Akivaizdu, kad tokia stambiųjų plėšrūnų apskaitos metodika turi rimtų privalumų prieš šiuo metu vienintelę alternatyvą – miškininkų apskaitą. Dabartinės apskaitos problemos yra visiems žinomos: per du pusdienius neįmanoma aptikti visų pėdsakų, apskaitos sėkmė labai priklauso nuo oro sąlygų, o gaunamas rezultatas yra minimalus individų skaičius, kuris kelia daugybę aistrų metodikos nesuprantantiems. Lietuviškos žiemos darosi vis mažiau prognozuojamos, – vieną dieną pusto, kitą dieną žolė žaliuoja, – todėl senuoju būdu apskaityti plėšrūnus darysis vis sudėtingiau. Dėl sniego trūkumo praėjusiais metais vilkų apskaita išvis neįvyko, o šiais metais ir vėl vyko ne pačiomis idealiausiomis sąlygomis.

Todėl naujojo projekto idėja yra laiku. Žinoma, iš pradžių organizatoriai turės kurį laiką šlifuoti metodiką, bandyti sudominti kuo didesnę visuomenės dalį, parodyti, kad idėja veikia. Tačiau sėkmės atveju galbūt pavyktų įvertinti ne tik paplitimą ir gausą, bet ir šeimų (vilkams) ar patelių su jaunikliais (lūšims) skaičių, plėšrūnų užimamas teritorijas, populiacijų pokyčių dinamiką.

Sėkmės faktoriai

Nėra abejonių, kad pati idėja tikrai gera, tačiau nuo idėjos iki rezultato ne toks ir trumpas kelias. Taigi, ko reikia, kad projektas būtų sėkmingas? Visų pirma – o ką gi reikėtų laikyti sėkme. Manau, kad visi sutiks, jog projektas bus vertas dėmesio, jei jo metu pavys gauti tikslesnius, patikimesnius arba visiškai naujus rezultatus, nei kad miškininkų apskaitoje. T.y. įvertinti tą patį (gausą ir paplitimą), tik tiksliau ar patikimiau, arba įvertinti kažką visiškai naujo, pvz. vilkų šeimų skaičių. Tačiau nemanau, kad projektą bus galima laikyti sėkmingu, jei jis tik kosmetiškai papudruos dabartinę medžiotojų atliekamą vilkų apskaitą, kuri iš esmės tėra medžiotojų nuomonių apklausa.

Pirma būtina projekto sėkmės sąlyga – masiškumas. Reikia daug ir įvairių duomenų apie tuos pačius gyvūnus, surinktų skirtingu metu ir, idealiu atveju, skirtingų žmonių. Viso labo trys vienos vilkų šeimos stebėjimai nebus kažkas geresnio, nei dabar surenkama miškininkų apskaitoje. Daug tų pačių gyvūnų skirtingo tipo stebėjimų leidžia ne tik patvirtinti buvimo faktą, bet ir tiksliau įvertinti jų skaičių (kuris metų bėgyje kinta), užimamą teritoriją ir panašiai. Kai stebėjimų yra mažai, iškyla ta pati problema kaip ir miškininkų apskaitoje – kaip atskirti, kur yra tie patys individai, judantys savo milžiniškoje teritorijoje, o kur yra visai kiti individai, kuriuos reikia skaičiuoti atskirai.

Antra sąlyga – duomenų patikimumas. Faktus gali rinkti ir siųsti bet kas, todėl nėra būdo žinoti savanorio kvalifikacijos šioje ganėtinai specifinėje srityje. Kaip ir suinteresuotumo, nes vieniems gali norėtis pridauginti nemėgstamų, kitiems – primažinti mylimų žvėrių. Patys duomenys savo prigimtimi savaime yra skirtingo patikimumo lygio. Vienas dalykas yra nuotrauka (gyvūno ar jo pėdsakų), oficialiai užregistruotas gyvulių papjovimo faktas arba sumedžiotas vilkas ir visai kitas – anketos įrašas, kad kažkas kažkur girdėjo staugimą ar matė devynis vilkus. Suprantama, kad tokie duomenys turi būti traktuojami iš esmės skirtingai.

