Laukinė Europa

Tikra tiesa, kad civilizacijos nepakeistos aplinkos oazių tenka ieškoti vis toliau nuo mūsų namų durų, tačiau apsiriktume manydami, kad „tikrą“ gamtą galima rasti tik ten. Iš tiesų visai šalia mūsų verda gyvenimas, menkai tepasikeitęs per visą žmonijos suklestėjimo laikotarpį. Pats tikriausias tokios kaimynystėje išlikusios neprijaukintos gamtos simbolis yra mūsų giriose klajojantys stambieji plėšrūnai. Šiandien jie tebemedžioja, kad išgyventų, kaip tai darė ir prieš dešimtis tūkstančių metų, kai žmogus ne išmaniaisiais telefonais, o kreivomis kuokomis mojavo. Ir nepanašu, kad artimiausiu metu jie planuotų užsiimti kuo nors kitu.

Stambiųjų plėšrūnų atkaklumas ir atsparumas negali nestebinti. Jie šimtmečius buvo ujami ir baudžiami švinu, nuodais bei kilpomis, šių „kenkėjų“ naikinimo kampanijos kartais viršydavo kraupiausias fantazijas. Tačiau nors ir praretėjusiomis gretomis, jie vis dar tebegyvena šalia mūsų. Šiandien pavažiavę nuo Vilniaus 30–40 km bet kuria kryptimi, greičiausiai pasieksite mišką, kurį bent kartkartėmis aplanko vilkų šeimyna. Tai skamba visai sąžiningai kalbant apie miestą, kurio įkūrimas siejamas su geležinio vilko legenda.

Nuostabiausia tai, kad tokia artima žmogaus ir stambaus plėšrūno kaimynystė yra ne išimtis, bet veikiau įprasta realybė modernioje Europoje. 10 tūkstančių vilkų, 17 tūkstančių rudųjų meškų ir 9 tūkstančiai lūšių – ne toks ir prastas rezultatas tankiausiai apgyvendintam, labiausiai išsivysčiusiam ir žmogaus veiklos pakeistam žemynui. Žemynui, kuris jau seniai nebegali pasigirti didesniais netrikdomos gamtos lopinėliais.

Neišvengiami susidūrimai

Stambiųjų plėšrūnų apsauga Europoje yra neabejotina gamtosaugos sėkmės istorija. Šie gyvūnai ištvėrė didžiausių negandų ir persekiojimų laikotarpius, o pastaruosius kelis dešimtmečius palyginti sėkmingai gausėja ir plečia savo gyvenamąsias teritorijas.

Tačiau šis atsitiesimas turi savo kainą. Europoje nėra tinkamų erdvių, kad būtų galima griežtai atskirti žmonių ir stambiųjų plėšrūnų teritorijas. Žmogus gyvena, augina sau maistą, gano naminius gyvūnus, ilsisi ar medžioja ten pat, kur gyvena, maitinasi ir ilsisi vilkas, lūšis ar meška. Dėl to žmogaus ir laukinių žvėrių susidūrimai neišvengiamai tampa vis dažnesni ir karštesni, ir nė viena pusė nėra nusiteikusi nusileisti. Plėšrūnai nesupranta, kad savo natūraliu elgesiu ir poreikiais įsiveržia į žmogaus gyvenamąją erdvę ir kelia problemų. Žmogus nenori prarasti pajamų, dalytis savo geru su laukiniais gyvūnais ar paprasčiausiai keisti įpročių. Abi pusės teisios ir abi pusės užsispyrusios, todėl konfliktų kyla ir kils. Ir juos reikia kažkaip spręsti, nes Europa jau senokai subrendo ir suprato, kad kraštovaizdyje privalo išsitekti tiek vieni, tiek kiti.

Akivaizdžiausias ir finansiškai apčiuopiamiausias žmogaus ir plėšrūno konfliktas Lietuvoje kyla dėl vilkų ir pjaunamų naminių gyvūnų. Tikslių ir patikimų žinių apie žalą nėra, tačiau, remiantis oficialiais duomenimis, per metus prarandami keli šimtai gyvūnų. Didžioji jų dalis – avys ir galvijų jaunikliai. Nukentėjusiųjų ūkininkų gretose ir vietinėje spaudoje vyrauja nuomonė, kad pagrindinė ir gal net vienintelė užpuolimų priežastis yra per didelė vilkų gausa regione. Tačiau tai yra sudėtingo konflikto supaprastinimas, nes užpuolimų intensyvumui bei geografijai įtakos turi ir kiti veiksniai, tokie kaip staigi avininkystės plėtra (Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį avių padaugėjo dešimt kartų), kaimo plėtros ir paramos politika (šiuo metu skatinama auginti mėsinius galvijus, kurie iki vienerių metų amžiaus yra beveik bejėgiai prieš vilkus), netinkamų apsaugos priemonių taikymas, vietinių vilkų šeimų ar atskirų individų specifika ir pan.

Lietuvoje konfliktų tarp žmogaus ir stambiųjų plėšrūnų paletė ne mažiau spalvinga nei kitose Europos šalyse. Be naminių gyvūnų užpuolimų, dar yra ir lūšių bei vilkų konkurencija su medžiotojais dėl laukinio grobio bei kaimiškų vietovių žmonių nerimas dėl savo ir vaikų saugumo, taip pat ribotas ar iškreiptas supratimas apie žvėrių elgesį ar netgi paprasčiausia priešprieša „iš Briuselio nuleidžiamiems“ nurodymams. Konfliktai įtraukia skirtingas visuomenės grupes ir pasireiškia pačiais įvairiausiais būdais, tačiau visus konfliktus sieja vienas bendras bruožas – juose nukenčia tiek žvėris, tiek žmogus.

Svarbiausia, kad, be blogosios naujienos, jog konfliktai yra iš esmės užprogramuoti, esama ir gerosios naujienos – konfliktus galima spręsti, ir mes toli gražu nesame pirmieji, su jais susidūrę. Artimiausiu metu tikrai nepavyks pasiekti, kad ūkininkai nepatirtų jokios žalos arba kad vilkams būtų leista gyventi visur, kur tik jie gali gyventi. Tačiau pasinaudojus savąja ir kitų patirtimi bei susitaikius su tuo, kad teks priimti abipusius kompromisus, galima pasistūmėti link taikaus žmogaus ir plėšrūno sugyvenimo. Gerų pavyzdžių nereikia ieškoti kur nors toli – jų turime ir mes patys.

Konfliktų sprendimo link

Tuoj sueis metai, kai Lietuvoje įteisintos kompensacijos už vilkų padarytą žalą naminiams gyvūnams. Dar daugiau, priimti įstatymų pakeitimai numato ir paramą apsaugos priemonėms diegti. Konkretūs kompensavimo ir paramos mechanizmai vis dar tobulinami, tačiau jau dabar nuo vilkų kenčiančios savivaldybės gali skirti dalį aplinkos apsaugai skirtų finansų pagelbėti savo ūkininkams. Suprantama, kad viena ši priemonė neužtikrins taikaus žmogaus ir vilko sugyvenimo. Tačiau ji bent kiek sumažins įtampą ir buvusią nelygybę, kai išlaidos, patiriamos dėl regione gyvenančių vilkų, krisdavo tik ant nukentėjusio ūkininko pečių.

Ne paslaptis, kad užpuolimo išvengimas yra daug efektyvesnė sugyvenimo užtikrinimo priemonė už kompensuotą jau įvykusio išpuolio žalą. Pastaruosius 10–15 metų Europos šalyse vykdyta daug Europos Sąjungos finansuojamų aplinkosauginių projektų, kuriais siekta išbandyti ir pritaikyti įvairiausias naminių gyvūnų apsaugos nuo stambiųjų plėšrūnų priemones. Šiame tekste atskirai apžvelgti šiuos projektus nėra galimybių, tačiau galima konstatuoti, kad bendra jų išvada vienareikšmė: dažniausiai apsisaugoti galima. Neretai palyginti paprastais, tačiau efektyviais būdais: gyvūnų nepalikti pavojingose vietose tamsiuoju paros metu, ganyklas aptverti elektriniu piemeniu ar tinklu, apsaugai pasitelkti specialių veislių šunis.

Šie „atradimai“ nėra didelė naujiena mūsų šalyje. Turbūt ne vienam močiutė ar senelis pasakojo, kaip jų laikais naminiai gyvūnai būdavo nakčiai parvedami į tvartus prie namų arba prie jų per naktį likdavo žmonės, kad vilkai nedrįstų artintis. Tada mažai kam kildavo mintis savo brangiausią turtą palikti toli nuo namų pririštą grandine pamiškėje. Įdomią priemonę saugodamiesi nuo vilkų naudojo dzūkai. Jos likučius dar ir šiandien galima pamatyti Musteikoje. Tai vadinamieji tujinai – savotiška medinė tvora iš pusantro–dviejų metrų ilgio kuolų, pusę metro įkastų į žemę. Dabar sunku pasakyti, kiek ši tvora buvo veiksminga, tačiau vien jos tvėrimas liudija, kad žmonės rūpinosi savo gyvuliais ir ieškojo būdų juos apsaugoti.

Būtų neteisinga teigti, kad savarankiška ir išmoninga naminių gyvūnų apsauga belikusi istorijos puslapiuose. Lietuvoje galima rasti šviesių žmonių, kurie ne tik domisi apsaugos priemonėmis ir patarimais, tačiau ir imasi veiksmų. Štai Vištyčio apylinkėse gyvena ūkininkas Giedrius, kuris pats susikonstravo kilnojamą medinį narvą-namelį, prieš tai kruopščiai išsistudijavęs literatūrą apie vilkų elgesį ir apsaugos priemones. Ikimetinukus veršelius jis kiekvieną naktį ir lietingomis dienomis suvaro į šią priedangą. Nors kaimynai patraukia per dantį, kad gyvulius pavogs kartu su visu nameliu, tačiau Giedrius nekreipia į pašaipas dėmesio. Svarbiausia, kad jo gyvūnai yra saugūs ir nuo vilkų nebenukenčia.

