Renginį organizuojanti gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ kviečia visus norinčius vilniečius ir svečius susiburti diskusijai prie arbatos ar kavos puodelio.

Savo forma unikalus renginys suteiks retą galimybę neformalioje ir neįpareigojančioje aplinkoje keistis nuomonėmis su ekspertais, intelektualais, žinomais žmonėmis.

Antradienio vakarą prie vieno stalo apie vilką diskutuos režisierius Gintaras Varnas, gamtosaugininkas ir žurnalistas Andrejus Gaidamavičius, ūkininkas Žilvinas Augustinavičius, medžiotojas Algis Petrauskas, taip pat dvasininkas ir valstybės institucijos atstovas. Į renginį kviečiami akademinės bendruomenės, meno pasaulio žmonės, gamtos apsaugos organizacijų aktyvistai.

Diskutuodami mėginsime geriau pažinti vilką, atskleisti jo paslaptis ir galbūt paneigti įsisenėjusius stereotipus.

Bendrai ieškosime atsakymų į šiuos klausimus:  „Vilkų apsauga – mada ar būtinybė?“, „Kodėl mums taip svarbu išsaugoti vilką?“, „Vilkas ir žmogus: skirtingi ar panašūs? “, „Ar sugyvensime su vilku?“, „Kokią kainą pasirengę mokėti už laukinės gamtos išsaugojimą? “ ir kt.

Į žmogaus ir laukinės gamtos, žmogaus ir vilko santykius bus žvelgiama įvairiais rakursais: gamtosaugos, etikos, moralės.

Taip pat stengsimės paliesti šiandienes aktualijas, pavyzdžiui, kaip masinis šernų naikinimas Lietuvoje atsilieps vilkų ir kitų laukinės gamtos rūšių populiacijoms, ar nebus pažeista gamtos pusiausvyra.

Šiuo renginiu siekiama skatinti visuomenę domėtis gamtos temomis ir kartu populiarinti kitose šalyse pamėgtą „mokslinės kavinės“ formą, kviesti keistis nuomonėmis, ugdyti diskusijų kultūrą.

Renginio partneris – „Baltijos aplinkos forumas“, renginį remia muzikos klubas „Tamsta“, renginio informacinis rėmėjas – interneto portalas „Grynas.lt“.

Renginys nemokamas ir atviras visiems. Renginio pradžia – 19 val. (durys atidaromos nuo 18.30 val.). Renginys truks iki 21 val.

Telefonas pasiteirauti: 8 612 611 71

Puslapis Facebook tinkle: https://www.facebook.com/events/297935113696531/

Kvietimas į renginį: Nepatogi-gamta-kvietimas.pdf

The post Kviečiame į išskirtinę diskusiją apie vilką appeared first on Baltijos vilkas.

Kaip įprasta, pirmu smuiku griežia žiniasklaida. Ir kaip įprasta, faktų iškraipymai, spekuliacijos ir paprasčiausias neprofesionalumas atlieka solidų vaidmenį šiame koncerte.
Puikus to pavyzdys – šviežia Valdo Kvedaro publikacija leidinyje „Lietuvos žinios“ iškalbingu pavadinimu „Reveransas Baltijos vilkams“ (http://lzinios.lt/lzinios/Tyrimas/reveransas-baltijos-vilkams/154188). Šio straipsnio analizei būtų galima skirti mažiausiai du tokios pat apimties straipsnius, bet mes apsiribosime keliais pagrindiniais dalykais.

Iškraipyti skaičiai

Kaip teigiama straipsnyje, mokslininkai, dauguma gamtosaugininkų (!) ir miškininkai įsitikinę, kad tikrasis rezultatas sąmoningai nuslėptas. Tyčinis rezultatų falsifikavimas – labai rimtas kaltinimas Valstybinės miškų tarnybos darbuotojams ir Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkams, kurie ir atliko duomenų analizę bei apibendrinimą. Jei išties taip mano mokslininkai (straipsnyje minimas tik vienas – L. Balčiauskas), dauguma gamtosaugininkų (straipsnyje neminimas nė vienas) ir miškininkai, tai, mūsų įsitikinimu, Aplinkos ministerija privalo imtis visų priemonių, kad būtų ištirti šie kaltinimai ir išsklaidytos visos abejonės. Žinoma, jei žurnalistas įspūdžio sustiprinimui nepasitelkė būrio neegzistuojančių žmonių ir pats neįdėjo į jų lūpas tokių drąsių teiginių. Tai būtų mažų mažiausiai žurnalistinės etikos pažeidimas, o galbūt net ir šmeižtas.

Dabar pabandykime paanalizuoti, kuo yra grindžiamas kaltinimas, kad rezultatas TYČIA iškraipytas.

