—————————————————————————————————————————————————-

Šiuo raštu kreipiamės į Jus išdėstydami savo siūlymus dėl medžioklės reglamentavimo. Pirmoje rašto dalyje dėstome bendrus lūkesčius medžioklės reglamentavimui ir gamtos apsaugos bei etiško elgesio su gyvūnais uždavinius. Antroje rašto dalyje pateikiame mūsų parengtus pasiūlymus Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Taisyklės) pakeitimams.

1.    Bendri lūkesčiai medžioklės reglamentavimui

1.1. Sprendžiant medžioklės klausimus prašome daugiau dėmesio skirti gamtos apsaugos ir etiško elgesio uždaviniams. Daugelį metų reglamentuojant medžioklę dominuoja ūkinis požiūris – medžioklė suprantama kaip ūkinė veikla, ribojama tam tikrų gamtosauginių reikalavimų. Mūsų nuomone, šis požiūris turi keistis ir medžioklės reglamentavime į pirmą vietą turi būti iškeliami gamtos apsaugos ir etiško elgesio su gyvūnais interesai, kurie turėtų būti suprantami ne kaip ribojimai, o kaip pagrindinis medžioklės veiklos uždavinys. Medžioklė daro poveikį visai ekosistemai, tai deramai neįvertinama, kai į medžioklę žiūrima kaip į ūkinę veiklą.

Medžioklės reglamentavimas turėtų užtikrinti, kad medžioklė nedarys neigiamo poveikio biologinei įvairovei, todėl:

- Nustatant medžioklės būdus, priemones, apimtis turi būti remiamasi žiniomis apie gyvūnų biologiją ir rūšių populiacijų būklę. Turi būti pasitelkiami moksliniai tyrimai (ne tik mokslininkų nuomonės), sprendimai priimami analizuojant ir apibendrinant duomenis.
- Laukinė gamta neturi būti verčiama medžioklės ūkiu – gyvūnai neturi būti šeriami didinant vislumą, medžioklė neturėtų keisti natūralaus lyčių ar amžiaus pasiskirstymo populiacijoje. Turi būti siekiama, kad medžioklė ir su ja susijusi veikla turėtų kiek galima mažesnę įtaką natūraliems ekosistemų procesams.

Medžioklės reglamentavimas turėtų užtikrinti nuoseklų etiškos laukinės gamtos kontrolės principų įgyvendinimą (plačiau žr. Tarptautinio susitarimo etiškai laukinės gamtos kontrolei principus^[1]):

Sprendžiant žmonių ir gamtos konfliktus pirmiausia turi būti keičiamas žmonių elgesys (konfliktas dažniausiai kyla dėl žmonių daromo poveikio ekosistemai) ir taikomi sugyvenimo sprendimai.
- Medžioklės poreikis turi būti pagrįstas duomenimis, kad kažkuri rūšis ar individai daro reikšmingą žalą žmonėms, turtui, gyvuliams, ekosistemoms ar kitiems gyvūnams, o sugyvenimo sprendimai negalimi arba neduoda reikiamo rezultato.
- Nusprendus konfliktą spręsti medžiokle, turi būti apibrėžti konkretūs, realūs siekiai, jie turi būti koreguojami pagal situaciją, stebima, ar rezultatai pasiekiami. Nepakanka užsibrėžti mažinti gyvūnų gausą – tikslai turi numatyti, kokio rezultato siekiama mažinant konfliktą ir žalą. Pavyzdžiui, jau įsitvirtinusių invazinių rūšių išnaikinimas gali būti neįmanomas, tad tikslai turi būti orientuoti į jų poveikio ekosistemai mažinimą, o vėliau vertinama, ar poveikis sumažėjo, t.y. taikytos priemonės pasiteisino. Nepasiteisinusios priemonės neturi būti taikomos.
- Medžioklė turi būti integruota ilgalaikės gyvūnų populiacijų valdymo programos dalis, t.y., populiacijų valdymo uždaviniai neturi apsiriboti medžiokle.
- Sprendimai medžioti turi būti grįsti konkrečios situacijos specifika, o ne neigiamomis nuostatomis tam tikrų rūšių (svetimžemių, gausių, „kenkėjų“) atžvilgiu. Gyvūnų gerovės reikalavimai turi būti taikomi visų rūšių gyvūnams.
- Turi būti siekiama sukelti kuo mažiau kančios medžiojamiems gyvūnams, atitinkamai pasirenkant medžioklės būdus ir priemones.

Manome, kad Aplinkos ministerija (toliau – Ministerija) turėtų kreipti medžioklės reglamentavimą nuo ūkinio požiūrio prie šių principų įgyvendinimo.

1.2. Sprendžiant medžioklės klausimus prašome įtraukti ir išgirsti visas suinteresuotas puses. Pernai metais Taisyklių pakeitimai buvo atlikti iš esmės ignoruojant gamtos apsaugą atstovaujančią pusę: Aplinkosaugos koalicijos siūlymai dėl medžioklės reglamentavimo nebuvo įtraukti į svarstymus, Aplinkosaugos koalicijos pastabos dėl Taisyklių pakeitimų, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Aplinkos apsaugos agentūros pasiūlymai buvo atmesti. Kai kuriais atvejais atmesdama siūlymus Ministerija rėmėsi melagingais argumentais. Tuo pat metu stigo Ministerijos daromų Taisyklių pakeitimų paaiškinimo ir argumentavimo. Todėl prašome naująją Ministerijos vadovybę išgirsti gamtosaugą atstovaujančią pusę svarstant medžioklės klausimus bei prie teisės aktų pakeitimų projektų teikti išsamius, visus klausimus apimančius aiškinamuosius raštus.

Tikimės, kad naujoji Ministerijos vadovybė atsigręš į gamtosaugos uždavinius ir užtikrins skaidrumą bei visų suinteresuotų pusių įtraukimą sprendžiant medžioklės klausimus.

2.    GAA „Baltijos vilkas“ siūlymai Taisyklėms

Gyvosios gamtos apsaugos ir etiško elgesio su gyvūnais tikslais teikiame savo siūlymus Taisyklėms. Aplinkosaugos koalicija (GAA „Baltijos vilkas“ yra koalicijos narė) jau teikė Ministerijai dalį šių siūlymų 2020-03-31 raštu Nr. ANVOK-116, tačiau Ministerija neįtraukė jų į svarstymus. 2020-11-04 GAA „Baltijos vilkas“ raštu Nr. 9 dėl medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimo pateikė siūlymus dėl medžioklės saugomose teritorijose Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai (toliau – VSTT) – jį pridedame jums kaip priedą prie šio rašto. Keletas čia dėstomų siūlymų sutampa su mūsų pateiktais siūlymais medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui. Manome, kad mūsų pateikti siūlymai turėtų galioti visoje šalies teritorijoje, tačiau nenumačius jų įgyvendinti visoje šalies teritorijoje, jie turėtų galioti bent saugomose teritorijose.

Mūsų teikiami siūlymai trumpai:

- siūlome uždrausti šerti visus laukinius žvėris, numatant išimtį, kad leidžiama šerti laukinius žvėris siekiant atitraukti nuo pasėlių konkrečiose vietose tik patvirtinus Ministerijos įstaigų sprendimu;
- siūlome visų gyvūnų rūšių viliojimui leisti naudoti iki 10 kg masalo 1 km² vienam mėnesiui;
- siūlome atsisakyti medžioklės būdo „su šunimis“;
- siūlome vienareikšmiškai uždrausti lankinių užsikertančių spąstų naudojimą, turėjimą, pardavimą ir pirkimą;
- siūlome apibrėžti reikalavimus gyvagaudžių spąstų naudojimui;
- siūlome atsisakyti atskiro varyminių medžioklių laukuose termino plėšriesiems žvėrims;
- siūlome trumpinti miškinių ir akmeninių kiaunių, juodųjų šeškų medžioklės terminus;
- siūlome nutraukti šakalų medžioklės sezoną, kaip išnaudojamas vilkų medžioklei nustatytas limitas;
- siūlome atsisakyti pilkųjų kiškių medžioklės;
- siūlome grąžinti medžioklės terminą šernams;
- siūlome trumpinti bebrų medžioklės terminus bei atsisakyti neterminuotos medžioklės žuvininkystės tvenkinių teritorijose;
- siūlome įvesti medžioklės terminą lapėms;
- siūlome apibrėžiant neperspektyvios bebravietės sąvoką įtraukti poveikio ekosistemai vertinimą;
- siūlome įtraukti ir apibrėžti perspektyvios (saugotinos) bebravietės sąvoką ir nustatyti medžioklės ribojimus perspektyvioje bebravietėje;
- siūlome uždrausti svetimžemių rūšių paleidimą į laisvę medžioklės tikslais;
- siūlome patikslinti, kad leidžiama naudoti naktinio stebėjimo prietaisus, nepritvirtintus prie ginklo ir/ar optinio taikiklio;
- siūlome skyriuje „Medžioklės eiga“ įtraukti nuostatas, kokie veiksmai atliekami sumedžiojus kitos rūšies, ne tos lyties ar amžiaus gyvūnus, saugomų rūšių gyvūnus bei apibrėžti atsakomybes;
- siūlome nustatyti tvarką, kad varyminių medžioklių grafikas derinamas su urėdijomis ir saugomų teritorijų direkcijomis;
- siūlome nustatyti tvarką, kad vykdant varymines medžiokles ant bendrojo naudojimo kelių būtų pastatomi įspėjamieji ženklai;
- siūlome nustatyti, kad autoįvykyje sužaloto gyvūno kančias gali nutraukti bet kuris medžiotojas.

Toliau plačiai paaiškiname kiekvieną pasiūlymą, pateikdami esamą situaciją ir pasiūlymų argumentus, taip pat nuorodas į literatūros šaltinius.

2.1. Gyvūnų šėrimas ir viliojimui naudojamas masalas

Esama situacija

Taisyklės leidžia laukinių gyvūnų maitinimą pašarais ir dideliu masalo kiekiu. Taisyklėse pateikiamos sąvokos:

„2.3. gyvūnų šėryklos − stacionarūs medžioklės įrenginiai (ėdžios, pašiūrės su stogais, loviai, automatiniai ir kiti šėrimo įrenginiai, kuriuose yra daugiau kaip 100 kilogramų arba daugiau kaip 125 litrai pašarų), šėrimo aikštelės ar šėrimo vietos, kuriose išpilta daugiau kaip 100 kilogramų arba daugiau kaip 125 litrai pašarų, kai medžiojamieji gyvūnai šeriami siekiant padėti jiems išgyventi jų natūraliai mitybai nepalankiu laikotarpiu ar atitraukti juos nuo žemės ūkio pasėlių ir taip sumažinti daromą žalą.“

„2.12. viliojimo vieta – medžioti tykojant ar sėlinant skirta vieta, kurioje specialioje talpoje yra ne daugiau kaip 100 kilogramų natūralios kilmės masalo (išskyrus šieną, šienainį ir laižomąją druską), kurioje medžiojamieji gyvūnai viliojami iškamšomis, muliažais, profiliais, viliokliais ir vilbynėmis, feromoniniais jaukais ar krykštėmis. Jei vienoje vietoje arba mažesniu nei 100 metrų atstumu keliose vietose medžiojamųjų gyvūnų viliojimui naudojama daugiau kaip 100 kilogramų masalo, tokia vieta (vietos) laikoma gyvūnų šėrykla. Kiekviename medžioklės plotų vienete (10 km² (1000 ha) plote) gali būti įrengta ne daugiau kaip 10 šernų viliojimo vietų.“

Taisyklėse įrašytos šios šėrimą ir viliojimą reglamentuojančios nuostatos:

„11.3. /…/ Tykojamus medžiojamuosius gyvūnus galima vilioti natūralios kilmės masalu (masalo kiekis ne daugiau kaip 100 kg) /…/“

„58. Draudžiama:

58.35. šerti šernus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

58.36. medžioklės plotų vienete (10 km² (1000 ha) įrengti daugiau kaip 10 šernų viliojimo vietų, vienoje šernų viliojimo vietoje vienu metu naudoti daugiau kaip 100 kg arba 125 litrus natūralaus pašaro ar masalo (išskyrus šieną, šienainį ir laižomąją druską), natūralius pašarus ar masalą viliojimo vietoje išpilti ant žemės (išskyrus automatinius šėryklas (barstytuvus), kurie gali barstyti ant žemės)“.