Ne vienas didesnis Lietuvos ūkininkas yra išbandęs ir sarginius šunis – ar tai būtų kaimyninėje Lenkijoje populiarūs Podhalės aviganiai, ar Lietuvoje veisiami iš Turkmėnijos kilę alabajai, ar kokia nors kita veislė. Viena iš pradininkių šunimis nuo vilkų saugoti savo gyvulius yra Biržų rajono ūkininkė Rita Bieliakienė. Jos laikomi Podhalės aviganiai jau penktus metus sergi karvių bandą. Šunys prie gyvulių plėšrūnų neprileido net ir tais metais, kai regiono ūkiuose jie šeimininkaudavo kone kas antrą naktį.

Tai tik keli istoriniai ir šiandieniniai pavyzdžiai, tačiau jų tikrai neužtenka visos šalies mastu. Džiugu, kad įteisinta parama žalos prevencijai ir jau patirtos žalos kompensavimas atveria galimybes intensyviau diegti apsaugos priemones. Tačiau kad mūsų šalyje šis reikalas užleistas, geriausiai liudija tai, jog tvorų gamintojai ir importuotojai neturi paruošę standartinių sprendimų gyvulių apsaugai nuo vilkų, nes tam niekada nebuvo jokios paklausos. Būtent dėl to tose pačiose Vištyčio apylinkėse, kuriose šią vasarą vilkai krečia nemažai eibių, rengiamas pirmasis Lietuvoje naminių gyvūnų apsaugos priemonių eksperimentas. Bendradarbiaujant tvorų gamintojams, nevyriausybininkams ir vietos ūkininkams, bus įrengtas elektrinis aptvaras ūkyje, kuris šiais metais jau nukentėjo nuo vilkų išpuolių. Vėliau eksperimentas greičiausiai bus plečiamas, apims daugiau ūkių ir siūlomų priemonių, bus siekiama rasti Lietuvai tinkamiausius būdus. Tačiau jau dabar aišku, kad dar teks nueiti ilgą kelią, kol apsaugos priemonės persikels iš metodinių leidinių į ganyklas.

Dialogo kelias

Menka paslaptis, kad ligšiolinė stambiųjų plėšrūnų apsaugos sėkmė Europoje labiausiai priklausė nuo aiškios Europos Komisijos nuostatos, atsispindinčios Buveinių direktyvoje: stambieji plėšrūnai turi būti ir bus Europos kraštovaizdžio dalis. Šis pamatinis principas nesikeis ir ateityje, tačiau akivaizdu, kad vien to neužtenka. Tam, kad plėšrūnų apsauga duotų tvarius ilgalaikius rezultatus, būtina suprasti ir atsižvelgti į visų pagrindinių suinteresuotų pusių požiūrius, baimes ir lūkesčius. O tai galima pasiekti tik vienu būdu – nuolatiniu atviru dialogu ir kompromisų paieška. Ši Europos Komisijos aktyviai skatinama dialogo ir kompromisų paieškos strategija įgyja įvairias formas ir Lietuvoje, o rezultatai kol kas yra labai neblogi.

Štai šių metų pavasarį vyko cafè scientifique renginys „Nepatogi gamta. Vilkas: žinomas, nepažįstamas“. Norinčių padiskutuoti ar bent jau pasiklausyti susirinko pilna muzikos klubo “Tamsta” salė. Tai buvo pirmasis bandymas neįpareigojančioje aplinkoje prie apskrito stalo susodinti medžiotojus ir ūkininkus, gamtosaugininkus ir mokslininkus bei išgirsti skirtingus požiūrius į tą patį gyvūną. Dviejų valandų pasirodė mažoka dorai išsakyti net ir daliai pagrindinių argumentų, tačiau demokratiška ir neformali aplinka leido atsipalaiduoti ir atviriau reikšti savo nuomonę. Toks renginys negali išspręsti žmogaus ir vilko konflikto, tačiau jis gali pasitarnauti mažinant priešpriešą tarp skirtingų interesų grupių.

Dialogo ir kompromiso principas naudojamas ne vien pramoginiuose renginiuose. Šių metų pavasario pabaigoje vėl buvo atnaujintas „Vilko populiacijos valdymo plano“ kūrimas. Darbo grupę sudaro visos pagrindinės suinteresuotos pusės: ūkininkai, gamtosaugininkai, mokslininkai, medžiotojai, ministerijos atstovai, miškininkai ir kt. Nors dalyvių požiūriai kai kuriais klausimais stipriai išsiskyrė, tačiau kol kas pavyko susitarti dėl visų esminių momentų. Todėl yra apčiuopiama galimybė, kad jau šį rudenį Lietuva prisijungs prie „Vilko populiacijos valdymo planą“ turinčių Europos šalių. Svarbiausia, kad plane bendrai sutarti principai ir priemonės turėtų dar labiau sumažinti dėl vilkų kylančią socialinę įtampą bei konfliktus. Iš to neabejotinai išloš tiek žmogus, tiek vilkas.

Vietoj pabaigos

Mes, lietuviai, kaip ir visi europiečiai, gyvename ir ateityje gyvensime kartu su stambiaisiais plėšrūnais. Lietuviui vilkas yra ne pasakų knygų veikėjas, bet šalia gyvenantis kaimynas. Esu tikras, kad dauguma tuo džiaugiasi ne mažiau negu aš. Tačiau vilkas yra vilkas – tai laukinis plėšrūnas, medžiojantis ne tik elnius miške, bet kartkartėmis ir mūsų avis ganyklose. Ne dėl to, kad jis būtų blogas, piktas ar kerštingas, bet dėl to, kad jis neįžvelgia to skirtumo, kuris mums toks svarbus. Todėl mes turėsime ieškoti būdų, kaip spręsti šį bei kitus konfliktus, kad kaimynystė pernelyg neapkarstų. Svarbiausia, kad tokių sprendimų yra. Vieni jų reikalauja tik papildomų pastangų, kitiems reikia ir nemažų pinigų. Tačiau net ir finansų poreikis nebėra neišsprendžiama problema, nes jau dabar galima pasinaudoti savivaldybių parama. Žinoma, nebūtinai viskas ir visada bus taip pozityvu, kaip surašiau šiame tekste. Be abejo, bus ir problemų, ir pykčių, ir iš pirmo žvilgsnio neįveikiamų kliūčių. Vis dėlto esu tikras, kad susidorosime, nes kito kelio nėra. Juk gyventi be kaimyno vilko būtų baisiai nuobodu.

Vaidas Balys
Žurnalas apie gamtą, 2014 Nr.2 (62)

The post Mano kaimynas – vilkas appeared first on Baltijos vilkas.

- praėjusių metų tarybos pirmininkė Lina Paškevičiūtė;
- ilgametė narė Gintarė Žalkauskaitė, kuruojanti šernų ir stumbrų apsaugos klausimus;
- naminių gyvūnų apsaugos nuo vilkų ir bendradarbiavimo su ūkininkais krypčiai vadovaujantis Andrius Laurinavičius.

Asociacijos tarybos pirmininke išrinkta Lina Paškevičiūtė.

Dėkojame Lietuvos gamtos fondui už suteiktas patalpas.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Įvyko visuotinis asociacijos narių susirinkimas appeared first on Baltijos vilkas.

Šiame straipsnyje (originalus šaltinis – BBC publikacija) vilkas pristatomas kaip Prancūzijos avių augintojų siaubas, o plėšrūno ir žmogaus sugyvenimo perspektyva piešiama niūriomis spalvomis. Trumpai tariant, nieko ypatingai naujo ar netikėto, dėl ko vertėtų publikaciją kaip nors išskirti. Dėmesį atkreipiau tik dėl to, kad ji priminė apie straipsnį-repliką „Conserving Carnivores: Politics in Play“ (grubus vertimas pagal turinį būtų „Plėšrūnų apsauga: politiniai aspektai“), kovo mėnesį publikuotą „Science“ žurnale.

Šiame dviejų mokslininkų autorių, kurių vienas – prancūzas, tekste taip pat kalbama apie Prancūziją, vilkus ir avių augintojus, tačiau visai kitu kampu. Tačiau prieš pristatydamas jų mintis turiu padaryti įžangą apie vadinamąsias ekosistemų paslaugas.

Ekosistemų paslaugos

Paskutiniu metu gamtos moksluose ir politikoje dažnai sutinkama madinga sąvoka „ekosistemų paslaugos“ (angl. ecosystem services), apie kurią žingeidesni gali pradėti domėtis kad ir nuo atvirosios enciklopedijos Wikipedia straipsnio http://en.wikipedia.org/wiki/Ecosystem_services. Trumpai ekosistemų paslaugos apibrėžiamos kaip paslaugos, kurias ekosistemos teikia žmonijai.

Turbūt niekam nereikia įrodinėti, kad mūsų gyvenamoji aplinka, jos procesai ir gėrybės, kuriomis naudojamės, yra įvairių ekosistemų veikimo produktas. Maisto medžiagos ir grynas oras, augalų apdulkinimas ar klimato reguliavimas – už visa tai turime būti dėkingi įvairioms gyvybės formoms bei jų sistemoms. Nors šie savaime suprantami dalykai niekam nekėlė abejonių, tačiau ne taip ir seniai kažkam kilo mintis formalizuoti žmogaus ir gyvosios aplinkos santykį. Todėl dabar natūralus vandens filtravimas yra suprantamas kaip tokia pati paslauga, kaip ir krovinių pervežimas. Tik ją teikia ne kažkokia įmonė, o upės ekosistema. Tai puikus pavyzdys, kaip paprasta ir intuityvi idėja formalizuojama ir pritaikoma prie nūdienos realijų ir pasaulėžiūros.

Ekosistemų paslaugų sąvoka ir jos naudojimas kelia nemažai diskusijų, nes nesunku suprasti, kad ji susiaurina ir netgi suvulgarina žmogaus ir gamtos santykį. Viena rimčiausių sąvokos gajumo ir populiarumo priežasčių – galimybė paslaugai priskirti ekonominę vertę ir taip įvertinti ekosistemos funkcionavimo, sugriovimo ar atstatymo kainą. Tačiau tai yra lazda su dviem galais. Viena vertus, šiais laikais, kai viskas vertinama pinigine žala ar nauda, ekosistemas ir gamtą tenka įkainoti, nes kitaip labai sunku jas apginti nuo finansiniais argumentais žongliruojančių gamtos suvartojimo advokatų. Tačiau kita vertus, pradėjus vertinti gamtą pinigais, lieka tik laiko klausimas, kada tai taps pagrindiniu ir vieninteliu „naudingumo“ kriterijumi. Juk šiaip ar taip jau gyvename pasaulyje, kuriame piliečių gerovė vertinama tik per BVP, viską suvedant į išleistus litus ir centus.

