Prieš dešimtį metų Lietuvoje susikūrė gamtos apsaugos asociacija “Baltijos vilkas”. Joje savanoriauja įvairių profesijų atstovai: lituanistai, biologai, inžinieriai… Pasak L. Paškevičiūtės, informacinių technologijų specialistės, visus juos vienija meilė gamtai.

Gamtos advokatai

Sakoma, žmogus žmogui – vilkas, taigi pastarojo nekokia reputacija visuomenėje. O jums kas yra vilkas?

Man vilkas yra sveikos laukinės gamtos simbolis. Tikras miškas negali būti be didžiųjų plėšrūnų: vilkų, lūšių…

Kuo užsiima “Baltijos vilko” savanoriai?

Kiekvienas atsinešame savo idėjų, kaip prisidėti prie bendro tikslo. Susitinkam ir darom. Vienas lankstinukus, kitas – renginį…

Ar jūsų daug?

Ne itin. Tai nelengva veikla. Galima sakyti, esame Lietuvos žinduolių advokatai. Be lankstinukų, informacijos sklaidos internete ir renginiuose, patys važiuojame pas ūkininkus, medžiotojus, valdininkus, kalbamės, diskutuojame, bandome keisti nusistovėjusį požiūrį bei pristatyti savąjį. Padedame spręsti konfliktus. Stengiamės būti ten, kur nutinka kas nors bloga. Taip pat, kiek galime, peržiūrime priimamus teisės aktus, susijusius su vilkais ir kitais žinduoliais. Reaguojame, jei aptinkame ką nenaudingo gamtai.

Bandote keisti nusistovėjusį požiūrį. O koks jis yra?

Kad laukinę gamtą reikia naikinti, kai ji trukdo žmogaus veiklai.

Konflikto šaltiniai

Konfliktai kyla tarp ko? Tarp vilko ir avies?

Iš esmės – tarp priešingų požiūrių. Vienas požiūris, likęs nuo senų laikų, – kad su gyvąja gamta reikia kovoti, ją naikinant, o kitas – kad reikia sugyventi imantis tinkamų apsaugos priemonių.

Didžiausia kliūtis vilkų apsaugai – jų daroma žala ūkiams.

Taip, vilkas – neparankus gyvūnas ūkininkams ir taip pat medžiotojams. Jis pjauna avis. Jis minta kanopiniais gyvūnais – tuo nepatenkinti medžiotojai, tarsi kanopiniai jiems priklausytų.

Yra ir trečias konflikto šaltinis – baimė. Žmonės bijo vilkų, ir toji baimė didele dalimi kyla iš to, kad vilkų nepažįsta. Vilkai gi buvo naikinami kaip blogis. Žmonių sąmonėje išliko toks jų įvaizdis, ir jie sako: tegu vilkai būna, bet kuo toliau nuo mūsų.

O kaip arti žmonių jie gyvena?

Gana arti. Nuo Vilniaus – 30-40 kilometrų, nuo Klaipėdos – gal 20 km, kaimiškose vietovėse ir visai greta.

O jie mus puola?

Vilkas žmogaus nepuola. Jis gali stebėti. Bet nepuola.

Nėra žinomų tokių kriminalų?

Mūsų laikais ir mūsų regione tai išskirtinė retenybė. Vilkas bijo žmogaus. Jis labai atsargus. Ši gyvūnų rūšis tik todėl ir išliko, kad bijojo žmogaus. Iki XX a. vidurio vilkai buvo masiškai žudomi turint tikslą išnaikinti visą rūšį. Daug kur tai pavyko padaryti, bet Lietuvoje vilkai išliko. Dabar jie sugrįžta į Vokietiją, Šveicariją, JAV ir į kitas šalis.

Susigrąžinami jau sąmoningomis žmonių pastangomis?

Taip.

Trys šimtai

Kiek vilkų turi Lietuva?

Paskutinės apskaitos duomenimis, ne mažiau kaip 292. Dabar kaip tik vyksta šių metų apskaitos apibendrinimas.