O kaip užtikrinti pakankamą patikimumą, kad nebūtų analizuojami anekdotai vietoje tikrų faktų? Įprastas sprendimas – kontrolė. Yra įvairių būdų tai padaryti, o ir patys apskaitos rengėjai rengiasi daryti papildomus tyrimus nustatytuose taškuose. Yra ir kitų sprendimų. Pvz. per kelis pirmus metus atsijoti patikimus ir nepatikimus duomenų teikėjus. Arba taikyti taisyklę, kad stebėjimas turi būti patvirtintas kelių nesusijusių asmenų (trys vieno medžiotojo būrelio medžiotojai nesiskaito). Viena akivaizdu, kad iškeltų rankų principas – „aš nieko nežinau, neturiu pagrindo abejoti duomenų patikimumu, ir šiaip tik atlieku matematines operacijas su kažkieno kito duomenimis“ – nubrauktų bet kokias pretenzijas į rezultato patikimumą.

Trečia sėkmės sąlyga – korektiškas tinkamų analizės ir duomenų apdorojimo metodų naudojimas. Kaip miškininkų apskaitoje vilkai nustatomi ne sumuojant aptiktus pėdsakus, taip ir šiuo atveju ne kiekvienas stebėjimas virsta unikaliu gyvūnu. Patikimesnės išvados gali būti daromos tik iš ilgalaikių stebėjimų, o ne dviejų–trijų savaičių duomenų. Bet nemanau, kad turiu mokyti mokytus, todėl daugiau nebesiplėtosiu.

Ketvirta sėkmės sąlyga – skaidrumas. Jei tai yra visuomeninis projektas, o ne privatus užsakymas ar uždaras tyrimas, tai visuomenė tikėsis sužinoti, kas ir kaip daroma su surinktais duomenimis ir kodėl gauti tokie, o ne kitokie rezultatai. Jeigu projektas įsibėgės ir ims rimčiau pretenduoti pakeisti miškininkų apskaitą bei daryti įtaką gyvūnijos apsaugos sprendimams (taip, ir medžioklei), tai kartelė pakils dar aukščiau. Tokiu atveju klausimai apie patikimumą, mokslinį metodą ir kitus aspektus tikrai iškils visu rimtumu. Aš žinau mažiausiai vieną organizaciją, kuri tuo tikrai domėsis.

Žiupsnelis kritikos

Projektas dar tik prasideda ir padorumas reikalauja nepulti kritikuoti, kol jis neįsibėgėjo. Tiesą pasakius, kol kas nėra ką ir kritikuoti, kol nepristatyti pirmieji rezultatai. Vienintelis rimčiau užkliuvęs dalykas – faktų rinkimo anketa. Dabartinė anketoje įdėta lentelė (tai juk net ne lentelė, o sąrašas su rėmeliu) skirta tik vienam stebėjimui, kurį perkeliant į Excel dar reikės ir papildomos „pavertimo“ operacijos. Jeigu pasivaikščiojimo miške metu aptiksiu tris skirtingas plėšrūnų buvimo žymes, tai turėsiu siųsti tris anketas arba išgalvoti įvairiausius būdus, kaip viską sutalpinti į tą lentelę. Šitoks saviveiklinio duomenų talpinimo į neįprastą lentelę triukas jau išbandytas su buvusia miškininkų anketa. Atrodė, kad pamokos išmoktos, todėl nuoširdžiai nustebau vėl pamatęs kažką panašaus. Iš kitos pusės, apskaitos rengėjai žada internetinį registravimą, jei bus daug stebėjimų – tai greičiausiai išspręstų problemą.

Ar tikrai suskaičiuos?