Nepaisant visų diskusijų, sąvoka jau prigijo ir ji turi vieną parankią savybę – ja galima labai trumpai konstatuoti, kad ekosistemos ir ją sudarančios rūšys yra (gyvybiškai) svarbios žmogui. Pavyzdžiui, teiginys, kad vilkai tiesiogiai ir netiesiogiai teikia ekosistemų paslaugas, yra įprastas mokslinėse publikacijose apie šiuos plėšrūnus. Gal tik Lietuvos viešojoje informacinėje erdvėje mintis, kad vilkas yra ne tik ūkininkų kenkėjas, bet ir paslaugų žmogui teikėjas, galėtų nuskambėti kaip kvailas pajuokavimas. Tačiau tai tik laiko klausimas, kada ji taps visiems įprasta.

Politinės paslaugos

Dabar grįžtu prie minėtojo straipsnio „Conserving Carnivores: Politics in Play“. Jo autoriai pastebi, kad stambieji plėšrūnai teikia ne tik ekosistemų, bet ir politines paslaugas. Šie gyvūnai duoda patogius būdus politikams pasirodyti tam tikrų interesų grupių gynėjais, net jeigu kitais atvejais šias grupes jie paprasčiausiai ignoruotų. Pavyzdžiui, išreiškiant griežtą poziciją, kad plėšrūnų plitimas turi būti ribojamas. Taigi, mokslininkai vėl sugalvojo mokslinį terminą įprastam reiškiniui – šįkart „tarnavimas atpirkimo ožiui“ tapo „politinių paslaugų teikimu“.

Straipsnyje pateikiamas Prancūzijos pavyzdys, kur avininkystės apimtys mažėja, o avių augintojai kaltina vilkus dėl daugelio savo bėdų. Tačiau taip supaprastinant neįvertinamos istorinės ir politinės aplinkybės. Prancūzijos avininkystei didžiausias smūgis suduotas ne 1992 metais, kai iš Italijos į Prancūziją sugrįžo pirmieji vilkai, o dar anksčiau. 1985 m. Prancūzijos specialiosios pajėgos Naujosios Zelandijos Oklando uoste paskandino Greenpeace organizacijos laivą „Rainbow Warrior“, kad šis netrukdytų suplanuotam branduoliniam bandymui. Kilo didelis tarptautinis skandalas, o Prancūzija kaip dalinę kompensaciją Naujajai Zelandijai įsipareigojo nesiimti priemonių, kurios galėtų sukliudyti šios šalies avienos importui Europos Sąjungoje.

Šiandien ši istorija, Prancūzijos protekcionistinės pozicijos staigus pasikeitimas ir jo pasekmės šalies avininkystės sektoriui patogiai pamirštamos. Vietoje to dramatizuojama vilkų užpuolimų įtaka. Taip pat nutylima ir apie beveik 9 mln. eurų subsidijas (2012 m.), kurios vienaip ar kitaip susijusios su vilkais. Straipsnyje netgi cituojami duomenys, kad avininkystė sėkmingiau vystoma vilkų gyvenamuose regionuose.

Reziumuodami autoriai perspėja dėl vyraujančių politinių paskatų versti stambiuosius plėšrūnus atpirkimo ožiais ir siūlo daugiau dėmesio skirti šių gyvūnų apsaugos „politinės ekologijos“ analizei ir supratimui.

Žvilgsnis į Lietuvą

Suprantama, kad vilkai teikia politines paslaugas ne tik Prancūzijoje ir toli gražu ne vien tik politikams. Ir Lietuvoje akylesnis stebėtojas turėtų lengvai atskirti, kai vilkais ar kitais nepatogiais gyvūnais paprasčiausiai pasinaudojama, imituojant rūpestį ūkininkais ar kitomis nuskriaustomis visuomenės grupėmis.

Tokį pigų politinių pliusų užsidirbinėjimą dažnai nesunku atskirti. Apsimestinį rūpestį paprastai išduoda nuoširdus nenoras išspręsti problemas, kai tikriesiems tikslams kur kas palankesnis nuolatinis konfliktas. Kitas susijęs sufleruojantis ženklas – konkrečios priemonės (pvz. medžioklės) propagavimas ir iškėlimas tikslu, kuris išliktų toks pat, net jei ūkininkų problemos būtų sėkmingai išspręstos. Ir, žinoma, klasikinis atvejis, kai ūkininkais ima rūpintis tie, kurie analogiškose situacijose, kuriose nėra lengvų atpirkimo ožių, tokių kaip vilkai, lieka abejingi arba netgi tampa ūkininkų oponentais.

Vilkas niekuo neišsiskiria tarp nepatogių rūšių, nes visos jos gali tapti politikavimo ar priedangos įrankiais. Ginti gamtą ar ūkininką nuo „blogo“ gyvūno yra saugi ir pigi strategija. Ji nereikalauja didelio išmanymo ar pastangų, bet duoda apčiuopiamų privalumų kuriant įvaizdį ar siekiant savo tikslų.

Šiandien Lietuvoje vilkas, kormoranas ir stumbras – laukiniai gyvūnai, kurie teikia pačias kokybiškiausias politines paslaugas. Ir už šias paslaugas didžiausią kainą sumoka ne gavėjas, bet pats teikėjas.

Prisidėdamas prie straipsnio „Conserving Carnivores: Politics in Play“ autorių įžvalgų apie „politinę ekologiją“, raginu žvelgti akyliau ir atskirti tikrąsias ūkininkų problemas bei jų sprendimą nuo laukinių gyvūnų teikiamas politines paslaugas vartojančiųjų bruzdėjimo.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“

The post Ekosistemų paslaugos ir politinė ekologija appeared first on Baltijos vilkas.

Ar tikrai egzistuoja laisvų stumbrų problema

Taip, ji egzistuoja. Taip pat kaip vilkų, lūšių, šernų, elnių, uodų, kolorado vabalų, usnių ar varnalėšų. Tai moralinė, politinė ir ekonominė problema. Žmogus, mūsų civilizacija, mūsų visuomenė taip jau sutvarkyta, kad bet kokios gyvos būtybės egzistavimas, jei jis nesutampa su mūsų interesais, yra laikomas žalingu ir yra nepageidaujamas. Į gilesnes moralines gamtos ir žmogaus koegzistencines problemas šiame straipsnyje nesigilinsime, nes tokioms diskusijoms mūsų visuomenė, o ypač žemę dirbanti jos dalis, dar tikrai nėra subrendusi. Yra žvėris – yra problema. Kol bus bent vienas žvėris, tol bus problemų. Norite, kad neliktų problemų?

Kokios politinės šios problemos ištakos? Visų žiniasklaidoje prieš laisvus stumbrus pasirodžiusių pranešimų leit­motyvas vienas – „politikai ir aplinkosaugininkai pagaliau išgirdo Vidurio Lietuvos žemdirbių skundus“. Tikriausiai daugelis dar prisimena su naujos valdžios atėjimu susijusius žemdirbių „skundus žvėrių klausimu“ praėjusių metų pabaigoje–šių metų pradžioje. Tiesa, jų turinys ir tikslas buvo kitas: atėjo laikas „teisingai“ perdalyti medžiok­lės plotus, panaikinti ir „teisėtiems“ savininkams – ūkininkams – atiduoti komercinius medžioklės plotus, „teisingai“ ūkininkų naudai pakeisti medžiok­lės taisykles. Nepaisant to, Vidurio Lietuvos žemdirbių balsas nebuvo išgirstas ir jokie „teisingi“ sprendimai nebuvo priimti. Tačiau juk negalima visą laiką ignoruoti, reikia ką nors ir išgirsti, gal net kokį kaulą galima numesti. Ir išgirdo, ir tuo kaulu tapo stumbrai.

Palikime moralę bei politiką ramybėje ir pasigilinkime į ekonominius argumentus. Vienoje šių ekonominių argumentų pusėje yra saugoma Tarptautinės ir Lietuvos raudonosios knygos rūšis – stumbras, kurio apsauga yra valstybės, visų jos institucijų ir piliečių rūpestis, prestižas, taip pat su visu tuo susijusios išlaidos, tačiau esama ir ekonominės naudos. Kitoje pusėje – miškų, medžioklės, žemės ūkiai ir ta nedidelė visuomenės dalis, kuri dėl stumbrų patiria ekonominę nenaudą.

Trumpa atmintis

Ir iš kur tie stumbrai laisvėje atsirado? Vienose žiniasklaidos priemonėse sakoma, kad „laisvėje stumbrai atsidūrė netyčia – ištrūkę iš aptvaro“, kitose – „kad tuos stumbrus tyčia paleido, nes jie buvo visą laiką užtverti voljere“ arba „kad jie patys pralaužė sutrešusį voljerą“ ir pan. Visai nenuostabu, kad tie žmonės, kurie gamtosaugininkais tapo tik prieš kelis mėnesius, šito gal dar ir negali žinoti, tačiau gerokai seniau šioje sistemoje dirbantiems ėmė atmintis ir sušlubavo. Juk nesunku pasiskaityti moksliniuose leidiniuose, pavartyti dar visai nesenus žurnalų komplektus. Galiausiai dar gyvi tie žmonės, kurie stumbrus į Lietuvą vežė ir juos veisė.

Apie stumbrų atsiradimo istoriją jau rašėme „Žurnale apie gamtą“, tačiau ne pro šalį dar kartą kai kuriuos faktus prisiminti. Išlikęs Naujamiesčio valstybinio medžioklės ūkio stumbryno, priklausiusio Gamtos apsaugos komitetui, dienoraštis byloja, kad pirmieji stumbrai į Pašilių miško aptvarą atvežti 1969 m. rugpjūčio 29 d. iš Prioksko terasų rezervato. Pirmasis lietuviškas stumbriukas Girinis pasaulį išvydo 1971-aisiais. 1972 m. pabaigoje jau buvo atsivesti septyni stumbriukai.

Ir štai 1973 m. gegužės 6-oji. Šią dieną į Pašilių mišką buvo išleisti pirmieji penki Lietuvoje atsivesti stumbrai. Tada ir prasideda laisvėje gyvenančių Lietuvos stumbrų istorija. 1975 m. birželio 6 d. laisvėje Vadaktų miške atvestas pirmasis stumbras – patinas Ginčas. 1975 m. liepos 19 d. du stumbrai Giedra ir Giedras paleisti į laisvę Pašilių miške netoli stumbryno, gruodžio mėnesį jie prisijungė prie laisvai gyvenančios bandos. Visi šie darbai buvo atliekami prižiūrint Gamtos apsaugos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos.