Kaip vyksta vilkų apskaita?

Pagal tam tikrą metodiką. Miškininkai pildo anketas, kuriose pažymi, kur ir kelių vilkų pėdsakus aptiko. Vėliau šios anketos yra siunčiamos Valstybinei miškų tarnybai, kur visi apskaitos duomenys analizuojami vertinant, kurie užfiksuoti pėdsakai priklauso tiems patiems, o kurie skirtingiems vilkams ar lūšims. Galiausiai duomenys apibendrinami ir nustatomas minimalus vilkų ir lūšių skaičius šalyje. “Baltijos vilkas” atskirai nuo Aplinkos ministerijos atlieka apskaitos anketų analizę.

Trys šimtai vilkų šalyje – čia daug ar mažai?

Nelygu kieno požiūriu… Yra nuomonių, kad 500 vilkų Lietuvai būtų per daug.

Kuo paremta tokia nuomonė?

Žala ūkiui.

Ir vilkas, ir avis

Ką daryti, kad vilkas būtų sotus ir avis sveika? Kaip ūkininkas gali apsaugoti savo turtą?

Tam yra įvairios apsauginės (elektrinės) tvoros, aviganiai šunys. Tokia apsauga nežudo vilkų. Nakčiai gyvulius patariama suginti į tvartus. Nuo vilkų reikia apsaugoti ir šunis: įrengti jiems tvirtą voljerą.

Medžiotojai turi savo nuomonę.

Po naminių gyvulių užpuolimų ūkininkai ir medžiotojai reikalauja baudžiamųjų žygių prieš vilkus. Bet medžioklė neišsprendžia žalos problemos. Vietoje išmedžiotų vilkų ateis nauji.

Vilkas – nakties gyvūnas?

Paprastai vilkai bėgioja prietemoje arba naktį. Kaip minėjau, jie saugosi žmonių, bet yra nedidelė tikimybė pamatyti juos ir dieną. Ne vienas yra matęs ir net nufotografavęs dieną.

Ar galima prisijaukinti vilką?

Ne. Ir niekada nemėginkite to daryti palikdami jam ėdalo. Šeriamas vilkas jus gali palaikyti maitinimosi konkurentu. Šalia savo namų nešerkite ir kitų laukinių gyvūnų, nes paskui juos gali ateiti vilkai.

Šeimoje – kaip žmonės

Yra posakis “vienas kaip vilkas”. Tačiau vilkas – socialus gyvūnas. Negali gyventi vienas.

Vilkas – vienas iš nedaugelio žinduolių, kurie gyvena tokioje šeimoje kaip žmogus: mama, tėtis ir vaikai. Susiporuoja visam gyvenimui. Vaikais rūpinasi ne tik mama, bet ir tėtis.

Kaip elgiasi vilkas, jeigu medžiotojai išardo jo šeimą? Kas su juo vyksta?

Vilkai yra ne tik protingi, bet ir labai emocionalūs. Kaip jaučiasi? O kaip jaustųsi žmogus tokioje situacijoje?

Vilkai dėl to nekeršija?

Ne. Vilkai taip nesielgia. Žmonių baimė – jų išlikimo sąlyga.

Vadinasi, bijome vieni kitų. Tačiau į mišką vis tiek einame. O jeigu nuėjai ir sutikai vilką – ką daryti?

Dainuokite. Garsiai kalbėkite. Žodžiu, kelkite triukšmą. Stenkitės atrodyti kuo didesni, pavyzdžiui, iškelkite į viršų rankas, kuprinę.

Vertybė

Ar jums yra tekę su plėšrūnais susitikti akis į akį?

Tik su mažaisiais. Vilko neteko savo akimis pamatyti.

Kas jus atvedė prie gamtosaugos?

Man nuo mažens gamta buvo vertybė. Man tai natūralu. Domiuosi pėdsekyste, lankiau kursus. Per juos susipažinau su “Baltijos vilku”.

Klausimas “kodėl reikia saugoti vilkus?” jums turbūt atrodo keistas.