Pirmas argumentas: pėdsakų nebuvo, nes buvo šviežiai iškritęs sniegas. Tačiau juk antrąją apskaitos dieną (o apskaita visada vykdoma dvi dienas) daugelyje vietovių buvo nesnigę mažiausiai 5-ias dienas, tad teritorijoje gyvenantys vilkai turėjo pakankamai laiko pripėduoti. O ir pirmą dieną daug kur buvo galima aptikti geros kokybės pėdsakus ant visai šviežio sniego. Tačiau aišku, kad oro neužsakysi – jau trečius metus iš eilės nutinka taip, kad viena diena apskaitai nėra pati tinkamiausia. Kažkodėl tai problema tapo tik šiais metais.

Antras argumentas: šviežių pėdsakų rasta daugiau, tačiau komisija sugebėjo juos „nusukti“. Atrodytų, kad po trijų metų viešų diskusijų jau visiems turėtų būti aišku, kad kiekvienas pėdsakas nereiškia atskiro vilko. Net straipsnyje kalbintas mokslininkas L. Balčiauskas teigia, kad vilkai nubėga keliasdešimt kilometrų. O tai reiškia, kad to paties individo pėdsakai gali būti aptikti keliose vietose ar net skirtingose girininkijose. Komisijos uždavinys buvo išanalizuoti pėdsakus ir nustatyti minimalų skaičių vilkų, kurie galėjo juos palikti. Būtent dėl to rezultatas ir įvardinamas kaip minimalus, o ne tikras ar tikslus vilkų skaičius. Šiais metais pirmą kartą greta anketų naudoti ir žemėlapiai, be to, duomenų apdorojimas atliktas kruopščiai, atvirai ir stebint NVO atstovams. Ir galima drąsiai pasakyti, kad pirmą kartą gautas rezultatas, kuris išties vadintinas „minimaliu vilkų skaičiumi“.

Trečias argumentas: surinkti duomenys nėra kokybiški, todėl rezultatas nėra patikimas. Ir tai yra tiesa, dar daugiau – taip buvo visais ankstesniais metais. Ir apie tai GAA „Baltijos vilkas“ nuolatos kartojo tiek viešai, tiek ministerijos kabinetuose. Tačiau niekam tai nekliuvo iki tol, kol negautas rezultatas, kuris neatitiko lūkesčių. Ir tik kai duomenų apdorojimą atliko trečia šalis, o ne pats metodikos ir anketos Lietuvai kūrėjas L. Balčiauskas (priešingai, nei ankstesniais metais), yla galų gale išlindo iš maišo – pasirodo, išties surenkami duomenys yra išskirtinai prastos kokybės, o jų analizėje galimos įvairios interpretacijos. Taip, tai reiškia, kad rezultatas nėra patikimas. Tačiau jis yra patikimesnis už ankstesnių metų rezultatus, nes GAA „Baltijos vilko“ iniciatyva šiemet įvesti žemėlapiai, todėl duomenų analizė atlikta ne vien iš popierinių skaičiukų, bet ir iš kartografinės medžiagos. Tikimės, kad viešas duomenų nekokybiškumo pripažinimas reikš, jog po trijų metų tuščio spyriojimosi pagaliau bus imtasi keisti pėdsakų registravimo anketą.

Ketvirtas argumentas: ankstesniais metais vilkų buvo suskaičiuojama daugiau, be to, gautas rezultatas neatitinka E. Tijušo ar L. Balčiausko įsivaizdavimo apie vilkų skaičių. Argumentą iliustruoja straipsnyje įdėta lentelė, kurioje pateikiami Baltijos šalių vilkų populiacijų dydžiai. Save gerbiantis žurnalistas turbūt nebūtų užmiršęs prirašyti po lentele, kad tai rezultatai pagal medžiotojų duomenis (išskyrus Lietuvos 2011 m.). Ir jie nė vienoje iš šių trijų šalių neturi nieko bendro su realybe. Tai žurnalistui būtų pasakęs ir E. Tijušas, ir L. Balčiauskas, bet, matyt, tai nebuvo įdomu, o ir įspūdį sugadintų. Belieka tik dar kartą pakartoti, kad minimalus vilkų skaičius – tai rezultatas, gautas pagal Lietuvos pasirinktą, to pačio mokslininko L. Balčiausko pasiūlytą, apskaitos metodiką. Ši metodika negali atsakyti į klausimą, kiek tiksliai vilkų yra šalyje, ji tegali pasakyti, kiek vilkų pavyko suskaičiuoti per apskaitos dienas. Ir taip bus tol, kol Lietuva nepasirinks kitokios apskaitos metodikos.