Kaip stumbrai prisitaiko prie gamtinių sąlygų Lietuvoje, stebėjo biologas prof. Augustinas Mačionis. Mokslininkas rašė, kad 1978–1979 m. Lietuvoje jau buvo laisvėje gyvenančių stumbrų, jo teigimu, stumbrų buvo trisdešimt.

Stumbryno dienoraščio įrašai taip pat liudija, kad 1978 m. mūsų šalyje laisvėje gyveno stumbrai, tik jų neva buvo keturiolika, o devyni stumbrai tikslingai išleisti į laisvę ar perkelti į kitus medžioklės ūkius.

Duomenys nesutampa dėl labai paprastos priežasties. Su stumbrų reguliavimo problemomis buvo susiduriama ir tais laikais, tačiau ir tada buvo vengiama žodžio „medžioklė“. Kita vertus, vargu ar turėtume stumbryną ir laisvų stumbrų, jei tuometinės valdžios vyrai nebūtų buvę aistringi medžiotojai. Jokia čia paslaptis, kad laisvų stumbrų banda buvo formuojama dėl jų medžioklės, tikriausiai dar ir šiandien yra ne vienas gyvas tų medžioklių liudininkas.

Nepaisant to meto dokumentų, laisvėje gyvenančių stumbrų istorijos pradžia laikomi 1981 m. Taip manyti pagrindą suteikė 1981 m. pradėti stumbryno aptvarų renovavimo darbai, dėl kurių palyginti ilgai aptvaruose laikoma banda gyveno pusiau laisvės sąlygomis. Tačiau tada tik vienas kitas stumbras atsiskyrė nuo bandos ir prisijungė prie jau kelerius metus laisvėje gyvenančių stumbrų.

Kėdainių ir Panevėžio ūkininkų siaubas

Reikėtų labai „padėkoti“ žurnalistams, kurie siekdami kuo didesnės skaitytojų auditorijos nesibodi gerokai perlenkti lazdos gąsdindami „miestelių centruose lakstančiais vilkais“, ūkininkų nesibijančiais, net iš kiemų juos gujančiais stumbrais. Kokių tik diletantiškų istorijų netenka pasiskaityti spaudoje apie gyvūnus, jų krečiamas eibes. Juk labai lengva: išklausei nukentėjusiąją pusę, o oponentas – gyvūnas – savo tiesos tai negali pasakyti… Taip ir keliauja per žiniasklaidą būtos nebūtos istorijos. O stumbrų tema šiuo metu taip išsukta, taip išeskaluota, kad ūkininkai vietoj šerno, elnio, o greitai ir vietoj kiškio savo laukuose regės – stumbrą. Ir pasėliai čia, Kėdainių ir Panevėžio rajonuose, kažkokie stebuklingi, ne tokie kaip kitur – nebeiššąla, nebeiššunta, nebeišmirksta, nei vėjas, nei lietus jų nebeišguldo – vien tik stumbrai ištrypia ir nuėda.

Nežinant, kaip stumbrai gyvena, kaip elgiasi, jie gali pasirodyti drąsūs, net agresyvūs žvėrys. Iš tikrųjų tiesa visai kitokia. Nepastebėtam prisėlinti prie miške besiganančios stumbrų bandos beveik neįmanoma, o žmogaus šie žvėrys apskritai bijo. Stirną, šerną, elnią miške pabaidysi – nulėks keliasdešimt metrų, sustos, įsiklausys ir jei viskas ramu, vėl toliau maitinsis ar ilsėsis. Užeisi stumbrus – nubildės lyg tankų kolona ne vieną šimtą metrų, o aprimę tikrai negrįš į vietą, iš kurios buvo pabaidyti – patrauks mišku kelis ar net keliolika kilometrų.

Dėl klaidingo įspūdžio apie stumbrų drąsą ar abejingumą žmogui kaltas šių miško galiūnų regėjimas. Stumbras gerai įžiūrėti ir atskirti besiartinantį objektą geba tik iš 200–300 m ir tik tada leidžiasi bėgti. Automobilį ar traktorių tiek stumbras, tiek kitas žvėris suvokia ne kaip žmogų, tad priartėjus transporto priemonei, kuri dažniausiai važiuoja pro šalį ir visai nekelia grėsmės, gyvūnai tik išsirikiuoja į gynybos liniją, įtemptai stebi ir stengiasi įvertinti padėtį, bet ne puola sprukti. Iš čia ir kyla visokios pasakos apie ūkininkus „terorizuojančius“ stumbrus, kurie net kelio neužleidžia.

Žinant, kokie stumbrai yra atsargūs ir baikštūs, sunku net įsivaizduoti, kad taip lengvai pavyks juos užmigdyti ir saugiai pervežti, kaip atrodo valdininkams. Labai tikėtina, kad jau po pirmų tokių „medžioklių“ paniškos baimės apimtos bandos išsiskaidys ir apskritai paliks šias apylinkes.

Kur Lietuvoje stumbrams gyventi gera

Koks pats tinkamiausias, palankiausias miškas stumbrui? Derlingų dirvožemių lapuočių ar mišrūs miškai su vešliu lapuočių pomiškiu, retmėmis, miško laukymėmis. Būtent tokie miškai ir vyrauja Vidurio Lietuvoje, kur ir gyvena laisvieji stumbrai. Kur dar kitur, jei ne čia jiems būtų gera gyventi? Na, dar Kauno, Radviliškio, Raseinių, Pasvalio, Pakruojo, Joniškio, Biržų rajonuose. Bet tikrai ne Varėnoje, Šalčininkuose, Lazdijuose, Ignalinoje ar Zarasuose. O ką mes girdime iš valdininkų ir politikų lūpų?

Štai keletas citatų iš įvairių žiniasklaidos priemonių: „Gyventi laisvėje gyvūnai neturi normalių sąlygų“; „Aplinkos ministerija kreipėsi į mokslininkus, kurie padarė išvadas, kad Lietuvoje nėra pakankamai vietos stumbrams gyventi laisvėje. Esą miškai ir laukinės pievos šiuo metu yra per mažos, todėl stumbrai veržiasi į ūkininkų laukus“; „Tai yra žemės ūkio paskirties kraštas, todėl neišvengiamas konfliktas tarp žmogaus ir gyvūno. Briedžiui užtenka 500 hektarų, o laisvėje gyvenančiam stumbrui, kad jis nedarytų žalos, reikia apie 1 000 hektarų miško. Panevėžio ir Kėdainių miškuose jiems per ankšta“; „Stumbrai įkurdinti visai jiems netinkamose vietose. Tai, kad šie laukiniai gyvūnai žiemą ganosi laukų viduryje, tik rodo, kad šios vietos netinka“.

Įtikinamai skamba. Ar tai tik elementarių žinių stoka, ar tiesiog teiginiai, už kurių slypi tikroji tiesa – stumbrams šios vietos puikiai tinka, tik kad ūkininkams stumbrai nepatinka.

Stumbrai, kaip ir stirnos, taurieji elniai, danieliai, yra žolėdžiai gyvūnai ir jų maisto racione žolinė augalija, priklausomai nuo metų laiko, gali siekti 90 ir daugiau procentų. O kurgi kitur, jei ne dirbamuose laukuose gausiai rasi skanaus, kaloringo, lengvai prieinamo maisto: cukrinių runkelių, rapsų, daugiamečių žolių, javų, kukurūzų. Taigi ir keliauja stumbrai kartu su stirnomis, elniais, danieliais, šernais to lengvai pasiekiamo sotaus maisto krimsti. Jei vertintume šių rūšių gyvūnų laukuose praleidžiamo laiko trukmę, išeitų, kad per metus vidutiniškai ne mažiau kaip pusę paros žvėrys praleidžia žemės ūkio naud­menose, kitą pusę – miške. Vidurvasarį, kada žemės ūkio naudmenos pasiekia maksimalų aukštį ir jose pasidaro saugu slėptis, bent trečdalis miško gyvūnų persikelia čia nuolat gyventi. Tačiau pabandyk sužėlusiose kultūrose stirną, šerną ar net elnią išvysti – atrodo, kad ten nieko nėra. O stumbras iš kažin kur matosi… Tad ir tampa jis visų bėdų kaltininku.

Gyventų žvėrys laukuose nuolat, jei ne kitas po maitinimosi itin svarbus jų poreikis – ramybė ir saugumas. Kas jį gali suteikti? Miškas. O kas priverčia žvėrį sprukti į mišką? Trikdymas. Taigi visų pirma ne miškų dydis lemia žvėrių poreikį keliauti į laukus, o lengvai prieinamas maistas. Pamėginkit vien duona ir sūdytais lašiniais, kad ir kokie skanūs jie būtų, visus metus pramisti, kai parduotuvių lentynos lūžta nuo visokiausių gėrybių. Ar gali alksnio ar beržo lapai, vešliai miške sužėlę lendrūnai ir viksvos konkuruoti su cukriniais runkeliais, kukurūzais, nokstančiais kviečiais? Taigi, remiantis valdininkų logika, ne tik stumbrams, bet ir šernams, elniams, stirnoms ir netgi lapėms Kėdainių ir Panevėžio miškai yra absoliučiai netinkami, todėl jie visi net daugiau nei pusę savo gyvenimo ir nugyvena laukuose.

Iškelkim į Dzūkiją ir Žemaitiją stumbrus – nei tikroms, nei menamoms problemoms tai nepadarys galo, teks sugaudyti bei iškelti ir visus kitus žvėris.

Kokią žalą iš tikrųjų daro stumbrai

„Valstybės saugomi stumbrai kelia galvos skausmą ūkininkams, nes jie nuolat ištrypia jų laukus ir suėda derlių. Kasmet valstybė ūkininkų kompensacijoms skiria 300–500 tūkstančių litų.“ Ši citata – pagrindinis argumentas, kodėl apskritai egzistuoja stumbrų problema. Didelė tai suma mūsų valstybei ar ne? Ar galime mes – ne viską sprendžiantys valdininkai , o Lietuvos Respublikos piliečiai – leisti sau tokią prabangą ir už laisvėje gyvenančius stumbrus mokėti tokią kainą? Ir galiausiai – ar suma iš tikrųjų tokia?