Žmogui gyventi reikia sveikos aplinkos. Žmogui reikia, kad aplink būtų oras, medžiai, žolė, gyvūnai. Sveika ekosistema mums yra būtinybė.

Mes rūpinamės ne tik vilkų, bet visų Lietuvos žinduolių, pavyzdžiui, stumbrų, saugojimu, tiksliau – taikiu buvimu su žmogumi.

Kalbant apie vilkus, jie duoda naudos miškininkams. Ten, kur vilkai, mažiau kanopinių, vadinasi, mažesnė žala miškui. Vilkas – ir bebro priešas numeris vienas.

Pas mus nesidrovima iškratyti statybinių šiukšlių pušyne. Laukinių žvėrių pjudyti šunimis. Jūsų požiūriu, Lietuvoje elgesys su gamta – normalus, pakenčiamas ar tragiškas?

Turime fantastišką gamtą: senų miškų, įvairių gyvūnų… Vilkų padėtis geresnė nei prieš 10-15 metų. Tačiau neramina miškų kirtimas. Didžiausia bėda yra žmonių požiūris į gamtą.

Ką kiekvienas galėtume pakeisti?

Nelaikyti gamtos savo priešu – tai būtų pats pirmas ir labai reikalingas kiekvieno žmogaus žingsnis.

Straipsnio autorė:  Andromeda Milinienė.

Straipsnis paskelbtas dienraštyje “Vakarų ekspresas”: http://www.ve.lt/naujienos/laisvalaikis/gyvunai/zmones-kurie-rupinasi-vilkais-1541688/

The post Andromeda Milinienė. Žmonės, kurie rūpinasi vilkais appeared first on Baltijos vilkas.

Kur nukeliauti šį kartą? Lietuvoje apstu gražių vietų. Atsiverčiu „Lietuvos atlasą“ – didelę, sunkią, skaniai kvepiančią knygą. Lietuvoje daugybė vietovardžių, kurių pavadinime vienaip ar kitaip skamba vilkas. Net 93 – nurodo atlasas! Na gerai, o kiek miškų? Randu tik 1! Puiku, čia ir vyksime. Nesvarbu kaip – traukiniu, motociklu ar automobiliais, o tada – pėstute. Tik kiek neramu nežinoti, ar kitiems dalyviams patiks „išvyka be plano“.

Susirenkame senbuviai ir nauji „Baltijos vilkas“ nariai bei keli „prijaučiantys“ vilkams. Linksmai švilpiame vienas paskui kitą. Laurynas su Vaidu ir Gintare lekia pirmi, mūsų (Aldona, Uldė, Šarūnas ir Lina) ekipažas vejasi, o Andrius išdidžiai dūmina iš paskos. Išdidžiai, nes taip atrodo žvelgiant į galinio vaizdo veidrodėlį: šalia, už jo nugaros, grakščiai pastačiusi ausis keliauja ir Vega iš Vilkšunių giminės.

Prieš išvyką pavyko sužinoti, kad miškas – privatus. Girininkas nurodė vietinį gyventoją, kuris galės šį bei tą papasakoti, ir pasiūlė Vadaktų parduotuvėje pasiklausti, kur rasti jo gryčią. Randame! Sužinoję, ką miške galima pamatyti (medžiotojų susirinkimo vieta-sodyba, smegduobė, „įprastas miškas, nieko ten gražaus“) riedame jo link.

Šalia įstabaus, milžiniško miežių lauko tvarkingai surikiuojame automobilius, persiauname batus. Seni vilkai aunasi botais (nors kai kurie iš jų ir suabejoja, ar reikės), vilkiūkščiai avi žygio batais tvirtais padais, o „prijaučiantys“ įsispyrę į miesto/laisvalaikio batelius.