Reziumuojant, kaltinimas TYČINIU rezultatų iškraipymu pagrįstas tuo, kad oro sąlygos nebuvo idealios ir kad apskaitoje buvo kruopščiai ir sąžiningai pritaikyta Lietuvos pasirinkta apskaitos metodika. O gal viskas paprasčiau – gautas ne toks rezultatas, kokio reikėjo ar buvo tikimasi?

Ekspertų pasisakymai

Straipsnyje pasisako ir du įprasti vilkų ekspertai – L. Balčiauskas ir E. Tijušas. Pasisakymų leitmotyvai tie patys, kaip ir visada.

Pirma, teigiama, kad Lietuvoje vilkams negresia išnykimas. Nuostabu, kaip šiedu ekspertai jau kelis metus kartoja šią mantrą, nors niekas be jų pačių apie išnykimą nešneka turbūt nuo 2006 metų. GAA „Baltijos vilkas“ jau seniai kelia klausimus apie populiacijos ilgalaikį gyvybingumą, stabilumą, socialinės struktūros išsaugojimą ar ekologinį efektyvumą, taip pat apie patikimų ir tikslių apskaitų poreikį. Tačiau matyt ekspertams kur kas paprasčiau „diskutuoti“, kai į oponento lūpas įdeda išgalvotus ar pasenusius teiginius.

Antra, teigiama, kad Latvijoje medžiojama 250 vilkų ir populiacijai problemų nekyla. Mokslininkas L. Balčiauskas turbūt puikiai žino, kad Latvijoje dėl intensyvios medžioklės nesusiformuoja pilnavertės vilkų šeimos ir dauguma vilkų gyvena po vieną arba poromis. Apie tai L. Balčiauskas tikrai turėjo išgirsti, jei jam išties tenka pabendrauti su Latvijos kolegomis. Galbūt mokslininko nuomone tokia vilkų populiacija ir yra siekiamybė, bet mūsų požiūris šioje vietoje skiriasi iš esmės. Taip pat nuolat užmirštama antroji pavyzdžio pusė. Latvijoje medžiojama ir po 150 lūšių, o Lietuvoje šios yra Raudonojoje knygoje. Tai gal ir lūšių atveju reikėtų pasekti latvių pavyzdžiu, jei jie protingesni už mus? O kodėl latvių, bet ne lenkų, kurie vilkų nemedžioja jau 15 metų? Ar visgi teks pripažinti, kad šalių sąlygos skiriasi?

Trečia, piktinamasi, kad nevyriausybininkai daro tai, kas prieštarauja mokslininkų nuomonei – saugo tai, ko nereikia saugoti. Deja, pražiopsojome tą momentą, kai mokslininkų nuomonė tapo įstatymu. Mokslininkų yra įvairių, jų nuomonių – dar daugiau, bet tai viso labo nuomonės. Net ir mokslas (mokslinių tyrimų, o ne nuomonių pavidalu) neturi vienareikšmių atsakymų į plėšrūnų apsaugos klausimus, o ką jau kalbėti apie kitas ne ką mažiau svarbias klausimo puses – moralinę, teisinę, politinę, ekonominę, socialinę ir pan., kurios nėra pavaldžios mokslininkams. Tad mes ir toliau nemanome, jog vieno mokslininko nuomonė yra vienintelis ir galutinis argumentas šioje sudėtingoje diskusijoje. Turime teisę išsakyti ir savąją.

Paslaptingoji organizacija

Straipsnio vinis – kriminalinės kronikos verta dalis apie paslaptingąją asociaciją „Baltijos vilkas“.

Pradėti derėtų nuo istorijos apie „faktinį vadovą“ Tomą Tarabildą. Nežinia, kokiais informacijos šaltiniais rėmės žurnalistas, tačiau jau nuo 2011 metų gegužės asociacija neturi pirmininko (pakeisti įstatai). Organizacija turi du kolegialius valdymo organus – visuotinį susirinkimą ir trijų asmenų Tarybą. Nuo tų pačių 2011 metų gegužės Tarybos pirmininku buvo Vaidas Balys, o Tomas tėra vienas iš 28 narių. Sunku įsivaizduoti, kaip ir ko žurnalistas Valdas Kvedaras klausinėjo, jei nesugebėjo net to išsiaiškinti.

