——————————————————

2020 m. gegužės 22 d. vykusiame Medžioklės tvarkymo konsultacinės tarybos posėdyje buvo nutarta siūlyti Aplinkos ministerijai sudaryti darbo grupę iš suinteresuotų pusių atstovų ir detaliai reglamentuoti medžiojimą saugomose teritorijose. Rugsėjo 21 d. Aplinkosaugos koalicija (GAA „Baltijos vilkas“ yra Aplinkosaugos koalicijos narė organizacija) iš Aplinkos ministerijos gavo kvietimą deleguoti savo atstovą į darbo grupę. Darbo grupė pradėjo savo darbą spalio mėnesį, bet paaiškėjus, kad į darbo grupę yra neįtraukti suinteresuotos pusės – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos – atstovai, Aplinkosaugos koalicija priėmė sprendimą atšaukti savo atstovus ir darbo grupėje nedalyvauti.

GAA „Baltijos vilkas“ parengtus pasiūlymus medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui nusprendėme teikti Valstybine saugomų teritorijų tarnybai (VSTT), nes manome, kad VSTT turėtų koordinuoti pasiūlymų dėl saugomų teritorijų rengimą ir teikimą aplinkos ministrui. Prašome VSTT rengiant savo medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimo variantą atsižvelgti į mūsų pastebėjimus ir pasiūlymus.

Medžioklės veikla (gyvūnų sumedžiojimas, medžiojamųjų rūšių gausinimas, miške pilamas pašaras, keliamas triukšmas) turi poveikį ne tik medžiojamosioms rūšims, bet ir kitoms toje teritorijoje gyvenančioms žvėrių ir paukščių rūšims, taip pat gali turėti poveikį augalams. Reglamentuojant medžioklę saugomose teritorijose turėtų būti vertinamas kompleksinis medžioklės būdų ir apimties poveikis ekosistemai: tiek Europos Bendrijos (EB) svarbos rūšims, kurių apsaugai Lietuvoje yra įsteigtos teritorijos, kaip lūšis, ūdra, saugomų rūšių paukščiai, tiek EB svarbos rūšims, kurių apsaugai teritorijos nėra įsteigtos (stumbras, baltasis kiškis, miškinė kiaunė, šeškas, vilkas, bebras), taip pat kitoms gyvūnų rūšims ir augalams. Būtų klaidinga remtis tik Bendrųjų buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais (toliau – Bendrieji buveinių nuostatai), nes juose iš žinduolių įvardijamos apsaugos priemonės tik lūšiai ir ūdrai, tačiau kitos EB svarbos žinduolių rūšys, nors gyvena Natura 2000 teritorijose, lieka nevertinamos.

Šiuo metu galiojančiose Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse (redakcija nuo 2020-10-15, toliau – Taisyklės) yra skyrius „VIII. Medžioklė žuvininkystės tvenkinių teritorijose, prie valstybinių gamtinių rezervatų ir jų buferinėse apsaugos zonose, valstybiniuose parkuose, gamtiniuose draustiniuose ir biosferos rezervatuose“, tačiau jame esmingiau apibrėžti tik medžioklės rezervatų buferinėse apsaugos zonose ribojimai. Manome, kad medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui turėtų būti atskiras skyrius nuo medžioklės žuvininkystės tvenkinių teritorijoje, ir jis turėtų apibrėžti tiek nuostatas dėl medžioklės visose saugomose teritorijose (dėl to reikėtų keisti ir skyriaus pavadinimą), tiek reglamentuoti medžioklę tam tikrose saugomų teritorijų dalyse. Manome, kad medžioklės ribojimai turi būti taikomi pakankamai plačiai teritorijai, kad būtų realus poveikis ekosistemoms. Pavyzdžiui, siekiant mažinti kurtinių, tetervinų, baltųjų kiškių trikdymą, varyminės medžioklės turėtų būti ribojamos draustiniuose, kuriuose šios rūšys gyvena, o ne tik tuokvietėse ar pan.

Teikiame tokius pasiūlymus dėl medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimo:

 1. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, drausti visų kanopinių žvėrių šėrimą visose saugomose teritorijose ir numatyti išimtį, leidžiančią šerti laukinius žvėris siekiant atitraukti nuo pasėlių konkrečiose saugomų teritorijų vietose Aplinkos ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų sprendimu (pvz., VSTT sprendimu dėl stumbrų).

Šiuo metu Taisyklių 57¹ punktas draudžia įrengti šėryklas ir viliojimo vietas Valstybinių gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų, gamtinių draustinių teritorijose esančiose EB svarbos pievų ir pelkių buveinėse ir arčiau kaip 100 m iki saugomų rūšių informacinėje sistemoje registruotų saugomų rūšių radaviečių. Šis draudimas yra nepakankamas, nes šėrimas ir viliojimas dideliais masalo kiekiais daro neigiamą poveikį ne tik pievų ir pelkių buveinėms ir jose esančioms rūšims, ir ne tik toms buveinėms, kurios yra valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir t.t. teritorijose. Taip pat šėrimo ar viliojimo dideliais masalo kiekiais poveikis yra platesnis nei tik 100 m spinduliu. Todėl manome, kad yra tikslinga įrašyti bendrą draudimą šerti kanopinius žvėris visose saugomose teritorijose.

Taisyklės draudžia šernų šėrimą, tačiau leidžia kitų kanopinių žvėrių šėrimą. Šėrimas argumentuojamas tuo, kad žvėrims padedama išgyventi sunkų laikotarpį. Tačiau keičiantis klimatui ir šiltėjant žiemoms, kanopiniai žvėrys nebesusiduria su tokiais dideliais išgyvenimo iššūkiais ir būtinybės padėti kanopinių populiacijoms išgyventi nebelieka, o šėrimo daroma žala didėja. Šėrimas keičia kanopinių žvėrių gausą ir tai turi poveikį ekosistemai. Todėl šėrimo kaip gamtos apsaugos tikslais nepagrįstos ir ekosistemai galimai žalingos veiklos turėtų būti atsisakyta bent saugomose teritorijose. Taip pat Taisyklėse yra nurodoma, kad šeriama, siekiant atitraukti žvėris nuo pasėlių. Mūsų nuomone, tokia priemonė gali būti taikoma išimtiniais atvejais Aplinkos ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų sprendimu, nes platus šėrimas, dėl kurio auga populiacijos dydis, žalą pasėliams gali didinti.

2. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, šalia esamo draudimo įrengti viliojimo vietas tam tikrose saugomose teritorijose, nustatyti, kad likusiuose saugomose teritorijose visų kanopinių žvėrių viliojimui leidžiama naudoti iki 10 kg masalo 1 km² vienam mėnesiui.

Taisyklių 57¹ punkte šiuo metu yra įrašytas draudimas įrengti viliojimo vietas Valstybinių gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų, gamtinių draustinių teritorijose esančiose Europos Bendrijos svarbos pievų ir pelkių buveinėse ir arčiau kaip 100 m iki saugomų rūšių informacinėje sistemoje registruotų saugomų rūšių radaviečių. Manome, kad Taisyklėse turėtų likti 57¹ punkte įrašytas draudimas įrengti viliojimo vietas, tačiau jį reikia papildyti masalo kiekio ribojimu visoms likusioms saugomoms teritorijoms (arba visai šalies teritorijai). Šiuo metu Taisyklės netinkamai riboja masalo kiekį šernams ir visai neriboja kitų rūšių gyvūnams.

Taisyklės draudžia šerti šernus, bet viliojimui leidžia naudoti 100 kg masalo. Šie Taisyklių punktai prieštarauja vienas kitam. Suaugęs šernas per parą suėda iki 6 kg pašarų. Pašaro gaunančių šernų vidutinė bandos teritorija sudaro 146 ha, patinų-vienišių – 442 ha plotą^[1], taigi, šernų bandos ir pavienių šernų teritorijoje būna ne viena viliojimo vieta. Be to, bandos lanko ne tik savo teritorijoje, bet ir greta esančias viliojimo vietas^[2]. Vadinasi, 100 kg masalo pakanka teritorijoje gyvenantiems šernams pasimaitinti, tai yra, šis kiekis reiškia šėrimą. Kitų žvėrių viliojimui skirto masalo kiekio Taisyklės visai nereglamentuoja.

Afrikinio kiaulių maro valdymo strategijos Europos Sąjungai^[3] (toliau – Strategija) 3.1.1. punkte yra įrašytas bendras reikalavimas visoms su maru susijusioms teritorijoms, kad viliojimui būtų naudojamas ne didesnis nei 10 kg masalo kiekis 1 km² vienam mėnesiui^[4]. Taip pat nurodoma, kad šernai neturi būti šeriami, o kitiems žvėrims skirtas pašaras turi būti nepatrauklus arba nepasiekiamas šernams. Lietuva neįgyvendina šio Strategijos reikalavimo.

Aplinkos apsaugos departamento 2020-04-21 rašte LR aplinkos ministerijai Dėl medžioklės LR teritorijoje taisyklių įrašyta pastaba, kad „kai vykdoma valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė, dažnai kyla nesusipratimų dėl šernų viliojimo vietų skaičiaus, pvz., medžiotojai įrengia 15 viliojimo vietų ir teigia, kad 10 vilioja šernus, kituose 5 vilioja t. elnius ar stirnas, o atėjo šernai, todėl nėra jo kaltės.“ Iš šios pastabos matyti, kad šernai viliojimo vietose gauna daug pašaro, nes ne tik kiekvienoje vietoje naudojamas didelis masalo kiekis, bet ir apeinamas ribojimas viliojimo vietų tankiui, pasinaudojant tuo, jog šis ribojimas Taisyklėse įrašytas tik šernų viliojimo vietoms, tačiau neapibrėžta, kad kitose viliojimo vietose masalas turi būti nepatrauklus arba nepasiekiamas šernams. Medžiotojai pasinaudoja Taisyklių spraga ir apsimeta vilioją kitus žvėris, o ne šernus. Taisyklių formuluotės turėtų užkirsti kelią tokioms situacijoms – formuluojamos visiems gyvūnams arba bent visiems kanopiniams žvėrims.

Tiek viliojimas dideliu masalo kiekiu, tiek šėrimas kelia grėsmę kitų rūšių bei buveinių apsaugai toje teritorijoje. Medžiojamųjų kanopinių gyvūnų viliojimas dideliais masalo kiekiais neigiamai veikia ekosistemą^[5] – daug maisto gaunančios populiacijos nenatūraliai auga^[6], užima didesnes nišas ekosistemoje, didėja spaudimas mitybinei bazei. Ypač neigiamas poveikis ekosistemai kyla dėl šernų šėrimo. Padidėjusi jų gausa ir tankumas aplink viliojimo vietą neigiamai veikia ant žemės perinčių paukščių populiacijas. Tačiau poveikį turi ir kitų žvėrių viliojimo vietos, nes aplinkinėje teritorijoje nenatūraliai padidinamas kanopinių žvėrių tankis, be to, masalu minta visaėdžiai plėšrūnai, taip pat viliojimo vietos pritraukia ir graužikais besimaitinančius plėšrūnus. Dėl didesnio plėšrūnų tankumo aplink viliojimo vietą didėja grėsmės paukščiams bei smulkesniems žinduoliams.

3. Siūlome papildyti Taisyklių 11.9 punktą, įrašant reikalavimus gyvagaudžių spąstų naudojimui – apibrėžti, kas kiek laiko turi būti patikrinami gyvagaudžiai spąstai ir kokie kiti veiksmai turi būti atliekami, kad pagautas ne tos rūšies gyvūnas nenukentėtų.

Aplinkos ministerijos parengtame dokumente „Darbo grupei siūlomi aptarti reikalingi medžioklės apribojimai Natura 2000 teritorijose ir kai kuriose nacionalinėse saugomose teritorijose“ tam tikrose teritorijose siūloma naudoti tik gyvagaudžius spąstus. Gyvagaudžiai spąstai yra vieninteliai iš tikrųjų selektyvūs spąstai. Vadinamieji selektyviniai spąstai neatskiria artimų gyvūnų rūšių: į bebrui skirtus spąstus papuola ūdra, į audinei pastatytus spąstus gali papulti šeškas ir pan. Gyvagaudžiai spąstai gali būti saugiausia medžioklės spąstais priemonė, užtikrinanti, kad papuolęs ne tos rūšies gyvūnas bus grąžintas į laisvę, tačiau tik tada, jei bus naudojami tinkamai: dažnai tikrinami, pastatyti priedangoje nuo saulės ir pan. Taisyklės leidžia medžioklėje naudoti „gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą“, tačiau neapibrėžia, kaip šie spąstai turi būti naudojami. Jei tokie spąstai paliekami netikrinant ilgą laiką, jie tampa žiauraus elgesio su medžiojamaisiais gyvūnais priemone, pagauti gyvūnai juose susižaloja, nusilpsta arba padvesia. Todėl Taisyklės turėtų reglamentuoti gyvagaudžių spąstų naudojimą.