Išžygiuojame. Palei miežių lauką ima pilti lietus, bet neilgam. Vėliau keliaujame molingu, pažliugusiu, balomis ir purvu pasidengusiu miško keliu. Sukame į kairę, į dešinę, Gintarė ir Lina džiaugiasi augalais, net per vėl užpuolusią liūtį lekia pažiūrėti barščių ir padiskutuoti apie jų ruošimo receptus, taip pat aptinkame ir įvairių pėdsakų: briedžio, stirnos, elnio, šerno. Vėliau sugalvojame, kad taip nebeįdomu ir nosies tiesumu sulendame į brūzgynus. Pradžioje braunamės pro liaunus lazdynus – jų ploni, tvirti kamienai dailiai blizga it bronza padengti. Vėliau neriame į aukštesnes už mus pievas. Smagu, tik po kojomis reikia žiūrėti, nes tai senoka kirtavietė, o nuvirtę kamienai apaugę žolėmis ir krūmais. Tarp mūsų kojų pirmyn atgal nardo ir žvaigždutė – Andriaus Vega. Nors išlindusi saulė degina nugaras, atkakliai ieškome smegduobės.

Smegduobė atkakliai nesirodo, o per virš galvos susiveriančias žoles toliau kelių žingsnių nieko nematyti, todėl keliaujame kliaudamiesi intuicija. Po kiek laiko ji vėl išveda į jau pažįstamą pažliugusio molio kelią. Sukame atgalios, nes vakare dar numatytas apsilankymas Pašilių miške. Miežių laukas skendi vakarėjančios saulės spinduliuose. Jie žėri it auksiniai ir dailiai siūbuoja vėjyje. Debesys kunkuliuoja balta ir pilka spalvomis, pro juos spindi saulė. Lietuva, kurią norisi ranka paglostyti. Neskubėdami, pažirę kas kur, pakeliui stebime, klausomės ir per žiūronus gaudome gerves. Prašydama žaisti, laukuose slapstosi ir Vega, matyti tik kartkartėmis išnyranti uodega.

Pučia stiprus vėjas. Šiek tiek pavargę, murzini, bet laimingi mes. Toks tas Vilkų miškas. Ir kaip smagu jame pasivaikščioti be didelio tikslo, be sustyguotų planų, tiesiog pasibūti ir juoktis kartu.

Aldona Juozaitytė, GAA „Baltijos vilkas“

Žvėrių stebėjimas Pašilių miške

Pagal planą toliau keliaujame į Pašilių mišką, plytintį Krekenavos regioniniame parke. Labiausiai tikimės pamatyti jau senokai lankytus laisvuosius stumbrus. Dar bevažiuojant kelią kerta danieliaus patelė su dviem simpatiškai taškuotais mažyliais – palaikome tai geru ženklu. Susibūrę sutartoje vietoje pasikalbame apie dabartinę stumbrų situaciją ir prieš juos rezgamus planus. Pašilių banda saugi, tačiau kėdainiškius ketinama perkelti į aptvarus Dzūkijoje ir Žvėrinčiuje.

Išlydime Aldonos ekipažą – deja, jiems jau metas sukti namo. Saulė artėja link horizonto, todėl nieko nelaukdami kylame į vakarinį apsižvalgymą. Sparčiu, bet tyliu žingsniu, vienas paskui kitą pėdiname link bičiulių nurodytos stumbrų pamėgtos vietos. Miškas jau rimsta. Ant keliuko vis matosi stirnų, šernų, elnių, danielių pėdsakai – išties šis miškas gausus kanopinių žvėrių. Eidami klausomės kiekvieno garselio, kuris pasakoja apie bebundantį vakarinį žvėrių gyvenimą.

Pasiekiame durpingąjį pakraštį. Čia žemė juoda it naktis. Tokiai derlingai žemei būdinga aukšta ir vešli žolė, todėl mūsų keliukas susitraukia. Tenka bristi per žaliąją jūrą, kol pasiekiame miško pakraštį. Tolumoje driekiasi kviečių, miežių ir rapsų laukai. Žvėrių nesimato. Judame toliau pakraščiu, stebėdami čionykščius augalus.