Antras „kriminalas“ – kas remia asociaciją? Šis amžinas klausimas daugiau pasako apie klausėją, nei apie klausimo adresatą. Matyt, kai kuriems žmonėms neįmanoma įsivaizduoti, kad galima užsiimti patinkančia ir įdomia veikla be jokio finansinio suinteresuotumo. Galime dar sykį pakartoti, kad asociaciją „finansuoja“ Lietuvos piliečiai, pervesdami 2 proc. GPM ir tiesioginę paramą. 2012 metų veiklos ataskaita su visa finansine atskaitomybe yra pateikta viešai asociacijos svetainėje adresu http://www.vilkai.lt/ivyko-visuotinis-asociacijos-nariu-susirinkimas-2013-04-16. Daugiau informacijos apie paramą ir jos panaudojimą galima rasti http://www.vilkai.lt/parama/2-procentai.

Kertinis slaptumo įrodymas – nenoras įvardinti gamtininkų narių. Klausimo potekstė aiški – tik gamtininkai (matyt, turintys diplomą) gali užsiimti su gamtosauga susijusia nevyriausybine veikla. „Skaičiuotojus“ galime nuraminti, kad organizacijos oficialių narių sąraše yra 5 žmonės su gamtos mokslų išsilavinimu, be to, visi jie realiai dirbo ar dirba darbą, tiesiogiai susijusį su gamtos apsauga.  Tie nariai, kurie nori, gali viešai ar privačiai pareikšti priklausantys asociacijai, tačiau Tarybos narys neturi teisės tokios informacijos teikti, ypač telefonu, ypač šališkai nusiteikusiam žurnalistui. Beje, iš Lietuvos į Europos stambiųjų plėšrūnų iniciatyvą buvo pakviestas ne gamtininkas, o matematikas – matyt, ne visur gajus sovietinis principas kompetenciją diplomu matuoti.

Pabaigai

Tikėtina, kad tai tik vienas iš daugelio straipsnių, kuriais bus siekiama „įrodyti“, kad suskaičiuotas vilkų skaičius yra nesąmonė ar kad GAA „Baltijos vilkas“ yra slapta nežinia ko finansuojama matematikų masonų organizacija, kuri tik ir siekia įnešti kuo daugiau sumaišties.

Mes gi savo ruožtu galime apgailestauti, kad žiniasklaida pasiduoda potraukiui daryti skandalus bet kur ir iš bet ko. Kruopščiausiai ir sąžiningiausiai atlikta apskaitos duomenų analizė ir pačios apskaitos tobulėjimas prapuls visame bruzdesyje, kuris tik intensyvės artėjant medžioklės sezono pradžiai. Kviečiame žiniasklaidos atstovus pademonstruoti daugiau profesionalumo ir objektyvumo, nekalbant apie paprasčiausią faktų pasitikrinimą prieš publikuojant.

GAA „Baltijos vilkas“ planuoja tęsti savo darbus, visų pirma – toliau tobulinti apskaitos metodiką, kad vis tiksliau ir patikimiau įvertintume Lietuvos stambiųjų plėšrūnų populiacijas. Tai, ką darėme paskutinius trejus metus. Viliamės, kad Valstybinės miškų tarnybos darbuotojai ir Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai neišsigąs „ekspertų“ ir žiniasklaidos spaudimo, ir toliau dirbs taip pat sąžiningai ir atsakingai, kaip tai darė šios apskaitos metu.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Vilkų apskaitos rezultatas – paslaptingų organizacijų sąmokslas? appeared first on Baltijos vilkas.

Kokias problemas noriu šiuose straipsniuose pagvildenti? Pagrindinė tema visada yra gyvūnai (visų pirma, medžiojamieji) – visuomenė – medžiotojai. Gyvūnai patys už save nepakovos, tad šią misiją bandau prisiimti aš.

Visuomenė tiek tiesiogiai, tiek per jai tarnaujančias valstybines institucijas formuoja vartotojiškas ar globotojiškas nuostatas gyvūnų atžvilgiu. Medžiotojai (tik maža dalis  visuomenės) tėra tarpininkai tarp visuomenės bei gyvūnijos ir tegali tas suformuotas nuostatas vykdyti. Tačiau šiandieninės nuostatos medžiojamųjų gyvūnų atžvilgiu suformuotos būtent medžiotojų. Patys kuria taisykles, patys vykdo, patys save kontroliuoja. O ką manau apie gyvūnų naudojimą aš? Už manęs stovintys tūkstančiai, dešimtys tūkstančių bendrapiliečių? Ar kam tai įdomu? Ar mūsų balsas gali ką nors pakeisti?

Vilkas. Toks pat plėšrūnas, toks pat medžiotojas kaip žmogus. Tačiau jam gerai: jei skrandis tuščias, jis pasigauna auką. Jam nė motais, ar tai etiška, ar žudomas gyvūnas klykia, ar jam skauda, kaip ši jo sumedžiota auka paveiks tos rūšies populiacijos būklę. Žmogus kiekvieną žingsnį stengiasi motyvuoti, sukurti sudėtingiausius paaiškinimus, kodėl jis taip daro, kam jis tą daro, koks reikšmingas, būtinas ir neišvengiamas yra šis veiksmas. Pabandyk tiems motyvams oponuoti, na jei ne priešu, tai bent neišmanėliu tikrai tapsi.