Taisyklių nuostatos, kad šernus draudžiama šerti, bet viliojimui galima naudoti 100 kg masalo, prieštarauja viena kitai. Suaugęs šernas per parą suėda iki 6 kg pašarų. Pašaro gaunančių šernų vidutinė bandos teritorija sudaro 146 ha, patinų-vienišių – 442 ha plotą^[2], taigi, šernų bandos ir pavienių šernų teritorijoje būna ne viena viliojimo vieta. Be to, bandos lanko ne tik savo teritorijoje, bet ir greta esančias viliojimo vietas^[3]. Vadinasi, 100 kg masalo pakanka teritorijoje gyvenantiems šernams pasimaitinti, tai yra, šis kiekis tolygus šėrimui.

Nuo 2014 metų iki dabar Lietuva yra Afrikinio kiaulių maro paplitimo zonoje. 2019 m. nustatyta 680 užsikrėtusių šernų. Nuo 2014 iki 2018 metų vien maro židinių naikinimui buvo išleista 18 mln. eurų. Taip pat buvo mokamos išmokos už sumedžiotas šernų pateles, tebemokamos išmokos už rastas šernų gaišenas.

Afrikinio kiaulių maro valdymo strategijos Europos Sąjungai^[4] (toliau – Strategija) 3.1.1. punkte yra įrašytas bendras reikalavimas visoms su maru susijusioms teritorijoms, kad viliojimui būtų naudojamas ne didesnis nei 10 kg masalo kiekis 1 km² vienam mėnesiui^[5]. Taip pat nurodoma, kad šernai neturi būti šeriami, o kitiems žvėrims skirtas pašaras turi būti nepatrauklus arba nepasiekiamas šernams. Lietuva ignoruoja šią vieną iš pagrindinių rekomendacijų kovai su maru.

Iš Aplinkos apsaugos departamento (toliau – AAD) 2020-04-21 rašto LR aplinkos ministerijai Dėl medžioklės LR teritorijoje taisyklių matyti, kad apeinamas ribojimas viliojimo vietų tankiui, pasinaudojant tuo, jog šis ribojimas Taisyklėse įrašytas tik šernų viliojimo vietoms, tačiau neapibrėžta, kad kitose viliojimo vietose pašarai turi būti nepatrauklūs arba nepasiekiami šernams.

Problema

Viliojimas dideliu masalo kiekiu ir šėrimas kelia grėsmę kitų rūšių bei buveinių apsaugai toje teritorijoje. Medžiojamųjų kanopinių gyvūnų šėrimas (taip pat viliojimas dideliais masalo kiekiais) neigiamai veikia ekosistemą^[6] – šeriamos populiacijos nenatūraliai auga, užima didesnes nišas ekosistemoje, didėja spaudimas mitybinei bazei. Ypač neigiamas poveikis ekosistemai kyla dėl šernų šėrimo. Padidėjusi jų gausa ir tankumas aplink viliojimo vietą neigiamai veikia ant žemės perinčių paukščių populiacijas. Be to, viliojimo arba šėrimo vietose esančiais pašarais minta kiti visaėdžiai plėšrūnai, taip pat jos pritraukia ir graužikais besimaitinančius plėšrūnus. Dėl didesnio plėšrūnų tankumo aplink viliojimo vietą taip pat didėja grėsmės paukščiams bei smulkesniems žinduoliams.

Lietuvoje šernų šėrimas (prisidengiant viliojimu) yra pasiekęs „ūkininkavimo“ miškuose lygį. Ši praktika ne tik žalinga ekosistemai, bet ir sudaro sąlygas afrikinio kiaulių maro plitimui, nes šeriamų populiacijų prieaugis kasmet yra daug didesnis nei gyvenančių natūraliomis sąlygomis^[7].

Taisyklėse nurodoma, kad žvėrys šeriami siekiant atitraukti juos nuo pasėlių. Mūsų nuomone, tokia priemonė gali būti taikoma išimtiniais atvejais, nes visuotinis šėrimas, dėl kurio auga populiacijos dydis, žalą pasėliams gali didinti. Keičiantis klimatui ir šiltėjant žiemoms, kanopiniai žvėrys nebesusiduria su tokiais dideliais išgyvenimo iššūkiais, kokie buvo esant gilioms šaltoms žiemoms. Todėl manome, kad didesnė nauda gamtai ir visuomenei būtų, jei visų laukinių žvėrių šėrimas būtų draudžiamas.

Siūlymai

Siūlome Taisyklėse įrašyti draudimą šerti visus laukinius žvėris, numatant išimtį, kad leidžiama šerti laukinius žvėris siekiant atitraukti nuo pasėlių konkrečiose vietose patvirtinus Ministerijos įstaigų sprendimu (pvz., VSTT dėl stumbrų, AAD dėl kitų rūšių). Turėtų būti keičiamas Taisyklių 2.3 punktas ir 9-tame Taisyklių skyriuje įrašomas draudimas šerti visus laukinius žvėris.

Siūlome Taisyklėse viliojimo vietą apibrėžti remiantis Afrikinio kiaulių maro valdymo strategija Europos Sąjungai, t.y. viliojimui leisti naudoti iki 10 kg masalo 1 km² vienam mėnesiui. Šį reikalavimą taikyti visų rūšių gyvūnų viliojimui masalu. Turėtų būti keičiami Taisyklių 2.12 punktas, 11.3 punktas, 58.36 punktas.

2.2. Dėl medžioklės su šunimis

Esama situacija

Taisyklės apibrėžia medžioklės būdą „su šunimis“:

„11.5. su šunimis – kai su medžiokliniais šunimis žvėrys gaudomi jų urvuose ar nameliuose arba yra šaudomi šunų išvaryti iš urvų ar namelių, ar jie gaudomi atkasant urvą, arba kai šuo pasiveja ir pagauna plėšrųjį žvėrį ar kiškį. Medžiojant šiuo būdu, būtina užtikrinti, kad nebūtų pažeistos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nuostatos“.

LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnyje nurodoma, kad žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu laikomas „gyvūnų kovų ar kovų su gyvūnais organizavimas, gyvūnų treniravimas kovoms“. Nors šio įstatymo 5 straipsnyje nurodoma, kad medžioklė nelaikoma žiauriu elgesiu su gyvūnais, visgi medžioklės būdas „su šunimis“ akivaizdžiai prieštarauja Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio papunkčiui, nes medžiojant šiuo būdu šuo yra užpjudomas ir kaunasi su kitu gyvūnu arba jį pjauna, užpultas gyvūnas patiria didelį stresą.

Problema

Medžioklės būdas „su šunimis“ neatitinka etiškos medžioklės principo, kad būtų pasirenkami tokie medžioklės būdai ir priemonės, kurie sukeltų kuo mažiau kančios medžiojamam gyvūnui. Vykstant medžioklei su šuniu urve neretai medžiojamas gyvūnas ilgai priešinasi ir stengiasi nuo šuns apsiginti, kol medžiotojas atkasa urvą. Taigi, pjautynės tarp šuns ir gyvūno trunka ilgą laiką. Medžiojant su šunimis ne urvuose šunų pagauti žvėrys patiria kančias kandžiojami bei draskomi. Šių kančių galima išvengti pasirenkant kitus medžioklės būdus. Medžioklės su šunimis, kai žvėrys medžiojami ne urvuose, metu šunys gali užpulti ir sužaloti nemedžiojamų rūšių gyvūnus.

Siūlymai

Siūlome atsisakyti medžioklės būdo „su šunimis“. Turėtų būti naikinamas 11.5 Taisyklių punktas ir įrašomas draudimas 9-tame Taisyklių skyriuje. Šis siūlymas neliečia paukščių medžioklės su šunimis, taip pat sužeistų gyvūnų paieškos su šunimis.

2.3. Dėl spąstų naudojimo reglamentavimo

Esama situacija

Taisyklės nurodo, kad medžioklėje leidžiama naudoti:

„10.1.2. /…/ gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą;

10.1.3. selektyviuosius spąstus, užtikrinančius staigią pagauto gyvūno žūtį“.

Leidžiama medžioti „11.9. gaudant spąstais, gaudyklėmis – kai gyvūnai gaudyklėmis gaudomi gyvi ir nesužeisti arba plėšrieji žvėrys (išskyrus vilką), bebrai ir ondatros gaudomi spąstais, kurie garantuoja staigią pagauto gyvūno žūtį ir pagal jų naudojimo sąlygas garantuoja, kad nebus sugauti kiti gyvūnai, kuriems gaudyti spąstai neskirti“.

Draudžiama „58.26. gaudyti medžiojamuosius gyvūnus gaudyklėmis, negalinčiomis užtikrinti, kad gyvūnas bus pagautas nesužeistas, arba spąstais, kurie neatitinka selektyvaus gaudymo principo arba negarantuoja staigios pagauto gyvūno žūties“.

Detaliau spąstų naudojimo Taisyklės ar kiti Lietuvos teisės aktai nereglamentuoja.

Lietuva yra ratifikavusi 1991 m. lapkričio 4 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 3254/91, draudžiantį Bendrijoje naudoti spąstus, kuriais suspaudžiamos gyvūnų galūnės.

2014-12-22 Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Kontrolės skyriaus pažymoje „Apie korupcijos pasireiškimo tikimybės nustatymą gyvosios gamtos apsaugos valstybės kontrolės skyriuje“ buvo siūloma papildyti Taisyklių punktą, kuriuo draudžiama laikyti, gaminti, pirkti ir parduoti kilpas, analogišku draudimu neselektyviesiems spąstams. Tačiau šis siūlymas nebuvo įgyvendintas. Šiuo metu internete (pvz., skelbiu.lt portale) yra pardavinėjami spąstai, kurie savo konstrukcija yra skirti sulaikyti gyvūną už galūnės^[8].