4. Prašome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, įrašyti Vilko apsaugos plano nustatytus medžioklės saugomose teritorijose apribojimus.

Vilko apsaugos plano 35 punktas teigia, kad „vilko populiacijos gausos reguliavimas nevykdomas rezervatuose ir jų buferinės apsaugos zonose. Nacionaliniuose parkuose, telmologiniuose, ornitologiniuose ir botaniniuose-zoologiniuose draustiniuose, Žuvinto biosferos rezervate vilkai gali būti paimti (sumedžioti) iš jų buveinių tik gavus leidimą Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo /…/ nustatyta tvarka.“ Manome, kad šios nuostatos turi būti įrašytos ir Taisyklių medžioklės saugomose teritorijose skyriuje.

5. Prašome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, įrašyti draudimą medžioti miškines ir akmenines kiaunes ir juoduosius šeškus gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonose, telmologiniuose, botaniniuose-zoologiniuose draustiniuose. Miškinės kiaunės ir juodieji šeškai šiose teritorijose galėtų būti paimami iš jų buveinių tik gavus leidimą Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

Kiaunės ir šeškai yra svarbi miško ekosistemos grandis. Jie išnešioja medžių ir kitokių augalų sėklas, reguliuoja pelinių graužikų skaičių. Šeškas, miškinė ir akmeninė kiaunės yra Berno konvencijos saugomos rūšys, šeškas ir miškinė kiaunė yra įtraukti į Buveinių direktyvos V priedą – šių gyvūnų gausos reguliavimas turi būti atliekamas atsargiai, kartu skiriant dėmesį jų populiacijų būklės vertinimui. Lietuvoje šių gyvūnų populiacijų būklė nestebima. Vieninteliai šalies mastu renkami duomenys yra jų sumedžiojimo skaičiai.

Kiaunių sumedžiojimo skaičius nuolat mažėja: 2014-2015 sezono metu buvo sumedžiotos 867 miškinės kiaunės ir 185 akmeninės, 2015-2016 – 645 miškinės ir 70 akmeninių, 2016-2017 – 458 miškinės ir 68 akmeninės, 2017-2018 – 454 miškinės ir 55 akmeninės, 2018-2019 – 384 miškinės ir 52 akmeninės, praėjusį sezoną – 245 miškinės ir 28 akmeninės. Juodųjų šeškų sumedžiojimo statistika gali rodyti, kad populiacijos būklė nėra gera – nors šeškai pagaunami tais pačiais spąstais, kaip audinės ar kiaunės, jų sumedžiojimo skaičiai yra maži. 2014-2015 sezono metu buvo sumedžioti 132 šeškai, 2015-2016 – 89, 2016-2017 – 26, 2017-2018 – 55, 2018-2019 – 36, praėjusį sezoną – 24 šeškai. Mažėjantys sumedžiojimo skaičiai gali būti siejami su mažėjančiu medžioklės spąstais populiarumu. Tačiau mažėjimo tendencija aiški ir ilgai trunkanti, jokių kitų duomenų apie populiacijų būklę nėra, todėl yra svarbu pripažinti kiaunių ir šeškų saugomos rūšies statusą.

Turint tik tokius duomenis apie kiaunių ir šeškų populiacijų būklę, laikantis Buveinių direktyvos, jų medžioklė neturėtų būti vykdoma, iki nebus imta nuosekliai stebėti populiacijų būklę. Nors akmeninė kiaunė nėra Buveinių direktyvos rūšis, vienodus medžioklės ribojimus siūlome taikyti abiem kiaunėms, nes sumedžiojimo duomenys gali reikšti, kad akmeninių kiaunių populiacija Lietuvoje nėra gausi. Be to, kiaunės ir šeškai paprastai medžiojami statant spąstus – selektyviaisiais vadinami spąstai negali atskirti šių rūšių.

Bendruosiuose buveinių nuostatuose ties 17-a paukščių apsaugai svarbių teritorijų įrašytas skatinimas reguliuoti kiaunių gausą. Ši situacija kontraversiška, kai vardan vienos saugomos rūšies skatinama mažinti kitos saugomos rūšies gausą, neįvardijant būtinybės įvertinti, kokia yra jos gausa ir populiacijos būklė. Kartu nėra skatinamos neletalios priemonės sumažinti kiaunių žalos grėsmę apsaugant inkilus, žinomas dreves bei didžiųjų paukščių lizdus^[7]. Pasiūlymą dėl Bendrųjų buveinių nuostatų pateikiame atskiru punktu.

Nemažoje dalyje patvirtintų gamtotvarkos planų kaip gamtotvarkos priemonė įtrauktas kiaunių, o kai kuriuose – šeškų populiacijos reguliavimas iki minimumo, to minimumo nenustatant, t.y. naikinimas. Tokiuose planuose numatytos lėšos spąstų pirkimui ir statymui, tačiau kiaunių ar šeškų gausa ir populiacijos būklė nevertinama ir nenumatyta ją vertinti.^[8]  Tokia praktika turėtų būti keičiama ir kiaunių bei šeškų populiacijų gausa paukščių apsaugai svarbiose teritorijose turėtų būti reguliuojama tik įvertinus esamą jų populiaciją, nustačius, koks yra jos poveikis saugomoms rūšims ir kokie mažinimo mastai reikalingi, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp paukščių apsaugos ir plėšrūnų išlaikymo ekosistemoje. Be to, pirmenybė turėtų būti teikiama neletaliems konflikto sprendimo būdams, jei tokie galimi.

6. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, įrašyti, kad visose saugomose teritorijose nemedžiojami pilkieji kiškiai.

Aplinkos ministerijos vertinimu, pilkųjų kiškių populiacijos būklė nėra gera. Todėl šios rūšies medžioklė turėtų būti sustabdyta bent saugomose teritorijose, iki stebėjimais bus įvertinta, kad populiacija atsistato.

7. Taisyklių 2 punkte siūlome įtraukti perspektyvios bebravietės sąvokos apibrėžimą, o Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, numatyti perspektyvių bebraviečių nustatymo kriterijus ir uždrausti visose saugomose teritorijose perspektyvių bebraviečių ardymą ir bebrų medžioklę jose.

Bebras yra Buveinių direktyvos V priedo rūšis. Jis, keisdamas vietovę (kurdamas drėgnesnes buveines, lėtindamas upių tėkmę tam tikrose atkarpose, pastatydamas statinius vandenyje, kurie pasitarnauja kitų gyvūnų poreikiams) atlieka itin svarbų vaidmenį ekosistemoje ir ekosistemų ryšiais yra susijęs su daugeliu rūšių. Bebrų užtvankų poveikis migruojančioms žuvims nėra analogiškas žmonių statomų užtvankų poveikiui – per bebrų užtvankas žuvys dažnai gali praplaukti^[9] arba gali pakakti užtvankos praardymo trumpam laikotarpiui žuvų migravimo metu, užuot ją naikinus. Be to, bebravietės sukuria palankias sąlygas lašišinėms ir kitoms žuvims jų ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu, padidindamos rituolių išgyvenimo tikimybę^[10]. Bendruosiuose buveinių nuostatuose yra įrašytas skatinimas išsaugoti ar sukurti perspektyvias bebravietes raudonpilvių kūmučių buveinėse, juodųjų gandrų, nendrinių lingių, gervių, dirvinių sėjikų, tikučių apsaugai svarbiose teritorijose, tačiau Taisyklės šiuo metu iš esmės nenumato perspektyvių bebraviečių apsaugos jokiose teritorijose – bebrus leidžiama medžioti visoje šalyje.

Taisyklėse yra apibrėžta tik neperspektyvios bebravietės sąvoka vadovaujantis tik ūkiniais kriterijais – bebrų žala ūkiui ir statiniams, tačiau nėra vertinamas bebravietės vaidmuo ekosistemoje. Ekologiniu požiūriu vertingose upėse, taip pat ir priskiriamose lašišiniams vandens telkiniams, esančių bebraviečių priskyrimas neperspektyvioms yra nepasvertas, o nuostata jas naikinti – nepamatuota. Taisyklėse nėra apibrėžta perspektyvios bebravietės sąvoka, nėra uždrausta medžioklė ir bebrų statinių ardymas perspektyviose bebravietėse.

Perspektyvios bebravietės apibrėžimo, bebravietės tipo nustatymo tvarkos bei medžioklės ribojimų perspektyviose bebravietėse taip pat nėra Bebrų populiacijos gausos reguliavimo tvarkoje^[11]. Atskiras teisės aktas dėl bebrų gausos reguliavimo buvo sukurtas, kai buvo atliekamos bebraviečių apskaitos ir regionų aplinkos apsaugos departamentai tam tikras bebravietes įtraukė į neperspektyvių (likviduotinų) bebraviečių sąrašą. Tokiu būdu būtent tos bebravietės buvo numatytos naikinti. Tačiau šiuo metu bebraviečių apskaitos nebevykdomos, o neperspektyvios bebravietės apibrėžimas leidžia ardyti praktiškai bet kurią bebravietę. Tai neatitinka gamtos apsaugos intereso ir biologinės įvairovės išsaugojimo siekių. Todėl manome, kad bent saugomose teritorijose turėtų būti numatyta perspektyvių bebraviečių identifikavimo tvarka ar kriterijai ir uždraustas jų ardymas bei bebrų medžioklė jose.

Nepaisant vykdomos medžioklės ir bebraviečių ardymo, bebrų populiacija Lietuvoje šiuo metu yra gausi, tačiau tai nebūtinai rodo, kad bebrų populiacijos būklė yra gera – t.y., kad išsilaiko šeimos struktūros ir bebrai atlieka savo vaidmenį ekosistemoje. Manome, kad  nuolatinis bebrų trikdymas gali neigiamai veikti buveines ir tam tikra dalimi užkerta kelią teigiamam bebrų poveikiui ekosistemai ir kitoms rūšims.

8. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, drausti paleisti į laisvę svetimžemes rūšis medžioklės tikslais.

Vykdant medžiojamųjų gyvūnų gausinimo programas į medžioklės plotus yra išleidžiami aptvaruose užauginti danieliai bei fazanai, t.y. svetimžemės rūšys, nors tai draudžia Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės. Į laisvę išleidžiamos svetimžemės rūšys gali ardyti natūralią ekosistemų pusiausvyrą, kuria konfliktą, kai medžiotojai ima persekioti vietines plėšriųjų žvėrių rūšis, norėdami išsaugoti įveistas svetimžemes.

9. Siūlome apsvarstyti varyminių medžioklių ribojimus teritorijose, kuriose gyvena saugomų rūšių paukščiai, baltieji kiškiai, lūšys, stumbrai.

Šiuo metu Taisyklės draudžia medžiokles varant tik gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonose. Varyminės medžioklės savo esme yra visų didesnių rūšių žvėrių ir paukščių išbaidymas iš tam tikro miško kvartalo, todėl jos neabejotinai trikdo jautresnes saugomas rūšis, nors ir yra vykdomos rudens ir žiemos mėnesiais. Be to, kyla grėsmė, kad saugomų rūšių gyvūnai bus nušauti per klaidą. Tačiau kartu varyminės medžioklės yra vienas pagrindinių būdų reguliuoti kanopinių gyvūnų gausą, todėl svarbu rasti kompromisą, kaip sumažinti varyminių medžioklių neigiamą poveikį visiškai jų neatsisakant.

