega, vienas runkelių nuėmimo kombaino bunkerio užpylimas – 24 mangutai. Tiek vienas medžiotojų būrelis gal ir per metus nesumedžioja. O dar kukurūzai, aukos keliuose. Medžiotojai gal kokiai penktai jų daliai įtakos teturi. Nenorėčiau čia dėstyti gausybės įvairiausių faktų, tačiau tai pasakytina ir apie lapes, ir apie kiaunes.

Medžioklė, gal tiksliau – gyvūnų žudymas, tiek dėl maisto, tiek dėl pramogos visada yra blogis. Tik sutartinis dalykas yra tai, kad vienas žmogus yra sisteminis (medžiotojas), tai yra vykdo visuomenės leidžiamą veiklą, kitas nesisteminis (brakonierius) – neturi tokiai veiklai oficialių galių ir reikalingų dokumentų. Sakysite, sąžiningas medžiotojas laikosi medžioklės terminų, neleistinu laiku nemedžioja žvėrių, o medžioja tik tiek, kiek leidžia populiacijų gausumas. Tik ar visada ir visi to laikosi?

Na, gerai, kalbėkime tik apie tvarkingus ir sąžiningus medžiotojus. Kas galėtų pridėjęs ranką prie širdies prisiekti, kad per medžiokles su varovais, taikydamasis į pro šalį paklaikusiai bėgančius žvėris, nenušovė tuo metu, pavyzdžiui, nešautino stirnino? O laukiant javų laukuose pasirodančių šernų ar visada pavykdavo tik matant ausų galiukus nustatyti šerno lytį ir amžių? Aišku, visko pasitaiko. Visko pasitaiko, net jei esi tikrai sąžiningas, o jei nelabai ar visai ne… Sakysite, medžiotojas medžioja tik tiek, kiek turi licencijų arba kiek pats nustato, kad žvėrių populiacijos būtų gyvybingos. Brakonieriui tai nerūpi. O iš kur atsiranda tie skaičiai, lemiantys licencijų kiekį ar nusakantys populiacijų gausumą? Pasakysiu tyliai jums visiems į ausį, ką ir patys puikiai žinote, – iš lubų…

Štai pasibaigė rudeninė tauriųjų elnių ruja. Pasibaigė net dorai neprasidėjusi. Patinų buvo, tikiuosi, patelės apvaisintos, tačiau reginio – nebuvo. Kodėl? Blogas ruduo. Tiksliau – pernelyg šiltas. Tas tiesa, tačiau ir patinų, atrodo, buvo mažiau. Ką? Išsilakstė? Tikriausiai ne. Matyt, tie skaičiukai iš lubų prisidėjo…

Jau ne pirmus metus girdėti virkaujant, kad nebėra kiškių. Tikrai – ilgaausį dabar retai pamatysi. Kodėl? Klimatas? Be abejonės, šaltos žiemos, nepalankios vasaros – viena iš priežasčių, bet kažkaip įprasta, banalu. Žemės ūkis, įvairiausia naudojama chemija? Žemės ūkis – taip, bet pasakius A reikia pasakyti ir B – kaltas ūkininkas. O juk daugelis jų – medžiotojai, kolegos. Apie kolegą juk nieko bloga nesakysi… Plėšrūnai?.. Bet juk tai medžiotojo pareiga. Gal net vienintelė dar diskutuotina prielaida prieš tai minėtame teiginyje, kad medžioklė gamtai yra gerai.

Ne, apie tai nereikia. Jei plėšrūnų per daug, vadinasi, medžiotojai neatlieka savo pareigos. Apie tai nė žodžio.

O štai ir nauja šiuo metu peršama versija – gandrai. Tai jie išgaudo mažus kiškučius. Tūkstančius metų gyveno sau ir vieni, ir kiti. Pernelyg nemaišė vieni kitiems, bet sugalvojo gandrai racioną pakeisti – kiškiena skaniau. Per pastaruosius 10 ar 20 metų gandrų populiacija gal tik kokius 5, gal 10 proc. svyruoja. Nepadaugėjo juk šių paukščių kelis kartus, kaip kad sumažėjo kiškių.