Pirmiausia kaipgi nustatoma, kokią žalą ūkininkų pasėliams padaro stumbrai. Pagal ūkininkų pareiškimus speciali komisija, remdamasi žalos vertinimo metodika, nustato sunaikintų pasėlių plotus ir vėliau, įvertinus vidutinį tų metų derlių, ši žala pavirsta pinigine išraiška. Kiek objektyvi ir teisinga žalos vertinimo metodika? Labai norėtųsi, jog kas nors atliktų rimtus argumentuotus tyrimus, parašytų disertaciją ir galų gale sudėtų visus taškus ant i. Kol kas daugelis naudojamų kriterijų tikrai yra diskutuotini, pavyzdžiui, pavasarį, dar neprasidėjus augalų vegetacijai, vertinama žala mėgstamiausiai šiuo metu žvėrių kultūrai – žieminiams rapsams.

Tačiau kol kas padėkime visas šias abejones į šalį, nes tai visai kito straipsnio tema ir žiūrėkime į tai, ką turime: ūkininkai pareiškė pretenziją dėl žvėrių sunaikinto derliaus, žala buvo įvertinta ir ji lygi N sumai. Kokią dalį šios sumos sudaro stumbrų padaryta žala, kokią elnių, šernų, danielių, stirnų?

Įsivaizduokim: ūkininkas ruošiasi pjauti kviečių lauką ir išsikviečia komisiją nuostoliams įvertinti. Komisija nustato žvėrių sunaikintą pasėlių plotą ir vaikščiodama po lauką šalia elnių, šernų pėdsakų randa stumbrų bandos brydę, jų paliktų išmatų. Ką gi, stumbras – stambus žvėris, daug nuostolių pridarė – nurašom jo sąskaiton 50 procentų nuostolių. Visi sutinkate? O gal šie stumbrai tik vakar pirmą kartą į šį lauką apskritai užklydo šią vasarą? Oi, niekam tai neįdomu. Ūkininkui jokio skirtumo, kas pinigus moka – medžiotojai ar valstybė – kad tik juos gautų. Medžiotojai ką mato? Žvėrys čia niekuo dėti, čia tik stumbrai kalti. O stumbrams kas atstovauja? Aplinkosaugininkai? Jeigu jie iš viso atvyksta: negi su gerais vyrais pyksiesi, be to, be ginčų ir argumentų, dar ir stumbrų gyvenseną reikia gerai išmanyti, mat jį šunys – tegu valstybė sumoka…

Ar nekeista, kad liūto dalis už žvėrių daromą žalą žemės ūkio laukuose tenka Kėdainių ir Panevėžio rajonų ūkininkams? Negi kituose, žvėrių gausa pasižyminčiuose rajonuose (Kauno, Radviliškio, Šiaulių, Pakruojo, Joniškio, Marijampolės ir kt.) žvėrys nedaro žalos? Daro, ir ne mažiau daro, bet dėl to yra susitariama, užglaistoma, nesureikšminama. O čia? Stumbrai, kartu ir Panevėžio miškų urėdijos komercinės medžioklės plotai sudarė prielaidą atsirasti visai neblogam verslui. Svarbu tik gerai patriukšmauti – ir pinigų bus. Labai abejoju, ar dauguma ūkininkų iš viso suvokia esmę, kodėl gauna išmokas už dirbamą žemę. Tikrai ne už tai, jog jie dirba didvyrišką darbą. Šis verslas ar ūkio šaka pasižymi tuo, kad dažnai dėl nuo mūsų valios nepriklausančių klimato ar biotinių veiksnių gali atsitikti taip, jog derliaus iš viso nebus. Tad remiant ūkininkus, kad jie, liaudiškai sakant, „išeitų bent ant nulio“, jiems ir mokamos išmokos – savotiška kompensacija ar draudimas. O ar žvėrys nėra viena iš tų nenumatytų aplinkybių, kuri šiek tiek lemia derlių? Viskas įskaičiuota, bet negi bus gana…

Gerai pažįstu Krekenavos apylinkių Pašilių ir Kalnelio miškus, juos supančius laukus, čia gyvenančius žvėris ir jų elgseną. Tad norėčiau į viešumą iškelti ir keletą daug kam nenaudingų žvėrių elgsenos ir gyvenimo būdo aspektų. Sakykim, yra miško pakraštys ir šalia jo plyti žvėris labai masinantis cukrinių runkelių laukas. Šioje miško dalyje gyvena keletas motininių šernų bandų, kelios jaunų šernų grupės, keli pavieniai kuiliai – visi šie šernai kas vakarą sutemose keliauja į tą runkelių lauką, kad pasotintų savo pilvus. Na, bent jau iki tol, kol krinta nuo medžiotojo kulkos. Tą patį daro ir šioje miško dalyje gyvenantys elniai ir danieliai, ir stirnos. Ir nors kaip tie cukriniai runkeliai geidžiami visų miško žvėrių, viso miško žvėrys čia nesubėgs – yra žvėris ar grupė, yra jų teritorija ir kiti čia nepageidaujami. Tad kiekviena miško dalis, kiekvienas jo pakraštys, kiekvienas pasėlių laukas – ar tai bus žieminiai ar vasariniai rapsai, ar kviečiai, ar miežiai, ar kukurūzai, ar daugiametės žolės – visi turės savo nuolatinius lankytojus. Rudenį ar pavasarį, keičiantis mitybos plotams, keičiasi ir žvėrių laikymosi miške vietos. Tik žiemą, kai palankesnių mitybai kultūrų laukų, pavyzdžiui, žieminių rapsų, mažiau, žvėrys miške laikosi ne daugiau mažiau tolygiai pasiskirstę, o linkę telktis į dideles grupes.

O kaip stumbrai? Šernas, elnias, stirna ar danielius vasarą tenkinasi kelių šimtų hektarų gyvenama teritorija, stumbrams reikalingas kur kas didesnis plotas. Pašilių ir Kalnelio miškuose gyvenanti 14–16 stumbrų banda laikosi ne kelių šimtų hektarų, o natūralių ribų (kelių, Nevėžio upės, gyvenviečių) ribojamoje 14 tūkst.–20 tūkst. ha teritorijoje. Kitiems žvėrims Truskavos–Krekenavos žvyrkelis – jokia kliūtis, o štai Panevėžio ir Kėdainių laukinių stumbrų bandai – tai tikra „valstybinė siena“. Bet svarbiausia, kad visą vasarą ši laukinė stumbrų banda nuolat klajoja po visą šią didžiulę teritoriją ir vienoje ar kitoje vietoje apsistoja tik kelioms, daugiausia keliolikai dienų. Jei pabaidysime iš lauko šerną, stirną, danielių ar elnią – kitą vakarą jie vėl tais pačiais takais keliaus maitintis į tą patį lauką, o štai išgąsdinti stumbrai atsidurs už kelių ar keliolikos kilometrų.

Taigi, kada bandome nustatyti stumbrų žalos dydį kad ir tame pačiame kviečių ar cukrinių runkelių lauke, gal pirmiausia atsižvelkime į tai, kad kiti žvėrys čia lankosi ir maitinasi nuolat – kiekvieną naktį ir visą žemės ūkio kultūrų vegetacijos laiką iki pat derliaus nuėmimo, o stumbrai viso sezono metu čia tebuvo vos kelias ar keliolika dienų. Kaip rasti tą formulę, kurį padėtų objektyviai įvertinti jų padarytą žalą, tą tikrąjį procentą?

Nepretenduodamas į gilias mokslines ir metodines teorijas, norėčiau pasiūlyti vieną paprastą loginę schemą. Nesunku suskaičiuoti, kad visi Pašilių ir Kalnelio miškuose gyvenantys šernai, elniai, danieliai ir stirnos per metus suvartoja apie 3 500–4 000 tonų pašaro. Be abejonės, tikrai nemaža šio kiekio dalis tenka žemės ūkio naudmenoms. 14–16 stumbrų laisvoji banda, dar pridėjus tuos kelis pavienius čia gyvenančius patinus, suėda 250–300 tonų pašaro. Koks santykis išeina? Apie 7 procentus stumbrų naudai arba nenaudai. Kad nesileistume į gilias teorijas ir metodikas, tebūnie dėl šventos ramybės ne 7, o 10 procentų – juk stambus žvėris, didelės pėdos, didelis išmatų blynas, o jei dar atsigula… Ir kas tai yra, pasak kai kurių aukštų valstybės vyrų bei ūkininkų? Katastrofa, tragedija ir nacionalinė grėsmė. Nekomentuosiu, pagalvokite patys.

Vienas ar kitas laukas dėl savo pašarinės vertės, vienas ar kitas miško pakraštys dėl ramybės ar pernelyg didelio trikdymo nuo stumbrų nukenčia šiek tiek daugiau arba šiek tiek mažiau, tad žalos dydžio procentas atskirame lauke gali gerokai skirtis. Tačiau jei, tarkim, vienais ar kitais metais Panevėžio miškų urėdijai už komerciniuose plotuose gyvenančių žvėrių padarytą žalą suskaičiuojama 100 tūkst., o kitais 200 tūkst. litų, tai stumbrams tenkanti šių sumų dalis turėtų būti ne tiek, kiek suskaičiuojama dabar, o tik kokie 10 tūkst. ar 20 tūkst. litų. Štai tokia aritmetika.

Ar galime sau leisti

Grįšiu prie jau užduoto klausimo: ar mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, norime ir galime sau leisti, kad mūsų miškuose gyventų ir laukais braidytų laisvi stumbrai? Vėl pradėsiu nuo citatos: „Pastarąjį dešimtmetį laisvėje gyvenančių stumbrų gretos smarkiai išaugo. Kasmet didėja ir valstybės išmokamos kompensacijos ūkininkams už girių galiūnų ištryptus pasėlius. Vien už praėjusius metus Kėdainių krašto žemdirbiams stumbrų padaryta žala valstybei atsiėjo 400 tūkst. Lt. Dar apie 46 tūkst. Lt atlyginta Panevėžio rajono ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms.“

Aiškumo dėlei pirmiausia reikia pasakyti, kad šie pinigai nėra iš mokesčių mokėtojų kišenių, nėra atimti iš pensininkų, kultūros darbuotojų, netgi seimūnų ar ministrų. Tai medžiotojų klubų sumokami pinigai už medžioklės ištek­lius. Ir kas jau kas, bet medžiotojai tikriausiai labiausiai ir priešinasi, kad šios lėšos būtų panaudotos tokiam tikslui. Šiuo metu nemaža dalis surenkamų pinigų grįžta iš esmės atgal tiems patiems medžiotojams kaip kompensacijos už priemones miško kultūroms apsaugoti nuo žvėrių arba kaip tiesioginės išmokos už žvėrių padarytą žalą. Negi švaistysi šiuos pinigus tokiems „nenaudingiems“ žvėrims kaip stumbrai ar vilkai.