Varyminių medžioklių ribojimo variantas yra apibrėžtas Taisyklių 58.37 punkte: „medžioklės plotų vienetuose, kurie patenka į 2014 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo 2014/709/ES dėl gyvūnų sveikatos kontrolės priemonių, susijusių su afrikiniu kiaulių maru tam tikrose valstybėse narėse, kuriuo panaikinamas įgyvendinimo sprendimas 2014/178/ES (OL 2014 L 295, p. 63), priede nurodytas vietoves, toje pačioje medžioklės plotų vieneto dalyje (tame pačiame miško kvartale) medžiojamuosius gyvūnus medžioti su varovais ar šunimis dažniau kaip vieną kartą per mėnesį“. Šis Taisyklių punktas galioja ne visai Lietuvos teritorijai, bet maro paveiktai šalies daliai, ir yra laikinas. Saugomoms teritorijoms taip pat galėtų būti numatytas varyminių medžioklių intensyvumo ribojimas nustatant galimą jų skaičių per medžioklės sezoną, taip pat – sumažinant kvartalų, kuriuose galima medžioti tuo pačiu metu, skaičių. Ribojimai turėtų galioti tiek varyminėms medžioklėms su šunimis, tiek be jų, nes tikslas yra sumažinti bet kokio baidymo intensyvumą.

10. Siūlome Taisyklėse numatyti, kad saugomose teritorijose esančių medžioklės plotų naudotojai medžioklių grafikus derintų su saugomų teritorijų direkcijomis.

Medžioklės apsunkina kitų renginių organizavimą tose pačiose vietose. Yra atvejų, kai medžioklės plotų naudotojai neleidžia vykdyti kitų renginių, nes yra suplanavę medžiokles. Manome, kad tokios situacijos turėtų būti sprendžiamos ne medžiotojų, o likusios visuomenės naudai, ir jei planuojami renginiai saugomose teritorijose gali sutraukti žmonių į gamtą, jiems turėtų būti teikiama pirmenybė, o medžioklės turėtų būti perkeliamos į kitą vietą ar laiką. Siekiant, kad tokių situacijų sprendimai būtų teisiškai apibrėžti, siūlome į Taisykles įtraukti punktą, pagal kurį medžioklės plotų, esančių saugomos teritorijos ribose, naudotojai turėtų derinti medžioklės grafiką su saugomos teritorijos direkcija, kuri turėtų teisę įpareigoti medžioklės plotų naudotoją keisti medžioklės planus dėl viešųjų renginių. Tokia nuostata galėtų būti įrašyta Taisyklių 27¹ punktu.

11. Siūlome atsisakyti Bendrųjų buveinių nuostatų punktų, skatinančių paukščių apsaugai svarbiose teritorijose reguliuoti plėšriųjų žvėrių ir varninių paukščių gausą arba juos peržiūrėti.

Bendruosiuose buveinių nuostatuose beveik prie visų paukščių apsaugai svarbių teritorijų yra įrašyti skatinimai reguliuoti tam tikrų plėšriųjų žvėrių ir varninių paukščių gausą. Manome, kad šių punktų turėtų būti atsisakyta kaip nepagrįstai propaguojančių tam tikrų rūšių medžioklę. Nenorint jų atsisakyti, jie turėtų būti peržiūrėti, bent jau pašalinant skatinimus medžioti kiaunes ir įrašant reikalavimus atlikti reguliuojamų rūšių poveikio ir gausos vertinimus. Sprendimai reguliuoti tam tikrų rūšių gausą turėtų būti pagrįsti žiniomis, kad tam tikra rūšis daro reikšmingą poveikį saugomai rūšiai konkrečioje teritorijoje, turėtų būti vertinama reguliuojamos rūšies gausa, nustatoma, iki kiek ją reikėtų mažinti nepadarant žalos ekosistemai. To nepadarius, saugomų rūšių apsaugai skirti resursai naudojami netikslingam, nepagrįstam ir neetiškam plėšrūnų medžiojimui.

The post Mūsų pasiūlymai medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui appeared first on Baltijos vilkas.

Nevyriausybinių organizacijų pikete dalyvavo Baltijos aplinkos forumas, Lietuvos gamtos fondas, Lietuvos žaliųjų judėjimas, susivienijimas Žali.lt, Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“, Visuomeninė gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimo organizacija „Labanoro klubas“, Nevyriausybinė Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija. Seimo nariams įteikti kreipimaisi, argumentuojantys, kodėl numatyti įstatymų pakeitimai nepriimtini gamtosaugininkams ir kokios bus neigiamos pasekmės gamtai, jeigu tokie sprendimai būtų priimti.

GAA “Baltijos vilkas” informacija

The post Piketas prie Seimo prieš naktinius taikiklius ir užtvankas draustinių upėse appeared first on Baltijos vilkas.

Aritmetikos viražai

Kažkuriam iš herojų kilo geniali mintis: nustatant vilkų sumedžiojimo kvotas reikėtų atsižvelgti į jų prieaugį. Nes kas antras vilkas atsiveda po būrį kraujo ištroškusių mažų plėšrūniukų. Kurie rudenį šturmuoja ūkininkų barikadas. Vadinasi, reikia šiuos begėdžius suskaičiuoti ir atitinkamai pakoreguoti kvotas.

Suskaičiavimo būdas dar neatskleistas, bet esu tikras, kad pavyks ką nors sugalvoti, nes dar ne tokius rebusus valdžiažmogiai išsprendė. Ir kas čia tokio sudėtingo, galų gale? Padaugini apelsinus iš bananų ir gauni vilkų prieaugį.

Nedrąsu kišti savo trigrašį į rimtų specialistų svarstymus, bet pabandysiu. Pagrindinis populiacijų ekologijos dėsnis teigia, kad populiacijos prieaugis lygus gimimų skaičiui minus mirčių skaičiui plius imigracijai minus emigracijai.

Apsičiupinėkime, kokius duomenis Lietuvoje turime. Vilkų populiacijos dydis: nežinomas arba diskutuotinas. Šeimų skaičius: nežinomas. Jauniklius vedančių patelių skaičius: nežinomas. Jauniklių skaičius vadoje: nežinomas. Jauniklių išgyvenamumas iki žiemos: nežinomas. Suaugusių vilkų natūralus mirtingumas dėl senatvės, ligų, traumų: nežinomas. Brakonieriavimo mąstas: nežinomas. Imigracijos iš gretimų šalių mąstas: nežinomas. Emigracijos į gretimas šalis mąstas: nežinomas.

