VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2018 metais papjauti 1866 gyvuliai. Pateiktame grafike galima matyti ankstesnių metų žalos dydžius ir palyginti su esama situacija. 2017 m. buvo papjauti 1841 gyvuliai, tad skirtumas su 2018 metais yra labai nedidelis ir statistiškai nereikšmingas. Duomenys nepatvirtina šį rudenį ypač dažnai ūkininkų ir medžiotojų kartoto teiginio, kad vilkų daroma žala žymiai išaugusi – lyginant su 2017 metais, žala iš esmės išliko tokia pati. Svarbu pastebėti, kad nepaisant reikšmingai nekintančios žalos statistikos, auga ūkininkų ir juos palaikančių politikų nepasitenkinimas ir spaudimas aplinkos ministerijai nustatyti kuo didesnį vilkų sumedžiojimo limitą dėl vilkų daromos žalos. Šį rudenį nustatytas dvigubai didesnis nei ankstesnių metų limitas, medžioklė sutelkta rajonuose, kur buvo patiriama didesnė vilkų žala ūkiams.

Vertinant, ar vilkų padaroma žala yra didelė, reikia atsižvelgti į gyvulių skaičius. Pateiktame grafike matyti, kiek gyvulių buvo auginama 2018 ir ankstesniais metais ir palyginti, kokios dalies gyvulių ūkininkai neteko dėl vilkų. 2018 metų rugsėjo 1 d. dienos duomenimis, buvo auginamos 185606 avys, 190196 mėsiniai galvijai, 15555 ožkos, iš viso 391357 gyvuliai. Vilkų papjauti 1866 gyvuliai sudaro 0,43 proc. ūkininkų augintų gyvulių. Ankstesniais metais Lietuvoje sparčiai augo avių ir mėsinių galvijų skaičius, su šiuo augimu buvo galima sieti ir didėjančią vilkų žalą – daugiau laukuose ganomų gyvulių reiškė daugiau susidūrimų su vilkais. Šiuo metu statistika rodo, kad gyvulių skaičiaus augimas lėtėja, pirmą kartą matomas avių skaičiaus mažėjimas. Tai greičiausiai susiję su nepakankama avienos paklausa. Apie tai detaliau rašyta Verslo žinių straipsnyje.

Vilkų daroma žala nevienodai pasiskirsto šalies teritorijoje – ji didesnė ten, kur laukuose ganoma daugiau gyvulių arba netoliese yra vilkų gyvenami miškų masyvai. Pateiktame žemėlapyje matyti, kad žala kasmet koncentruojasi tose pačiose teritorijose. Ji didesnė Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Anykščių, Šilalės, Rietavo apylinkėse, pasienyje su Lenkija. Centrinėje Lietuvos teritorijoje žalos atvejų yra mažai. Šiemet žalą patiriančiuose rajonuose vilkų medžioklė itin intensyvi, visgi nereikėtų tikėtis, kad sumedžiojus dalį vilkų žalos nebebus. Jei teritorijos yra tinkamos vilkams gyventi, į jas atkeliaus arba per jas migruos nauji vilkai, o laukuose ganomi neapsaugoti gyvuliai vėl bus jiems lengvas grobis. Daugelis atliktų tyrimų rodo, kad medžioklė menkai padeda mažinti žalos atvejų, priešingai, išaugina grėsmę dėl išardytų vilkų šeimų, nes pavieniams vilkams sunku susimedžioti grobį miške.

Nors Lietuvoje vilkų žalos riziką vis dar labiausiai bandoma suvaldyti medžiokle, vis daugiau dėmesio skiriama ir žalos prevencijai – gyvulių apsaugos nuo vilkų priemonėms. 2018 metų spalį žemės ūkio ir aplinkos ministrai pasirašė ketinimų protokolą, kuriuo įsipareigojo derėtis dėl vilkų daromos žalos prevencinių priemonių ir jų finansavimo. Vienas pirmųjų rezultatų – Kaimo plėtros 2014-2020 m. programa bus papildyta nauja veiklos sritimi, pagal kurią ūkininkams bus mokama kompensacija už prevencines apsaugos nuo vilkų priemones. Tam numatyta skirti 1 mln. eurų. Tai sveikintini žingsniai, nes ūkininkų ir laukinės gamtos interesų suderinimas galimas tik tada, jei žalos problema bus sprendžiama kompleksiškai, neapsiribojant vien vilkų populiacijos reguliavimu.

GAA “Baltijos vilkas” informacija

The post 2018 metais vilkų padarytos žalos analizė appeared first on Baltijos vilkas.

Kursų metu klausytojai supažindinami su atsakingo elgesio gamtoje taisyklėmis, pėdsekystės principais, pagrindiniais Lietuvos žinduoliais ir jų veiklos žymėmis, kurias galima aptikti laukinėje gamtoje.

Be penkių valandų trukmės paskaitų organizuojama ir praktinė išvyka į gamtą, kur naujieji pėdsekiai kartu su labiau patyrusiais vadovais mokosi pritaikyti įgytas teorines žinias. Šiemet pėdsekystės išvyka išpuolė kol kas sniegingiausią ir bene šalčiausią dieną – praėjusį sekmadienį. Kadangi išvykos vietoje snigo ir dalį nakties, žvėrys nepaliko labai daug šviežių pėdsakų. Tačiau dalyviams pavyko aptikti ir atpažinti briedžių, elnių, stirnų, kiškių, lapių, voverių, pelinių graužikų ir kitų gyvūnų veiklos žymių.

