Pelkių nauda

Lietuvos pelkių likimui neigiamą įtaką turi žinių bei informacijos stoka visuomenėje. Dėl žinių stokos į pelkes dažnai žiūrima kaip į niekam nereikalingas, pavojingas klampynes  ir uodų veisyklas. Iš tikrųjų pelkės yra vienos produktyviausių gamtinių sistemų, o jų teikiama nauda daugialypė. Pavyzdžiui, pelkės palaiko upių, ežerų ir gruntinio vandens lygį, mažina potvynių poveikį, stabilizuoja vandens telkinių krantus, sulėtina dirvožemio eroziją, užtikrina požeminio vandens judėjimą abiem kryptimis – aukštyn į pelkę ir žemyn iš jos. Pelkės taip pat valo orą ir vandenį, sulaiko iš dirbamų laukų išplaunamas maistines medžiagas ir teršalus, stabilizuoja vietos klimato sąlygas, ypač kritulius ir temperatūrą.

Kaip pelkės švarina orą? Dulkių dalelės pagal termoforezės principą juda žemesnės temperatūros link ir nusėda pelkėse. Pagal baltarusių mokslininkų rekomendacijas, šalia miestų, kur gyvena iki 20 tūkst. gyventojų, durpynų negalima eksploatuoti 5 km spinduliu,  kur daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų – 25 km spinduliu.

Iš visų ekosistemų pelkės patyrė mažiausią žmogaus poveikį, todėl jose išliko daug rūšių vaistingųjų augalų. Lietuvoje vaistų gamybai naudojama 50 rūšių pelkinių augalų, o tai sudaro 30 %  farmacijos pramonės naudojamos žaliavos. Intensyvėjant žmogaus ūkinei veiklai ir populiarėjant išvykoms į gamtą, pelkės pasidarė tinkamiausias prieglobstis faunai, ypač paukščiams, kuriems perėjimo metu ypač reikia ramybės. Labai daug paukščių ir augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą susiję su pelkėmis. Pelkės mus žavi tyla, paslaptingumu, neįprasta aplinka. Neatsitiktinai pats populiariausias maršrutas Estijos Lahemaa nacionaliniame parke yra pažintinis takas Virusso pelkėje.

Nuo XX a. pradžios iki 1980 m. nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 % Lietuvos pelkių. Šiuo metu šis santykis dar nepalankesnis pelkėms. Daugelis pelkių nyksta dėl melioracijos metu pažeminto gruntinio vandens lygio ir durpių eksploatacijos. Šiuo metu ypač didelę grėsmę pelkėms kelia verslininkų pageidavimai beatodairiškai didinti durpių gavybą ir eksportą. Negali būti net kalbų apie išlikusių pelkių pavertimą durpynais, todėl turėtume gerai pagalvoti, kiek durpių galime eksportuoti, o kiek turime palikti Lietuvos žemės ūkio poreikiams. Priešingu atveju, greitai turėsime pirkti durpes iš kaimyninių šalių arba jas kasti dabartiniuose rezervatuose.

Kada lietuviai pradėjo neapkęsti pelkių?

Jau smetoninėje Lietuvoje buvo labai daug kalbama apie pelkių nusausinimą, siekiant ten kasti durpes ir plėsti dirbamos žemės plotus, tačiau tam nebuvo lėšų. Nedaug trūko, kad Lietuvoje prieš pat Antrąjį pasaulinį karą masiškai durpes būtų pradėję kasti anglai. Prieškariu durpes kasė tik sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai, kūreno jomis kalėjimus, universitetą, kitas įstaigas. Žymiai labiau pelkes palietė kaimų skirstymas vienkiemiais. Siekdami gauti daugiau žemės, žmonės ėmė pelkes ir jas sausino. Darbas buvo pragariškas ir raistai buvo keikte keikiami, todėl sumažėjo ir anksčiau buvusi pagarba jiems.

Sovietmečiu, prasidėjus masinei žemių melioracijai, pelkių nebeužstojo niekas: melioratoriai – kaimiečių vaikai gerai prisiminė tėvų kančias, kurias jie patyrė paversdami raistus dirbamos žemės lopinėliais, o projektuotojai ir agronomai aukštosiose mokyklose buvo išugdyti taip, kad į pelkes žiūrėjo tik kaip į neišnaudotus rezervus. Todėl pelkės ir nedideli miškeliai buvo naikinami be jokio gailesčio, nors tuo metu Danijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse jau buvo rimtai šnekama apie būtinybę saugoti pelkes ir didinti miškų plotus. Taip atsitiko ir dėl to, kad Lietuva neišsiugdė nei vieno rimto mokslininko – pelkėtyrininko, kuris būtų galėjęs motyvuotai pasisakyti už pelkių išsaugojimą.