Ir štai pasiekiame miško kampą, o už jo tolumoje – taip norėtų sutikti trijų stumbrų patinų siluetai. Čiumpame žiūronus ir tyliai aptarinėdami stebime šių tauriųjų žvėrių būtį. Matyti, kaip visi atkuto iš susijaudinimo. Stirna, pamačiusi naujus stebėtojus su keistomis didelėmis stiklinėmis akimis, nušuoliuoja tolyn į laukus. Netrukus iš miško išnyra elnė su mažyliu, neskubėdami pradeda mėgautis dar nesubrendusiais kviečiais.

Pasigrožėję žvėrių vakariniais užsiėmimais, įvertiname vėjo kryptį bei stiprumą ir nusprendžiame pabandyti priartėti prie stumbrų. Mus pridengia kalvelė, stumbrai dingsta iš akių, todėl ramiai ir nieko per daug nesitikėdami lankstu judame link numatytos vietos. Tik staiga visai šalia, tarp miežių stiebų išvystame tamsų siluetą. Pasilenkę tylomis greitai sliūkiname link netoliese stovinčio medžiotojų bokštelio. Laimei, vėjas kvapą neša miško pakraščiu. Tyliai lipame į bokštelį, pasikeliame virš miežių lauko, ir visai greta išvystame keturis ruduosius milžinus. Vaizdas didingas ir nuostabus. Gėrimės pasikeisdami, nes bokštelis ankštokas. Prisisotinę didingos stumbrų ramybės, tyliai judame link nakvynės vietos. Beeinant su mumis pasisveikina dar visai mažučiai lapiukai, įtariai nužvelgia iš pamiškės šnipą iškišęs šernas-žvalgas.

Grįžę vakarieniaujame, smagiai dalinamės įspūdžiais. Nutariame kitą rytą keltis auštant ir aplankyti dar vieną miško pakraštį, kur ne per seniausiai matyta pagrindinė stumbrų banda. Pabudina žadintuvas. Nors dar velniškai anksti, bet jau švinta. Ilgai nelaukdami sėdame į automobilius ir pajudam link numatytos vietos. Pasidaliname į dvi grupeles. Mes – Vaidas, Laurynas, Lina ir Andrius – sukame link vakarinėje miško pusėje esančios įlankėlės. Išlipame ir prietemos vis dar gaubiamame miške patyliukais žygiuojame rytine vėsa dvelkiančiu eglynu. Dangus vis labiau šviesėja. Artėjame link į mišką įsikirtusio kviečių lauko. Pastebėję medžiotojų bokštelį, daug nesvarstydami ropščiamės į jį.

Prieš mūsų akis atsiveria miško gyvasties pripildytas amfiteatras. Visai šalia linksmai sau pasibaksnodami maitinasi keturi šerniokai. Jų mamos nesimato. Tolėliau išdidžiai pasitempęs braidžioja elnias. Iš kviečių lauko išnyra stambus šernas ir nurisnoja link mūsų. Tyliai stebime, klausomės. Pasisukiojęs visai netoli mūsų, dingsta miško tamsumoje – maitinimosi metas baigės, dabar laikas slėptis. Tolumoje stebime elnių būrį, judantį per laukus link miško. Gyvybė verda, gal žvėrys nujaučia, kad mes jiems nekeliame jokios grėsmės?

Valandėlę pasigėrėję nutariame žingsniuoti link miško kampo, kur nuėjo elnių būrys – gal jie ten visi mūsų laukia? Kiek sustirę bokštelyje, sparčiu žingsniu pėdiname link nusižiūrėtos vietos. Ore tvyro žvėries kvapas, jaučiame jų buvimą šalia. Pagaliau išlendame iš už paskutinio alksnio ir dideliam visų džiaugsmui kiek tolėliau išvystame ramiai besiganančią stumbrų bandą. Einame šiek tiek arčiau – tiek, kad neišgąsdintume šių itin jautrių milžinų. Kirsdami miško kampą girdime šalia traškančias šakas, bet per lapų tankmę nieko nematome.