Galvoje sukosi keletas dar negvildentų temų, tačiau eilinį mano pasamprotavimą netikėtai išprovokavo vienas komentaras, pasirodęs internetinėje svetainėje prie publikuoto straipsnio apie fotomedžioklę. Cituoju: „Medžioklė pagal taisykles (nepainioti su brakonieriavimu) yra labai naudinga gamtai. Fotomedžioklė yra labai žalinga gamtai. Jos neriboja jokios taisyklės, „meninykai“ nepalieka ramybėje paukščių ir žvėrių jokiu metų laiku. Perskaičius šį komentarą prieš akis iškilo tokia scena: miško tankmėje guli pasislėpęs žvėris. Pro šalį praeina grybautojas. Žvėris baugiai guli. Praeina iškylautojas. Toliau guli. Pasirodo miškininkas – tyla. Štai ir gamtos fotografas. Žvėris nerimastingai dar labiau glaudžiasi prie žemės. Ir pagaliau pasirodo medžiotojas… Žvėris pakyla ir su didžiausiu džiaugsmu puola jam į glėbį: išgelbėtojas, didžiausias gamtos naudos teikėjas atėjo. Atsiprašau, čia tik šiaip kandžiai pajuokavau. Tačiau sakykit, kaip norit, juk dauguma medžiotojų galvoja taip pat kaip šio komentaro autorius.

Kokias tiesas galime iššifruoti iš šios žinutės? Visų pirma, kad medžioklė yra gėris. Antra, brakonieriavimas yra blogis. Trečia, žvėris trikdyti taip pat yra blogis. Kodėl medžioklė yra gėris, o brakonieriavimas – blogis? Vėl prieš akis iškyla vaizdas: tikro medžiotojo (ne brakonieriaus) nušautas žvėris spinduliuoja palaimingą šypseną, o štai brakonieriaus nudėtąjį perkreipusi nelaiminga, neįsivaizduojamo skausmo persmelkta mina. Kuo vienu ar kitu atveju mirtis geresnė? Koks medžiotojas-filosofas man tai išaiškins? Vėl sarkazmas. Nušautam žvėriui tikrai tas pats, kieno kulka jį pakirto – medžiotojo ar brakonieriaus. Jo tikslas visada buvo tik vienas – išlikti, išgyventi iki rytojaus.

Kiekvienas medžiotojas kalasi sau į galvą: mes reguliuojame gyvūnų gausumą. Jei to nebūtų, žvėrys nusiaubtų miškus ir pasėlius. Na, atsiprašau: nešerkite šernų vieną žiemą, antrą – liks tik tiek, kad net norėdamas miške jų nesutiksi. Tas pats atsitiktų ir su stirnomis.

Plėšrūnai? Kas jų skaičių reguliuoja? Kaip pasakojo vienas kolega, vienas runkelių nuėmimo kombaino bunkerio užpylimas – 24 mangutai. Tiek vienas medžiotojų būrelis gal ir per metus nesumedžioja. O dar kukurūzai, aukos keliuose. Medžiotojai gal kokiai penktai jų daliai įtakos teturi. Nenorėčiau čia dėstyti gausybės įvairiausių faktų, tačiau tai pasakytina ir apie lapes, ir apie kiaunes.

Medžioklė, gal tiksliau – gyvūnų žudymas, tiek dėl maisto, tiek dėl pramogos visada yra blogis. Tik sutartinis dalykas yra tai, kad vienas žmogus yra sisteminis (medžiotojas), tai yra vykdo visuomenės leidžiamą veiklą, kitas nesisteminis (brakonierius) – neturi tokiai veiklai oficialių galių ir reikalingų dokumentų. Sakysite, sąžiningas medžiotojas laikosi medžioklės terminų, neleistinu laiku nemedžioja žvėrių, o medžioja tik tiek, kiek leidžia populiacijų gausumas. Tik ar visada ir visi to laikosi?