Prasidėjus atgimimui, žaliųjų iniciatyva Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio parlamentas priėmė vienintelę gamtosauginio pobūdžio rezoliuciją, kuri ragino tuometinę Vyriausybę uždrausti melioratoriams naikinti miškelius, tiesinti upes ir sausinti pelkes. Vyriausybė tokį nutarimą priėmė ir pelkių naikinimas buvo sustabdytas. Tačiau, atkūrus nepriklausomybę,  pradėjo intensyvėti durpių gavyba ir eksportas, durpių naudojimas kurui. Dėl nepagrįstai mažų mokesčių už gamtinių išteklių naudojimą ir gaunamų milžiniškų pelnų durpių gavybos ir pelkių naikinimo užmojai šiuo metu kelia ne tik pavojų gamtai, bet ir daro ekonominę žalą valstybei. Kaip nuožmiai siekiama pasipelnyti gamtos ir valstybės sąskaita, gerai įliustruoja Plinkšių raisto, esančio Mažeikių  rajone, istorija.

Kurti regioninį parką ar durpyną?

Šiaurės Lietuvai gamta pagailėjo skaidrių ežerų, išlakių pušynų, todėl Mažeikių – Telšių rajonų sandūroje esantis Plinkšių ežeras abiejų rajonų gyventojų yra labai mėgiamas ir branginamas. Vasarą ežero paplūdimius kasdien aplanko šimtai poilsiautojų, savaitgaliais atvyksta iki 150 žvejų, o šalia esantis Žalgirio miškas pritraukia būrius uogautojų ir grybautojų.

Šių vietų grožį pastebėjo didikai Pliateriai, kurie ant Plinkšių ežero kranto XIX a. pastatė dvarą, iškasė tvenkinius ir įkūrė parką. Parkas užima 7 ha teritoriją ir yra vienas gražiausių Žemaitijoje. Tvenkinius jungia Nendrupio upelis, kuris išteka iš netoliese esančios Plinkšių pelkės. Dėl Plinkšių ežero apylinkėse esančių gamtinių ir kultūrinių vertybių dar 1986 m. buvo numatyta čia įkurti Plinkšių regioninį parką. 2008 m. atliktos studijos išvadose taip pat konstatuojama, kad kurti regioninį parką yra tikslinga. Vykdant ES Paukščių ir Buveinių direktyvų reikalavimus, čia jau įkurtas Plinkšių miško biosferos poligonas, kurio paskirtis – išsaugoti Plinkšių miškų ir jų apylinkių ekosistemą, ypač siekiant išlaikyti vapsvaėdžio ir pilkosios meletos populiacijas šioje teritorijoje. Todėl vietiniams gamtos mylėtojams kaip perkūnas iš giedro dangaus buvo žinia, kad UAB „Plinkšių Vilistra“ planuoja Plinkšių pelkėje kasti durpes. Tiesa, prieš keletą dešimtmečių vietinis kolūkis buvo iškasęs sausinimo kanalus ir savo reikmėms čia kasė durpes. Dabar planuojama kasti visoje pelkės teritorijoje (118 ha), iškertant čia augantį mišką, sunaikinant visą augmeniją, gyvūnų buveines ir dvaro tvenkinius maitinantį upelį. Plinkšių pelkėje užregistruota: 408 augalų, 43 dieninių drugių, 5 varliagyvių, 2 roplių, 76 paukščių ir 26 žinduolių rūšys. Iš jų 3 augalų, 3 žinduolių, 7 paukščių bei viena drugių rūšis įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Plinkšių pelkė – svarbi gamtinė teritorija vietiniu ir regioniniu požiūriu. Mažeikių rajone yra tik 3 aukštapelkės didesnės nei 100 ha, tad jų vaidmuo rajono biologinės įvairovės išsaugojimui yra gana svarbus. Tuo pat metu žmonės pasakoja, kad turtingų užsienio šalių ambasadų darbuotojai domisi, kada Plinkšių durpės bus pradėtos gabenti jų šalių daržininkams.

Sovietmečiu nuo melioracijos nukentėjusi Plinkšių pelkė baigia užgydyti savo žaizdas.