Turbūt neįprasčiausias radinys – banda sniegą rupšnojančių laisvai besiganančių avių. Neaišku, ar jos išvis turi šeimininkus, o jei taip – kodėl yra paliktos laisvai klajoti po teritoriją

Kursai dalyviams nemokami, juos neatlygintinai veda ir organizuoja savanoriai, o patalpos paskaitoms nuomai naudojame 2 proc. paramą.

GAA “Baltijos vilkas” informacija

The post Pėdsekystės pradžiamokslio kursai ir išvyka appeared first on Baltijos vilkas.

Šiame straipsnyje (originalus šaltinis – BBC publikacija) vilkas pristatomas kaip Prancūzijos avių augintojų siaubas, o plėšrūno ir žmogaus sugyvenimo perspektyva piešiama niūriomis spalvomis. Trumpai tariant, nieko ypatingai naujo ar netikėto, dėl ko vertėtų publikaciją kaip nors išskirti. Dėmesį atkreipiau tik dėl to, kad ji priminė apie straipsnį-repliką „Conserving Carnivores: Politics in Play“ (grubus vertimas pagal turinį būtų „Plėšrūnų apsauga: politiniai aspektai“), kovo mėnesį publikuotą „Science“ žurnale.

Šiame dviejų mokslininkų autorių, kurių vienas – prancūzas, tekste taip pat kalbama apie Prancūziją, vilkus ir avių augintojus, tačiau visai kitu kampu. Tačiau prieš pristatydamas jų mintis turiu padaryti įžangą apie vadinamąsias ekosistemų paslaugas.

Ekosistemų paslaugos

Paskutiniu metu gamtos moksluose ir politikoje dažnai sutinkama madinga sąvoka „ekosistemų paslaugos“ (angl. ecosystem services), apie kurią žingeidesni gali pradėti domėtis kad ir nuo atvirosios enciklopedijos Wikipedia straipsnio http://en.wikipedia.org/wiki/Ecosystem_services. Trumpai ekosistemų paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, kurias ekosistemos teikia žmonijai.

Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kad mūsų gyvenamoji aplinka, jos procesai ir gėrybės, kuriomis naudojamės, yra įvairių ekosistemų veikimo produktas. Maisto medžiagos ir grynas oras, augalų apdulkinimas ar klimato reguliavimas – už visa tai turime būti dėkingi įvairioms gyvybės formoms bei jų sistemoms. Nors šie savaime suprantami dalykai niekam nekėlė abejonių, tačiau ne taip ir seniai kažkam kilo mintis formalizuoti žmogaus ir gyvosios aplinkos santykį. Todėl dabar natūralus vandens filtravimas yra suprantamas kaip tokia pati paslauga, kaip ir krovinių pervežimas. Tik ją teikia ne kažkokia įmonė, o upės ekosistema. Tai puikus pavyzdys, kaip paprasta ir intuityvi idėja formalizuojama ir pritaikoma prie nūdienos realijų ir pasaulėžiūros.

Ekosistemų paslaugų sąvoka ir jos naudojimas kelia nemažai diskusijų, nes nesunku suprasti, kad ji susiaurina ir netgi suvulgarina žmogaus ir gamtos santykį. Viena rimčiausių sąvokos gajumo ir populiarumo priežasčių – galimybė paslaugai priskirti ekonominę vertę ir taip įvertinti ekosistemos funkcionavimo, sugriovimo ar atstatymo kainą. Tačiau tai yra lazda su dviem galais. Viena vertus, šiais laikais, kai viskas vertinama pinigine žala ar nauda, ekosistemas ir gamtą tenka įkainoti, nes kitaip labai sunku jas apginti nuo finansiniais argumentais žongliruojančių gamtos suvartojimo advokatų. Tačiau kita vertus, pradėjus vertinti gamtą pinigais, lieka tik laiko klausimas, kada tai taps pagrindiniu ir vieninteliu „naudingumo“ kriterijumi. Juk šiaip ar taip jau gyvename pasaulyje, kuriame piliečių gerovė vertinama tik per BVP, viską suvedant į išleistus litus ir centus.

Nepaisant visų diskusijų, sąvoka jau prigijo ir ji turi vieną parankią savybę – ja galima labai trumpai konstatuoti, kad ekosistemos ir ją sudarančios rūšys yra (gyvybiškai) svarbios žmogui. Pavyzdžiui, teiginys, kad vilkai tiesiogiai ir netiesiogiai teikia ekosistemų paslaugas, yra įprastas mokslinėse publikacijose apie šiuos plėšrūnus. Gal tik Lietuvos viešojoje informacinėje erdvėje mintis, kad vilkas yra ne tik ūkininkų kenkėjas, bet ir paslaugų žmogui teikėjas, galėtų nuskambėti kaip kvailas pajuokavimas. Tačiau tai tik laiko klausimas, kada ji taps visiems įprasta.