Spąstai, kurie neoficialiai vadinami „kapkanais“, taip pat vadinami lankiniais užsikertančiais spąstais, yra tie patys „galūnę suspaudžiantys spąstai“, draudžiami Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3254/91, bet Lietuvoje naudojami ne tik medžioklės teisės neturinčių asmenų, bet ir medžiotojų, siekiant pagauti kiauninius žvėris. Kiauniniai žvėrys dėl savo dydžio spąstų lankų yra suspaudžiami per kūną, o ne galūnę, todėl gali žūti vietoje. Kontrolę atliekantys aplinkos apsaugos pareigūnai nevienodai įvertina šių spąstų naudojimą: dalis atvejų, kai tokie spąstai randami, traktuojami kaip Taisyklių pažeidimas, o dalis atvejų nelaikomi pažeidimu, nes medžiotojas paaiškina, kad medžiojo kiauninius žvėris, taigi, siekė, kad gyvūnas būtų pagautas ne už galūnės, o užmuštas vietoje^[9]. Netgi papuolus kitos rūšies gyvūnui, kuris sulaikomas už galūnės, pasitaiko, kad kontrolę atliekantis pareigūnas traktuoja, jog šis pagavimas atsitiktinis, o naudojami spąstai – leidžiami, nes statyti kiauniniams žvėrims^[10].

Problema

Teisės aktuose esantis draudžiamų ir leidžiamų naudoti spąstų išaiškinimas leidžia dviprasmiškai traktuoti lankinių užsikertančių spąstų naudojimą. Vartojamos sąvokos „užtikrinantys staigią pagauto gyvūno žūtį“ ir „suspaudžiantys galūnę“ yra nepakankamos, nes lankiniai užsikertantys spąstai vienam gyvūnui gali būti suspaudžiantys galūnę, o kitą užmušantys. Vykdant kontrolę traktuojama, kad legalu naudoti spąstus, kurie gali užmušti, užuot traktavus, kad naudojama įranga privalo įgyvendinti šį kriterijų. Manome, kad šis apibrėžtumo nebuvimas bei laisvas traktavimas lemia tai, jog draudimas naudoti galūnę suspaudžiančius spąstus Lietuvoje yra iki galo neįgyvendintas. Išeitis yra aiškiai Taisyklėse apibrėžti, kad lankiniai užsikertantys spąstai yra draudžiami naudoti visoms gyvūnų rūšims.

Spąstų naudojimo kontrolė yra sudėtingas uždavinys, todėl spąstus, kurių naudojimas draudžiamas, turėtų būti draudžiama turėti, parduoti ir pirkti. Tai palengvintų jų naudojimo kontrolę.

Gyvagaudžiai spąstai gali būti saugiausia medžioklės spąstais priemonė, užtikrinanti, kad papuolęs ne tos rūšies gyvūnas bus grąžintas į laisvę, tačiau tik tada, jei bus naudojami tinkamai: dažnai tikrinami, pastatyti priedangoje nuo saulės ir pan. Taisyklės leidžia medžioklėje naudoti „gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą“, tačiau neapibrėžia, kaip šie spąstai turi būti naudojami. Jei tokie spąstai paliekami netikrinant ilgą laiką, jie tampa žiauraus elgesio su medžiojamaisiais gyvūnais priemone, pagauti gyvūnai juose susižaloja, nusilpsta arba padvesia. Be to, į šiuos spąstus gali pakliūti ir nemedžiojamų rūšių gyvūnai.

Siūlymai

Siūlome užtikrinti, kad nebebūtų naudojami galūnę suspaudžiantys spąstai, vienareikšmiškai uždraudžiant lankinių užsikertančių spąstų, aktyvuojamų nuspaudus horizontalią plokštelę, naudojimą, turėjimą, pardavimą ir pirkimą. Turėtų būti papildyti 11.9 ir 58.26 Taisyklių punktai.

Siūlome reglamentuoti gyvagaudžių spąstų naudojimą – apibrėžti, kas kiek laiko turi būti patikrinami gyvagaudžiai spąstai ir kokie kiti veiksmai atliekami, kad gyvūnas juose nesikankintų. Turėtų būti papildytas 11.9 punktas arba įtrauktas aprašymas skyriuje „Medžioklės eiga“.

2.4. Dėl kai kurių žvėrių medžioklės terminų

Esama situacija

Taisyklėse nustatyti ilgi kai kurių gyvūnų medžioklės terminai, paliekant jiems mažai ramybės laiko. Tai itin pastebima plėšriųjų žvėrių medžioklės terminuose. Lapėms ramybės laiko visai nepalikta. Mūsų išskirti Taisyklių punktai, kuriuos reikėtų keisti:

„15.1. /…/ Lapes, mangutus ir kanadines audines, miškines ir akmenines kiaunes, juoduosius šeškus medžioti varant ne miškuose leidžiama nuo spalio 15 d.  iki kovo 31 d.“

„15.2.5. šernus – visus metus“

„15.2.6. vilkus, paprastuosius šakalus – nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d. (išnaudojus nustatytą vilkų sumedžiojimo limitą, vilkų medžiojimo sezonas nutraukiamas anksčiau)“

„15.2.7. miškines ir akmenines kiaunes, juoduosius šeškus – nuo liepos 1 d. iki kovo 31 d.“

„15.2.9. pilkuosius kiškius – nuo lapkričio 3 d. iki sausio 31 d.“

„15.2.10. bebrus – nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d.“

„15.2.18. lapes, /…/ – visus metus“.

Problemos ir siūlymai

2.4.1. Siūlome atsisakyti atskiro varyminių medžioklių laukuose termino plėšriesiems žvėrims arba palikti jį tik invazinėms rūšims. Plėšrieji žvėrys yra būtina pilnavertės ekosistemos grandis, kryptingas jų skaičiaus mažinimas privalo būti motyvuotas gamtosaugos poreikiais konkrečioje vietovėje ir paremtas visapusišku ekosistemos tyrimu. Visos šalies mastu medžioklė neturi daryti nepagrįstai didelio spaudimo plėšrūnų populiacijoms. Turėtų būti keičiamas 15.1 Taisyklių punktas.

2.4.2. Siūlome trumpinti miškinių ir akmeninių kiaunių, juodųjų šeškų medžioklės terminus (siūlymą nemedžioti miškinių ir akmeninių kiaunių ir šeškų tam tikrose saugomose teritorijose įtraukėme į pasiūlymus medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui, pateiktus 2020-11-04 Nr. 9 raštu Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai). Pabrėžiame, kad šeškas, miškinė ir akmeninė kiaunės yra Berno konvencijos saugomos rūšys, šeškas ir miškinė kiaunė yra įtraukti į Buveinių direktyvos V priedą – šių gyvūnų gausa turi būti reguliuojama atsargiai, kartu vertinant jų populiacijos būklę.

Lietuvoje šių gyvūnų populiacijų būklė nestebima, renkami tik sumedžiojimo duomenys. Kiaunių sumedžiojimo skaičius nuolat mažėja: 2014-2015 sezono metu buvo sumedžiotos 867 miškinės kiaunės ir 185 akmeninės, praėjusį sezoną – 245 miškinės ir 28 akmeninės. Juodųjų šeškų sumedžiojimo statistika gali rodyti, kad populiacijos būklė nėra gera – nors šeškai pagaunami tais pačiais spąstais, kaip audinės ar kiaunės, jų sumedžiojimo skaičiai yra maži. 2014-2015 sezono metu buvo sumedžioti 132 šeškai, praėjusį sezoną – 24 šeškai. Mažėjantys sumedžiojimo skaičiai gali būti siejami su mažėjančiu medžioklės spąstais populiarumu. Tačiau mažėjimo tendencija aiški ir ilgai trunkanti, jokių kitų duomenų apie populiacijų būklę nėra, todėl yra svarbu pripažinti kiaunių ir šeškų saugomos rūšies statusą. Turint tik tokius duomenis apie kiaunių ir šeškų populiacijų būklę, laikantis Buveinių direktyvos, jų medžioklė neturėtų būti vykdoma, iki nebus imta nuosekliai stebėti populiacijų būklę. Mes siūlome medžioklės reguliavimą pradėti švelninti uždraudžiant medžioklę tam tikrose saugomose teritorijose (pasiūlymas pateiktas atskiru raštu VSTT) ir trumpinat medžioklės terminus. Šiuo metu šeškai ir kiaunės nemedžiojami tik tris mėnesius, nors jų jaunikliai savarankiški tampa tik rudenį. Siūlome šių žvėrių medžioklės termino pradžią kelti į rudenį. Turėtų būti keičiamas 15.2.7 Taisyklių punktas.

2.4.3. Siūlome papildyti 15.2.6 Taisyklių punktą dėl vilkų ir šakalų medžioklės nuostata, kad šakalų medžioklė nutraukiama tuo pačiu metu, kaip ir vilkų – kai išnaudojamas vilkų medžioklei nustatytas limitas. Šių žvėrių medžioklei nustatytas vienodas terminas, nes jie gali būti supainiojami. Todėl vengiant situacijų, kai palaikius šakalu gali būti sumedžiojamas vilkas, prasminga šakalų medžioklės sezoną baigti kartu su vilkų medžioklės sezono pabaiga.

2.4.4. Siūlome atsisakyti pilkųjų kiškių medžioklės. Aplinkos ministerijos vertinimu, pilkųjų kiškių populiacijos būklė nėra gera. Matant, kad rūšis nyksta, jos medžioklė turėtų būti nutraukta, kaip yra padaryta su kurapkų medžiokle. Reikėtų keisti Taisyklių 15.2.9 punktą.

2.4.5. Siūlome grąžinti medžioklės terminą šernams, kad nebūtų medžiojamos jauniklius atsivedusios patelės, kol jaunikliai yra labiausiai priklausomi nuo motinų. Populiacijos gausos valdymui raginame priimti kitus sprendimus, visų pirma – gaunamų pašarų mažinimo. Turėtų būti keičiami 15.2.5 ir 54.1 Taisyklių punktai.

2.4.6. Siūlome trumpinti bebrų medžioklės terminus bei atsisakyti neterminuotos medžioklės žuvininkystės tvenkinių teritorijose. Kaip ir kitoms rūšims, bebrams turėtų būti taikomi etiškos medžioklės principai ir paliekamas deramas ramybės laikas jaunikliams auginti. Bebrų jaunikliai auga lėtai ir netampa savarankiški per kelis mėnesius. Siūlome nukelti medžioklės termino pradžią į rudenį, o pabaigą ankstinti bent iki balandžio 1 dienos (balandžio viduryje bebrai jau veda jauniklius). Raginame tokį patį medžioklės terminą taikyti ir žuvininkystės tvenkiniams, o kylančius konfliktus spręsti neletaliais metodais. Atkreipiame dėmesį, kad bebras yra Buveinių direktyvos V priedo, taigi, saugotina rūšis. Turėtų būti keičiamas 15.2.10 ir 54.1 Taisyklių punktai. Atkreipiame dėmesį, kad siūlymas trumpinti bebrų medžioklės terminą buvo pateiktas ir VSTT 2020-04-20 rašte dėl Medžioklės taisyklių pakeitimo projekto derinimo.

2.4.7. Siūlome įvesti medžioklės terminą lapėms, kad nebūtų medžiojamos jauniklius auginančios patelės iki jaunikliai geba gyventi savarankiškai. Nemedžiojimo laikas galėtų tęstis nuo balandžio iki rudens. Reikėtų keisti Taisyklių 15.2.18 punktą. Taip pat siūlome nepridėti lapių prie invazinių rūšių 15.1 punkte numatant medžiokles su šunimis ir prožektoriais naktį. Lapės neturi būti laikomos kenkėjiška rūšimi ir naikinamos.