Rimanto Braziulio nuotrauka

Visuomenė pritaria pelkės išsaugojimui

Kadangi šiuo metu Plinkšių pelkė apaugusi mišku ir priskirta valstybiniams miškams, kuriuos patikėjimo teise valdo Mažeikių miškų urėdija, į Plinkšius vykstame kartu su Sedos girininkijos girininku Broniumi Noreikiu. Saulėtą spalio vidurdienį žengiame per pelkę vedančiu takeliu ir gėrimės tik pelkėms būdingais vaizdais. Akivaizdu, kad kažkada žmogaus padarytas žaizdas pelkė jau baigia užsigydyti: sausinimo kanalai užaugę, vietomis patvenkti bebrų, todėl pamažu atsistato vandens lygis, atsigauna pelkinė augmenija. „Juk negalime sunaikinti šio nuostabaus ir unikalaus gamtos kampelio, kurį gamta kūrė 10 tūkstančių metų“, – žvelgdamas į raisto tolius ištarė girininkas Bronius Noreikis.

Beveik visas ne miškuose buvusias pelkes sunaikino melioratoriai, todėl dauguma pelkių išliko miškuose. Taip miškininkai tapo ne tik valstybinių miškų, bet ir raistų saugotojais. Valstybiniuose miškuose esančią Plinkšių pelkę Telšių apskrities valdininkai buvo neteisėtai išnuomavę UAB „Plinkšių Vilistra“, todėl Mažeikių miškų urėdija buvo priversta kreiptis į teismus, kad neteisėta nuomos sutartis būtų panaikinta. Plinkšių pelkės taip pat stojo ginti mokslininkai, visuomeninės organizacijos,  vietiniai gamtos mylėtojai ir šviesuoliai, tarp jų ir garsi Lietuvos žolininkė dr. Jadvyga Balvočiūtė. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos iniciatyva buvo parengtas Plinkšių durpyno renatūralizacijos gamtotvarkos palnas, savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komitetas pasisakė prieš durpių gavybos atnaujinimą Plinkšių pelkėje. Tokią pat poziciją išreiškė ir 19 kaimo bendruomenių, 4 aplinkinės seniūnijos, Mažeikių medžiotojų draugija. Mažeikių rajono gamtos mylėtojų ir vietinių bendruomenių iniciatyva, buvo atliekamos gyventojų apklausos, iš kurių paaiškėjo, kad dauguma gyventojų pasisako už Plinkšių pelkės išsaugojimą, panaudojant ją rekreaciniams ir pažintiniams tikslams. Tam slaptu balsavimu pritarė 77 proc. Plinkščių gyvenvietėje gyvenančių žmonių. Tokią savo nuostatą parašais patvirtino 19 – os rajono mokyklų ir darželių direktoriai, mokytojai ir mokiniai. Už Plinkščių pelkės išsaugojimą pasisakė rajono švietimo skyrius, Mažeikių ekologų klubas, kiti visuomenės atstovai. Iš viso surinkta 1310 parašų, kurie perduoti Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos. Panašu, kad seniau buvusi lietuvių pagarba raistams pradeda atgimti, nes vis daugiau atsiranda žmonių, kurie supranta pelkių svarbą gamtai ir žmogui.

Rimantas Braziulis, “Žalioji Lietuva”

The post Kodėl mes išdavėme raistus? appeared first on Baltijos vilkas.

Siaubūnės gervės

1895 metais Tilžėje išleistoje knygelėje „Apie naudingus ir kenkiančius ukei paukščius“ rašoma:

„Dar daugiau blėdies padaro gervės, dideli paukščiai, kaip ir pilki starkai. Labiausia pavasaryje gadina pasėtus žirnius, grikius ir kviečius. Gervės labai atsargios ir sunku jas užmušti. Pas mus užsituri tiktai pavasaryje parlėkdamos ir rudenyje – lėkdamos į šiltus kraštus.“

2008 metų rugsėjo 18 dieną „Pasvalio balso“ žurnalistė Vita Butkaitė savo straipsnyje rašo:

„Gausybė klykiančių gervių užpuolė Pumpėnų seniūnijos Vilkiškių kaimo ūkininkų laukus. Po jų antpuolio laukai atrodo tarsi karvių bandos nusiaubti. Aštriais nagais ir didžiuliais snapais nuniokoję didžiulius plotus kopūstų, miežių ir bulvių, paukščiai žemdirbiams pridarė didžiulių nuostolių. <…> Klykiantys paukščiai taip sumynė javus, kad atvažiavusiam kombainui nebebuvo ką kulti. Jos ištrypė pusės hektaro miežių lauką. <…> Bet Kliuokmaniškių kaime gyvenantis ir Vilkiškiuose ūkininkaujantis Stasys Aleksandravičius stojo į kovą su niekdariais. Jis augina net šimtą hektarų bulvių. Bet dvidešimties hektarų plote pamatęs apie pusantro tūkstančio klykiančių gervių, ūkininkas ne juokais išsigando. Siaubūnės savo didžiuliais nagais draskė ir tiesiog kasė bulvių kelmus. <…> Jos sugebėjo suniokoti apie keturiasdešimt penkias tonas bulvių, ūkininkui padarydamos apie trisdešimt tūkstančių litų nuostolį. Nežinodamas kaip kovoti su Valstybės saugomais ūkio kenkėjais, vyras pagalbos kreipėsi į medžiotojus. Bet jie ūkininkui niekuo padėti negalėjo, tik patarė siaubūnes baidyti garsiniu mašinos signalu, nes šaudyti jų negalima.“

Praėjo 113 metų, o požiūris į gamtą išliko toks pats tamsus. Maža to, dar niekas iki šiol gervių, vienų nuostabiausių gamtos kūrinių, nevadino siaubūnėmis. Žurnalistė labai stengėsi sudaryti gervių-monstrų su „aštriais nagais ir didžiuliais snapais“ įspūdį, nors pati ko gero nėra jų mačiusi. Straipsnio autorė nedviprasmiškai užsimena, kad žinios apie gerves Raudonojoje knygoje pasenusios ir jų nebereikėtų saugoti. „Nors 1976 metais išleistoje Raudonojoje knygoje nurodoma, kad gervių Lietuvoje gyvena apie penkiasdešimt porų, galima spėti, kad šiuo metu vien Pumpėnų apylinkėse jų skaičius gali siekti apie du tūkstančius. Nebent šie skrajūnai čia surengė visos Lietuvos gervių sąskrydį. Todėl ūkininkai ir mano, kad gamtos saugotojų žinios šiuo klausimu yra gerokai pasenusios arba tiesiog neatnaujintos rašytiniuose šaltiniuose“, – toliau tęsia ji. Žurnalistei buvo tiesiog sunku pasidomėti tais šaltiniais, nes Lietuvos Raudonoji knyga išleista ir 1991, ir 2007 metais. Remtis 1976 metų literatūra gali nebent tik istorikai, bet ne profesionalūs žurnalistai. Be to, ji net nenutuokia, kad gervių visuomet pagausėja migracijų metu, kai praskrenda kitų kraštų paukščiai ir Pumpėnų apylinkėse gali gyventi tik pavienės poros arba visai jų ten nėra. Stebėtina, kaip apskritai galima imti rašyti tokia tema, apie kurią nieko nenutuokiama. Žinoma, gyvūnų padarytų nuostolių atlyginimo klausimas yra aktualus, bet jį reikia spręsti prevencinėmis priemonėmis, o ne išbraukiant gerves iš Raudonosios knygos ir griebiantis medžioklinio šautuvo. Kaip jau paminėta pirmojoje šio straipsnio citatoje, ilgą laiką žmonių persekiojamos ir žudomos gervės Lietuvoje pasirodydavo tik pavasarinio ar rudeninio traukimo metu. Dabar gervių šaudymo laikai nebesugrįš, kad ir kaip to norėtų tie, kam gamta trukdo gyventi. Viename komentare, kurį skaitytojas paliko „Pasvalio balso“ interneto svetainėje, siūloma šaudyti gamtosaugininkus ir neva visos problemos išsispręs.

Visais laikais žinios apie „žalinguosius“ gyvūnus būdavo taip pateikiamos, kad skatintų neapykantą, o padaryta žala taip išpučiama, kad verčia suglumti ne vieną bent kiek apie tuos gyvūnus išmanantį žmogų. Būtų įdomu patikrinti, kaip iš tikrųjų atrodo tie ūkininkų laukai po „gervių atakų“ ir ar gervės ten kalčiausios, nes kiekvienas laikraštis labai skirtingai gervių žalos mastus pristato. Štai „Panevėžio ryto“ žurnalistas Sigitas Savickas teigia, kad paukščiai išmynė apie pusę hektaro V.Navalinsko miežių, o „Lietuvos žinių“ žurnalistė Daiva Baronienė rašo, kad tam pačiam ūkininkui išmindžiojo 10 ha. Taip pat negirdėta ir protu nesuvokiama, kaip gervės galėjo S.Aleksandravičiui „nukasti“ 50 tonų bulvių. Žurnalistai labai imlūs tokioms „sensacijoms“ ir jos labai greitai sklinda. Belieka tik laukti, kol savo reportažą apie siaubūnes gerves parengs kokia nors detektyvinė televizijos laida.