Politinės paslaugos

Dabar grįžtu prie minėtojo straipsnio „Conserving Carnivores: Politics in Play“. Jo autoriai pastebi, kad stambieji plėšrūnai teikia ne tik ekosistemų, bet ir politines paslaugas. Šie gyvūnai duoda patogius būdus politikams pasirodyti tam tikrų interesų grupių gynėjais, net jeigu kitais atvejais šias grupes jie paprasčiausiai ignoruotų. Pavyzdžiui, išreiškiant griežtą poziciją, kad plėšrūnų plitimas turi būti ribojamas. Taigi, mokslininkai vėl sugalvojo mokslinį terminą įprastam reiškiniui – šįkart „tarnavimas atpirkimo ožiui“ tapo „politinių paslaugų teikimu“.

Straipsnyje pateikiamas Prancūzijos pavyzdys, kur avininkystės apimtys mažėja, o avių augintojai kaltina vilkus dėl daugelio savo bėdų. Tačiau taip supaprastinant neįvertinamos istorinės ir politinės aplinkybės. Prancūzijos avininkystei didžiausias smūgis suduotas ne 1992 metais, kai iš Italijos į Prancūziją sugrįžo pirmieji vilkai, o dar anksčiau. 1985 m. Prancūzijos specialiosios pajėgos Naujosios Zelandijos Oklando uoste paskandino Greenpeace organizacijos laivą „Rainbow Warrior“, kad šis netrukdytų suplanuotam branduoliniam bandymui. Kilo didelis tarptautinis skandalas, o Prancūzija kaip dalinę kompensaciją Naujajai Zelandijai įsipareigojo nesiimti priemonių, kurios galėtų sukliudyti šios šalies avienos importui Europos Sąjungoje.

Šiandien ši istorija, Prancūzijos protekcionistinės pozicijos staigus pasikeitimas ir jo pasekmės šalies avininkystės sektoriui patogiai pamirštamos. Vietoje to dramatizuojama vilkų užpuolimų įtaka. Taip pat nutylima ir apie beveik 9 mln. eurų subsidijas (2012 m.), kurios vienaip ar kitaip susijusios su vilkais. Straipsnyje netgi cituojami duomenys, kad avininkystė sėkmingiau vystoma vilkų gyvenamuose regionuose.

Reziumuodami autoriai perspėja dėl vyraujančių politinių paskatų versti stambiuosius plėšrūnus atpirkimo ožiais ir siūlo daugiau dėmesio skirti šių gyvūnų apsaugos „politinės ekologijos“ analizei ir supratimui.

Žvilgsnis į Lietuvą

Suprantama, kad vilkai teikia politines paslaugas ne tik Prancūzijoje ir toli gražu ne vien tik politikams. Ir Lietuvoje akylesnis stebėtojas turėtų lengvai atskirti, kai vilkais ar kitais nepatogiais gyvūnais paprasčiausiai pasinaudojama, imituojant rūpestį ūkininkais ar kitomis nuskriaustomis visuomenės grupėmis.

Tokį pigų politinių pliusų užsidirbinėjimą dažnai nesunku atskirti. Apsimestinį rūpestį paprastai išduoda nuoširdus nenoras išspręsti problemas, kai tikriesiems tikslams kur kas palankesnis nuolatinis konfliktas. Kitas susijęs sufleruojantis ženklas – konkrečios priemonės (pvz. medžioklės) propagavimas ir iškėlimas tikslu, kuris išliktų toks pat, net jei ūkininkų problemos būtų sėkmingai išspręstos. Ir, žinoma, klasikinis atvejis, kai ūkininkais ima rūpintis tie, kurie analogiškose situacijose, kuriose nėra lengvų atpirkimo ožių, tokių kaip vilkai, lieka abejingi arba netgi tampa ūkininkų oponentais.

Vilkas niekuo neišsiskiria tarp nepatogių rūšių, nes visos jos gali tapti politikavimo ar priedangos įrankiais. Ginti gamtą ar ūkininką nuo „blogo“ gyvūno yra saugi ir pigi strategija. Ji nereikalauja didelio išmanymo ar pastangų, bet duoda apčiuopiamų privalumų kuriant įvaizdį ar siekiant savo tikslų.

Šiandien Lietuvoje vilkas, kormoranas ir stumbras – laukiniai gyvūnai, kurie teikia pačias kokybiškiausias politines paslaugas. Ir už šias paslaugas didžiausią kainą sumoka ne gavėjas, bet pats teikėjas.

Prisidėdamas prie straipsnio „Conserving Carnivores: Politics in Play“ autorių įžvalgų apie „politinę ekologiją“, raginu žvelgti akyliau ir atskirti tikrąsias ūkininkų problemas bei jų sprendimą nuo laukinių gyvūnų teikiamas politines paslaugas vartojančiųjų bruzdėjimo.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“

The post Ekosistemų paslaugos ir politinė ekologija appeared first on Baltijos vilkas.

Ūkininkai nerimauja dėl avių

Milišiūnai savo avininkystės ūkyje laiko apie du tūkstančius Lietuvos juodgalvių, tekselių, ostfryzų ir Kolburgo lapinių veislių avių.
Kaip jau buvo minėta ne viename šį įvykį aprašiusiame laikraštyje, nelaimė nutiko paskutinę ganiavos naktį. Užpultoje bandoje buvo virš penkių šimtų avių, jos ganėsi 10 ha plote. Genant bandą į tvartą ir buvo pastebėtos papjautos avys. Suskubta jas visas surinkti iš ganyklos. Deja, to nepavyko padaryti per vieną dieną, nes greitai sutemo. Kitą dieną lijo, todėl buvo sudėtinga aptikti užpuolikų pėdsakus.