2.5. Dėl perspektyvių bebraviečių

Esama situacija

Taisyklėse yra pateikta neperspektyvios bebravietės sąvoka:

„2.9. neperspektyvi bebravietė – vieta, kurioje dėl bebrų veiklos konkrečioje vietoje kyla grėsmė atsirasti didelei žalai statiniams, žemės ūkio ar kitoms naudmenoms, miškui, valstybės sienos linijos padėties pakitimui ar valstybės sienos apsaugos objektams ir įrenginiams, arba užtvanka yra upėse, kurių vandenimis arba krantais eina valstybės siena, ar upių, priskiriamų lašišiniams vandens telkiniams ir potencialiai galimų priskirti lašišiniams vandens telkiniams, sąrašuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 362 „Dėl vandens telkinių suskirstymo“.

Neperspektyvios bebravietės sąvoka apibrėžta tik ūkiniais kriterijais – bebrų žala ūkiui ir statiniams, tačiau nėra vertinamas bebravietės vaidmuo ekosistemoje. Ekologiniu požiūriu vertingose upėse, taip pat ir priskiriamose lašišiniams vandens telkiniams, esančių bebraviečių priskyrimas neperspektyvioms yra nepasvertas, o nuostata jas naikinti – nepamatuota. Taisyklėse nėra apibrėžta perspektyvios bebravietės sąvoka, nėra uždrausta medžioklė ir bebrų statinių ardymas perspektyviose bebravietėse.

Perspektyvios bebravietės apibrėžimo, bebravietės tipo nustatymo tvarkos bei medžioklės ribojimų perspektyviose bebravietėse taip pat nėra Bebrų populiacijos gausos reguliavimo tvarkoje^[11]. Atskiras teisės aktas dėl bebrų gausos reguliavimo buvo sukurtas, kai buvo atliekamos bebraviečių apskaitos ir regionų aplinkos apsaugos departamentai tam tikras bebravietes įtraukė į neperspektyvių (likviduotinų) bebraviečių sąrašą. Tokiu būdu būtent tos bebravietės numatytos naikinti. Tačiau šiuo metu bebraviečių apskaitos nebevykdomos, bebravietės priskyrimą neperspektyviai atlieka pats medžiotojas, o Taisyklėse pateikti kriterijai – tik ūkiniai.

Bebras yra kertinė ekosistemų rūšis – keisdamas buveines (kurdamas drėgnesnes buveines, lėtindamas upių tėkmę tam tikrose atkarpose, pastatydamas statinius vandenyje, kurie pasitarnauja kitų gyvūnų poreikiams) jis atlieka itin svarbų vaidmenį ekosistemoje ir ekosistemų ryšiais yra susijęs su daugeliu rūšių. Bebrų užtvankų poveikis migruojančioms žuvims nėra analogiškas žmonių statomų užtvankų poveikiui – per bebrų užtvankas žuvys dažnai gali praplaukti^[12] arba gali pakakti užtvankos praardymo trumpam laikotarpiui žuvų migravimo metu, užuot ją naikinus. Be to, bebravietės sukuria palankias sąlygas lašišinėms ir kitoms žuvims jų ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu^[13].

Problema

Šiuo metu galiojančios Taisyklių ir Bebrų populiacijos gausos reguliavimo tvarkos nuostatos leidžia visas bebravietes priskirti neperspektyvioms ir naikinti. Tokia medžioklės politika yra priešinga gamtosaugos interesams ir atspindi neadekvatų elgesį su bebrų populiacija.

Neperspektyvios bebravietės sąvokos apibrėžimas atspindi, kad vertinant yra paisoma tik ūkinių interesų, ignoruojant gamtinius. Nors bebrų populiacija šiuo metu Lietuvoje yra gausi, tai nebūtinai rodo, kad bebrų populiacijos būklė yra gera – t.y., kad išsilaiko šeimos struktūros ir bebrai atlieka savo vaidmenį ekosistemoje. Manome, kad nuolatinis bebrų trikdymas gali neigiamai veikti buveines ir tam tikra dalimi užkerta kelią teigiamam bebrų poveikiui ekosistemai ir kitoms rūšims

Siūlymai

2.5.1. Siūlome Taisyklėse apibrėžiant neperspektyvios bebravietės sąvoką numatyti, kad privalo būti vertinama bebravietės svarba ekosistemai (su konkrečiais kriterijais).

2.5.2. Siūlome Taisyklėse įtraukti perspektyvios (saugotinos) bebravietės sąvoką ir ją apibrėžti.

2.5.3. Siūlome įvesti medžioklės ribojimus perspektyviose bebravietėse.

Taip pat manome, kad turi būti keičiama Bebrų populiacijos gausos reguliavimo tvarka, joje detaliai apibrėžiant tiek perspektyvių, tiek neperspektyvių bebraviečių kriterijus, jų nustatymo tvarką, perspektyvių bebraviečių ir jose gyvenančių bebrų apsaugą.

2.6. Dėl svetimžemių rūšių išleidimo į laisvę

Esama situacija

Aptvaruose auginami danieliai ir fazanai yra paleidžiami į laisvę medžioklės tikslais.

Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėse yra nustatyta, kad „35. Aptvaruose, voljeruose ar kituose statiniuose išauginti /…/ svetimžemių /…/ laukinių gyvūnų rūšių gyvūnai /…/ negali būti išleidžiami į laisvę.“, „37. Leidžiama išleisti į laisvę nelaisvėje laikomus Lietuvos teritorijoje natūraliai gyvenančių rūšių gyvūnus /…/“, šiam veiksmui būtinas AAD leidimas. Tačiau vykdant medžiojamųjų gyvūnų gausinimo programas į medžioklės plotus yra išleidžiami aptvaruose užauginti danieliai bei fazanai, t.y. svetimžemės rūšys.

Problema

Nepaisant esančio draudimo į laisvę išleisti svetimžemes rūšis, vykdant medžiojamosios faunos gausinimo programas yra paleidžiami danieliai ir fazanai. Į laisvę išleidžiamos svetimžemės rūšys gali ardyti natūralią ekosistemų pusiausvyrą, kuria konfliktą, kai medžiotojai ima persekioti vietines plėšriųjų žvėrių rūšis, norėdami išsaugoti įveistas svetimžemes.

Iš aptvarų išleisti gyvūnai neturi įgūdžių gyventi laukinėje gamtoje, saugotis pavojų, ieškoti slėptuvių. LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas nurodo, kad žiaurus elgesys su gyvūnais be kita ko yra ir „laukinių gyvūnų, kurie buvo prižiūrimi žmogaus, paleidimas į laisvę, jeigu šie gyvūnai nebuvo tinkamai paruošti gyventi natūralioje aplinkoje“. Todėl fazanų, kurie auginami į laisvėje esančias nepanašiomis sąlygomis, išleidimas galima kertasi su gyvūnų gerovės reikalavimais.

Siūlymas

Siūlome uždrausti svetimžemių rūšių paleidimą į laisvę medžioklės tikslais.

2.7. Dėl naktinio stebėjimo prietaisų naudojimo

Esama situacija ir problema

Taisyklių 10.2.4 punktas leidžia medžioklėje naudoti naktinio stebėjimo prietaisus. Taisyklių 58.5.9 punktas draudžia medžioklėje naudoti naktinius taikiklius. Naktinio stebėjimo prietaisai gali būti perdaromi ir naudojami kaip naktiniai taikikliai, tokiu būdu apeinant naktinių taikiklių draudimą.

Siūlome 10.2.4 punkte patikslinti, kad leidžiama naudoti naktinio stebėjimo prietaisus, nepritvirtintus prie ginklo ir/ar optinio taikiklio.

2.8. Dėl Taisyklių penkto skyriaus „Medžioklės eiga“

Esama situacija ir problema

Taisyklių skyriuje „Medžioklės eiga“ yra aprašoma tik situacija, kai medžioklėje dalyvauja daugiau nei vienas asmuo ir medžioklės vadovo pareigos. Manome, kad skyriuje „Medžioklės eiga“ turėtų būti įtrauktos ir paaiškintos tokios situacijos, kaip netyčia sumedžiotas kitos rūšies, ne tos lyties ar amžiaus gyvūnas bei atsakomybė. Dabar dalis šios informacijos yra Taisyklių 6-tame skyriuje, bet tai neatitinka skyriaus tematikos. Taip pat į 5-tą skyrių turėtų būti perkelti ir 50, 51 punktai iš 7-to skyriaus. 5-tame skyriuje turėtų būti aiškiai apibrėžta atsakomybė už sumedžiotus ne tos rūšies ar kriterijų gyvūnus.

Siūlome skyriuje „Medžioklės eiga“ įtraukti nuostatas, kokie veiksmai atliekami sumedžiojus kitos rūšies, ne tos lyties ar amžiaus gyvūnus, saugomų rūšių gyvūnus bei apibrėžti atsakomybes.

2.9. Dėl varyminių medžioklių derinimo su kitais renginiais gamtoje

Esama situacija ir problema

Varyminių medžioklių grafikas yra planuojamas iš anksto visam sezonui, dalis medžiotojų būrelių jį skelbia savo interneto svetainėse, tačiau medžiotojų būreliai nėra įpareigoti šį grafiką derinti su miškų valdytojais ar bendruomenėmis ir atsižvelgti į kitus tose pačiose teritorijose galinčius vykti renginius. Šiuo metu toks derinimas galimas tik geranoriškumo principu, tačiau yra atvejų, kai medžioklės plotų naudotojai neleidžia vykdyti kitų renginių, nes yra suplanavę medžiokles.

Lankymosi miške taisyklių 14 punktas įpareigoja kultūros, sporto ir kitų renginių miške organizavimui gavus miško valdytojo leidimą, o saugomose teritorijose – suderinti su direkcijomis. Nors lankymosi miške taisyklės negalioja medžioklei, manome, kad varyminėms medžioklėms turėtų galioti toks pats reikalavimas, kaip ir kitiems renginiams miške. Kadangi kiti renginiai yra derinami urėdijose ir saugomų teritorijų direkcijose, šios įstaigos galėtų turėti informaciją tiek apie varymines medžiokles, tiek apie kitus renginius ir juos suderinti. Jei planuojami vieši renginiai gali sutraukti žmonių į gamtą, jiems turėtų būti teikiama pirmenybė, o medžioklės turėtų būti perkeliamos į kitą vietą ar laiką.

Siūlome į Medžioklės taisykles įtraukti punktą, pagal kurį urėdijos ir saugomų teritorijų direkcijos galėtų iš anksto prašyti varyminių medžioklių grafikų ir turėtų teisę įpareigoti medžioklės plotų naudotoją keisti varyminių medžioklių grafiką dėl viešųjų renginių. Tokia nuostata galėtų būti įrašoma 27¹ punktu.