Krankliai žudikai

Biržų krašto laikraštyje „Šiaurės rytai“ rugsėjo 9 dieną pasirodė dar viena sensacija apie kranklių užpultas avis. Žurnalistė Gražina Dagytė aprašo Dvargalių kaime gyvenančių Kristinos ir Jūrio Milišiūnų ūkyje įvykusį incidentą. Vieno hektaro elektriniu piemeniu aptvertame plote ganėsi apie 400 juodagalvių avių. Toliau straipsnio autorė rašo: „Iš ryto moteris nustebo pamačiusi, kad avys iš aptvaro išėjusios ir pasklidusios po laukus. Netrukus Milišiūnai pamatė virš gyvulių skraidančius didelius juodus paukščius – kranklius. Išvydę žmones, jie traukėsi miškelio pusėn. Įėję į aptvarą, ūkininkai pamatė gulinčias tris nebegyvas aveles. Iš karto žmonės gerai nesuprato, kas nutiko. Tik apžiūrėję gyvulius, pamatė netikėtą dalyką – gabalais išplėštą vilną, prakirstą pilvaplėvę, iškapotas akis ir t.t. Dar dvi aveles Mlišiūnai rado sužeistas. Nedidelės žaizdelės raudonavo kaktoje ir šonuose.“ Po dviejų parų neva krankliai užkapojo dar vieną avį. Milišiūnai teigė matę ant maitos ir gyvų avių nusileidusius paukščius. Ūkininkai puolė pagalbos prašyti medžiotojų, bet krankliai nėra medžiojamieji paukščiai. Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas guodėsi: „Esame bejėgiai – tai ne liga, o laukinės faunos užpuolimas. Kranklių medžioti negalima. Galime patarti juos gąsdinti šūviais ar kitais paukščiams nepatinkančiais garsais. Čia tas pats kaip ir su vilkais, kurių medžioti irgi negalima. O jie mūsų rajone kiekvieną savaitę papjauna po veršelį“. Tik aplinkos apsaugos agentūros inspektorius Artūras Griška nesileido įtikinamas, kad krankliai gali paskersti avis. „Ūkininkai pirmiausia turėtų išsiaiškinti gyvulių kritimo priežastis“, – teigė jis.

Lietuvoje net pačiais juodžiausiais mūsų faunai laikais kranklių niekas nemedžiojo, laikė juos pagarbos vertais paukščiais. Tik pastaraisiais dešimtmečiais jų labai pagausėjo ir leista reguliuoti jų skaičių. Įstojus į Europos Sąjungą varninių paukščių „reguliavimas“ labai sugriežtintas, o pačių kranklių medžioklė apskritai uždrausta. Iki tol buvęs gūdžių girių paukštis kranklys pakeitė savo gyvenimo būdą ir pradėjo lankytis sąvartynuose, gyvenvietėse. Nevalyvus žmonių elgesys ir nesugebėjimas taip tvarkyti atliekas, kad jos būtų neprieinamos gyvūnams, labai padidino kranklių skaičių. Geros matinimosi sąlygos jiems ir prie greitkelių, nes jie nutempia nuo kelio ir sulesa gausybę automobiliais užmuštų gyvūnų. Žinoma, gyvąjai gamtai toks kranklių pagausėjimas atsiliepė neigiamai, bet suaugę naminiai gyvuliai sugebėtų patys nuo jų apsiginti, jeigu tik būtų puolami. Iš tikrųjų sunku net įsivaizduoti avį skerdžiantį kranklį. Net didžiausias iš Lietuvoje aptinkamų plėšriųjų paukščių kilnusis erelis to nesugebėtų.  Taigi ir čia peršasi dvejopa išvada, kad žurnalistai arba tiek kvaili, jog pasiduoda mulkinami tokių pasakų, arba neturi jokios savigarbos ir besivaikydami sensacijų patys prisideda prie tokių pasakų kūrimo.