Visiškai nieko nežinome apie populiaciją, bet apskaičiuosime prieaugį ir taip gausime tikslesnį populiacijos dydį? Spėju, bus pasitelkta kokia nors geniali formulė „pusė vilkų kart du“ ir baigtas kriukis. Pritaikius analogą Lietuvos piliečių demografinei būklei gautume, kad Lietuvos metinis prieaugis yra bent pora milijonų gyventojų, nors sako, kad mūsų mažėja. Kvaila? Taip, bet vilkams tiks, nes jiems galioja modifikuoti dėsniai.

Asiliada

Pagaliau rimtas žmogus ėmėsi rūpintis vilkais. Iškart išryškino, kad kažkoks asilas į Reguliavimo planą įrašė vilkų nemedžiojimą saugomose teritorijose. Kuo skubiau pataisyti, nes vilkas ir saugomos teritorijos neturi nieko bendro – visos jos įkurtos tik tam, kad blogiečiai neprisistatytų vilų kur negalima.

Asilas šioje istorijoje greičiausiai yra, bet ne visai tas, apie kurį pagrindinis Lietuvos aplinkosaugininkas taip išraiškingai pasisakė Seimo komiteto posėdyje.

2000-aisiais metais Lietuva derėjosi su Europos Sąjunga dėl stojimo sąlygų. Vilkams išsiprašė dviejų išimčių. Visų pirma – teisės medžioti vilkus, nes jų yra 550 ir jie daro didelę žalą ūkininkams. Gaunasi, kad per 13 metų absoliučiai nieko nepasiekta šioje srityje, nes vilkai ir toliau daro didelę žalą ūkininkams. O ko daugiau norėti, kai pavyzdžiu imame Baltarusiją ar Latviją, o Vakaruose – vien dėmesio neverti kapitalistai imperialistai, kurie nieko nesusigaudo apie mūsiškį „gamtos ūkį“.

Antra išimtis – teisė nesteigti Natura 2000 teritorijų vilkui, nes juos saugosime kitoms rūšims įsteigtose teritorijose. Išsiprašėme ir tą pačią akimirką užmiršome. Koks kvailys galėtų rimtai žiūrėti į Europos Sąjungai pateiktus duomenis bei priskaldytus pažadus?

Ir įsivaizduojate, atsirado kažkoks keistuolis, kuris ėmė ir 2012 metais prisiminė pažadą. Tikrai asilas, ne kitaip. Negi nemoka išpūtęs akis meluoti ne tik tautiečiams, bet ir Europos Komisijai? Aš irgi pritariu, kad tai absurdas, nes pas mus taip nedaroma. Gėda buvusiam ministrui, kuriam parkeris apsivertė tokį nieką įrašyti į planą. Tegyvuoja dorieji gamtos saugotojai, kurie akimirksniu ištaisys šią klaidą!

Vilkai – faunos naikintojai

Ar jau girdėjote, kad vilkai visiškai išnaikino Lietuvos fauną? Stirnų, šernų ir kitų žvėrių – nė kvapo, medžiotojai skambina pavojaus varpais, ragina kuo greičiau šiuos aštriadančius atšaudyti, kad žinotų kaip kišti nagus prie mūsų fermų. Atsiprašau, gamtos.

Kadangi vilkai, dar šiek tiek padedami lūšių, prirėmė laukinę fauną prie sienos, medžiotojai ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Per paskutinį medžioklės sezoną visų kanopinių, kurie yra vilkų mitybos pagrindas, sumedžiojo po 15-20 proc. DAUGIAU, nei prieš metus. Šešiolika tūkstančių stirnų, keturiasdešimt du tūkstančiai šernų, du tūkstančiai elnių. Gudrus planas. Iššaudyti viską, kas liko, kad tie smirdžiai vilkai išdvėstų badu. Už tai, kad išnaikino fauną.

Liko tik sugalvoti, kaip paaiškinti kasmet pateikiamus apskaitų duomenis, pagal kuriuos tų pačių kanopinių vis daugėja. Nors vilkai juos išnaikino. O medžiotojai vis daugiau šaudydami ne naikina, bet saugo bei gausina. Visai užsivėliau. Akivaizdžiai nesu toks protingas, kaip medžiotojai.

Duokite vidutinį ir maksimalų skaičių

Ir kaip be senos geros giesmelės apie apskaitą. Koks begėdis užmiršo po apskaitos pateikti vidutinį bei maksimalų vilkų skaičių, apsiribodamas tik minimaliu? Kuo greičiau ištaisyti šią klaidą, nes partija to reikalauja!

Aš dar pridėsiu nuo savęs. Reikalauju nuo šiol tiesinėje regresijoje naudoti ne tik mažiausių kvadratų metodą, bet ir vidutinių bei didžiausių kvadratų metodą. Ir kodėl vaikams pasakojame apie bendrą mažiausią kartotinį, palikdami nuošalyje bendrą vidutinį kartotinį ir bendrą didžiausią kartotinį? Greitai perrašyti visus mokyklinius vadovėlius, nes metoduose akivaizdžiai trūksta demokratijos! Nesąmonės? Žinoma, bet tik jei kalbame ne apie vilkus ar jų apskaitas.

Mažiausio vilkų skaičiaus metodika nustato mažiausią vilkų skaičių. Negi taip sunku suprasti? Vidutinis, realus ar maksimalus skaičius nepateikti ne dėl to, kad kažkas juos piktybiškai saugo po devyniais užraktais, o dėl to, kad jų neįmanoma šia metodika nustatyti. Žiūrėdami pro langą galite suskaičiuoti, kiek žmonių praėjo gatve, bet iš to niekaip nesugebėsite pasakyti, kiek Vilniuje gyvena gyventojų. Nes matėte tik dalį jų, o apie kitus nieko nežinote.

Ar išvis įmanoma įvertinti „realų“ vilkų skaičių Lietuvoje? Žinoma, kad įmanoma. Su nemaža paklaida Į ABI PUSES. Bet tam reikia keisti naudojamą metodiką: apskaitos organizavimą, duomenų rinkimą ir registravimą bei analizę. Iš dabartinėje apskaitoje surinktų duomenų to nepadarysi. Arba turėsi ignoruoti kritinius metodikų prielaidų pažeidimus bei iš kavos tirščių priburti trūkstamus duomenis.