Jūris Milišiūnas minėjo, kad neabejoja, jog užpuolikai buvo vilkai, nes pjovimas itin kruopštus, be išdraskymų, matomos kandimo, smaugimo žymės ties kaklu. Trys iš papjautų avių buvo apėstos. Šiuos faktus taip pat patikslino Biržų valstybinės ir maisto veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas. Viena avis buvo apėsta tą pačią dieną, kitos – sekančią. Veterinaro atvykimo dieną lijo ir pėdsakų nebuvo matyti, todėl tikslus užpuolikų skaičius nėra žinomas. Mūsų kalbintas Biržų valstybinės ir maisto veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas, remdamasis ankstesniais laukinių gyvūnų žalos Biržų rajone atvejais, teigia, kad avių žudikai buvo vilkai. Pasak jo, tai rodo avių pajovimo būdas, – visos griebtos už gerklės. Ūkininkai su vilkais anksčiau nebuvo susidūrę, nors per 20 avių laikymo metų būta šunų užpuolimų. Juos galima atpažinti pagal tai, kad šunys auką griebia už šlaunų ir pilvo, apkandžioja gyvulio kojas.

Ar žalos kompensavimas išgelbės avininkystę?

Šie metai pirmi, kuomet Aplinkos ministerija patvirtino vilkų padarytos žalos gyvulių augintojams kompensavimą. Nauja tvarka įsigaliojo nuo spalio 1 d., o lėšos skiriamos iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos. Kompensacijos dydis nuo avies veislės nepriklauso. Jeigu pateikiamas gyvulio kūnas, kompensuojama pagal jo svorį rinkos kaina. Kitas kompensacijos įvertinimas yra pagal vidutinę balansinę vertę, t.y. tam tikros amžiaus grupės gyvulio vidutinį svorį. Antrasis variantas aktualus, kuomet sunku įvertinti sudraskyto gyvulio svorį. Paklausti, ką mano apie naująjį kompensavimą, avis laikantys ūkininkai nesiskundžia pačiu mechanizmu, tačiau apgailestauja, kad nesirūpinama prevencija. „Manome, kad turėtų veikti prevencija. Auginame veislinį prieaugį, kurį parduodame. Turime pienines avis, gaminame sūrius. Norime užauginti gyvulį tam, kam jis skirtas. Jeigu papjaunama jauna avis, ši būtų davusi prieaugį dar 5–6 metus. Už motininę suagusią avį gaunama po 400 Lt, o už jauną mažiau,“- kalbėjo K. Milišiūnienė. Ūkininkė mano, kad skirtingai nei rodo pavyzdys Lenkijoje, atsiradus kompensacijoms, žalų registracija Lietuvoje nešoktelėjo, nes dauguma įvykių buvo užregistruoti iki žalos mechanizmo įsigaliojimo. Visgi pažymime, kad siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo, reikėtų griežtesnės žalos atvejų registravimo kontrolės.
Anksčiau nejausdavę vilkų kaiminystės ūkininkai mano, kad didesniuose miškų masyvuose vilkų yra per daug, todėl dalis jų pasitraukia į mažesnius miškus, tokius kaip Biržų. Panašiai mano ir medžiotojai, tvirtinantys, jog vilkų Biržų rajone yra gerokai per daug. Tačiau ūkininkai pripažįsta, kad kita galima priežastis yra per daug intensyvi vilkų grobio – stirnų ir kitų kanopinių – medžioklė. Dėl intensyvios medžioklės ir miško ruošos darbų vilkai gali iš pasitraukti iš didesnių miškų ir įsikurti mažesniuose, kur laukinio grobio jiems stinga, o gyvuliai yra pašonėje.

Medžiotojai įsitikinę, jog vilkai netrukus išnaikins Biržų žvėris

Taip pat pavyko pabendrauti ir su „GAVOS“ medžiotojų klubo vadovu advokatu Kęstučiu Juozu Stungiu. Jo vadovaujamas medžiotojų klubas medžioja aplink Milišiūnų avininkystės ūkį esančiuose miškuose. K. Stungys pasakojo apie apylinkės vilkų veiklą per pastaruosius du mėnesius. Medžiotojas teigia, kad vilkai taip išdrąsėjo, jog nesibaimina vaikščioti ir dienos metu. Jis skaičiuoja vilkų blogus darbus: išbaidė vieno ūkininko arklį, trys vilkai nuolat sukiojasi apie šernus voljeruose auginančio Daliaus Linkevičiaus ūkį.
Ypač medžiotojo pasipiktinimą kelia tai, jog, anot jo, vilkai baigia išmedžioti jų būrelio medžioklės plotuose gyvenančius laukinius žvėris: „Žvejogalos miške per varymines medžiokles prieš kokius 5–6 metus suskaičiuodavom 50–60 stirnų. Šiandien nuo pat ryto darydami varymus suskaičiavome 1–2 stirninus. Viskas yra išpjauta. Išpjovė bebrus, stirnas, tuoj žmones ims už gerklės,“ – piktinasi medžiotojas. GAA „Baltijos vilkas“ pabrėžia, kad Lietuvoje atvejų, kad vilkas pultų žmogų, neregistruota jau labai seniai, o ir senieji sutinkami abejotinoje literatūroje. Žmogui vilkas kelia ne didesnę grėsmę nei naminės bitės ar medžiotojų globojami šernai. Medžiotojų vadovas pripažįsta, kad sumažėjus šernų ir bebrų, sumažėjo žala ūkininkų pasėliams. Jo nuomone, vilkams miške neužtenka teritorijos ir maisto, todėl jie pradeda lankytis ūkininkų sodybose. Medžiotojas įsitikinęs, kad vilkus į „priekį veda tik alkis“ ir jų skaičiaus nemažinant, jie išpjaus visus laukinius žvėris.