Skerdynės prasideda

Jeigu manęs paprašytų atrinkti tris nuotraukas, iš kurių galima būtų pažinti Neringą, pirmoji būtų „kopos“, antroji – „kormoranų kolonija“, trečioji… „automobilius stabdantys šernai“. Niekur kitur šalyje nepamatysit tokių jaukių laukinių gyvūnų. Tikras Lietuvos serengetis, jau keli dešimtmečiai atviliojantis čia smalsius turistus. Tačiau, kas gi atsitiko, kad šernai pradėjo kelti tokį didelį rūpestį? Pirmiausia pasikeitė sąlygos. Gyventojų skaičius ir urbanizacija Kuršių nerijoje sparčiai auga, daugėja atliekų, kurios tvarkomos ne taip, kaip derėtų. Svarbiausias šernų populiaciją limituojantis veiksnys – maisto ištekliai. Jeigu šernai randa šioje skurdžioje gamtinėje aplinkoje maisto, vadinasi, žmogus yra jų maitintojas. Ne tik atliekomis, bet ir tiesiogiai. Gyvūnų maitinimas tapo įprastu reiškiniu, kaip ir šernų valkatavimas. Parko direkcija iškabino lenteles su perspėjimais, kad maitinti laukinius gyvūnus draudžiama, tačiau to nedraudžia nė vienas teisės aktas ir jokios baudos už tai nenumatytos. Laukinių gyvūnų maitinimas iškreipia ekologinę pusiausvyrą ir turim tai, ką turim. Medžiotojai irgi dėl to kalti, nes jų šėryklos taip pat daro neigiamą poveikį. Visos tos pasakos apie baltajį badą tėra priedanga iškrypėliškam pomėgiui šaudyti prie šėryklų atėjusius alkanus gyvūnus. Jokio baltojo bado nėra. Badas bus tuomet, kai prie maitinimo pripratę gyvūnai staiga nebesuras maisto taip, kaip pačios gamtos buvo išmokyti.

Ir pagaliau šernų daromi nuostoliai išaugo dėl to, kad Kuršių nerijos naujakūriai keičia natūralią aplinką, o šernai tėra tarsi gamtos ginklas kovoti su šiais svetimkūniais. Neringos savivaldybei tokių turčių interesai, žinoma, svarbesni nei unikalios gamtos saugojimas. Susidaro įspūdis, kad kaip ir kormoranų atveju, šernų „problema“ stengiamasi užgožti esmines Kuršių nerijos problemas – nelegalias statybas, nedarnaus turizmo poveikį ir kt. Birželio pabaigoje Kuršių nerijoje medžiotojai patys sau surengė konferenciją. Ir nutarė: šiame medžioklės sezone sumedžioti ne mažiau kaip 100 šernų, leisti medžioti šernus ten, kur juos medžioti iki šiol buvo draudžiama (rezervatuose, urbanizuotose teritorijose ir pan.), pristatyti medžioklės bokštelių ir šėryklų.

Neapykanta gyvūnams gimsta iš nežinojimo

Bevartydamas tarpukario metų „Mūsų girių“ žurnalus keletą kartų aptikau žinutes su pavadinimu „Vilkai puola žmones“. Kai pradėdavau skaityti, tai paaiškėdavo, kad tie vilkai niekam nė negrybštelėję, bet žmonėms kažkodėl atrodė, kad juos puola. Apie tokius atrodymus š.m. rugpjūčio 12 d. rašė ir „Klaipėdos“ žurnalistė Sandra Lukošiūtė straipsnyje „Žuvėdros atakuoja poilsiautojus“. Ji aprašo vienos poilsiautojos papasakotą istoriją: „Įsitaisiusi su ausinuku ant molo akmenų mergina po kurio laiko pajuto stebintį žvilgsnį. Iš viršaus ją sekė žuvėdra. <…> Pradėjusią bėgti smulkaus sudėjimo merginą žuvėdra sekė iš paskos. Mosuodamas sparnais paukštis lietė jos plaukus. Išsigandusi mergina rankomis užsidengė galvą. Kaip įrodymą, kad istorija neišgalvota, ji parodė baigiančią užgyti žaizdelę ant rankos, kur įkirtęs paukštis.“ Nežinia nuo ko atsirado ta žaizdelė, bet maisto kaulyjantys kirai (ne žuvėdros) jokia retenybė pajūryje. Jie nuolat seka laivus, tikėdamiesi kokių atliekų. Nuo gamtos atitrūkusiai merginai maisto prašantis kiras atrodė tarsi ją pačią sulesti pasirengęs plėšrūnas.

Turiu tik vieną paaiškinimą, kodėl panašūs „skandalai“ vis dažniau aprašomi mūsų spaudoje. Žmonės gamtos pažinimo atžvilgiu paprasčiausiai tampa mažiau raštingi.