Su kolegomis jau lažinuosi, kada pagaliau apie stirnų populiacijos mažėjimą bus paskelbta oficialiai. Skaičiukai kasmet nenumaldomai auga, o akys mato kita. Negalėčiau kalbėti už visą Lietuvą, bet ten, kur lankausi pastaruosius ketverius metus, jei ne per pusę, tai geru trečdaliu jų tikrai mažiau. O čia dar licencijų neliko, tad jei per šią žiemą nuo to menamo, iš lubų nuskaityto skaičiaus bent trečdalį nurėšime, kas liks? Sako, netiesa, stirnų daug, vien per pastaruosius metus kiek puikių trofėjų sumedžiota. Taip, ginklai gerėja, optika taip pat. Per pastaruosius trejus ar ketverius metus tiesiog akyse išnyko gražius ragus turintys stirninai. Gal parodyti nuotraukas, kas liko?

Stebina, kad dešimttūkstantinė medžiotojų armija, jų organizacijos, prižiūrinčios institucijos nieko nemato. Tiksliau -nenori matyti ir tik vieningai šaukia, kad medžioklė yra gėris, kad medžiotojai tvarkingi, sąmoningi, sąžiningi. Tai kodėl mažėja stirnų? Klimatas? Neoriginalu. Žemės ūkis? Banalu. Medžiotojai? Nesąmonė, jie – gėris. Jau žinau – lūšių gausėja. Čia jos dėl visko kaltos. Garsiai kalbėti negalima, juk baudos didžiulės, bet tyliai karas vienur kitur lūšims jau skelbiamas.

Apie medžioklės gėrį ir brakonieriavimo blogį užteks. Dabar apie tuos „meninykus“, trikdančius gyvūnų ramybę.

Pavasaris. Atbunda gamta. Tylos, gryno oro, žalumos ištroškę žmonės veržte veržiasi į miškus. Tūkstančiai, dešimtys ir šimtai tūkstančių. Į kiekvieną miško kampelį. Daugelis nepasitenkina tik ramiu pabuvimu, pasivaikščiojimu – triukšmas, mašinų ūžimas, garsiai leidžiama muzika ir lėbautojų balsai sklinda per visą mišką. Ramybės gyvūnams nėra.

Vasara ir ruduo. Grybai ir uogos. Jau net ne dešimtys tūkstančių, o visas milijonas ar net du miško lankytojų, išvaikš-tančių, išlandžioj ančių visus atokiausius miško užkampius. Pasišūkčiodami, pasiklykaudami tarsi varovai. Ir būtinai kas nors pasiklysta. Tada ištisas valandas aidi miške ieškančiųjų šūksniai ir mašinų signalai. Ir taip kasdien, savaites, mėnesius.

Žiema. Pats medžioklių su varovais įkarštis. Nėra savaitgalio, kad viename ar kitame miške neaidėtų žvėriškas rėkimas, šūksniai, švilpesys. Ir šūviai. Daug šūvių. Nepaskelbtas karas žvėrims, visa trisdešimt tūkstantinė medžiotojų armija. Dar pridėkime prie viso to miškininkus, medkirčius, medvežius ir tūkstančius miško savininkų – malkaujančių, mišką kertančių ar apžiūrinčių. Ar norėtumėte tokiame „ramiame“ ir „saugiame“ miške gyventi? Žvėrys pasirinkimo neturi.

Jau tikriausiai nieko nestebina, kada iš Europos Sąjungos mums „nuleidžiamos“ direktyvos apie karvių, kiaulių, vištų auginimo sąlygas. Kad netrūktų vietos, kad jaustųsi maloniai, šiltai, net muzikos galėtų klausytis. O ar kas pagalvoja apie miško gyvūnus, ar pamąsto, kaip būtų „smagu“ atsidurti jų kailyje?

Stebimės, kodėl tie mūsų miško gyventojai tokie atsargūs, žmogaus per šūvio atstumą neprisileidžia. Gerai dar kokiam kiškiui, laputei – prisiglaus kur prie žolių kuokšto ir drebėdami pratūnos. O elnias, briedis, vilkas? Kas pasisavino jų namus, kuriuose jiems nebeliko vietos?