Tad ar galime sau leisti, jog už Panevėžio rajone gyvenančios laukinės stumbrų bandos padarytus ir sąžiningai įvertintus nuostolius kasmet ūkininkams mokėtume tuos sąžiningai priskaičiuotus 10 ar 20 tūkstančių, tegul ir tuos dabar priskaičiuojamus 40 tūkstančių litų? Kam šį klausimą užduoti? Vėl pacituosiu: „Aplinkos ministerija apskaičiavo, kad už Europos Sąjungos paramą Dzūkijos ir Žemaitijos miškuose įrengti aptvarus atsieis pigiau, nei kasmet mokėti ūkininkams kompensacijas už stumbrų ištryptus pasėlius.“ Taip, paramą gauti nesunku, tai puikus verslas, tačiau juk ir stumbrų gyvenimas aptvare kainuoja.

Pašilių stumbryne aptvaruose gyvenančių stumbrų išlaikymas šiemet kainuos beveik 200 tūkst. litų. Ši suma gali būti ir gerokai didesnė, jei, pavyzdžiui, reikėtų atlikti kapitalinį remontą. Tiesa, stumbrynas iš lankytojų kiekvienais metais uždirba apie 20 tūkst. litų, tad šie stumbrai mums kasmet kainuoja apie 150–170 tūkst. litų. Tai kas labiau ekonomiškai apsimoka: laikyti stumbrus nelaisvėje, aptvaruose ar mokėti kompensacijas? Tuos 10 tūkst., 20 tūkst., tegu ir 40 tūkst. litų?

Kėdainių rajone gyvenančios laisvų stumbrų bandos daroma žala ūkininkų pasėliams gerokai didesnė. Be detalesnių stebėjimų sunku būtų pasakyti jos mastą, tačiau vis tiek gerai susipažinus, kokiomis „metodikomis“ yra vadovaujamasi skirstant žalos dydį tarp naudingųjų žvėrių – šernų bei elnių – ir nenaudingųjų – stumbrų, realus skaičius tikriausiai yra daugiau kaip per pusę mažesnis.

Laisvi stumbrai nebuvo stebimi

Kad ir kokia būtų tikroji stumbrų daroma žala, tai yra kaina, kurią mes mokame už tai, kad visus tuos du mūsų nepriklausomybės dešimtmečius niekas nesidomėjo laukiniais stumbrais, niekas neatliko detalesnių tyrimų, nestebėjo jų elgsenos, mitybos, kaip formuojasi ir auga banda. Kėdainių rajone reikia ką nors daryti, tačiau gal bent dabar, užuot griebęsi šautuvų su žudančiom ar migdančiom kulkom, bent metus pasidomėkim jų gyvenimu. Juk net nežinome atsakymo į elementarų klausimas – kiekgi tų stumbrų Kėdainių rajone gyvena? Pavasarį, prasidėjus stumbrų problemos vajui, buvo kalbama apie 40, gal 60, o gal 80… Ko gero, bet kuris medžiotojų klubas savo plotuose gyvenančias šimtines šernų ar elnių kaimenes suskaičiuoja kur kas tiksliau. Dar keletas klausimų: gyvena viena stumbrų banda ar kelios; kaip klajoja sezono metu ir koks jų prieaugis. Dar įdomu, kodėl Pašilių miško banda, nors kasmet atsivedami 2 ar 3 jaunikliai, jau dešimtmetį nedidėja – kaip 12–14, taip 12–14? Sąmoningai, kalbėdamas apie šią bandą, anksčiau vardijau skaičių 14–16, nes šiemet jos prieaugis didesnis. Be to, panašu, kad keli stumbrai gyvena atskirai, o rujos metu ši banda buvo padidėjusi iki 20 žvėrių.

Kol kas tik klausimai ir nė vieno atsakymo. Tad nėra ko ir stebėtis, kad visi sprendimai atsiranda remiantis agentūros VBS („viena boba sakė“) duomenimis. Nelabai tikisi, kad vieną gražią dieną į Kėdainių ir Panevėžio laukus atvažiavusi ir paposėdžiavusi garbių žmonių komisija taip imtų ir užpildytų 20 metų žinių spragą.

Pabaigoje – pora „auksinių“ valdžios žmonių minčių: „Suaugusių stumbrų užmigdyti ir transportuoti beveik neįmanoma. Jiems gresia nugaišti. Iš bandos bus paimami tik jaunesni nei poros metų gyvūnai. Išsklaidžius bandą likusieji tokios žalos nebedarys, o nusenusius ir sergančius, nebeišgalinčius gyventi laisvėje bus leista sumedžioti“; „Esą nušauti galbūt bus leista tuos stumbrus, kurie padarė žalą ūkininkams. Tai bus kaip kompensacija žemdirbiams“.

Ką gi, laisvėje gyvenantiems stumbrams skelbiame vendetą – kraujas už pašarus. Kas pirmas užsirašys į gretas tų, kurie žymės labiausiai „nusikaltusius“ stumbrus, padariusius žalą ūkininkams ir užmokėsiančius už tai krauju? Likusiųjų bus pasigailėta.

O įteisinus oficialias stumbrų medžiokles, ši problema tyliai tyliai bus pamiršta…

Romualdas Barauskas 
Žurnalas apie gamtą, 2013 – 4(58)

Šiame žurnalo numeryje taip pat publikuotas Inesos Oranskytės straipsnis „Kraštas, kur vis dar laisvi braido stumbrai“ apie Krekenavos regioninį parką, jame taip pat kalbama apie Pašilių miško laisvuosius stumbrus.

The post Romualdas Barauskas. Būti ar nebūti laisviems stumbrams laisvoje Lietuvoje appeared first on Baltijos vilkas.

Ūkininkai nerimauja dėl avių

Milišiūnai savo avininkystės ūkyje laiko apie du tūkstančius Lietuvos juodgalvių, tekselių, ostfryzų ir Kolburgo lapinių veislių avių.
Kaip jau buvo minėta ne viename šį įvykį aprašiusiame laikraštyje, nelaimė nutiko paskutinę ganiavos naktį. Užpultoje bandoje buvo virš penkių šimtų avių, jos ganėsi 10 ha plote. Genant bandą į tvartą ir buvo pastebėtos papjautos avys. Suskubta jas visas surinkti iš ganyklos. Deja, to nepavyko padaryti per vieną dieną, nes greitai sutemo. Kitą dieną lijo, todėl buvo sudėtinga aptikti užpuolikų pėdsakus.

Jūris Milišiūnas minėjo, kad neabejoja, jog užpuolikai buvo vilkai, nes pjovimas itin kruopštus, be išdraskymų, matomos kandimo, smaugimo žymės ties kaklu. Trys iš papjautų avių buvo apėstos. Šiuos faktus taip pat patikslino Biržų valstybinės ir maisto veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas. Viena avis buvo apėsta tą pačią dieną, kitos – sekančią. Veterinaro atvykimo dieną lijo ir pėdsakų nebuvo matyti, todėl tikslus užpuolikų skaičius nėra žinomas. Mūsų kalbintas Biržų valstybinės ir maisto veterinarijos tarnybos viršininkas Adolfas Rinkūnas, remdamasis ankstesniais laukinių gyvūnų žalos Biržų rajone atvejais, teigia, kad avių žudikai buvo vilkai. Pasak jo, tai rodo avių pajovimo būdas, – visos griebtos už gerklės. Ūkininkai su vilkais anksčiau nebuvo susidūrę, nors per 20 avių laikymo metų būta šunų užpuolimų. Juos galima atpažinti pagal tai, kad šunys auką griebia už šlaunų ir pilvo, apkandžioja gyvulio kojas.

Ar žalos kompensavimas išgelbės avininkystę?

Šie metai pirmi, kuomet Aplinkos ministerija patvirtino vilkų padarytos žalos gyvulių augintojams kompensavimą. Nauja tvarka įsigaliojo nuo spalio 1 d., o lėšos skiriamos iš savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos. Kompensacijos dydis nuo avies veislės nepriklauso. Jeigu pateikiamas gyvulio kūnas, kompensuojama pagal jo svorį rinkos kaina. Kitas kompensacijos įvertinimas yra pagal vidutinę balansinę vertę, t.y. tam tikros amžiaus grupės gyvulio vidutinį svorį. Antrasis variantas aktualus, kuomet sunku įvertinti sudraskyto gyvulio svorį. Paklausti, ką mano apie naująjį kompensavimą, avis laikantys ūkininkai nesiskundžia pačiu mechanizmu, tačiau apgailestauja, kad nesirūpinama prevencija. „Manome, kad turėtų veikti prevencija. Auginame veislinį prieaugį, kurį parduodame. Turime pienines avis, gaminame sūrius. Norime užauginti gyvulį tam, kam jis skirtas. Jeigu papjaunama jauna avis, ši būtų davusi prieaugį dar 5–6 metus. Už motininę suagusią avį gaunama po 400 Lt, o už jauną mažiau,“- kalbėjo K. Milišiūnienė. Ūkininkė mano, kad skirtingai nei rodo pavyzdys Lenkijoje, atsiradus kompensacijoms, žalų registracija Lietuvoje nešoktelėjo, nes dauguma įvykių buvo užregistruoti iki žalos mechanizmo įsigaliojimo. Visgi pažymime, kad siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo, reikėtų griežtesnės žalos atvejų registravimo kontrolės.
Anksčiau nejausdavę vilkų kaiminystės ūkininkai mano, kad didesniuose miškų masyvuose vilkų yra per daug, todėl dalis jų pasitraukia į mažesnius miškus, tokius kaip Biržų. Panašiai mano ir medžiotojai, tvirtinantys, jog vilkų Biržų rajone yra gerokai per daug. Tačiau ūkininkai pripažįsta, kad kita galima priežastis yra per daug intensyvi vilkų grobio – stirnų ir kitų kanopinių – medžioklė. Dėl intensyvios medžioklės ir miško ruošos darbų vilkai gali iš pasitraukti iš didesnių miškų ir įsikurti mažesniuose, kur laukinio grobio jiems stinga, o gyvuliai yra pašonėje.