Ar tikrai dėl visko kaltas vilkas?

Tačiau gamtoje veikia pusiausvyra: plėšrūnas ir auka yra vienas nuo kito priklausomi ir natūralioje aplinkoje plėšrūnai negali savo grobio išnaikinti. Priešingai, kruopščiai JAV vykdomi vilkų poveikio ekosistemoms tyrimai iki vilkų sugrąžinimo į gamtą ir po to atskleidė, kad vilkas puola ligotus, silpnesnius individus palikdamas stipresniuosius ateinančioms kartoms. Kanopiniai pradėjo daugiau lakstyti, slėptis miškuose, mažiau nugraužti jaunuolynų, o visa ekosistema suklestėjo taip, kaip niekada iki tol. Galbūt žvėrių sumažėjimo priežasčių reikėtų ieškoti kitur? Galbūt kaltas pats medžioklės būdas, pasenęs mąstymas, jog gamtą būtina reguliuoti, nes ji pati nesusitvarko? Tarp pačių medžiotojų vyksta aršios diskusijos dėl varyminės medžioklės naudos. Jos metu žvėrys išvaikomi iš savo teritorijų dažnai jiems nepaliekant galimybių išgyventi, daug žvėrių sužeidžiama.
Biržų rajone pastaruoju metu vykdoma intensyvi medžioklė. Biržų urėdijoje, apimančioje Biržų ir Pasvalio rajonus, per 2012 metais vykdytą apskaitą buvo apskaityta 10 vilkų. Per 2012-2013 m. medžioklės sezoną sumedžioti 8 vilkai Biržų rajone ir 2 Pasvalio rajone, tad buvo sumedžioti visi per apskaitą suskaičiuoti vilkai. Per šį (2013 – 2014) medžioklės sezoną po vieną vilką nuo medžiotojų kulkų krito Biržų, Panevėžio ir Rokiškio rajonuose. Tai parodo šiame rajone nuolatos vykstančią intensyvią vilkų medžioklę. Vilkas yra socialus gyvūnas ir kelių kartų individai sudaro šeimynines grupes. Kiekviena tokia grupė turi savo medžioklės plotus. Nušovus šeimos galvą, šeima išardoma, jos nariai priverčiami ieškoti naujos teritorijos. Pavieniai vilkai nepajėgūs pasigauti stambesnio laimiko, todėl alkio vedami ima ieškoti alternatyvų. Taip jie gali pradėti lankytis ūkininkų sodybose.
Geriausias taikaus vilkų ir žmonių sugyvenimo pavyzdys yra Akmenės rajone esantis Kamanų rezervatas, kuriame gyvena viena didžiausių Lietuvoje, net 8 vilkų, šeima. Nepaisant to, per kelis dešimtmečius rezervato kaiminystėje nebuvo užfiksuotas nei vienas naminių galvijų užpuolimo atvejis. Vilkai neišnaikino ir laukinių žvėrių: rezervate glaudžiasi tiek kanopiniai, tiek bebrai, tiek kiti gyvūnai. Visos rūšys darniai sugyvena be jokios medžiotojų pagalbos, nors K. Stundys ir tikino, kad „vilkai reguliuojami visuose rezervatose, o jeigu taip nebūtų, visur gyventų vien vilkai“.
Paklaustas, kiek jų medžioklės plotuose yra vilkų, „GAVOS“ pirmininkas atsakė, kad 7–8, nes, anot jo, tik toks vilkų skaičius yra pajėgus pavyti ir papjauti elnią. K. Stungys mano, kad dabartinis vilkų skaičius yra lygus prie apskaitoje suskaičiuotų vilkų pridėjus pusę jų skaičiaus, kadangi tiek jauniklių esą vilkai atsivedė pavasarį. Dažna klaida yra manymas, kad kas antras Lietuvos vilkas atsiveda jauniklių. Iš tiesų jauniklius veda tik šeimyninės vilkų grupės ir tik šių grupių alfa pora. Be to, apskaitų duomenys rodo, kad kvotoms esant mažesnėms nei įsivaizduojami drakoniški vilkų dauginimosi mastai, bendras vilkų skaičius Lietuvoje kažkodėl nedidėja.
Tiek ūkininkai, tiek medžiotojai sutinka su GAA „Baltijos vilko“ pozicija, jog, nors vilkų kvotos paskirstymas regionais yra žingsnis į priekį, jis atliktas netinkamai. Vilkai šaudomi ne ten, kur reikia. Visiems diskusijos dalyviams pasirodė keista, jog nors Šiaulių apskrityje vilkų žalos atvejų šiais metais užfiksuota mažiausiai, šiai teritorijai skirta kvota buvo tarp didžiausių – 3 vilkai. Ūkininkai Milišiūnai siūlo kvotą skirstyti ne tokioms stambioms teritorijoms kaip apskritys, bet probleminiams rajonams – tokiems kaip Biržai, siekiant nukreipti medžiotojų šautuvus būtent į naminiais gyvuliais misti įpratusius vilkus.
„Reikia medžioklei sudaryti geresnes sąlygas: pastatyti bokštelį vieną kitą. Bokštelis stovi ne tik vilkui, bet ir šernui, stirnai. Sako, kad jeigu pasirodo medžiotojas ir retkarčiais vieną kitą šuvį paleidžia, vilkas jau ten nebepasirodo. Šitą mes jau pasidarysim. Bet svarbu, kad medžioklės kvotos būtų teisingai paskirstytos,“ – kalbėjo medžiotojas K. Stungys. „Labai gera praktika yra pas rusus, kurie nuo vilkų ginasi visą laiką. Jeigu susidaro kritinė situacija, jie panaudoja snieglentes, malūnsparnius ir apnaikina,“ – prideda medžiotojas.