2.10. Dėl įspėjamųjų ženklų vykdant varymines medžiokles

Esama situacija ir problema

Taisyklėse nėra numatyta, kad medžioklių varant metu būtų pastatomi informaciniai ženklai kitiems į mišką atvykusiems žmonėms. Kadangi žmonės dažniausiai juda keliais, tokie ženklai galėtų būti pastatomi ant bendrojo naudojimo kelių, kad įspėtų žmones tame miško kvartale neiti iš kelio į mišką, taip pat būti atidesniems dėl galinčių į kelią išbėgti žvėrių. Įspėjamieji ženklai padidintų visuomenės saugumą.

Siūlome Taisyklėse numatyti, kad kvartaluose, kuriuose vykdomos varyminės medžioklės, ant bendrojo naudojimo kelių būtų pastatomi įspėjamieji ženklai. Tokia tvarka galėtų būti įvedama pridedant atitinkamą papunktį prie Taisyklių 71 punkto.

2.11. Dėl autoįvykiuose sunkiai sužalotų gyvūnų

Esama situacija ir problema

Taisyklėse yra numatyta, kad autoįvykyje sužeisto medžiojamojo gyvūno kančias gali nutraukti medžioklės plotų naudotojas:

„15.3.5. kai medžioklės plotų naudotoją pareigūnas iškviečia nutraukti autoįvykio ar kito įvykio metu sužeisto ar sužaloto medžiojamojo gyvūno kančias, jis apie sužeisto ar sužaloto medžiojamojo gyvūno kančių nutraukimą šį gyvūną sumedžiojant įrašo medžioklės lapo antroje pusėje /…/“.

Teisės aktai nenumato kitų būdų, kaip turėtų būti nutraukiamos autoįvykiuose sužalotų gyvūnų kančios. Spaudoje buvo aprašytas ne vienas atvejis, kai miestuose automobilių partrenkti gyvūnai ilgą laiką kankinosi, nes nėra apibrėžtos tvarkos ir įpareigojimų, kaip turėtų būti su jais elgiamasi. Manome, kad tokia tvarka turėtų būti numatyta ir sužaloti gyvūnai turėtų būti numarinami veterinarų arba gydomi reabilitacijos centruose, tačiau kol to nėra, medžiotojams galėtų būti suteikta galimybė nutraukti autoįvykyje sužaloto gyvūno kančias ne tik savo medžioklės ploto vienete. Tai ypač aktualu, kai gyvūnai sužalojami gyvenvietėse.

Siūlome pakeisti Taisyklių 15.3.5 punktą vietoje žodžių „kai medžioklės plotų naudotoją“ įrašant žodžius „kai medžiotoją“.

Prašome įtraukti mūsų pateiktus pasiūlymus, kai bus rengiami nauji Taisyklių pakeitimai.

The post Dar kartą suformulavome pasiūlymus medžioklės reglamentavimui appeared first on Baltijos vilkas.

——————————————————

2020 m. gegužės 22 d. vykusiame Medžioklės tvarkymo konsultacinės tarybos posėdyje buvo nutarta siūlyti Aplinkos ministerijai sudaryti darbo grupę iš suinteresuotų pusių atstovų ir detaliai reglamentuoti medžiojimą saugomose teritorijose. Rugsėjo 21 d. Aplinkosaugos koalicija (GAA „Baltijos vilkas“ yra Aplinkosaugos koalicijos narė organizacija) iš Aplinkos ministerijos gavo kvietimą deleguoti savo atstovą į darbo grupę. Darbo grupė pradėjo savo darbą spalio mėnesį, bet paaiškėjus, kad į darbo grupę yra neįtraukti suinteresuotos pusės – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos – atstovai, Aplinkosaugos koalicija priėmė sprendimą atšaukti savo atstovus ir darbo grupėje nedalyvauti.

GAA „Baltijos vilkas“ parengtus pasiūlymus medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui nusprendėme teikti Valstybine saugomų teritorijų tarnybai (VSTT), nes manome, kad VSTT turėtų koordinuoti pasiūlymų dėl saugomų teritorijų rengimą ir teikimą aplinkos ministrui. Prašome VSTT rengiant savo medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimo variantą atsižvelgti į mūsų pastebėjimus ir pasiūlymus.

Medžioklės veikla (gyvūnų sumedžiojimas, medžiojamųjų rūšių gausinimas, miške pilamas pašaras, keliamas triukšmas) turi poveikį ne tik medžiojamosioms rūšims, bet ir kitoms toje teritorijoje gyvenančioms žvėrių ir paukščių rūšims, taip pat gali turėti poveikį augalams. Reglamentuojant medžioklę saugomose teritorijose turėtų būti vertinamas kompleksinis medžioklės būdų ir apimties poveikis ekosistemai: tiek Europos Bendrijos (EB) svarbos rūšims, kurių apsaugai Lietuvoje yra įsteigtos teritorijos, kaip lūšis, ūdra, saugomų rūšių paukščiai, tiek EB svarbos rūšims, kurių apsaugai teritorijos nėra įsteigtos (stumbras, baltasis kiškis, miškinė kiaunė, šeškas, vilkas, bebras), taip pat kitoms gyvūnų rūšims ir augalams. Būtų klaidinga remtis tik Bendrųjų buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais (toliau – Bendrieji buveinių nuostatai), nes juose iš žinduolių įvardijamos apsaugos priemonės tik lūšiai ir ūdrai, tačiau kitos EB svarbos žinduolių rūšys, nors gyvena Natura 2000 teritorijose, lieka nevertinamos.

Šiuo metu galiojančiose Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse (redakcija nuo 2020-10-15, toliau – Taisyklės) yra skyrius „VIII. Medžioklė žuvininkystės tvenkinių teritorijose, prie valstybinių gamtinių rezervatų ir jų buferinėse apsaugos zonose, valstybiniuose parkuose, gamtiniuose draustiniuose ir biosferos rezervatuose“, tačiau jame esmingiau apibrėžti tik medžioklės rezervatų buferinėse apsaugos zonose ribojimai. Manome, kad medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui turėtų būti atskiras skyrius nuo medžioklės žuvininkystės tvenkinių teritorijoje, ir jis turėtų apibrėžti tiek nuostatas dėl medžioklės visose saugomose teritorijose (dėl to reikėtų keisti ir skyriaus pavadinimą), tiek reglamentuoti medžioklę tam tikrose saugomų teritorijų dalyse. Manome, kad medžioklės ribojimai turi būti taikomi pakankamai plačiai teritorijai, kad būtų realus poveikis ekosistemoms. Pavyzdžiui, siekiant mažinti kurtinių, tetervinų, baltųjų kiškių trikdymą, varyminės medžioklės turėtų būti ribojamos draustiniuose, kuriuose šios rūšys gyvena, o ne tik tuokvietėse ar pan.

Teikiame tokius pasiūlymus dėl medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimo:

 1. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, drausti visų kanopinių žvėrių šėrimą visose saugomose teritorijose ir numatyti išimtį, leidžiančią šerti laukinius žvėris siekiant atitraukti nuo pasėlių konkrečiose saugomų teritorijų vietose Aplinkos ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų sprendimu (pvz., VSTT sprendimu dėl stumbrų).

Šiuo metu Taisyklių 57¹ punktas draudžia įrengti šėryklas ir viliojimo vietas Valstybinių gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų, gamtinių draustinių teritorijose esančiose EB svarbos pievų ir pelkių buveinėse ir arčiau kaip 100 m iki saugomų rūšių informacinėje sistemoje registruotų saugomų rūšių radaviečių. Šis draudimas yra nepakankamas, nes šėrimas ir viliojimas dideliais masalo kiekiais daro neigiamą poveikį ne tik pievų ir pelkių buveinėms ir jose esančioms rūšims, ir ne tik toms buveinėms, kurios yra valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir t.t. teritorijose. Taip pat šėrimo ar viliojimo dideliais masalo kiekiais poveikis yra platesnis nei tik 100 m spinduliu. Todėl manome, kad yra tikslinga įrašyti bendrą draudimą šerti kanopinius žvėris visose saugomose teritorijose.

Taisyklės draudžia šernų šėrimą, tačiau leidžia kitų kanopinių žvėrių šėrimą. Šėrimas argumentuojamas tuo, kad žvėrims padedama išgyventi sunkų laikotarpį. Tačiau keičiantis klimatui ir šiltėjant žiemoms, kanopiniai žvėrys nebesusiduria su tokiais dideliais išgyvenimo iššūkiais ir būtinybės padėti kanopinių populiacijoms išgyventi nebelieka, o šėrimo daroma žala didėja. Šėrimas keičia kanopinių žvėrių gausą ir tai turi poveikį ekosistemai. Todėl šėrimo kaip gamtos apsaugos tikslais nepagrįstos ir ekosistemai galimai žalingos veiklos turėtų būti atsisakyta bent saugomose teritorijose. Taip pat Taisyklėse yra nurodoma, kad šeriama, siekiant atitraukti žvėris nuo pasėlių. Mūsų nuomone, tokia priemonė gali būti taikoma išimtiniais atvejais Aplinkos ministerijos ar jai pavaldžių įstaigų sprendimu, nes platus šėrimas, dėl kurio auga populiacijos dydis, žalą pasėliams gali didinti.

2. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, šalia esamo draudimo įrengti viliojimo vietas tam tikrose saugomose teritorijose, nustatyti, kad likusiuose saugomose teritorijose visų kanopinių žvėrių viliojimui leidžiama naudoti iki 10 kg masalo 1 km² vienam mėnesiui.

Taisyklių 57¹ punkte šiuo metu yra įrašytas draudimas įrengti viliojimo vietas Valstybinių gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų, gamtinių draustinių teritorijose esančiose Europos Bendrijos svarbos pievų ir pelkių buveinėse ir arčiau kaip 100 m iki saugomų rūšių informacinėje sistemoje registruotų saugomų rūšių radaviečių. Manome, kad Taisyklėse turėtų likti 57¹ punkte įrašytas draudimas įrengti viliojimo vietas, tačiau jį reikia papildyti masalo kiekio ribojimu visoms likusioms saugomoms teritorijoms (arba visai šalies teritorijai). Šiuo metu Taisyklės netinkamai riboja masalo kiekį šernams ir visai neriboja kitų rūšių gyvūnams.

Taisyklės draudžia šerti šernus, bet viliojimui leidžia naudoti 100 kg masalo. Šie Taisyklių punktai prieštarauja vienas kitam. Suaugęs šernas per parą suėda iki 6 kg pašarų. Pašaro gaunančių šernų vidutinė bandos teritorija sudaro 146 ha, patinų-vienišių – 442 ha plotą^[1], taigi, šernų bandos ir pavienių šernų teritorijoje būna ne viena viliojimo vieta. Be to, bandos lanko ne tik savo teritorijoje, bet ir greta esančias viliojimo vietas^[2]. Vadinasi, 100 kg masalo pakanka teritorijoje gyvenantiems šernams pasimaitinti, tai yra, šis kiekis reiškia šėrimą. Kitų žvėrių viliojimui skirto masalo kiekio Taisyklės visai nereglamentuoja.