Na, bet jei valdžia lieps, tai atsiras galinčių ir tai padaryti. Išsamūs paaiškinimai apie taip gautų rezultatų nepatikimumą, netikslumą ir neadekvatumą pasiklys ataskaitose, ir bus viskas gerai. Niekas gi tokio „mokslo“ netikrins, svarbu, kad pareikalautas skaičius atsirastų. O paskui vėl visi skėsčiosime rankomis, kodėl jaunimas, kraudamas lagaminus, isteriškai krizena iš pasakaičių apie Lietuvos mokslo kokybę.

Atgal į praeitį

Sako, kad laiko mašinos nėra ir jos net neįmanoma sukonstruoti. Nesąmonė. Aš savo akimis matau ir ausimis girdžiu veikėjus, kurie atkeliavo iš praeities. Jie puikiai maskuojasi, bet kartais ima ir išsiduoda, kad šiandiena jiems tėra svetima nesuprantama ateitis. O geriausiai jie jaučiasi praeityje, kai viskas buvo geriau ir gražiau. Kai nevyriausybinė veikla buvo nusikaltimas, visa kas gyva ir juda buvo ūkis, o kolūkio pirmininkas galėdavo nurodyti, kokius mokslinius rezultatus reikia „gauti“.

Reikėtų šią velnio mašiną surasti. Išsiųsti paklydėlius atgal, o tada aparatą sukapoti į gabalus. Nes problemų iki soties ir be laiko keliautojų.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“

The post Laiko keliautojai kontratakuoja appeared first on Baltijos vilkas.

Aplinkos ministerijos valdininkai dėl ūkininkams kasmet mokamų ženklių sumų už stumbrų padarytus nuostolius pasėliams ketina laisvėje gyvenančius stumbrus sugaudyti, išvežti į kitas saugomas teritorijas, patalpinti į aptvarus ar net leisti medžioti. Ar ateityje stumbrailaisvai klaidžios po Lietuvos girias, ar priklausomi nuo žmogaus žvalgysis iš už aukštų tvorų?

The post Nuomonė. Stumbrų daroma žala pasėliams – mažesnė nei stirnų, elnių ir šernų appeared first on Baltijos vilkas.

„Ši nuostata nauja, priimta tik šiais metais, – patvirtino Aplinkos  ministerijos Gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys. – Apie ją informuojame tiek, kiek ir apie kiekvieną teisės aktą. Aš sutinku, kad  pakeitimų bet kokioje sferoje – žūklėje, medžioklėje, miško tvarkyme – turėtų būti kuo mažiau, jie turėtų būti kuo rečiau įvedami. Nes tikrai ne kiekvienas  medžiotojas skaito „Valstybės žinias“. Toks draudimas atsirado pirmą kartą. Ne  visi jį suprato, įsiskaitė, ne visi suvokia, ką konkrečiai reiškia „saugomos  teritorijos“. Medžioklė jau prasidėjusi, sumedžioti, atrodo, 7 vilkai. Bet  kuriose tiksliai vietovėse – negaliu tiksliai pasakyti“.

Nauja nuostata – įsipareigojimas ES

Kai Aplinkos ministerijos atstovas atrodo nelinkęs pritarti tokiai įsigaliojusiai naujovei, organizacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas  Vaidas Balys džiaugiasi, kad ilgus metus derinta taisyklė pagaliau taikoma.

„Ne metus, ne du ir ne tris dėl šitos taisyklės „ūžėme“ galvas. Lietuva buvo įsipareigojusi ją taikyti, dar kai derėjosi su Europos sąjunga (dėl įstojimo, - red. past.). Ir nieko dėl to nebuvo daroma. Na, išskyrus keturis  rezervatus, kurių bendras plotas – gal vienos vilkų šeimos gyvenama teritorija.  Galų gale reguliavimo plane atsirado ši nuostata. Labai džiaugiamės, kad ji  atsirado. Žinoma, reikia žinoti, kur yra saugomų teritorijų ribos, tai sukelia  administravimo problemų. Kaip užtikrinti, kad būtų sumedžiotas vilkas 100 metrų nuo saugomos teritorijos ribos, o ne 100 metrų už jos? Bet vis tiek tai žingsnis į priekį ir vėliau tą nuostatą galima pildyti, atmesti ar prijungti tam tikras  teritorijas“, – teigė V. Balys.

„Iš teisinės pusės žiūrint, nežinoję šios taisyklės ir ją pažeidę turėtų būti  baudžiami. Bet iš žmogiškosios… Nuostata galioja vos kelis mėnesius, o ir pati  medžioklė – čia leidžiama, čia uždrausta, čia – vėl leidžiama. Tai panašu į greičio matavimą pasislėpus krūmuose“, – palygino L. Budrys.

GRYNAS.lt pavyko prisiskambinti nenorėjusiam prisistatyti Kirdonių medžiotojų būrelio atstovui Biržų rajone. Vyras lakoniškai atsakė, kad žino visas naujas  taisykles ir informacijos apie tai netrūksta.

Po džiaugsmo dėl reto laimikio gali gauti „riebią“ baudą

Organizacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Vaidas Balys teigė, jog „Valstybės žiniose“ tebuvo paskelbtas reguliavimo planas. Kai teismas nusprendė atnaujinti vilkų medžioklę, su šiuo sprendimu platinamuose pranešimuose nebuvo  nurodyta, kad įsigalioja ir nauja taisyklė – draudimas medžioti saugomose  teritorijose.

„Kiekvienas medžiotojas įstatymų tikrai neskaito. Tai – pirmą kartą pritaikytas pasikeitimas Lietuvoje, tad būtų visai natūralu, kad medžiotojus jų draugijos, aplinkos apsaugos departamentai, agentūros, ministerija – visi, kurie  atsakingi už medžioklės priežiūrą, apie tai medžiotojams primintų. Nes būtų tikrai nemaloni situacija, jei dabar koks medžiotojas sumedžios vilką tose  teritorijose, jį užregistruos ir išgirs, kad ką tik pažeidė įstatymus. Viešoje  erdvėje mes nesame matę tokios informacijos apskritai“, – dėl informacijos  stokos nerimavo „Baltijos vilko“ atstovas.