Kaip apsaugoti gyvulius nuo laukinių žvėrių?

Ūkininkams Milišiūnams buvo įdomu sužinoti, kokios yra efektyvios apsaugos priemonės, nes nuo šiol jie ketina ieškoti būdų gyvulius saugoti.
Didelio Milišiūnų ūkio apsaugą apsunkina faktas, kad ūkininkai avis suskirsto į iki 15 bandų, kurių kiekvieną reiktų saugoti atskirai. Toks padalinimas reikalingas tam, kad būtų atskirtos skirtingos veikslės, vados. Ūkininkai teigia, jog tai būtina auginant veislines avis.
Milišiūnų ūkyje ganyklų plotai svyruoja nuo 10 iki 25 ha. Avys ganomos atitveriant po 0,5–1,0 ha ganyklos kampą. Tokį žolės plotą jos nuėda per 5 dienas. Tuomet ganykloje tveriamas naujas plotas. Tokiu būdu per mėnesį vienąkart apeinamas visas ganyklos plotas. Per vasarą šitaip ganykla apeinama ratu tris kartus. Tai porcijinis ganymas. Atitvėrimui Milišiūnai naudoja 90 cm aukščio standartinį elektrinį tinklą (3–8 J ir 6000–7000 V) avims. „Su juo lengva dirbti ir aptverti didelius plotus: tiesiog susmaigstai. Nereikia vynioti.“, – sako Jūris Milišiūnas.

Toks elektrinio tinklo aptvaras neleidžia avims išeiti iš ganymui numatytos teritorijos, tačiau neapsaugo nuo plėšrūnų, – ūkininkai tuo skaudžiai įsitikino. Jie spėja, kad vilkai galėjo peršokti per tinklą, o išgąsdintos avys lakstydamos būriu jį išvertė. J. Milišiūnas pažymi, kad rudenį lietaus plaunama žemė tampa minkšta, todėl įsmeigiamą aptvarą ištraukti nesunku.
Lenkijos ūkininkų patirtis rodo, kad tokios ganyklos centre galima įrengti rimtesnę aptvertą sukaltą medinę ar metalinę tvirtovę, kuri galėtų stovėti visą ganiavos sezoną. Gyvuliai į tokį statinį sueitų blogesniu oru, naktį ar slėpdamiesi nuo plėšrūnų. Reiktų tik juos išleisti ir įleisti. Visgi tokio apsaugos metodo efektyvumas labai priklauso nuo dirvos, ant kurios statinys stovi. Jeigu žemė molinga, nuo lietaus ji įmirksta ir praeinant dideliam skaičiui avių, šios gali įklimpti. Kaip pažymi Kristina Milišiūnienė, kilnojami metaliniai aptvarai jų ūkyje ir dabar naudojami skiepijant avis. Tačiau tokie aptvarai yra tik 90 cm aukščio – per žemi apsaugai nuo didesnių plėšrūnų.
Dalis ūkininkų yra girdėję apie sėkmingą Biržų rajono Šukionių kaimo ūkininkės ir jos laikomų Podhalės aviganių pavyzdį. Ūkį užpuolę vilkai papjovė dvi karves ir vieną veršelį, tačiau ūkininkei pradėjus auginti du Podhalės veislės šunis, puolimai nebepasikartoja iki šių dienų. Mūsų aplankyta ūkininkė papasakojo, kad du palaidi aviganiai sugeba apsaugoti vieną nuo kitos nutolusias gyvulių bandas. Marširuodami jie lanko ne tik abi savo bandas, bet ir kaimynų galvijus. Ūkininkė džiaugėsi, kad anksčiau šią vietovę dažnai lankę vilkai pasitraukė. Rezultatu patenkinti ir kaimynai, nors iš pradžių kiek nerimavo. Podhalės aviganiai pasižymi didele jėga, yra puikūs gyvulių bandos sargai ir nuo valkataujančių šunų, ir nuo vilkų. Jie ne tik gerai saugo bandą, bet ir yra draugiški žmonėms.