Pasiekiame žvėrių sumintą takelį iš miško. Išlendame ir patyliukais taisomės stebėti stumbrų šeimynos. Atrodo, likome nepastebėti. Suskaičiuojame apie 25 ruduosius kalnus, būryje – keli jaunikliai. Mums besižavint reginiu, vienas iš sargų atsisuka į mūsų pusę, banda suklusta. Didžioji stumbrė vedlė apsisprendžia ir iš lėto pajuda tolyn. Banda lyg dar bando suprasti, kas vyksta, bet, nors ir nenorom, visi pasuka paskui vedlę – toliau nuo tos vietos, kuri sukėlė neaiškų įtarimą. Ypač jautrūs gyvūnai, kurie labiau už viską bijo žmogaus ir jo kvapo. Akimi palydime lėtai nukrypuojančius savo draugus ir pasukame atgal.

Grįždami prasilenkiame su keliuku bidzenančiu simpatišku mangutuku bei kažko nerimstančia miškine kiaune. Virdami šviežių liepžiedžių arbatą sulaukiame kitos grupės. Pasirodo, jiems rytinis pasivaikščiojimas irgi buvo turtingas – žvėrys šįryt nesigėdijo pasirodyti visu savo gražumu. Dar gerą valandą aptarinėjame, ką matėme, dalinamės mintimis apie gamtą, miškus ir žvėris. Deja, netrukus ateina metas sėsti į automobilius ir traukti namo.

Žygis pavyko. Pamatėme praktiškai visus kanopinius, išskyrus užsispyrėlį briedį. Patirti įspūdžiai visus dar labiau pririšo prie šių derlingų ir gyvūnų pamėgtų miškų, ir neabejotinai sugrąžins dar ne kartą atgal. Šie trumpučiai susitikimai su mūsų Lietuvos žvėrimis dar labiau sutvirtina supratimą, kad jie yra neabejotinas ir neįkainojamas mūsų šalies turtas, kurį verta saugoti. Ir tereikia šiek tiek ryžto, kantrybės ir žinių, kad galėtum mėgautis nepakartojamu buvimo miško gyvybės apsuptyje pojūčiu. Kuris pripildo ramybės ir taurumo, nuo kurio jautiesi visapusiškai praturtėjęs.

Andrius Laurinavičius, GAA „Baltijos vilkas“

Nuotraukų autoriai: Aldona Juozaitytė, Gintarė Žalkauskaitė, Lina Paškevičiūtė, Lina Pranevskaja.

The post Išvyka į Vilkų mišką ir ne tik appeared first on Baltijos vilkas.

Kelionė į Kabelius ir Musteiką 26 dieną prasidėjo su nuotykiais. Tik įsukus į Latežerio kelią, visiškai nevalytą ir apledėjusį, „įčiuožėme“ į kelkraščio pusnį. Pro šalį važiavęs Mantas su miškovežiu iš karto sustojo ir ramiai: „Turit virvę? Ištrauksiu“. Galima spėti, kad mes ne pirmi ir ne paskutiniai šitaip užtveriam kelią. Kai, vėluodamos gerą pusvalandį, pasiekėme Kabelių girininkiją, ten jau visi susirinkę žinojo, kad mus iš pusnies traukė. Savo gelbėtoją Mantą vėliau sutikome miške, jau pasikrovusį medienos.

Palikau savanorę Mildą su Kabelių girininko pavaduotoju. O aš su Druskininkų urėdijos inžinieriumi Audriu Norkūnu pajudėjom į Musteikos girininkiją. Nors mano palydovo darbas tą dieną buvo koordinuoti visų urėdijos girininkijų vykdomą vilkų apskaitą, jis atvažiavo į Musteikas pakeisti Musteikos girininko, kuris tą dieną buvo užsiėmęs kitais darbais. Musteikoje miškas ūžte ūžė: intensyviai vyko miško vežimo darbai, nes skubama suspėti iki pavasarinio atlydžio.