Andrejus Gaidamavičius, “Žalioji Lietuva”, 2008, Nr. 16 (308).

The post Kam gamta trukdo gyventi? appeared first on Baltijos vilkas.

Nuo šiol kiekvienas Maps.lt svetainės lankytojas, pasinaudojęs žemėlapio funkcija „Pranešk apie skriaudžiamą gamtą“, nurodydamas tikslią vietą žemėlapyje galės pranešti apie pastebėtus nusikaltimus gamtai:
- Teršiamas upes ar ežerus;
- Kanalizacijų sistemų teršalus išleidžiamus į aplinką;
- Šiukšlynus miškuose;
- Automobilių „laužą“ (netinkamas eksploatuoti transporto priemones) kiemuose;
- Deginamas atliekas;
- Neleistinai kertamus medžius ir želdinius;
- Brakonieriavimą;
- Niokojamą gamtą – gyvūnus ir augalus ;
- Ir kt.
Maps.lt žemėlapio įrankį skirtą aplinkosaugos problemų pranešimui rasite pagrindinėje Maps.lt įrankių juostoje:

Šios akcijos tikslas – įtraukti Lietuvos visuomenę fiksuojant aplinkos apsaugos problemas ir padarytus pažeidimus. Naudodamas šią priemonę, kekvienas Lietuvos pilietis gali pranešti apie pastebėtas problemas nurodant konkrečią vietą žemėlapyje bei jos pobūdį. Jūsų paskelbta informacija bus perduodama nevyriausybinei organizacijai „Baltijos aplinkos forumas“, kuri surinktus duomenis susistemins ir perduos atsakingoms institucijoms. Jums tereikia užfiksuoti problemą žemėlapyje ir ją aprašyti. Nurodžiusiems savo kontaktinius duomenis, pranešime apie problemos sprendimo eigą.

Pavyzdys:
Radau didelę atliekų krūvą Kertuojų ežero pakrantėje, Molėtų rajone. Ką daryti? Atsidarau svetainę www.maps.lt  ir paieškos laukelyje įrašau žodį „Kertuojai“. Prieš mane atsidaro žemėlapis su Kertuojų ežeru. Tuomet viršutinėje įrankių juostoje randu mygtuką su nupieštu medeliu ir jį paspaudžiu. Tada kairiuoju pelės klavišu spragteliu ant tos vietos žemėlapyje, kur radau tą atliekų krūvą. Prieš mane atsidaro lentelė su šiais laukeliais: vardas ir pavardė, el.pašto adresas, telefonas ir problemos aprašymas, kuriame įrašau:
„Pamiškėje didelė PET butelių krūva. Nesutvarkytos atliekos ir kitose vietose palei Ketuojų ežero pakrantę“.
Viską užpildęs spaudžiu „Siųsti“. Mano duomenys automatiškai nusiunčiami aplinkosaugininkams, o žemėlapyje atsiranda raudona vėliavėlė.

Pabandykite ir Jūs, nelikite abejingi!

Maps.lt, “Žalioji Lietuva”, 2008 m. Nr.15 (307)

The post Pranešk apie skriaudžiamą gamtą Maps.lt svetainėje appeared first on Baltijos vilkas.

Nerimaujama dėl globalinio atšilimo, klimato kaitos, eutrofikacijos, medžioklės, intensyvaus ūkininkavimo… Bioįvairovės katastrofiškas nykimo mastas ir jo priežastys žurnalistų apšviesta lyg ir pakankamai. Vis dėlto šiame sąraše trūksta dar vieno itin svarbaus veiksnio – hibridizacijos.

Kalbėdami apie šį veiksnį remsimės Australijos pavyzdžiu, kurios bioįvairovės unikalumas žinomas visame pasaulyje. Paprastai laukinės gyvūnijos žudymu kaltinamas intensyvus žemės ūkis, miškų kirtimas, kasyba, nekilnojamojo turto verslas. Tačiau, anot kai kurių gamtosaugininkų, visi šie veiksniai kenkia nepalyginamai mažiau nei invazinės rūšys.

Australijoje svetimi yra triušiai, ožkos, kupranugariai, sulaukėję žirgai, kiaulės, lapės ir katės. Triušiai naikina natūralią augaliją, o lapės ir katės – gyvūniją. Taip dingo daugybė rūšių. Nykstančiųjų sąraše daugiausia yra gyvūnų, sveriančių mažiau nei 5 kg. Tai Velso naguotauodegė valabė (Onychogalea fraenata), Kutauodegė uolinė valabė (Petrogale penicillata), Geltonkojė uolinė valabė (Petrogale xanthopus), Parmos kengūra (Macropus parma), bandikutai.