Plėšrūnų medžioklės teisėtumo klausimą narplioja dvi institucijos

GRYNAS.lt primena, jog teismo procesas, nepaisant to, jog buvo panaikintos  laikinosios vilkų apsaugos priemonės (leista juos medžioti) – tęsiasi.

„Dabar vyksta teisminiai ginčai dėl Ginčų komisijos sprendimo, kuriuo  atmestas „Baltijos vilko“ ieškinys. Nes sprendimas dėl vilkų medžioklės kvotos  skųstas dviems instancijoms – Administracinių ginčų komisijai ir Vilniaus  apygardos administraciniam teismui. Taigi Ginčų komisijos bus vienas sprendimas.  Tuomet toliau vyks teisminiai procesai tarp Aplinkos ministerijos ir „Baltijos  vilko“ dėl reglamentavimo, limitų nustatymo. Teismas dar gali tęstis ir iki pusę metų,“ – painią konflikto tarp visuomeninės organizacijos ir Aplinkos  ministerijos eigą aiškino Laimutis Budrys.

Nors organizacija užprotestavo paskutinį Aplinkos ministro sprendimą, t.y. šiam medžioklės sezonui suplanuotą vilkų kvotą, teismo sprendimas iki sezono  pabaigos vargu ar bus priimtas.

„Vilkai bus medžiojami, kaip ir buvo medžiojami ir išnaudojus kvotą jų medžioklė bus sustabdyta. O teismai ir ginčai tęsis toliau“, – šį sezoną apibūdino L. Budrys.

Nežinojimas gali kainuoti šautuvą

„Gruodžio pradžioje vyks posėdis, abi pusės teismui pristatys savo  argumentus. Jei šio vieno posėdžio užteks, tada po kažkiek laiko bus priimtas  nuosprendis. Bet tiek viena, tiek kita pusė gali būti juo nepatenkinta, apskųsti  ir panašiai, – tikino visuomeninės organizacijos tarybos pirmininkas V. Balys. – Jei bus nuspręsta, kad nustatyta kvota vis dėlto prieštaravo vilkų reguliavimo  planui, ir toks sprendimas bus priimtas jau sumedžiojus didelę dalį vilkų… Na,  tarsi laimės teisybė, nors ji jau bus nebeatstatoma. Būtent todėl ir prašėme  laikinųjų apsaugos priemonių.“

O kaip ministerijos atstovai vertina tai, jog dėl teismo sprendimo gali tekti  dar kartą nutraukti vilkų medžioklę sezono viduryje?

„Tokiu atveju reiktų greitai per visą Lietuvą pranešti, kad vilkų medžioti  negalima. O jeigu tuo metu kas nors neišgirdęs sumedžiotų vilką – iš jo trejiems  metams būtų atimta teisė medžioti ir dar atimtas medžioklinis šautuvas. Tas pats  grėstų ir dabar, jei vilką sumedžiotų netyčia neleistinoje teritorijoje,“ – kalbėjo Gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorius.

Visuomenininkų darbas  – šiukšliadėžėje?

V. Balys primena, jog dėl vilkų populiacijos reguliavimo plano buvo daug  kartų sėsta prie derybų stalo.

„Ilgai derinom, siūlėm idėjas, ginčijomės. Galų gale priėmėme kažkokį sprendimą, kuriame numatytas rajonavimas (t.y. vilkų kvotos paskirstymas pagal  rajonus, kur jų daugiausia). Mums tai jau tapo principiniu klausimu – ką mes  darome? Dirbame dirbame, priimame teisės aktą su principais, o prabėgus trims  mėnesiams visa tai pamirštama, nes „nepatogu taikyti“? Na, teisės aktai ne  amžini, jei nepatogu, galima keisti, tačiau šiuo metu galiojantys teisės aktai  vilkų medžioklėje numato rajonavimą. Negalima netaikyti teisės akto, kai jis  nepatinka. Kol kas turime tik tokį vilkų populiacijos reguliavimo planą, kito  neturime. Kam mes dirbame, gaištame laiką, jei vėliau viską išmetame į  šiukšliadėžę ir gyvenam, kaip gyvenę“, – dėstė „Baltijos vilko“ organizacijos  atstovas.

Inga Labutytė, www.GRYNAS.lt

The post Vilkų išsigelbėjimu tapo saugomos teritorijos appeared first on Baltijos vilkas.

Šių metų vasario mėnesį aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas patvirtino „Vilko populiacijos gausos reguliavimo planą“. Jame pagaliau įtvirtinta nuostata, kad vilkai saugomose teritorijose negali būti medžiojami. Dar 2001 metais LR Vyriausybė savo derybinėje pozicijoje dėl stojimo į Europos Sąjungą buvo pažadėjusi, kad vilkai bus saugomi kitų rūšių apsaugai skirtose teritorijose mainais į tai, kad nereikėtų steigti specialių saugomų teritorijų (NATURA 2000) vilkams, kurias numato Buveinių direktyva.

Į saugomų teritorijų sąvoką įeina ne tik nacionaliniai ir regioniniai parkai, rezervatai, draustiniai, bet ir NATURA 2000 – Europinės svarbos paukščių ir buveinių apsaugai skirtos – teritorijos. Tai Žuvinto biosferos rezervatas ir biosferos poligonai. Vadinasi, tokiuose miškų masyvuose kaip Labanoro giria, Ažvinčių ir Minčios giria, Biržų giria, Žalioji giria, Karšuvos giria vilkų medžioklė negalima. Taip pat vilkų medžioklė draudžiama dalyje Dainavos, Rūdininkų, Žagarės, Taurų miškų masyvų. Tikslios visų saugomų teritorijų ribos medžiotojams turėtų būti žinomos, nes jos yra pažymėtos kiekvieno medžiotojų būrelio medžioklėtvarkos projekte.

Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ ragina tiek Aplinkos ministerijos institucijas, tiek ir pačius medžiotojus užtikrinti teisės aktų laikymąsi, kad vilkai bent 15-koje procentų Lietuvos teritorijos būtų palikti ramybėje.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post GAA „Baltijos vilkas“ įspėja – vilkų medžioklė saugomose teritorijose draudžiama appeared first on Baltijos vilkas.