Na, gerai, kalbėkime tik apie tvarkingus ir sąžiningus medžiotojus. Kas galėtų pridėjęs ranką prie širdies prisiekti, kad per medžiokles su varovais, taikydamasis į pro šalį paklaikusiai bėgančius žvėris, nenušovė tuo metu, pavyzdžiui, nešautino stirnino? O laukiant javų laukuose pasirodančių šernų ar visada pavykdavo tik matant ausų galiukus nustatyti šerno lytį ir amžių? Aišku, visko pasitaiko. Visko pasitaiko, net jei esi tikrai sąžiningas, o jei nelabai ar visai ne… Sakysite, medžiotojas medžioja tik tiek, kiek turi licencijų arba kiek pats nustato, kad žvėrių populiacijos būtų gyvybingos. Brakonieriui tai nerūpi. O iš kur atsiranda tie skaičiai, lemiantys licencijų kiekį ar nusakantys populiacijų gausumą? Pasakysiu tyliai jums visiems į ausį, ką ir patys puikiai žinote, – iš lubų…

Štai pasibaigė rudeninė tauriųjų elnių ruja. Pasibaigė net dorai neprasidėjusi. Patinų buvo, tikiuosi, patelės apvaisintos, tačiau reginio – nebuvo. Kodėl? Blogas ruduo. Tiksliau – pernelyg šiltas. Tas tiesa, tačiau ir patinų, atrodo, buvo mažiau. Ką? Išsilakstė? Tikriausiai ne. Matyt, tie skaičiukai iš lubų prisidėjo…

Jau ne pirmus metus girdėti virkaujant, kad nebėra kiškių. Tikrai – ilgaausį dabar retai pamatysi. Kodėl? Klimatas? Be abejonės, šaltos žiemos, nepalankios vasaros – viena iš priežasčių, bet kažkaip įprasta, banalu. Žemės ūkis, įvairiausia naudojama chemija? Žemės ūkis – taip, bet pasakius A reikia pasakyti ir B – kaltas ūkininkas. O juk daugelis jų – medžiotojai, kolegos. Apie kolegą juk nieko bloga nesakysi… Plėšrūnai?.. Bet juk tai medžiotojo pareiga. Gal net vienintelė dar diskutuotina prielaida prieš tai minėtame teiginyje, kad medžioklė gamtai yra gerai.

Ne, apie tai nereikia. Jei plėšrūnų per daug, vadinasi, medžiotojai neatlieka savo pareigos. Apie tai nė žodžio.

O štai ir nauja šiuo metu peršama versija – gandrai. Tai jie išgaudo mažus kiškučius. Tūkstančius metų gyveno sau ir vieni, ir kiti. Pernelyg nemaišė vieni kitiems, bet sugalvojo gandrai racioną pakeisti – kiškiena skaniau. Per pastaruosius 10 ar 20 metų gandrų populiacija gal tik kokius 5, gal 10 proc. svyruoja. Nepadaugėjo juk šių paukščių kelis kartus, kaip kad sumažėjo kiškių.

Su kolegomis jau lažinuosi, kada pagaliau apie stirnų populiacijos mažėjimą bus paskelbta oficialiai. Skaičiukai kasmet nenumaldomai auga, o akys mato kita. Negalėčiau kalbėti už visą Lietuvą, bet ten, kur lankausi pastaruosius ketverius metus, jei ne per pusę, tai geru trečdaliu jų tikrai mažiau. O čia dar licencijų neliko, tad jei per šią žiemą nuo to menamo, iš lubų nuskaityto skaičiaus bent trečdalį nurėšime, kas liks? Sako, netiesa, stirnų daug, vien per pastaruosius metus kiek puikių trofėjų sumedžiota. Taip, ginklai gerėja, optika taip pat. Per pastaruosius trejus ar ketverius metus tiesiog akyse išnyko gražius ragus turintys stirninai. Gal parodyti nuotraukas, kas liko?

Stebina, kad dešimttūkstantinė medžiotojų armija, jų organizacijos, prižiūrinčios institucijos nieko nemato. Tiksliau -nenori matyti ir tik vieningai šaukia, kad medžioklė yra gėris, kad medžiotojai tvarkingi, sąmoningi, sąžiningi. Tai kodėl mažėja stirnų? Klimatas? Neoriginalu. Žemės ūkis? Banalu. Medžiotojai? Nesąmonė, jie – gėris. Jau žinau – lūšių gausėja. Čia jos dėl visko kaltos. Garsiai kalbėti negalima, juk baudos didžiulės, bet tyliai karas vienur kitur lūšims jau skelbiamas.

Apie medžioklės gėrį ir brakonieriavimo blogį užteks. Dabar apie tuos „meninykus“, trikdančius gyvūnų ramybę.

Pavasaris. Atbunda gamta. Tylos, gryno oro, žalumos ištroškę žmonės veržte veržiasi į miškus. Tūkstančiai, dešimtys ir šimtai tūkstančių. Į kiekvieną miško kampelį. Daugelis nepasitenkina tik ramiu pabuvimu, pasivaikščiojimu – triukšmas, mašinų ūžimas, garsiai leidžiama muzika ir lėbautojų balsai sklinda per visą mišką. Ramybės gyvūnams nėra.