Na, ir galiausiai gamtininkai, gamtos fotografai. Jų, kaip ir visų anksčiau išvardytų žmonių, į mišką niekas nekvietė, miške jų niekas nelaukia. Niekas nedavė jiems sutikimo stebėti ir fotografuoti gyvūnus. Tačiau, priešingai negu ankstesnės miško lankytojų grupės, gamtos fotografai daugiau ar mažiau pažįsta gamtą, bent jau stengiasi pažinti. Nesakau, kad medžiotojas gamtos nepažįsta, bet iš jo lūpų girdėti frazę, kad gamtininkas kenkia gyvūnams juos stebėdamas, o medžiotojas nekenkia juos žudydamas… Protu nesuvokiama.

Žinoma, ir tarp fotografų pakanka tokių, kurių į gamtą išleisti nereikėtų. Apie etišką gamtos fotografo elgesį dar bus parašytas ne vienas straipsnis. Tos tiesos nuolat kalamos į jų galvas. Tačiau pirmiausia norėjau tiesiog parodyti tuos mastelius, žmonių skaičiaus mastelius, kurie, cituoju, „nepalieka ramybėje paukščių ir žvėrių jokiu metų laiku“.Rimčiau fotografuojančių paukščius Lietuvoje yra koks pora šimtų žmonių. Gal tik pusė iš jų tai daro sistemingai, planingai, tai yra fotografuoja ne kur nors mieste, parke ar savo sodyboje, o skverbiasi į gamtą. Vien tik noro tam neužtenka: reikia didžiulio noro, kantrybės ir, svarbiausia – išmanymo. O jei išmanai – turi ir supratimą, ką gali daryti, o ko -ne. Net jei vis tiek fotografavimą laikysime blogiu (o ne priešingai – skatinančiu pažinti, saugoti, globoti ir mylėti gamtą), tai fotografai sudaro gerokai mažiau nei 0,01 proc. visų mūsų miškuose ramybės gyvūnams neduodančių žmonių skaičiaus.

Na, o žvėrys, dėl kurių trikdymo pirmiausia ir jaudinasi medžiotojai? Laukuose straksintį kiškelį, bėgančią laputę ar rupšnojančią stirną pavyksta nufotografuoti dažnam, net su mobiliojo telefono aparatu. O štai, tarkim, elnią? Kas jau kas, o medžiotojai tai puikiai supranta, kaip „lengva“ miške pamatyti šį žvėrį. Taip, pamatyti nelengva, o nufotografuoti? Tai juk nenušauti? Ar kas nors pagalvoja, kokios sąlygos tam reikalingos?

Sizifo darbas. Todėl juo beveik niekas ir neužsiima. Viso labo tik 3-4 žmonės visoje šalyje. O pasak oponento, žalos vaikydami žvėris jie pridaro kaip visa trisdešimt tūkstantinė šaudančiųjų armija. Matydamas mano nuotraukas dažnas paklausia: tai tikriausiai tavo objektyvas labai pritraukia? Medžiotojas įpratęs matyti ir šauti žvėrį iš 100, na, 200 ar 300 metrų. Ir, aišku, įsivaizduoja, kad ir aš taip matau. Deja, deja… Objektyvas čia niekuo dėtas: kad galėtum gerai nufotografuoti, reikalingas 20, 30-40, blogiausiu atveju 50 metrų atstumas, o kur dar gera šviesa, atvira vieta, geras fonas… Ką aš nufotografuosiu, jei trikdysiu žvėrį, jį vaikysiu, lįsiu į jo dienojimo vietas, slinksiu prie besimaitinančių atvirose vietose? Tik nulekiančių žvėrių uodegas? Bet juk nuotraukose ne tą matote.

Va čia ir išlenda eilinio statistinio medžiotojo, kuris gali ištarti anksčiau cituotą frazę, tikrasis veidas – PAVYDAS. Norėdamas nufotografuoti žvėrį, savo savybėmis eilinį medžiotoją turi pranokti bent dešimt kartų. Bet ir to negana -turi pažinti žvėris, gyventi su žvėrimis, suprasti žvėris, mylėti žvėris, būti jų pusėje. Pats turi tapti žvėrimi ir labai labai nemylėti tų, kurie nori atimti tau gyvybę…

Ramualdas Barauskas
Žurnalas Medžiotojas ir medžioklė

← Susijęs straipsnis

The post Romualdas Barauskas. Kažkas turi prabilti (IV) appeared first on Baltijos vilkas.