Turint ne vieną bandą, pravartu taikyti kelis apsaugos metodus. Šunys naudingiausi saugant dideles bandas. Mažesnes bandas galima apjuosti aukštesniais į žemę įkasamais aptvarais. Praktikoje yra pavyzdžių, rodančių, kad pasiteisina aukštesnis elektrinis piemuo iš kelių linijų. Pagal Lenkų ūkininkų patirtį, patikimiausiai veikia mažiausiai 5 juostų (apie 40 mm pločio) elektrinis piemuo. Viršutinė juosta turi būti maždaug 2 m aukštyje, o apatinė – vilko akių lygyje. Juostas taip pat galima aprišti vėliavėlėmis (pailgomis medžiagos skiautėmis). Literatūroje rašoma, kad jos ypač veiksmingos, kuomet ant virvės būna prisiūtos kas 50 cm, o vėliavėlių galiukai beveik siekia žemę. . Avys ir vilkai tamsoje puikai matytų tokias juostas ir tai sumažintų aptvaro išvertimo tikimybę. Taip pat juosteles galima apšlakstyti stipraus odekolono kvapu. Toks žmogaus sukurtas kvapas vilkus trikdo.
Svarbu suprasti, kad vienos apsaugos priemonės tinka nuo šunų, bet ne vilkų, o kitos – atvirkščiai. Taip pat vienos priemonės gali tikti viename regione, bet kitame – ne. Pavyzdžiui, šunys, pamatę grobį, gali kiaurai pereiti per elektrinį piemenį tarp jo juostų, o vilkai atsargesni ir taip nesielgtų. Apskritai apsauga nuo vilkų reikalinga vasaros antroje ir rudens pirmoje pusėse, kuomet ir nutinka dauguma žalos atvejų. Visgi plėšrūnams užpuolus bandą, būtina kaip galima greičiau surinkti žuvusius gyvulius ir suvaryti bandą į tvartą tam, kad vilkai nepriprastų prie lengvo grobio.

Smulkiau apie galimas naudoti naminių gyvulių apsaugos priemones, pasiteisinusias užsienio šalių praktikoje, galima pasiskaityti http://www.vilkai.lt/ukininkams/literatura.

Siekiame parodyti, kad intensyvi vilkų medžioklė nėra problemos sprendimas, kaip mano medžiotojai, pateikiantys tokią savo vilkų populiacijos valdymo politiką ūkininkams kaip vienintelę. Jiems vilkų medžioklė reikalinga pasiekti kitiems tikslams, kurie nebūtinai apima naminių galvijų apsaugą. Su ūkininkais bendrai sutarėme, kad valstybei reikia ypatingą dėmesį skirti prevencijos priemonėms, populiarinti jas. Taip sudaromas rimtas barjeras vilkams rasti lengvo grobio ganyklose. Tokiu būdu ūkininkas galėtų savo jėgomis apsaugoti gyvulius, nelaukdamas kažkieno malonės, kaip būdavo iki šiol. Yra puikių pavyzdžių, kaip vilkas geba sugyventi su žmogumi. Tereikia jų paieškoti. Tikimės, kad užmegzti GAA „Baltijos vilkas“ ir Legailių kaimo ūkininkų ryšiai išliks ilgai, taip pat tikimės pradėti bendradarbiauti su Lietuvos avių augintojų asociacija siekiant bendro tikslo – sveikos avies ir sotaus vilko.

GAA “Baltijos vilkas”

The post Visgi ar verta mesti avių auginimą? appeared first on Baltijos vilkas.

Kad iškovotų 20 vilkų sumedžiojimo limitą Jungtinei nevyriausybinei vilkų apsaugos tarybai ir ją atstovaujančioms nevyriausybinėms organizacijoms iki 2005 metų teko nueiti kryžiaus kelius. Po kelių susitikimų su Aplinkos ministru Arūnu Kundrotu, kuris būdamas ne medžiotoju vienintelis iš visos ministerijos įsiklausydavo į mūsų prašymus, buvo susitarta dėl kompromisinio varianto – 20 vilkų medžioklės limito ir palaispsniui griežtinti vilkų medžioklę, nes tūkstančiai žmonių pasirašė peticiją Premjerui ir Aplinkos ministrui dėl visiško vilkų medžioklės uždraudimo, kaip tai yra padaryta kaimyninėje Lenkijoje jau nuo 1998 metų. Tuo metu Aplinkos ministras asmeniškai pažadėjo, kad laisviau vilkų medžioklei jau nebebus. Bet po kelerių metų iš Aplinkos ministerijos sistemos „išėdus“ Arūną Kundrotą, senieji ministerijos klerkai grįžo prie taip jų nemėgiamo ministro įsakymo ir neva remdamiesi mokslininkų tyrimais, norėjo padidinti vilkų sumedžiojimo kvotą dvigubai. Tai numatydama, grupė nevyriausybinių organizacijų šių metų spalio 15 dieną kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydama to nedaryti. Maža to, buvo pasiūlyta esamą 20 vilkų sumedžiojimo kvotą nustatyti ne visai Lietuvai, o paskirstyti pagal savivaldybes. Tai atitiktų tos kvotos paskirtį, nes dabar yra tokia situacija, kad už Biržų rajone papjautas avis šaudomi Labanoro girios vilkai, kurie tų avių nėra matę 20 metų. Be to, Jungtinė nevyriausybinė vilkų apsaugos taryba bandė inicijuoti tarpžinybinės darbo grupės sudarymą, kuri spręstų tarp ūkininkų ir vilkų iškylančius konfliktus. Į visas šias iniciatyvas Aplinkos ministerija nesureagavo ir klastingai, kaip jau yra įprasta šios ministerijos Gamtos apsaugos departamento valdininkams, prieš pat vilkų medžioklės sezono pradžią, t.y. lapkričio 18 dieną, inicijavo ministro įsakymo patvirtinimą dėl padidinamo vilkų sumedžiojimo limito. Taigi nevyriausybininkams buvo nebeįmanoma iki medžioklės sezono pradžios užprotestuoti šį sprendimą ir inicijuoti jo atšaukimą. Minėtas ministro įsakymas buvo pakištas pasirašyti ne Aplinkos, o tuo metu jį pavadavusiam Susisiekimo ministrui, kuris pats būdamas gana gamtosaugiškų pažiūrų tapo situacijos įkaitu.