Vietinio, kaip man papasakojo „elitinio“, medžiotojų būrelio šefas, prisikrovęs mašiną maisto, lankė žvėrių viliojimo vietas (jų ir medžiotojų bokštelių palei visą Čepkelių rezervato pakraštį yra nemažai). Apskaitos metu jį sutikome kelis kartus, o pietų pertraukėlės metu gana įdomiai pabendravome. Sutikome ir važinėjantį Musteikos girininką. Tik pasieniečių nematėme, nors leidimais įeiti į pasienio ruožą tvarkingai pasirūpinome dar apskaitos išvakarėse.

Diena nuostabi, saulėta. Audrius sako jau seniai nepamenąs tokios. Miškas kvepia ankstyvu pavasariu.
Su Audriumi sukome tuo pačiu maršrutu, kokiu buvo apvažiuota ir vykdant vilkų apskaitą vasario 21 dieną. Patikrinome tada matytus vilkų pėdsakus.

Šį kartą pasekėme jais iki miško plynės, kur vilkai buvo sumedžioję stirną. Kadangi jau buvo praėjusi maždaug savaitė nuo „puotos“ pradžios, toje vietoje teliko šeriai ir kraujo krešuliai. Stirnos likučius švariai pribaigė mažesni plėšrūnai. Anot miškininko, sunku pasakyti, kiek vilkų būta, gal 2, o gal ir 3, nes vieta buvo išvagota vilkų pėdsakų į visas puses. Galiausiai jų nueita link Musteikos upelio.

Kitas mūsų laimikis – palyginti šviežia ir labai gražiai įsispaudusi lūšies pėdsakų brydė. Ją apžiūrėti turėjome garbės su mus pasivijusiu girininku ir jo pavaduotoju. Nuspręsta, kad lūšies prašuoliuota (gal kas išgąsdino?) prieš 1-2 dienas. Girininkas džiaugsmu netrykšta – lūšys pjauna stirnas. Vienas nuostolis medžiotojams (o girininkas yra ir medžiotojas). Jų manymu, visoje Druskininkų urėdijoje šiandien aptinkama iki 15-20 lūšių.

Pietų pertraukėlę padarome buvusiame sovietiniame kariniame poligone įrengtoje apžvalgos aikštelėje. Šioje vietoje anksčiau buvo gausi tetervinų perimvietė. Šiandien čia, nors aplinkosaugininkai ir labai stengiasi išsaugoti tetervinams veistis tinkamą biotopą, jų sparčiai mažėja.

Baigdami sukti numatytą ratą apžiūrime senus lūšies pėdsakus, aptiktus dar 21 d. apskaitos metu. Daugiau nieko, kas mums aktualu, nerandame. Žinoma, smagu buvo apžiūrėti stirnų, lapių (sako čia jų daug privisę, todėl kiškių populiacija labai smarkiai sumažėjusi), briedžių, šernų pėdsakus. Jų nemažai, o kuo arčiau šėryklų – tuo daugiau… O dar gražuolis stirninas mums beveik prieš nosį prašuoliavo…

Visos apskaitos metu Audrius intensyviai bendrauja su miškininkais, vykdančiais apskaitą kitose girininkijose. Štai kažkur medžiotojai aptikę šviežius 4-5 vilkų gaujos pėdsakus. Audrius neskuba patikėti. Baigęs apskaitą Musteikose planuoja važiuoti patikrinti „tą gausią vilkų gaują“.

Kažkas vėl informuoja, kad aptiko vilkų pėdsakus. Mano palydovas spėja, kad tai gali būti tie patys Musteikoje stirną papjovę vilkai. Juk jie nubėga didelius atstumus. O tikėtina, kad slepiasi vilkai saugiame Čepkelių rezervate.
Taigi, sunku pasakyti, kiek tų vilkų šiandien skaičiuojama viename didžiausių Lietuvos miškų masyvų. Matysime, kokius rezultatus pateiks Druskininkų urėdija. Tikra tik tai, kad jų yra labai labai nedaug.