Esu atsargus optimistas. Panašaus projekto tikrai reikia, ir jau seniai. O pasistengus ir viską padarius korektiškai galima gauti labai įdomius ir naudingus rezultatus. Iš kitos pusės, yra keletas pakankamai rimtų sąlygų, nuo kurių priklausys projekto sėkmė, ir tikrai nežinau, kiek jomis bus rūpinamasi. Taip pat neslėpsiu, kad nesu didžiausias apskaitą rengiančių LMŽD ar GTC mokslininkų gerbėjas. Tačiau lai šneka ne simpatijos, bet duomenys, metodai ir rezultatai.

Šiandien tikiuosi ir linkiu, kad projektas būtų sėkmingas. Nes bent jau aš asmeniškai noriu sužinoti tikrąją plėšrūnų populiacijų būklę. Ir noriu, kad diskusijų objektas būtų nebe visiems pabodęs individų skaičius, bet plėšrūnų apsaugos ir konfliktų su žmogumi problemų sprendimas. O kai bus pristatyti pirmieji šios apskaitos rezultatai bus galima rimčiau vertinti, ar pavyko.

O ar aš pats dalyvausiu šiame projekte ir siųsiu duomenis? Tikėtina, kad taip. Juk plėšrūnų apskaita yra pernelyg svarbus klausimas, kad jį būtų galima palikti vieniems medžiotojams.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“

The post Plėšrūnai bus skaičiuojami ir kitu būdu appeared first on Baltijos vilkas.

Kaip sako Aplinkos ministerija, vilkų apskaita organizuojama siekiant  išsklaidyti visas abejones dėl jų skaičiaus šalyje. Šiemetinė apskaita yra  išskirtinė, nes bus atliekama ne tik valstybiniuose, bet ir privačiuose  miškuose. Valstybinę apskaitą vykdys Generalinė miškų urėdija, privačią – Medžiotojų ir žvejų draugija. Kad surinkti duomenys apie pėdsakus būtų kokybiškai užregistruoti ir apibendrinti, ministerija papildė apskaitos metodiką nurodymu registruoti pėdsakus žemėlapyje ir rekomendacija juos fotografuoti.

Rezultatai priklausys nuo žmonių ir oro sąlygų

Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“, prisidėjusios prie vilkų apskaitos organizavimo, tarybos pirmininkas Vaidas Balys GRYNAS.lt teigė, kad šiemet privačiuose miškuose vilkų pėdsakus skaičiuos nebe miškininkai, o  medžiotojų ir žvejų draugija. Tai kelia tam tikrų klausimų.

„Sunku iš anksto prognozuoti, kiek tai prisidės prie tikslumo, nes iš vienos  pusės bus daugiau žmonių, didesni plotai bus apeinami. Iš kitos pusės, kyla  klaustukas dėl medžiotojų, atliekančių apskaitą, skaidrumo ir patikimumo, ar  pavyks viską padaryti taip, kad niekam nekiltų abejonių, kad skaičiavo  suinteresuota pusė“, – svarstė V. Balys.

Klausimų, anot jo, kelia ir taikytina metodika. „Ankstesniais metais buvo  pildoma lentelė, šiemet bus naudojamas ir žemėlapis, kuriame bus žymimi radimo  taškai, judėjimo kryptys ir skaičiai. Dėl to analizė gali būti tikslesnė ir  patikimesnė. Klausimas, kaip tai pavyks padaryti praktikoje. Įsivaizduokite, yra  pusketvirto šimto girininkijų, kiekvienoje eina vienas girininkas, vienas  medžiotojas.

Apskaita vyks dvi dienas, turėsime baisingą krūvą popierių, juos reikės  išanalizuoti. Koks bus skaičius – sunku pasakyti. Juk ir vilkų skaičius nėra  pastovus, ir apskaitos priklauso nuo daugybės dalykų – analizės, oro. Jeigu ir  toliau nesnigs, oro prasme turėsime kone idealias sąlygas. Vienos paros šviežumo  sniegas reiškia senų pėdsakų nepriskaičiavimą. Bet jeigu naktį pradės snigti,  pirma diena būtų sužlugdyta, nes nieko neberasi“, – aiškino V. Balys. Vyro  teigimu, yra daug faktorių, kurių negali valdyti, o tuos, kuriuos galima valdyti – reikia viltis, kad išėję į mišką žmonės sąžiningai atliks savo darbą ir viskas  bus gerai.