Aplinkos ministerijos išplatintame pranešime teigiama, kad vilkų populiacija turi būti reguliuojama, nes vilkai daro didelę žalą naminiams ir laukiniams gyvūnams. Teigiama, kad taikomos naminių gyvulių apsaugos priemonės nevisada yra efektyvios. Tačiau šios apsaugos priemonės visų pirmą turi būti pradėtos taikyti, kad galima būtų sau leisti taip teigti. Elektrėnų savivaldybėje Gilučių kaime avis auginančiam ūkininkui vilkai šiemet padarė tikrai daug nuostuolių. Rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais per kelis vilkų antpuolius ūkininkas neteko maždaug 40 avių. Spalio pradžioje Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ šio ūkininko ganykloje pirmą kartą Lietuvoje instaliavo užtvarą iš elektrinio piemens ir raudonų vėliavėlių, kurios paprastai naudojamos vilkų medžioklėse. Apie tai plačiai aprašyta interneto svetainėje www.vilkai.lt Per kitus du ganiavos mėnesius vilkai minėto ūkininko ganykloje nepasirodė. Šis paprastas apsaugos būdas jau ne vieną dešimtmetį taikomas Lenkijoje. Be to, geranoriški žmonės paaukojo lėšų, kad iš Lenkijos veislynų būtų nupirkti ir į šio ūkininko ūkį būtų atvežti specialios veislės šunys Podhalės aviganiai, kurie pripažinti kaip geriausi naminių gyvulių sargai nuo vilkų. Taip siekiama Lietuvoje sukurti pirmąjį pavyzdinį avių ūkį, kuris būtų pilnai apsaugotas nuo vilkų ir naminių gyvulių apsaugos patirties galėtų pasisemti kiti ūkininkai. Deja, Aplinkos ministerija mieliau suinteresuota toliau šaudyti vilkus, o ne rūpintis, kad avis būtų saugi ir vilkas nepersekiojamas.

Vilkų medžioklė Lietuvoje yra išskirtinai trofėjinė. Bet viešumoje tai vadinama vilkų populiacijos prieauglio reguliavimu. Ar vilkai yra kokie veršiukai, kad kiekvienais metais išskerstų nepatyrusius pirmamečius vilkų vados jauniklius? Tai, ką daro šiuo metu Aplinkos ministerija pablogins ne tik vilkų populiacijos būklę, bet ir atneš dar daugiau nuostolių ūkininkams. Vilkai medžioja šeimomis. Medžiotojų išardytos vilkų šeimos nebepajėgia susimedžioti grobio natūraliu būdu, nes pavieniai vilkai nesugeba įveikti nei šerno, nei elnio.

Tada bado genami pjauna naminius gyvulius ir stirnas. Medžiotojai ima piktintis, kad vilkai papjauna daug stirnų, bet patys dėl to kalti. Esant mažai ir išskaidytai vilkų populiacijai vilkai nesugeba atlikti ir kito vaidmens. Daugelyje šalies rajonų išplitę ir ūkininkams bei miškininkams nuostolius atnešantys bebrai nebesutinka bene vienintelio natūralaus priešo – vilko.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena 100-200 vilkų, medžiotojai jų skaičių pateikia vieneto tikslumu – 273. Visos Lietuvos mastu tai yra labai nedaug ir vilkas yra vienintelis toks retas medžiojamas gyvūnas. Todėl mes kviečiame pačius medžiotojus boikotuoti Aplinkos ministerijos sprendimą ir neaukoti savo garbės dėl trofėjaus. Retų gyvūnų medžioklė yra įteisintas brakonieriavimas, sąmoningas naikinimas, o ne medžioklė. Todėl tikrais medžiotojais save laikantys žmonės neturėtų kelti šautuvo prieš vilką, jeigu jie vadovaujasi tuo, kad gamtosauga yra sudėtinė medžioklės dalis.

Tuo tarpu Aplinkos ministerijoje gamtosaugos nebelieka ir pačią gamtą tenka saugoti nuo Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio ir Biologinės įvairovės skyriaus vedėjo Selemono Paltanavičiaus. Ne tik Jungtinė nevyriausybinė vilkų apsaugos taryba, bet ir kitos gamtosauginės organizacijos jau pamatė, kad gamtosaugai šie vyrai, ministerijoje tas pačias kėdes trinantys jau nuo sovietmečio, nieko gero jau negali atnešti. Belieka tikėtis, kad naujojo premjero Andriaus Kubiliaus pažadas, kad ministerijose bus ne tik ministrų, bet ir kitų atsakingų valdininkų rotacija, nebus vien tik tušti žodžiai.
JNVAT inf.

The post Aplinkos ministerija užsimanė daugiau vilkų trofėjų? appeared first on Baltijos vilkas.

“Baltijos vilko” informacija
www.vilkai.lt

The post Prano Gaidamavičiaus ūkyje nuo vilkų aptverta 12 ha ganyklų appeared first on Baltijos vilkas.