Įdomu buvo pastebėti vietos medžiotojų požiūrį į vilkus. Jie, kaip tikri dzūkai, kalba mažai, daugiau nutyli, svetimam neskuba atsiverti. Tačiau tarp eilučių galima nuspėti, kad vilkus jie gerbia, bet ir pyksta ant jų, nes šie papjauna medžiotojų šeriamus gyvūnus.Kaip sakė mūsų sutiktas šėryklas pildęs medžiotojas (tikras musteikiškis, medžiotojas iš prigimties), vilkai visą laiką buvo patys didžiausi žmonių priešai ir medžiotojų konkurentai. Taip buvo ir taip bus visada.
Tik kad šiandien ta konkurencija labai nelygi… Druskininkų urėdijoje yra apie 10 medžiotojų būrelių, vienijančių turbūt ne vieną dešimtį medžiotojų. O vilkus skaičiuojame ant rankų pirštų…

*protected email*
2013 m. vilkų apskaitos savanorė

The post Savanorės įspūdžiai iš vilkų apskaitos Musteikos girininkijoje appeared first on Baltijos vilkas.

Nors savanorių registracija į vasario 21 d. apskaitą jau baigta, galima registruotis į vasario 26 d. apskaitą – iki vasario 21 d. 16 val.
Norintieji joje dalyvauti turėtų pasirinkti girininkiją ir užpildyti anketą. Ir anketa, ir visa išsami informacija savanoriams paskelbta tinklalapyje www.vilkai.lt/apskaitos/apskaita-2013.Visuomenės dalyvavimas apskaitoje svarbus pirmiausia todėl, kad skatina apskaitos vykdytojus atsakingai atlikti jiems patikėtą darbą. Kita vertus, tai ir paskata labiau domėtis Lietuvoje gyvenančiais plėšriaisiais žvėrimis, jų gausos ir apsaugos klausimais.

Aplinkos ministerija šią vilkų apskaitą organizuoja siekdama išsklaidyti visas abejones dėl jų skaičiaus šalyje. Šiemetinė apskaita yra išskirtinė, nes bus atliekama ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose miškuose. Kad surinkti duomenys apie pėdsakus būtų kokybiškai užregistruoti ir apibendrinti, ministerija papildė apskaitos metodiką nurodymu registruoti pėdsakus žemėlapyje.

Aplinkos ministerijos informacija

The post Visuomenė kviečiama talkinti skaičiuojant vilkus appeared first on Baltijos vilkas.

Pagrindinis visuomenės įtraukimo į apskaitą tikslas – raginti domėtis Lietuvoje gyvenančiais plėšriaisiais žvėrimis, jų gausos ir apsaugos klausimais bei siekti apskaitos skaidrumo. Panorėję sudalyvauti apskaitose susipažins su jų atlikimo principais, nuvykę į girininkijas jie kartu su apskaitą vykdančiu miškininku ar LMŽD atstovu pravažiuos ar praeis apskaitos vykdytojo numatytą maršrutą, galbūt turės progą susipažinti su vilkų ar lūšių pėdsakais, iš apskaitą vykdančio darbuotojo sužinos, kiek žvėrių tuos pėdsakus paliko, stebės jų registravimą. Savanoriai turi būti pasiruošę 4-8 valandų žygiui miške žiemos sąlygomis.

Šiais metais vilkai bus skaičiuojami ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose miškuose, lūšys – valstybiniuose miškuose. Vilkus ir lūšis valstybiniuose miškuose skaičiuos Generalinės miškų urėdijos darbuotojai, vilkus privačiuose miškuose skaičiuos Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos nariai.

Savanorių registracija į apskaitas vyksta adresu http://www.vilkai.lt/apskaitos/apskaita-2013
Registracija į apskaitą baigsis vasario 18 d. (pirmadienį) 16 val.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Vyksta savanorių registracija į vilkų ir lūšių apskaitą appeared first on Baltijos vilkas.

The post Vilkus Lietuvoje skaičiuos trys institucijos appeared first on Baltijos vilkas.