Bandikutai – grupė senovinių Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje išlikusių sutvėrimų, kurie sparčiai naikinami kačių ir kitų žmogaus atvežtų gyvūnų. (Scarysquirrel.org nuotrauka)

Tonis Pykokas (Tony Peacock), Australijos invazinių gyvūnų jungtinio tyrimų centro vadovas, neseniai sužinojo apie trejų kompanijų ketinimus į Australiją atvežti savanos kates. Planuojama vienos katės kaina – 5000 JAV dolerių.

Savanos katės – Afrikos laukinių kačių (servalų) ir naminių kačių palikuonės. Jos yra dvigubai didesnės už namines, jų šuolis siekia du metrus ir jos yra laikomos pačiomis geriausiomis medžiotojomis Afrikoje. Manoma, kad savanos katės labai lengvai adaptuosis Australijoje, tad pavojus akivaizdus.

Jeigu jos ištrūktų laisvėn ir susikryžmintų su sulaukėjusiomis katėmis, kurių Australijoje yra apie 12 milijonų, rezultatas būtų katastrofiškas. Sulaukėjusios katės šiuo metu ir taip kuo puikiausiai naikina pirmykštę laukinę gyvūniją ir be savanos sesių pagalbos.

Pagal Pykoko apskaičiavimus, jei šių kačių nužudytus gyvūnus sukrautume į sunkvežimius, jų vilkstinė siektų 630 km.

Gamtoje servalai greičiau jau suėstų naminį katiną, nei su juo poruotųsi. Kaip prieita iki dabartinės situacijos? Pykokas nevynioja žodžių į vatą: „laukinių ir naminių gyvūnų kryžminimas yra kvaila amerikietiška mada, kurios tikslas – užveisti kuo daugiau egzotinių augintinių. Tuo metu, kai buvo kuriami karantino įstatymai, apie tokius mišrūnus niekas nė negalvojo. Todėl, pagal įstatymus, penktos kartos laukinio ir naminio gyvūno palikuonis jau laikomas „naminiu“ ir taip išvengiama atitinkamos kontrolės.“

Ši įstatyminė spraga prilygsta atominio ginklo suteikimui dabartinėms Australijos sulaukėjusioms katėms. Per ją į šalį gali patekti įvairūs mišrūnai, net vilkų ir šunų palikuonys.

Rezervato be sulaukėjusių invazinių gyvūnų Kalgoje kūrėjai teigia, kad nykstanti gyvūnija ne tik išliktų, bet ir atsigautų, jei būtų atskirta nuo lapių ir kačių. 2,5 m aukščio elektrinė tvora, jau 10 metų sauganti rezervatą nuo lapių ir kačių, nėra kliūtis savanos katei. Antra vertus, 99 proc. Australijos laukinių gyvūnų nesaugo jokios tvoros.

Apie situaciją sužinojęs aplinkos ministras Piteris Garetas (Peter Garret) iškart davė nurodymus įvertinti savanos kačių galimą poveikį aplinkai. Jis pažadėjo, kad esant reikalui bus nedelsiant imamasi visų priemonių gamtos apsaugai.

Amerikietišką madą veisti egzotiškus įmantrius augintinius reikia vertinti ne tik kaip neetišką, bet ir kaip keliančią pavojų laukinei faunai. Tiek eiliniai gyvūnų „mylėtojai“, tiek valstybių vadovai privalo suvokti, kad nenatūralus gyvūnų kryžminimas nėra vien tik nekalta ir nepavojinga naujų augintinių rūšių „gamyba“.

Barry Cohen buvo Australijos federaliniu aplinkos ministru nuo 1983 iki 1987 metų

Versta iš “The Australian”, “Žalioji Lietuva” (2008 m. Nr. 13)

“Žaliosios Lietuvos” redaktoriaus pastaba:

Lietuvoje taip pat vyksta nekontroliuojamas vilkų ir šunų, šernų ir kiaulių kergimas. Pakliuvę į laisvę tokie gyvūnai padarytų daug bėdos. Kadaise Lietuvoje gyvenusios miškinės katės-vilpyšiai, kaip manoma, išnyko dėl kryžminimosi su naminėmis katėmis, kurios kilusios iš Šiaurės rytų Afrikos.

www.vilkai.lt

The post Mišrūnai sunaikins laukinę gamtą appeared first on Baltijos vilkas.