Afrikinio kiaulių maro valdymo strategijos Europos Sąjungai^[3] (toliau – Strategija) 3.1.1. punkte yra įrašytas bendras reikalavimas visoms su maru susijusioms teritorijoms, kad viliojimui būtų naudojamas ne didesnis nei 10 kg masalo kiekis 1 km² vienam mėnesiui^[4]. Taip pat nurodoma, kad šernai neturi būti šeriami, o kitiems žvėrims skirtas pašaras turi būti nepatrauklus arba nepasiekiamas šernams. Lietuva neįgyvendina šio Strategijos reikalavimo.

Aplinkos apsaugos departamento 2020-04-21 rašte LR aplinkos ministerijai Dėl medžioklės LR teritorijoje taisyklių įrašyta pastaba, kad „kai vykdoma valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė, dažnai kyla nesusipratimų dėl šernų viliojimo vietų skaičiaus, pvz., medžiotojai įrengia 15 viliojimo vietų ir teigia, kad 10 vilioja šernus, kituose 5 vilioja t. elnius ar stirnas, o atėjo šernai, todėl nėra jo kaltės.“ Iš šios pastabos matyti, kad šernai viliojimo vietose gauna daug pašaro, nes ne tik kiekvienoje vietoje naudojamas didelis masalo kiekis, bet ir apeinamas ribojimas viliojimo vietų tankiui, pasinaudojant tuo, jog šis ribojimas Taisyklėse įrašytas tik šernų viliojimo vietoms, tačiau neapibrėžta, kad kitose viliojimo vietose masalas turi būti nepatrauklus arba nepasiekiamas šernams. Medžiotojai pasinaudoja Taisyklių spraga ir apsimeta vilioją kitus žvėris, o ne šernus. Taisyklių formuluotės turėtų užkirsti kelią tokioms situacijoms – formuluojamos visiems gyvūnams arba bent visiems kanopiniams žvėrims.

Tiek viliojimas dideliu masalo kiekiu, tiek šėrimas kelia grėsmę kitų rūšių bei buveinių apsaugai toje teritorijoje. Medžiojamųjų kanopinių gyvūnų viliojimas dideliais masalo kiekiais neigiamai veikia ekosistemą^[5] – daug maisto gaunančios populiacijos nenatūraliai auga^[6], užima didesnes nišas ekosistemoje, didėja spaudimas mitybinei bazei. Ypač neigiamas poveikis ekosistemai kyla dėl šernų šėrimo. Padidėjusi jų gausa ir tankumas aplink viliojimo vietą neigiamai veikia ant žemės perinčių paukščių populiacijas. Tačiau poveikį turi ir kitų žvėrių viliojimo vietos, nes aplinkinėje teritorijoje nenatūraliai padidinamas kanopinių žvėrių tankis, be to, masalu minta visaėdžiai plėšrūnai, taip pat viliojimo vietos pritraukia ir graužikais besimaitinančius plėšrūnus. Dėl didesnio plėšrūnų tankumo aplink viliojimo vietą didėja grėsmės paukščiams bei smulkesniems žinduoliams.

3. Siūlome papildyti Taisyklių 11.9 punktą, įrašant reikalavimus gyvagaudžių spąstų naudojimui – apibrėžti, kas kiek laiko turi būti patikrinami gyvagaudžiai spąstai ir kokie kiti veiksmai turi būti atliekami, kad pagautas ne tos rūšies gyvūnas nenukentėtų.

Aplinkos ministerijos parengtame dokumente „Darbo grupei siūlomi aptarti reikalingi medžioklės apribojimai Natura 2000 teritorijose ir kai kuriose nacionalinėse saugomose teritorijose“ tam tikrose teritorijose siūloma naudoti tik gyvagaudžius spąstus. Gyvagaudžiai spąstai yra vieninteliai iš tikrųjų selektyvūs spąstai. Vadinamieji selektyviniai spąstai neatskiria artimų gyvūnų rūšių: į bebrui skirtus spąstus papuola ūdra, į audinei pastatytus spąstus gali papulti šeškas ir pan. Gyvagaudžiai spąstai gali būti saugiausia medžioklės spąstais priemonė, užtikrinanti, kad papuolęs ne tos rūšies gyvūnas bus grąžintas į laisvę, tačiau tik tada, jei bus naudojami tinkamai: dažnai tikrinami, pastatyti priedangoje nuo saulės ir pan. Taisyklės leidžia medžioklėje naudoti „gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą“, tačiau neapibrėžia, kaip šie spąstai turi būti naudojami. Jei tokie spąstai paliekami netikrinant ilgą laiką, jie tampa žiauraus elgesio su medžiojamaisiais gyvūnais priemone, pagauti gyvūnai juose susižaloja, nusilpsta arba padvesia. Todėl Taisyklės turėtų reglamentuoti gyvagaudžių spąstų naudojimą.

4. Prašome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, įrašyti Vilko apsaugos plano nustatytus medžioklės saugomose teritorijose apribojimus.

Vilko apsaugos plano 35 punktas teigia, kad „vilko populiacijos gausos reguliavimas nevykdomas rezervatuose ir jų buferinės apsaugos zonose. Nacionaliniuose parkuose, telmologiniuose, ornitologiniuose ir botaniniuose-zoologiniuose draustiniuose, Žuvinto biosferos rezervate vilkai gali būti paimti (sumedžioti) iš jų buveinių tik gavus leidimą Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo /…/ nustatyta tvarka.“ Manome, kad šios nuostatos turi būti įrašytos ir Taisyklių medžioklės saugomose teritorijose skyriuje.

5. Prašome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, įrašyti draudimą medžioti miškines ir akmenines kiaunes ir juoduosius šeškus gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonose, telmologiniuose, botaniniuose-zoologiniuose draustiniuose. Miškinės kiaunės ir juodieji šeškai šiose teritorijose galėtų būti paimami iš jų buveinių tik gavus leidimą Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

Kiaunės ir šeškai yra svarbi miško ekosistemos grandis. Jie išnešioja medžių ir kitokių augalų sėklas, reguliuoja pelinių graužikų skaičių. Šeškas, miškinė ir akmeninė kiaunės yra Berno konvencijos saugomos rūšys, šeškas ir miškinė kiaunė yra įtraukti į Buveinių direktyvos V priedą – šių gyvūnų gausos reguliavimas turi būti atliekamas atsargiai, kartu skiriant dėmesį jų populiacijų būklės vertinimui. Lietuvoje šių gyvūnų populiacijų būklė nestebima. Vieninteliai šalies mastu renkami duomenys yra jų sumedžiojimo skaičiai.

Kiaunių sumedžiojimo skaičius nuolat mažėja: 2014-2015 sezono metu buvo sumedžiotos 867 miškinės kiaunės ir 185 akmeninės, 2015-2016 – 645 miškinės ir 70 akmeninių, 2016-2017 – 458 miškinės ir 68 akmeninės, 2017-2018 – 454 miškinės ir 55 akmeninės, 2018-2019 – 384 miškinės ir 52 akmeninės, praėjusį sezoną – 245 miškinės ir 28 akmeninės. Juodųjų šeškų sumedžiojimo statistika gali rodyti, kad populiacijos būklė nėra gera – nors šeškai pagaunami tais pačiais spąstais, kaip audinės ar kiaunės, jų sumedžiojimo skaičiai yra maži. 2014-2015 sezono metu buvo sumedžioti 132 šeškai, 2015-2016 – 89, 2016-2017 – 26, 2017-2018 – 55, 2018-2019 – 36, praėjusį sezoną – 24 šeškai. Mažėjantys sumedžiojimo skaičiai gali būti siejami su mažėjančiu medžioklės spąstais populiarumu. Tačiau mažėjimo tendencija aiški ir ilgai trunkanti, jokių kitų duomenų apie populiacijų būklę nėra, todėl yra svarbu pripažinti kiaunių ir šeškų saugomos rūšies statusą.

Turint tik tokius duomenis apie kiaunių ir šeškų populiacijų būklę, laikantis Buveinių direktyvos, jų medžioklė neturėtų būti vykdoma, iki nebus imta nuosekliai stebėti populiacijų būklę. Nors akmeninė kiaunė nėra Buveinių direktyvos rūšis, vienodus medžioklės ribojimus siūlome taikyti abiem kiaunėms, nes sumedžiojimo duomenys gali reikšti, kad akmeninių kiaunių populiacija Lietuvoje nėra gausi. Be to, kiaunės ir šeškai paprastai medžiojami statant spąstus – selektyviaisiais vadinami spąstai negali atskirti šių rūšių.

Bendruosiuose buveinių nuostatuose ties 17-a paukščių apsaugai svarbių teritorijų įrašytas skatinimas reguliuoti kiaunių gausą. Ši situacija kontraversiška, kai vardan vienos saugomos rūšies skatinama mažinti kitos saugomos rūšies gausą, neįvardijant būtinybės įvertinti, kokia yra jos gausa ir populiacijos būklė. Kartu nėra skatinamos neletalios priemonės sumažinti kiaunių žalos grėsmę apsaugant inkilus, žinomas dreves bei didžiųjų paukščių lizdus^[7]. Pasiūlymą dėl Bendrųjų buveinių nuostatų pateikiame atskiru punktu.

Nemažoje dalyje patvirtintų gamtotvarkos planų kaip gamtotvarkos priemonė įtrauktas kiaunių, o kai kuriuose – šeškų populiacijos reguliavimas iki minimumo, to minimumo nenustatant, t.y. naikinimas. Tokiuose planuose numatytos lėšos spąstų pirkimui ir statymui, tačiau kiaunių ar šeškų gausa ir populiacijos būklė nevertinama ir nenumatyta ją vertinti.^[8]  Tokia praktika turėtų būti keičiama ir kiaunių bei šeškų populiacijų gausa paukščių apsaugai svarbiose teritorijose turėtų būti reguliuojama tik įvertinus esamą jų populiaciją, nustačius, koks yra jos poveikis saugomoms rūšims ir kokie mažinimo mastai reikalingi, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp paukščių apsaugos ir plėšrūnų išlaikymo ekosistemoje. Be to, pirmenybė turėtų būti teikiama neletaliems konflikto sprendimo būdams, jei tokie galimi.

6. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, įrašyti, kad visose saugomose teritorijose nemedžiojami pilkieji kiškiai.

Aplinkos ministerijos vertinimu, pilkųjų kiškių populiacijos būklė nėra gera. Todėl šios rūšies medžioklė turėtų būti sustabdyta bent saugomose teritorijose, iki stebėjimais bus įvertinta, kad populiacija atsistato.

7. Taisyklių 2 punkte siūlome įtraukti perspektyvios bebravietės sąvokos apibrėžimą, o Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, numatyti perspektyvių bebraviečių nustatymo kriterijus ir uždrausti visose saugomose teritorijose perspektyvių bebraviečių ardymą ir bebrų medžioklę jose.