Medžiotojai įsitikinę, jog vilkai netrukus išnaikins Biržų žvėris

Taip pat pavyko pabendrauti ir su „GAVOS“ medžiotojų klubo vadovu advokatu Kęstučiu Juozu Stungiu. Jo vadovaujamas medžiotojų klubas medžioja aplink Milišiūnų avininkystės ūkį esančiuose miškuose. K. Stungys pasakojo apie apylinkės vilkų veiklą per pastaruosius du mėnesius. Medžiotojas teigia, kad vilkai taip išdrąsėjo, jog nesibaimina vaikščioti ir dienos metu. Jis skaičiuoja vilkų blogus darbus: išbaidė vieno ūkininko arklį, trys vilkai nuolat sukiojasi apie šernus voljeruose auginančio Daliaus Linkevičiaus ūkį.
Ypač medžiotojo pasipiktinimą kelia tai, jog, anot jo, vilkai baigia išmedžioti jų būrelio medžioklės plotuose gyvenančius laukinius žvėris: „Žvejogalos miške per varymines medžiokles prieš kokius 5–6 metus suskaičiuodavom 50–60 stirnų. Šiandien nuo pat ryto darydami varymus suskaičiavome 1–2 stirninus. Viskas yra išpjauta. Išpjovė bebrus, stirnas, tuoj žmones ims už gerklės,“ – piktinasi medžiotojas. GAA „Baltijos vilkas“ pabrėžia, kad Lietuvoje atvejų, kad vilkas pultų žmogų, neregistruota jau labai seniai, o ir senieji sutinkami abejotinoje literatūroje. Žmogui vilkas kelia ne didesnę grėsmę nei naminės bitės ar medžiotojų globojami šernai. Medžiotojų vadovas pripažįsta, kad sumažėjus šernų ir bebrų, sumažėjo žala ūkininkų pasėliams. Jo nuomone, vilkams miške neužtenka teritorijos ir maisto, todėl jie pradeda lankytis ūkininkų sodybose. Medžiotojas įsitikinęs, kad vilkus į „priekį veda tik alkis“ ir jų skaičiaus nemažinant, jie išpjaus visus laukinius žvėris.

Ar tikrai dėl visko kaltas vilkas?

Tačiau gamtoje veikia pusiausvyra: plėšrūnas ir auka yra vienas nuo kito priklausomi ir natūralioje aplinkoje plėšrūnai negali savo grobio išnaikinti. Priešingai, kruopščiai JAV vykdomi vilkų poveikio ekosistemoms tyrimai iki vilkų sugrąžinimo į gamtą ir po to atskleidė, kad vilkas puola ligotus, silpnesnius individus palikdamas stipresniuosius ateinančioms kartoms. Kanopiniai pradėjo daugiau lakstyti, slėptis miškuose, mažiau nugraužti jaunuolynų, o visa ekosistema suklestėjo taip, kaip niekada iki tol. Galbūt žvėrių sumažėjimo priežasčių reikėtų ieškoti kitur? Galbūt kaltas pats medžioklės būdas, pasenęs mąstymas, jog gamtą būtina reguliuoti, nes ji pati nesusitvarko? Tarp pačių medžiotojų vyksta aršios diskusijos dėl varyminės medžioklės naudos. Jos metu žvėrys išvaikomi iš savo teritorijų dažnai jiems nepaliekant galimybių išgyventi, daug žvėrių sužeidžiama.
Biržų rajone pastaruoju metu vykdoma intensyvi medžioklė. Biržų urėdijoje, apimančioje Biržų ir Pasvalio rajonus, per 2012 metais vykdytą apskaitą buvo apskaityta 10 vilkų. Per 2012-2013 m. medžioklės sezoną sumedžioti 8 vilkai Biržų rajone ir 2 Pasvalio rajone, tad buvo sumedžioti visi per apskaitą suskaičiuoti vilkai. Per šį (2013 – 2014) medžioklės sezoną po vieną vilką nuo medžiotojų kulkų krito Biržų, Panevėžio ir Rokiškio rajonuose. Tai parodo šiame rajone nuolatos vykstančią intensyvią vilkų medžioklę. Vilkas yra socialus gyvūnas ir kelių kartų individai sudaro šeimynines grupes. Kiekviena tokia grupė turi savo medžioklės plotus. Nušovus šeimos galvą, šeima išardoma, jos nariai priverčiami ieškoti naujos teritorijos. Pavieniai vilkai nepajėgūs pasigauti stambesnio laimiko, todėl alkio vedami ima ieškoti alternatyvų. Taip jie gali pradėti lankytis ūkininkų sodybose.
Geriausias taikaus vilkų ir žmonių sugyvenimo pavyzdys yra Akmenės rajone esantis Kamanų rezervatas, kuriame gyvena viena didžiausių Lietuvoje, net 8 vilkų, šeima. Nepaisant to, per kelis dešimtmečius rezervato kaiminystėje nebuvo užfiksuotas nei vienas naminių galvijų užpuolimo atvejis. Vilkai neišnaikino ir laukinių žvėrių: rezervate glaudžiasi tiek kanopiniai, tiek bebrai, tiek kiti gyvūnai. Visos rūšys darniai sugyvena be jokios medžiotojų pagalbos, nors K. Stundys ir tikino, kad „vilkai reguliuojami visuose rezervatose, o jeigu taip nebūtų, visur gyventų vien vilkai“.
Paklaustas, kiek jų medžioklės plotuose yra vilkų, „GAVOS“ pirmininkas atsakė, kad 7–8, nes, anot jo, tik toks vilkų skaičius yra pajėgus pavyti ir papjauti elnią. K. Stungys mano, kad dabartinis vilkų skaičius yra lygus prie apskaitoje suskaičiuotų vilkų pridėjus pusę jų skaičiaus, kadangi tiek jauniklių esą vilkai atsivedė pavasarį. Dažna klaida yra manymas, kad kas antras Lietuvos vilkas atsiveda jauniklių. Iš tiesų jauniklius veda tik šeimyninės vilkų grupės ir tik šių grupių alfa pora. Be to, apskaitų duomenys rodo, kad kvotoms esant mažesnėms nei įsivaizduojami drakoniški vilkų dauginimosi mastai, bendras vilkų skaičius Lietuvoje kažkodėl nedidėja.
Tiek ūkininkai, tiek medžiotojai sutinka su GAA „Baltijos vilko“ pozicija, jog, nors vilkų kvotos paskirstymas regionais yra žingsnis į priekį, jis atliktas netinkamai. Vilkai šaudomi ne ten, kur reikia. Visiems diskusijos dalyviams pasirodė keista, jog nors Šiaulių apskrityje vilkų žalos atvejų šiais metais užfiksuota mažiausiai, šiai teritorijai skirta kvota buvo tarp didžiausių – 3 vilkai. Ūkininkai Milišiūnai siūlo kvotą skirstyti ne tokioms stambioms teritorijoms kaip apskritys, bet probleminiams rajonams – tokiems kaip Biržai, siekiant nukreipti medžiotojų šautuvus būtent į naminiais gyvuliais misti įpratusius vilkus.
„Reikia medžioklei sudaryti geresnes sąlygas: pastatyti bokštelį vieną kitą. Bokštelis stovi ne tik vilkui, bet ir šernui, stirnai. Sako, kad jeigu pasirodo medžiotojas ir retkarčiais vieną kitą šuvį paleidžia, vilkas jau ten nebepasirodo. Šitą mes jau pasidarysim. Bet svarbu, kad medžioklės kvotos būtų teisingai paskirstytos,“ – kalbėjo medžiotojas K. Stungys. „Labai gera praktika yra pas rusus, kurie nuo vilkų ginasi visą laiką. Jeigu susidaro kritinė situacija, jie panaudoja snieglentes, malūnsparnius ir apnaikina,“ – prideda medžiotojas.

Kaip apsaugoti gyvulius nuo laukinių žvėrių?

Ūkininkams Milišiūnams buvo įdomu sužinoti, kokios yra efektyvios apsaugos priemonės, nes nuo šiol jie ketina ieškoti būdų gyvulius saugoti.
Didelio Milišiūnų ūkio apsaugą apsunkina faktas, kad ūkininkai avis suskirsto į iki 15 bandų, kurių kiekvieną reiktų saugoti atskirai. Toks padalinimas reikalingas tam, kad būtų atskirtos skirtingos veikslės, vados. Ūkininkai teigia, jog tai būtina auginant veislines avis.
Milišiūnų ūkyje ganyklų plotai svyruoja nuo 10 iki 25 ha. Avys ganomos atitveriant po 0,5–1,0 ha ganyklos kampą. Tokį žolės plotą jos nuėda per 5 dienas. Tuomet ganykloje tveriamas naujas plotas. Tokiu būdu per mėnesį vienąkart apeinamas visas ganyklos plotas. Per vasarą šitaip ganykla apeinama ratu tris kartus. Tai porcijinis ganymas. Atitvėrimui Milišiūnai naudoja 90 cm aukščio standartinį elektrinį tinklą (3–8 J ir 6000–7000 V) avims. „Su juo lengva dirbti ir aptverti didelius plotus: tiesiog susmaigstai. Nereikia vynioti.“, – sako Jūris Milišiūnas.