Vasara ir ruduo. Grybai ir uogos. Jau net ne dešimtys tūkstančių, o visas milijonas ar net du miško lankytojų, išvaikš-tančių, išlandžioj ančių visus atokiausius miško užkampius. Pasišūkčiodami, pasiklykaudami tarsi varovai. Ir būtinai kas nors pasiklysta. Tada ištisas valandas aidi miške ieškančiųjų šūksniai ir mašinų signalai. Ir taip kasdien, savaites, mėnesius.

Žiema. Pats medžioklių su varovais įkarštis. Nėra savaitgalio, kad viename ar kitame miške neaidėtų žvėriškas rėkimas, šūksniai, švilpesys. Ir šūviai. Daug šūvių. Nepaskelbtas karas žvėrims, visa trisdešimt tūkstantinė medžiotojų armija. Dar pridėkime prie viso to miškininkus, medkirčius, medvežius ir tūkstančius miško savininkų – malkaujančių, mišką kertančių ar apžiūrinčių. Ar norėtumėte tokiame „ramiame“ ir „saugiame“ miške gyventi? Žvėrys pasirinkimo neturi.

Jau tikriausiai nieko nestebina, kada iš Europos Sąjungos mums „nuleidžiamos“ direktyvos apie karvių, kiaulių, vištų auginimo sąlygas. Kad netrūktų vietos, kad jaustųsi maloniai, šiltai, net muzikos galėtų klausytis. O ar kas pagalvoja apie miško gyvūnus, ar pamąsto, kaip būtų „smagu“ atsidurti jų kailyje?

Stebimės, kodėl tie mūsų miško gyventojai tokie atsargūs, žmogaus per šūvio atstumą neprisileidžia. Gerai dar kokiam kiškiui, laputei – prisiglaus kur prie žolių kuokšto ir drebėdami pratūnos. O elnias, briedis, vilkas? Kas pasisavino jų namus, kuriuose jiems nebeliko vietos?

Na, ir galiausiai gamtininkai, gamtos fotografai. Jų, kaip ir visų anksčiau išvardytų žmonių, į mišką niekas nekvietė, miške jų niekas nelaukia. Niekas nedavė jiems sutikimo stebėti ir fotografuoti gyvūnus. Tačiau, priešingai negu ankstesnės miško lankytojų grupės, gamtos fotografai daugiau ar mažiau pažįsta gamtą, bent jau stengiasi pažinti. Nesakau, kad medžiotojas gamtos nepažįsta, bet iš jo lūpų girdėti frazę, kad gamtininkas kenkia gyvūnams juos stebėdamas, o medžiotojas nekenkia juos žudydamas… Protu nesuvokiama.

Žinoma, ir tarp fotografų pakanka tokių, kurių į gamtą išleisti nereikėtų. Apie etišką gamtos fotografo elgesį dar bus parašytas ne vienas straipsnis. Tos tiesos nuolat kalamos į jų galvas. Tačiau pirmiausia norėjau tiesiog parodyti tuos mastelius, žmonių skaičiaus mastelius, kurie, cituoju, „nepalieka ramybėje paukščių ir žvėrių jokiu metų laiku“.Rimčiau fotografuojančių paukščius Lietuvoje yra koks pora šimtų žmonių. Gal tik pusė iš jų tai daro sistemingai, planingai, tai yra fotografuoja ne kur nors mieste, parke ar savo sodyboje, o skverbiasi į gamtą. Vien tik noro tam neužtenka: reikia didžiulio noro, kantrybės ir, svarbiausia – išmanymo. O jei išmanai – turi ir supratimą, ką gali daryti, o ko -ne. Net jei vis tiek fotografavimą laikysime blogiu (o ne priešingai – skatinančiu pažinti, saugoti, globoti ir mylėti gamtą), tai fotografai sudaro gerokai mažiau nei 0,01 proc. visų mūsų miškuose ramybės gyvūnams neduodančių žmonių skaičiaus.

Na, o žvėrys, dėl kurių trikdymo pirmiausia ir jaudinasi medžiotojai? Laukuose straksintį kiškelį, bėgančią laputę ar rupšnojančią stirną pavyksta nufotografuoti dažnam, net su mobiliojo telefono aparatu. O štai, tarkim, elnią? Kas jau kas, o medžiotojai tai puikiai supranta, kaip „lengva“ miške pamatyti šį žvėrį. Taip, pamatyti nelengva, o nufotografuoti? Tai juk nenušauti? Ar kas nors pagalvoja, kokios sąlygos tam reikalingos?