Bebras yra Buveinių direktyvos V priedo rūšis. Jis, keisdamas vietovę (kurdamas drėgnesnes buveines, lėtindamas upių tėkmę tam tikrose atkarpose, pastatydamas statinius vandenyje, kurie pasitarnauja kitų gyvūnų poreikiams) atlieka itin svarbų vaidmenį ekosistemoje ir ekosistemų ryšiais yra susijęs su daugeliu rūšių. Bebrų užtvankų poveikis migruojančioms žuvims nėra analogiškas žmonių statomų užtvankų poveikiui – per bebrų užtvankas žuvys dažnai gali praplaukti^[9] arba gali pakakti užtvankos praardymo trumpam laikotarpiui žuvų migravimo metu, užuot ją naikinus. Be to, bebravietės sukuria palankias sąlygas lašišinėms ir kitoms žuvims jų ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu, padidindamos rituolių išgyvenimo tikimybę^[10]. Bendruosiuose buveinių nuostatuose yra įrašytas skatinimas išsaugoti ar sukurti perspektyvias bebravietes raudonpilvių kūmučių buveinėse, juodųjų gandrų, nendrinių lingių, gervių, dirvinių sėjikų, tikučių apsaugai svarbiose teritorijose, tačiau Taisyklės šiuo metu iš esmės nenumato perspektyvių bebraviečių apsaugos jokiose teritorijose – bebrus leidžiama medžioti visoje šalyje.

Taisyklėse yra apibrėžta tik neperspektyvios bebravietės sąvoka vadovaujantis tik ūkiniais kriterijais – bebrų žala ūkiui ir statiniams, tačiau nėra vertinamas bebravietės vaidmuo ekosistemoje. Ekologiniu požiūriu vertingose upėse, taip pat ir priskiriamose lašišiniams vandens telkiniams, esančių bebraviečių priskyrimas neperspektyvioms yra nepasvertas, o nuostata jas naikinti – nepamatuota. Taisyklėse nėra apibrėžta perspektyvios bebravietės sąvoka, nėra uždrausta medžioklė ir bebrų statinių ardymas perspektyviose bebravietėse.

Perspektyvios bebravietės apibrėžimo, bebravietės tipo nustatymo tvarkos bei medžioklės ribojimų perspektyviose bebravietėse taip pat nėra Bebrų populiacijos gausos reguliavimo tvarkoje^[11]. Atskiras teisės aktas dėl bebrų gausos reguliavimo buvo sukurtas, kai buvo atliekamos bebraviečių apskaitos ir regionų aplinkos apsaugos departamentai tam tikras bebravietes įtraukė į neperspektyvių (likviduotinų) bebraviečių sąrašą. Tokiu būdu būtent tos bebravietės buvo numatytos naikinti. Tačiau šiuo metu bebraviečių apskaitos nebevykdomos, o neperspektyvios bebravietės apibrėžimas leidžia ardyti praktiškai bet kurią bebravietę. Tai neatitinka gamtos apsaugos intereso ir biologinės įvairovės išsaugojimo siekių. Todėl manome, kad bent saugomose teritorijose turėtų būti numatyta perspektyvių bebraviečių identifikavimo tvarka ar kriterijai ir uždraustas jų ardymas bei bebrų medžioklė jose.

Nepaisant vykdomos medžioklės ir bebraviečių ardymo, bebrų populiacija Lietuvoje šiuo metu yra gausi, tačiau tai nebūtinai rodo, kad bebrų populiacijos būklė yra gera – t.y., kad išsilaiko šeimos struktūros ir bebrai atlieka savo vaidmenį ekosistemoje. Manome, kad  nuolatinis bebrų trikdymas gali neigiamai veikti buveines ir tam tikra dalimi užkerta kelią teigiamam bebrų poveikiui ekosistemai ir kitoms rūšims.

8. Siūlome Taisyklių skyriuje, skirtame medžioklei saugomose teritorijose, drausti paleisti į laisvę svetimžemes rūšis medžioklės tikslais.

Vykdant medžiojamųjų gyvūnų gausinimo programas į medžioklės plotus yra išleidžiami aptvaruose užauginti danieliai bei fazanai, t.y. svetimžemės rūšys, nors tai draudžia Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės. Į laisvę išleidžiamos svetimžemės rūšys gali ardyti natūralią ekosistemų pusiausvyrą, kuria konfliktą, kai medžiotojai ima persekioti vietines plėšriųjų žvėrių rūšis, norėdami išsaugoti įveistas svetimžemes.

9. Siūlome apsvarstyti varyminių medžioklių ribojimus teritorijose, kuriose gyvena saugomų rūšių paukščiai, baltieji kiškiai, lūšys, stumbrai.

Šiuo metu Taisyklės draudžia medžiokles varant tik gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonose. Varyminės medžioklės savo esme yra visų didesnių rūšių žvėrių ir paukščių išbaidymas iš tam tikro miško kvartalo, todėl jos neabejotinai trikdo jautresnes saugomas rūšis, nors ir yra vykdomos rudens ir žiemos mėnesiais. Be to, kyla grėsmė, kad saugomų rūšių gyvūnai bus nušauti per klaidą. Tačiau kartu varyminės medžioklės yra vienas pagrindinių būdų reguliuoti kanopinių gyvūnų gausą, todėl svarbu rasti kompromisą, kaip sumažinti varyminių medžioklių neigiamą poveikį visiškai jų neatsisakant.

Varyminių medžioklių ribojimo variantas yra apibrėžtas Taisyklių 58.37 punkte: „medžioklės plotų vienetuose, kurie patenka į 2014 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo 2014/709/ES dėl gyvūnų sveikatos kontrolės priemonių, susijusių su afrikiniu kiaulių maru tam tikrose valstybėse narėse, kuriuo panaikinamas įgyvendinimo sprendimas 2014/178/ES (OL 2014 L 295, p. 63), priede nurodytas vietoves, toje pačioje medžioklės plotų vieneto dalyje (tame pačiame miško kvartale) medžiojamuosius gyvūnus medžioti su varovais ar šunimis dažniau kaip vieną kartą per mėnesį“. Šis Taisyklių punktas galioja ne visai Lietuvos teritorijai, bet maro paveiktai šalies daliai, ir yra laikinas. Saugomoms teritorijoms taip pat galėtų būti numatytas varyminių medžioklių intensyvumo ribojimas nustatant galimą jų skaičių per medžioklės sezoną, taip pat – sumažinant kvartalų, kuriuose galima medžioti tuo pačiu metu, skaičių. Ribojimai turėtų galioti tiek varyminėms medžioklėms su šunimis, tiek be jų, nes tikslas yra sumažinti bet kokio baidymo intensyvumą.

10. Siūlome Taisyklėse numatyti, kad saugomose teritorijose esančių medžioklės plotų naudotojai medžioklių grafikus derintų su saugomų teritorijų direkcijomis.

Medžioklės apsunkina kitų renginių organizavimą tose pačiose vietose. Yra atvejų, kai medžioklės plotų naudotojai neleidžia vykdyti kitų renginių, nes yra suplanavę medžiokles. Manome, kad tokios situacijos turėtų būti sprendžiamos ne medžiotojų, o likusios visuomenės naudai, ir jei planuojami renginiai saugomose teritorijose gali sutraukti žmonių į gamtą, jiems turėtų būti teikiama pirmenybė, o medžioklės turėtų būti perkeliamos į kitą vietą ar laiką. Siekiant, kad tokių situacijų sprendimai būtų teisiškai apibrėžti, siūlome į Taisykles įtraukti punktą, pagal kurį medžioklės plotų, esančių saugomos teritorijos ribose, naudotojai turėtų derinti medžioklės grafiką su saugomos teritorijos direkcija, kuri turėtų teisę įpareigoti medžioklės plotų naudotoją keisti medžioklės planus dėl viešųjų renginių. Tokia nuostata galėtų būti įrašyta Taisyklių 27¹ punktu.

11. Siūlome atsisakyti Bendrųjų buveinių nuostatų punktų, skatinančių paukščių apsaugai svarbiose teritorijose reguliuoti plėšriųjų žvėrių ir varninių paukščių gausą arba juos peržiūrėti.

Bendruosiuose buveinių nuostatuose beveik prie visų paukščių apsaugai svarbių teritorijų yra įrašyti skatinimai reguliuoti tam tikrų plėšriųjų žvėrių ir varninių paukščių gausą. Manome, kad šių punktų turėtų būti atsisakyta kaip nepagrįstai propaguojančių tam tikrų rūšių medžioklę. Nenorint jų atsisakyti, jie turėtų būti peržiūrėti, bent jau pašalinant skatinimus medžioti kiaunes ir įrašant reikalavimus atlikti reguliuojamų rūšių poveikio ir gausos vertinimus. Sprendimai reguliuoti tam tikrų rūšių gausą turėtų būti pagrįsti žiniomis, kad tam tikra rūšis daro reikšmingą poveikį saugomai rūšiai konkrečioje teritorijoje, turėtų būti vertinama reguliuojamos rūšies gausa, nustatoma, iki kiek ją reikėtų mažinti nepadarant žalos ekosistemai. To nepadarius, saugomų rūšių apsaugai skirti resursai naudojami netikslingam, nepagrįstam ir neetiškam plėšrūnų medžiojimui.

The post Mūsų pasiūlymai medžioklės saugomose teritorijose reglamentavimui appeared first on Baltijos vilkas.

Šiam medžioklės sezonui buvo patvirtintas 120 vilkų sumedžiojimo limitas. Jis yra dešimčia didesnis nei pernykštis ir dvigubai didesnis nei užpernykštis. Ministerija laikosi tradicijos kasmet limitą didinti ir kasmet nustatyti maksimalų leistiną pagal Vilko apsaugos planą. Viena iš šios tendencijos priežasčių – manymas, kad vilkų yra daugiau, nei parodo apskaita. GAA „Baltijos vilkas“ sutinka su nuomone, kad vilkų šeimų šalyje greičiausiai yra daugiau nei pavyko suskaičiuoti per paskutinę apskaitą, ir vilkų populiacijos būklė per paskutinį dešimtmetį gerėjo. Tačiau mes nemanome, jog tai yra pakankama priežastis skirti maksimalius medžioklės limitus. Apskaita bei rimtų mokslinių tyrimų duomenimis nepagrįsta nuomonė apie vilkų gausą telieka nuomone, o vilkų populiacijos valdymas turi būti grindžiamas duomenimis. Be to, didesnis vilkų skaičius nereiškia būtinybės juos išmedžioti.

Šiais metais vilkų medžioklė nebuvo rajonuojama. Ministerija šį sprendimą aiškino siekiu išvengti vilkų genetinės įvairovės susiaurėjimo, jeigu vienoje nedidelėje teritorijoje būtų sumedžioti visi kurios nors šeimos individai. Šio sezono medžioklės duomenys rodo, kad ir be rajonavimo (tokio, koks buvo taikomas ankstesniais metais) vienoje teritorijoje gali būti išmedžiota daug vilkų: Rokiškio rajone sumedžiota 15 vilkų, Švenčionių 8, Ignalinos, Kėdainių, Lazdijų, Šalčininkų rajonuose – po 5 vilkus. Visgi lyginant su pernai metų duomenimis matyti, kad šiemet didžiojoje Lietuvos dalyje medžioklė vyko tolygiau – daugelyje rajonų sumedžioti 1-3 vilkai. Pernai metais dėl rajonavimo buvo daugiau rajonų, kuriuose buvo sumedžioti didesni skaičiai. Kaip ir šiemet, pernai daugiausia vilkų – 9 – buvo sumedžioti Rokiškio rajone. Pernai po 7 vilkus buvo sumedžiota Biržų, Šilalės, Varėnos ir Kupiškio rajonuose, 6 vilkai sumedžioti Vilniaus rajone, po 5 vilkus sumedžiota Šalčininkų, Anykščių ir Kaišiadorių rajonuose.