Toks elektrinio tinklo aptvaras neleidžia avims išeiti iš ganymui numatytos teritorijos, tačiau neapsaugo nuo plėšrūnų, – ūkininkai tuo skaudžiai įsitikino. Jie spėja, kad vilkai galėjo peršokti per tinklą, o išgąsdintos avys lakstydamos būriu jį išvertė. J. Milišiūnas pažymi, kad rudenį lietaus plaunama žemė tampa minkšta, todėl įsmeigiamą aptvarą ištraukti nesunku.
Lenkijos ūkininkų patirtis rodo, kad tokios ganyklos centre galima įrengti rimtesnę aptvertą sukaltą medinę ar metalinę tvirtovę, kuri galėtų stovėti visą ganiavos sezoną. Gyvuliai į tokį statinį sueitų blogesniu oru, naktį ar slėpdamiesi nuo plėšrūnų. Reiktų tik juos išleisti ir įleisti. Visgi tokio apsaugos metodo efektyvumas labai priklauso nuo dirvos, ant kurios statinys stovi. Jeigu žemė molinga, nuo lietaus ji įmirksta ir praeinant dideliam skaičiui avių, šios gali įklimpti. Kaip pažymi Kristina Milišiūnienė, kilnojami metaliniai aptvarai jų ūkyje ir dabar naudojami skiepijant avis. Tačiau tokie aptvarai yra tik 90 cm aukščio – per žemi apsaugai nuo didesnių plėšrūnų.
Dalis ūkininkų yra girdėję apie sėkmingą Biržų rajono Šukionių kaimo ūkininkės ir jos laikomų Podhalės aviganių pavyzdį. Ūkį užpuolę vilkai papjovė dvi karves ir vieną veršelį, tačiau ūkininkei pradėjus auginti du Podhalės veislės šunis, puolimai nebepasikartoja iki šių dienų. Mūsų aplankyta ūkininkė papasakojo, kad du palaidi aviganiai sugeba apsaugoti vieną nuo kitos nutolusias gyvulių bandas. Marširuodami jie lanko ne tik abi savo bandas, bet ir kaimynų galvijus. Ūkininkė džiaugėsi, kad anksčiau šią vietovę dažnai lankę vilkai pasitraukė. Rezultatu patenkinti ir kaimynai, nors iš pradžių kiek nerimavo. Podhalės aviganiai pasižymi didele jėga, yra puikūs gyvulių bandos sargai ir nuo valkataujančių šunų, ir nuo vilkų. Jie ne tik gerai saugo bandą, bet ir yra draugiški žmonėms.

Turint ne vieną bandą, pravartu taikyti kelis apsaugos metodus. Šunys naudingiausi saugant dideles bandas. Mažesnes bandas galima apjuosti aukštesniais į žemę įkasamais aptvarais. Praktikoje yra pavyzdžių, rodančių, kad pasiteisina aukštesnis elektrinis piemuo iš kelių linijų. Pagal Lenkų ūkininkų patirtį, patikimiausiai veikia mažiausiai 5 juostų (apie 40 mm pločio) elektrinis piemuo. Viršutinė juosta turi būti maždaug 2 m aukštyje, o apatinė – vilko akių lygyje. Juostas taip pat galima aprišti vėliavėlėmis (pailgomis medžiagos skiautėmis). Literatūroje rašoma, kad jos ypač veiksmingos, kuomet ant virvės būna prisiūtos kas 50 cm, o vėliavėlių galiukai beveik siekia žemę. . Avys ir vilkai tamsoje puikai matytų tokias juostas ir tai sumažintų aptvaro išvertimo tikimybę. Taip pat juosteles galima apšlakstyti stipraus odekolono kvapu. Toks žmogaus sukurtas kvapas vilkus trikdo.
Svarbu suprasti, kad vienos apsaugos priemonės tinka nuo šunų, bet ne vilkų, o kitos – atvirkščiai. Taip pat vienos priemonės gali tikti viename regione, bet kitame – ne. Pavyzdžiui, šunys, pamatę grobį, gali kiaurai pereiti per elektrinį piemenį tarp jo juostų, o vilkai atsargesni ir taip nesielgtų. Apskritai apsauga nuo vilkų reikalinga vasaros antroje ir rudens pirmoje pusėse, kuomet ir nutinka dauguma žalos atvejų. Visgi plėšrūnams užpuolus bandą, būtina kaip galima greičiau surinkti žuvusius gyvulius ir suvaryti bandą į tvartą tam, kad vilkai nepriprastų prie lengvo grobio.

Smulkiau apie galimas naudoti naminių gyvulių apsaugos priemones, pasiteisinusias užsienio šalių praktikoje, galima pasiskaityti http://www.vilkai.lt/ukininkams/literatura.

Siekiame parodyti, kad intensyvi vilkų medžioklė nėra problemos sprendimas, kaip mano medžiotojai, pateikiantys tokią savo vilkų populiacijos valdymo politiką ūkininkams kaip vienintelę. Jiems vilkų medžioklė reikalinga pasiekti kitiems tikslams, kurie nebūtinai apima naminių galvijų apsaugą. Su ūkininkais bendrai sutarėme, kad valstybei reikia ypatingą dėmesį skirti prevencijos priemonėms, populiarinti jas. Taip sudaromas rimtas barjeras vilkams rasti lengvo grobio ganyklose. Tokiu būdu ūkininkas galėtų savo jėgomis apsaugoti gyvulius, nelaukdamas kažkieno malonės, kaip būdavo iki šiol. Yra puikių pavyzdžių, kaip vilkas geba sugyventi su žmogumi. Tereikia jų paieškoti. Tikimės, kad užmegzti GAA „Baltijos vilkas“ ir Legailių kaimo ūkininkų ryšiai išliks ilgai, taip pat tikimės pradėti bendradarbiauti su Lietuvos avių augintojų asociacija siekiant bendro tikslo – sveikos avies ir sotaus vilko.

GAA “Baltijos vilkas”

The post Visgi ar verta mesti avių auginimą? appeared first on Baltijos vilkas.

Gerbiamas ministre, kreipiuosi į Jus norėdamas išsakyti savo nuostabą dėl kelių paskutinių Aplinkos ministerijos sprendimų, susijusių su vilkais.

2013-aisiais metais, atrodytų, įvyko persilaužimas. Pagaliau numatytos kompensacijos už vilkų daromą žalą ūkininkams bei parama apsaugos priemonėms įsigyti. Į vilkų apskaitos organizavimą ir jos tobulinimą realiai įtraukti nevyriausybinės organizacijos atstovai. Šiais metais apskaitos duomenų analizė ir apibendrinimas vyko nebe už uždarų durų, o atvirai ir skaidriai. Tai buvo pirmi metai, kai nevyriausybinė organizacija stebėjo apskaitą nuo pradžios iki pabaigos ir galėjo paliudyti, kad rezultatai gauti po kruopščios ir korektiškos mokslinės analizės. Esu tikras, kad už tai reikia dėkoti Jums ir naujai Jūsų komandai aplinkos ministerijoje.

Todėl mane nustebino sprendimas nurodyti Valstybinei miškų tarnybai atlikti vilkų perskaičiavimą. Nustebino ne perskaičiavimo idėja, bet šio sprendimo priežastis, perskaičiavimo būdas ir tikslas.

Jei būtų naujų mokslinių duomenų, metodinių pasiūlymų arba rasta rimtų skaičiavimo spragų, tai pats raginčiau pakartoti analizę. Deja, neturiu informacijos, kad kas nors tokio būtų nutikę. Tačiau negalėjau nepastebėti pusę metų trukusio spaudimo „pataisyti neteisingus rezultatus“. Ar tai reiškia, kad perskaičiavimo priežastis yra visai ne mokslinė, bet politinė?

Pats perskaičiavimas, teigiama, skirtas išsklaidyti visas abejones, tačiau faktiškai jis yra slaptas. Iki pat šios dienos pagrindinės vilkų temoje dirbančios NVO atstovai, kurie stebėjo pirmąjį skaičiavimą, nėra gavę jokios informacijos apie naująjį skaičiavimą. Nežino nei kur, nei kaip ar kada jis įvyks. Kaip gali toks pakartotinės analizės būdas padidinti skaidrumą?

Nuo 2006-ųjų metų atliekama apskaita yra sukonstruota taip, kad iš surinktų duomenų galimas tik vienas patikimas mokslinis rezultatas – minimalus vilkų skaičius. Iš anketų analizės neįmanoma išpešti nei realaus, nei tuo labiau maksimalaus skaičiaus. Mokslinis tyrimas ir jo rezultatai nepaklūsta norams, net jei šie skamba iš politikų ar įtakingų medžiotojų lūpų. Tad kokia prasmė spausti valstybinę instituciją ir reikalauti iš jos to, ko moksliškai neįmanoma pateikti?

Aš suprantu, kad laukiamas perskaičiavimo rezultatas yra didesnis vilkų skaičius, taigi, ir didesnis sumedžiojimo limitas. Priežastis ar, tiksliau, pretekstas – vilkų daroma žala ūkininkams, apie kurią nuolat kalbama ir rašoma spaudoje. Tačiau į oficialų Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ prašymą pateikti turimus žalos duomenis aplinkos ministerija šių metų spalio 16 d. atsakė, kad turi tik dalinius 2010 ir 2011 duomenis iš savivaldybių. Ar korektiška argumentuoti sprendimus vilkų žala, neturint aktualių duomenų apie jos mastą bei kaitą?

Prieš vilkų medžioklės sezoną Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ pati paprašė duomenų iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro administruojamo Ūkinių gyvūnų registro. Kadangi šiais metais yra pažadėtos kompensacijos ir dėl to išaugo ūkininkų motyvacija registruoti žalą, duomenys turėtų būti gana patikimi ir tikslūs. Nevyriausybininkų paruošti žemėlapiai ir statistinė informacija buvo perduoti ministerijai. Tačiau atkreipiu Jūsų dėmesį, kad vilkų medžioklės limitas buvo paskirstytas neatsižvelgiant į šią informaciją – leista medžioti ir tose apskrityse, kur vilkai reikšmingos žalos nedaro. Ar tai tikrai nuoseklus ir sąžiningas ūkininkų interesų gynimas?

Gerbiamas ministre, tikiuosi, Jūs sutinkate, kad aplinkosaugos problemos turėtų būti sprendžiamos prie diskusijų stalo ieškant ilgalaikių veiksmingų sprendimų, o ne pagal poreikį koreguojant vienus arba visiškai ignoruojant kitus turimus duomenis. Kaip Jūs manote, ar sprendimai dėl perskaičiavimo bei limito paskirstymo tikrai atitinka šią dvasią?

Gerbiamas ministre, ar toli nueisime žengdami žingsnį pirmyn, žingsnį atgal?

Pagarbiai

dr. Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“ tarybos narys
Stambiųjų plėšrūnų Europos iniciatyvos (LCIE) narys

LCIE yra Pasaulio gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) Rūšių išlikimo komisijos teminė specialistų grupė

The post Vilkų apsauga: žingsnis pirmyn, žingsnis atgal? appeared first on Baltijos vilkas.