Analizės tikslas – ne vilkų būklės nustatymas?

Vis dėlto, pasiteiravus, kokiomis metodikomis remiantis įvairūs gyvūnai  skaičiuojami kitose šalyse, „Baltijos vilko“ atstovas teigė, kad patirčių yra įvairių.

„Ši apskaita (vykdoma Lietuvoje – red. past.) turi vieną didelį privalumą – yra paprasta. Miškininkai išeis į mišką, pusdienį pasivaikščios miške, užpildys  anketas, jos bus apibendrintos ir turėsime rezultatus. Norint patikimai  skaičiuoti, neužtenka pusdienį pasivaikščioti miške. Reikia ir atitaikyti oro  sąlygas, ir kruopščiai atlikti analizę. Apskaitą daryti ne vieną, ir ne tris  dienas. Bet turime, ką turime“, – pasakojo V. Balys.

Jo teigimu, kai kuriose užsienio šalyse vilkus skaičiuoja miškininkai, kitur – tik medžiotojai, tačiau yra ir tokių šalių, kuriose vilkai skaičiuojami ne  vienetais, o vilkų šeimomis: „Pradedama pėdsakų skaičiavimais, o baigiama  genetiniais ekskrementų tyrimais, analizuojama, kur gyvena šeima ir tik tada  samprotaujama, kiek joje yra individų. Bet tokios apskaitos yra brangios, jos  reikalauja daug pastangų, jų paprastai nesuorganizuosi“.

V. Balys neslėpė, kad brangius tyrimus galima būtų pasidaryti ir Lietuvoje,  bet tuomet reikėtų kelti klausimą, kokių tikslų siekiama. „Ne paslaptis, kad šitos apskaitos tikslas yra ne nustatyti tikrąją vilkų būklę, o paskaičiuoti  sumedžiojamą plotą. Mūsų medžioklė yra paremta proporcine sistema.  Suskaičiuojame n vilkų, atriekiame kažkiek procentų ir nustatome, kiek bus  sumedžiojama. Vien dėl to kiekvienais metais reikia kokio nors skaičiaus,  nebūtinai tikslaus. Jeigu medžioklė būtų susieta ne su šiuo skaičiumi, o,  pavyzdžiui, žalos darymu, tokia apskaita prasmės neturėtų, tada tikrai būtų galima galvoti apie kas trejus ar penkerius metus darytiną kruopščią apskaitą. Bet pas mus akcentas yra kitoje vietoje“, – samprotavo V. Balys.

Jo prognozėmis, šiemet perskaičiuojamas vilkų skaičius turėtų būti didesnis  nei pernai (pernai buvo 250 – red. past.). „Tai natūraliai ves prie to, kad  turėtų didėti ir vilkų sumedžiojimo kvota. Matyt taip ir bus – turėsime naują kvotos pasiūlymą, vėl turėsime diskusijas, ar tai yra pagrįsta. Vėl kils  pradinis klausimas, ar vilkus medžioti kaip proporciją nuo populiacijos yra  tikslinga, kokią problemą sprendžia, ar ją išsprendžia“. Jo teigimu, nors  diskusijas vilkų apskaitos rezultatai vargu, ar užbaigs, jie turėtų įnešti  objektyvumo: diskusija vyksta prasmingiau, kai turime kažką ant stalo, o ne tik  apie debesis šnekame, bet pozicijos žmonių tikrai nepasikeis“.