Sizifo darbas. Todėl juo beveik niekas ir neužsiima. Viso labo tik 3-4 žmonės visoje šalyje. O pasak oponento, žalos vaikydami žvėris jie pridaro kaip visa trisdešimt tūkstantinė šaudančiųjų armija. Matydamas mano nuotraukas dažnas paklausia: tai tikriausiai tavo objektyvas labai pritraukia? Medžiotojas įpratęs matyti ir šauti žvėrį iš 100, na, 200 ar 300 metrų. Ir, aišku, įsivaizduoja, kad ir aš taip matau. Deja, deja… Objektyvas čia niekuo dėtas: kad galėtum gerai nufotografuoti, reikalingas 20, 30-40, blogiausiu atveju 50 metrų atstumas, o kur dar gera šviesa, atvira vieta, geras fonas… Ką aš nufotografuosiu, jei trikdysiu žvėrį, jį vaikysiu, lįsiu į jo dienojimo vietas, slinksiu prie besimaitinančių atvirose vietose? Tik nulekiančių žvėrių uodegas? Bet juk nuotraukose ne tą matote.

Va čia ir išlenda eilinio statistinio medžiotojo, kuris gali ištarti anksčiau cituotą frazę, tikrasis veidas – PAVYDAS. Norėdamas nufotografuoti žvėrį, savo savybėmis eilinį medžiotoją turi pranokti bent dešimt kartų. Bet ir to negana -turi pažinti žvėris, gyventi su žvėrimis, suprasti žvėris, mylėti žvėris, būti jų pusėje. Pats turi tapti žvėrimi ir labai labai nemylėti tų, kurie nori atimti tau gyvybę…

Ramualdas Barauskas
Žurnalas Medžiotojas ir medžioklė

← Susijęs straipsnis

The post Romualdas Barauskas. Kažkas turi prabilti (IV) appeared first on Baltijos vilkas.

Tai ne tokia diskusija, kurios metu pasiūlomi ir priimami sprendimai. Ir ne tokia, iš kurios norėtųsi išlėkti iš kambario „apsižliumbus ir trenkus durimis“. Tai tokia diskusija, kurioje šitaip pasielgtum nebent paprašytas suvaidinti. Arba tokia, kurioje turi staiga išsikraustęs iš savo smegenų nutūpti kitose ir į situaciją pažvelgti avėdamas kitus batus. Arba paprašytas apibūdinti, kaip medžioja vilkai, o paskui sulyginti su tuo, kaip dirbame mes, suglumsti ir mintyse kyla neapsakoma daugybė netradicinių minčių. Pažįstamas jausmas?

Štai, kokia yra diskusija, vedama profesionalaus konsultanto. Jokio šieno pjovimo lankose, jokių akligatvių, tik konstruktyvumas, daugybė naujų minčių ir noro tęsti pradėtą darbą. Gal būt tik pakreipus jį kita vaga… Jokios abejonės – kiekvieno diskusijos dalyvio įspūdis, likęs po tokios diskusijos, yra skirtingas, kiekvienam kilo skirtingų minčių ir idėjų. Ar normalu, kad nesusipykome, galvose nešiodami tokius skirtingus požiūrius? Na, gerai, mes nesipykstame, bet ar normalu, kad neliko bent jau „likau neišgirstas“ jausmo?

Po visko pralėkus porai dienų suvoki, jog visa tai, ką patyrei – patyrei vardan savo kompetencijos, vidinės kultūros, gebėjimų pažiūrėti iš kito kampo, gebėjimų pažinti save ir kitus… Žodžiu to, ko asmeniškai labiausiai trūksta. Ir kas galėjo pagalvoti, kad kalbant apie organizacijos narių savišvietą kažkada galvosime ne tik apie pėdsakų pažinimo vadovų ar monografijų apie vilkus skaitymą?

Mes džiaugiamės, kad vis atsiranda žmonių, kurie tuo, ką daro gyvenime, prisideda ir prie mūsų augimo. Net jei tai tiesiogiai nesusiję su mūsų kasdiene veikla. O gal aš klystu? Štai ir vėl – bandymas pažvelgti iš kito bokšto… Jūsų noras mums padėti – bet kuo, kad ir profesionaliu diskusijos modeliavimu (toks įspūdis man liko) – mums yra tikras džiaugsmas, paskatinimas ir motyvacija. Jau nekalbant apie tas netradicines mintis, kurios nutūpė mūsų galvose ir greičiausiai pavirs geresniais veiklos metodais ar kokiu kitu gėriu.

Dėkojame Viktorui Keturakiui iš kitokių projektų už nuostabią dovaną!

Eglė Baltrūnaitė
GAA „Baltijos vilkas“ narė

The post Ką GAA „Baltijos vilkas“ nariai veikė vieną ketvirtadienį… appeared first on Baltijos vilkas.