Pasibaigus medžioklės sezonui norime paraginti nesitikėti, kad vilkų žala dings dėl to, kad yra sumedžioti 122 individai. Rokiškio rajone kasmet sumedžiojami dideli vilkų skaičiai ir kasmet patiriama žala. Mūsų nuomone, turėtų būti skatinama ir stengiamasi rasti būdus apsaugoti gyvulius nuo vilkų, kad konfliktas būtų ne gilinamas, o sprendžiamas. Žemės ūkio ministerija Kaimo plėtros programoje numatė veiklą „Prevencinių priemonių taikymas prieš vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą“, kuria ketina kompensuoti dalį prevencijos priemonių kainos. Manome, kad tai teisingas žingsnis siekiant iš esmės spręsti vilkų žalos problemą.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Kiek vilkų sumedžiota šiemet? appeared first on Baltijos vilkas.

Mūsų susidomėjimą sukėlė kasmet didėjantys elninių žvėrių sumedžiojimo limitai. Elninių žvėrių medžioklė yra limituojama. Kiekvienais metais aplinkos ministro įsakymu nustatomas elninių žvėrių sumedžiojimo limitas, paremtas Aplinkos apsaugos agentūros pateiktais duomenimis apie kiekvienam medžioklės būreliui paskirtiną elninių žvėrių sumedžiojimo skaičių. Limitus būreliams paskirsto kiekvienoje savivaldybėje sudaryta medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisija. Susumavus kiekvienam medžioklės būreliui paskirtus skaičius, gaunamas limitas visai šaliai. Visiems elniniams žvėrims šie skaičiai kasmet nustatomi vis didesni. Stirnų sumedžiojimo limitas per ketverius metus nuo 2015-2016 m. medžioklės sezono išaugo beveik 50-čia procentų: buvo 25967, o 2019-2020 m. medžioklės sezonui yra 38790. Tauriųjų elnių ir briedžių limitai nuo 2015-2016 m. medžioklės sezono padvigubėjo: elnių buvo 5437, šiam medžioklės sezonui yra 11438, briedžių buvo 1662, dabar yra 3438. Danielių medžioklės limitas patrigubėjo: 2015-2016 m. medžioklės sezonui buvo 313, šiam sezonui yra 905.

GAA „Baltijos vilkas“ užklausė Aplinkos ministerijos, kuo remiantis yra didinami elninių žvėrių sumedžiojimo limitai. Pateiktame Aplinkos ministerijos atsakyme nurodoma, kad limitus nustato savivaldybių medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijos, besivadovaudamos medžioklės būrelių prašymais, praėjusio medžioklės sezono sumedžiojimo duomenimis, elninių žvėrių žalos miško želdiniams duomenimis. Taigi, atrodo, kad šiuo metu aplinkos ministro pasirašomas įsakymas tėra suma skaičių, kuriuos pateikia savivaldybių komisijos. Iš vienos pusės, suprantama, kad vietinę situaciją geriausiai žino vietoje dirbanti komisija, tačiau iš kitos pusės atrodo, kad tam tikra priežiūra ir bendras limito reguliavimas taip pat yra reikalingi. Atrodo keista, kad komisijos nėra įpareigotos atsižvelgti į žvėrių apskaitos duomenis planuodamos limitus. Visgi iš elninių žvėrių apskaitos duomenų matyti, kad medžioklės limito augimas siejasi su augančiu elninių žvėrių skaičiumi ir kasmet nustatomas panašus procentas nuo per apskaitas suskaičiuotų elninių žvėrių.

Elninių žvėrių apskaitas pagal nustatytą metodiką kasmet vykdo medžioklės būreliai. Matant nuoseklų apskaitomą elninių žvėrių skaičiaus augimą galima manyti, kad apskaitos, net jei ir nėra tikslios, teisingai rodo žvėrių skaičiaus kitimo kryptį – jų daugėja. Stirnų 2015 m. apskaityta 119615, 2019 m. – 170645, elnių 2015 m. – 33318, 2019 m. – 55254, briedžių 2015 m. – 12853, 2019 m. – 18182, danielių 2015 m. – 2967, 2019 m. – 7161. Matant šiuos skaičius akivaizdu, kad viešumoje pasigirstantys teiginiai, kad dėl vilkų beveik nebematyti stirnų arba briedės negali užauginti briedžiukų, yra neteisingi ir vilkai šiuo metu medžioklės ūkiui žalos nedaro – nepaisant vilkų ir nuolat augančių sumedžiojimo limitų, elninių žvėrių skaičius auga. Pastebėtina ir tai, kad nustatyti elninių žvėrių sumedžiojimo limitai kasmet nėra pilnai išnaudojami – per pernai metų medžioklės sezoną buvo išnaudotas 82 proc. stirnų limito, 74 proc. tauriųjų elnių limito, 75 proc. briedžių ir 59 proc. danielių medžioklės limito.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Ar vilkai daro žalą medžioklės ūkiui? appeared first on Baltijos vilkas.

Vilkų medžioklė yra ribojama dviem būdais: nustatytas medžioklės sezonas, besitęsiantis nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d., ir kasmet nustatomas limitas, kiek vilkų leidžiama sumedžioti tą sezoną, atsižvelgiant į buvusios apskaitos ir vilkų padarytos žalos ūkiams duomenis. Dalis limito paskiriama didesnę žalą patyrusiems rajonams. Šiemet pirmą kartą nuo 2005 m., kai vilkų medžioklė pradėta limituoti, medžioklės sezonas užsitęsė iki nustatytos jo pabaigos balandžio 1 d. Visais ankstesniais metais buvo nustatomi daug mažesni medžioklės limitai, juos medžiotojai išnaudodavo anksčiau ir medžioklės sezonas būdavo nutraukiamas. Į pavasarį nusitęsianti medžioklė yra labai nepalanki vilkų šeimoms. Vilkų ruja trunka nuo sausio iki kovo mėnesių, tad medžiojant šiuo laikotarpiu nušaunamos jau vaikingos vilkės, išardomos susidariusios poros, nebepaliekant vilkams galimybės šiemet susilaukti palikuonių.

Šiam medžioklės sezonui buvo nustatytas 110 vilkų sumedžiojimo limitas, skirstytas rajonams per du kartus aplinkos ministro įsakymais. Nuo šių metų pradžios medžioklė vyko tik aplinkos ministro įsakymu išskirtuose didesnę žalą patyrusiuose rajonuose. Juose buvo leista sumedžioti 66 vilkus. Sprendimas leisti medžioti dvigubai daugiau vilkų nei ankstesniais metais priimtas nepaisant to, kad vilkų padaryta žala pernai metais nebuvo reikšmingai išaugusi, taip pat per vykdytą apskaitą nebuvo nustatytas reikšmingas populiacijos pagausėjimas. Dvigubai didesnis nei ankstesniais metais limitas nustatytas vien dėl politikų ir ūkininkų daromo spaudimo, nepaisant gamtosaugos tikslų. Visuomenėje buvo kilęs nepasitenkinimas ketinimu nustatyti didelį vilkų medžioklės limitą, Aplinkos ministerijai buvo įteikta peticija, raginanti nedvigubinti vilkų sumedžiojimo limito, tačiau jos nebuvo paisoma.

Aplinkos ministerijos pateikiamais duomenimis, daugiausia vilkų – 9 – sumedžioti Rokiškio rajone. Po 7 vilkus sumedžiota Biržų, Šilalės, Varėnos ir Kupiškio rajonuose. 6 vilkai sumedžioti Vilniaus rajone. Po 5 vilkus sumedžiota Šalčininkų, Anykščių ir Kaišiadorių rajonuose. Tokia intensyvi medžioklė dalyje rajonų reiškia, kad smarkiai paveikiamos juose gyvenančios vilkų šeimos. Likę pavieniai vilkai gali daryti dar didesnę žalą gyvulių ūkiams, neįstengdami pilnavertiškai medžioti miške.

Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Vilkų medžioklės sezonas baigtas neišnaudojus limito appeared first on Baltijos vilkas.

2018 metų gale vykdant tyrimus GPS siųstuvais Palesėje buvo pažymėti du vilkai. 2019 metų vasario 5 vienas iš tų vilkų buvo nušautas prie Bukčios kaimo. Ką galima papasakoti apie nušautą vilką?

1. Nušautas vilkas buvo vienišas patinas. Jam buvo 3 metai. Šio amžiaus vilkai dažnai palieka tėvų šeimą, kad sukurtų savąją. Tyrėjai nežino, ar vilkas paliko savo gimtas vietas ieškodamas geresnės lemties, ar vienintelis iš šeimos liko gyvas po medžioklės. Mokslininkai žino, kad vilkas gyveno teritorijoje, kurioje jo gentainių skaičius buvo mažas, ir nepriklausė gaujai.

2. Prieš mėnesį projekto vykdytojai paskelbė konkursą, kuriuo buvo renkamas vardas šiam vilkui. Visa šalis rinko vardą. Organizacija „Tėvynės paukščių apsauga“ gavo 660 pasiūlymų! Vardas turėjo būti išrinktas vasario 10. Tačiau vilkas tos datos nesulaukė.

3. Vienišam vilkui žiemą labai sunku medžioti, todėl stebėtas vilkas mito dvėseliena. Tyrėjai rado tris briedžius, kuriuos ėdė šis vilkas. Vienas iš briedžių buvo užmuštas žmonių, kitas, tikėtina, partrenktas mašinos ir dar vienas sumedžiotas kitų vilkų. Taip pat šis vilkas netoli vieno kaimo suėdė benamį šunį, tačiau į gyvenvietes jis niekada neužėjo ir kaimo šunų nelietė.

4. Vilką nušovė vasario 5 dienos naktį lauke šalia Bukčios kaimo. Tą naktį kaimo gyventojai pranešė medžiotojams apie kaimo apylinkėse pastebėtą vilką. Iš GPS duomenų mokslininkai žino, kad tai buvo pirmas šio vilko apsilankymas prie Bukčios.

Frankfurto zoologų draugijos programos koordinatorius Viktoras Fenčiuk: „Pagal statistiką, Baltarusijoje kasmet sumedžiojama beveik du tūkstančiai vilkų, kai vertinama, kad šalyje toks jų skaičius ir yra. Todėl nekeista, kad visi mūsų pažymėti vilkai, kurie išeidavo už draustinių teritorijų ribų, buvo nušauti. Vilkai, kaip ir žmonės, gyvena šeimomis, bet dėl šiuo metu visoje šalyje vykstančio persekiojimo šeimyniniai vilkų ryšiai nutraukiami, o išgyvenę vienetai turi iš naujo kurtis sau gyvenimą. Todėl Baltarusijos vilkų populiacija yra nuolatinio streso būsenoje. Mes norime, kad nuostatos vilko atžvilgiu keistųsi, ir esame už moksliškai pagrįstą požiūrį į vilkų populiacijos Baltarusijoje valdymą.“

Šaltinis: http://vouk.by/post/v-belarusi-zastrelili-volka-kotoromu-vybirali-imya-vsej-stranoj

The post Baltarusijoje nušautas vilkas, kuriam vardą rinko visa šalis appeared first on Baltijos vilkas.