Medžiotojų atstovas: sensacijų nesitikime

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, koordinuojančios privačių miškų vilkų ir lūšių apskaitą, pirmininko pavaduotojo Eugenijaus Tijušo teigimu, vasario 21  dieną kiekvienoje Lietuvos girininkijoje pasirodys bent po vieną medžiotojų atstovą, kuris skaičiuos vilkų ir lūšių pėdsakus. „Tikiuosi, kad jokių sensacijų nebus, kadangi vilkų skaičius stebimas ne vienerius, ir ne dešimt  metų. Aplink tą skaičių, kuris buvo minimas ankstesniais metais plius minus į vieną kitą pusę gal 50 ar kiek daugiau bus. Tikiuosi, kad į pliusą, nes  ankstesnėse apskaitose nebuvo privatūs miškai įtraukiami, nepakliūdavo tokios  vilkų buveinės kaip dideli durpynai Kupiškio, Radviliškio rajonuose, kitose  teritorijose“, – sakė E. Tijušas.

Jo teigimu, sensacingų atradimų nesitikima, nes vilkų populiacija yra  stabili, nešokinėja aukštyn žemyn: „Burti iš kavos tirščių kokį skaičių surasime – nesiimu, bet prognozuoju, kad sensacijų nebus“, – dar kartą pakartojo  medžiotojų atstovas.

Jis teigė, kad anksčiau skaičiuoti miškininkų ir medžiotojų vilkų populiacijų skaičiai nesutapdavo, nes buvo taikomos skirtingos metodikos: „Nekoordinuota  ankstesnių medžiotojų apskaita buvo atliekama medžioklės plotų vienetų pagrindu.  Vilkų gauja, šeimyna gyvena kelių medžioklės plotų vienetų teritorijose. Kadangi  tai nebuvo koordinuojama, o iš medžiotojų reikalaujama ataskaitose parodyti, ar  yra vilkų jų teritorijoje, ar nėra, tas skaičius grynai mechaniškai padidėdavo.  Medžiotojai buvo kaltinami, kad jie tai daro sąmoningai, tačiau tai įvykdavo dėl  ne visai tikusios apskaitos organizavimo“.

Vilkų populiaciją reikėtų vertinti kartu su kaimynų?

Klausiamas apie būsimos vilkų ir lūšių apskaitos naudą, E. Tijušas pabrėžė, kad visa šiuolaikinė medžioklė yra paremta medžiojamų gyvūnų išteklių žinojimu. „Apskaitos tikslas visada buvo ir dabar yra – kuo tiksliau orientuotis, kiek  reikalinga populiaciją reguliuoti, kokią dalį jos galima sumedžioti, kad jai  nebūtų pakenkta“.

Vilkų populiacijos stabilų skaičių rodo ir aplinkinių kaimyninių šalių apskaitų rodikliai. E. Tijušas sako, kad Lietuvos vilkų populiacija nėra  izoliuota, ji yra vientisa su Latvijos ir Baltarusijos, taip ją reikėtų ir  vertinti. „Mokslininkai, zoologai tvirtina, kad prie šitų populiacijų dar reikia  prijungti ir Estiją ir net dalį Rusijos. Tai yra vientisa, ištisa,  nepertraukiama vilkų populiacija, kurioje vyksta genų mainai, ji pastaruosius  dešimtmečius yra pakankamai stabili. Visuomenė yra mažai informuota apie tai,  kad kaimyniniuose kraštuose Latvijoje ir Baltarusijoje nuolat kiekvieną sezoną vilkų sumedžiojimo skaičiai yra žymiai didesni negu pas mus Lietuvoje. Latvijoje  kasmet sumedžiojama apie 200 vilkų, Baltarusijoje – 600-700”, – vardijo  medžiotojų atstovas.

Jis pabrėžė manantis, kad valstybių sienos gyvūnams neegzistuoja, o tai  reiškia, kad gyvūnų migracija yra nuolatinė. „Skambinti pavojaus varpais, kad  pas mus vilkui gresia išnykimas yra truputį perdėta, o problema per daug  sureikšminta“, – savo poziciją išsakė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos  pirmininko pavaduotojas E. Tijušas.

Rūta Levickaitė
GRYNAS.lt

The post Lietuvos miškuose sambrūzdis – prasidėjo visuotinis vilkų ir lūšių skaičiavimas appeared first on Baltijos vilkas.

The post Vilkus Lietuvoje skaičiuos trys institucijos appeared first on Baltijos vilkas.