Straipsnis ir reportažas pradedamas teiginiais, kad kaimuose pradėjo lankytis vilkai, nors iš reportažų neaišku, ar kaimuose iš tiesų apsilankė daugiau nei vienas plėšrūnas. Gali atrodyti smulkmena – „vilkai“ ar „vilkas“, bet juk „vilkai“ skamba grėsmingiau nei „vilkas“, be to, būtent jų gausa yra gąsdinama reportaže, nepaisant to, kad problemos gali būti kilusios tik dėl vieno vienintelio žvėries.

Ar iš tiesų kalti vilkai?

Deja, Lietuvoje neįsigalėjusi praktika tokiais atvejais išsamiai ištirti įvykį. Dažniausiai pasikviečiami vietiniai medžiotojai, kurie lengva ranka kaltę suverčia vilkams. Juk būtent vilkas yra jų konkurentas miške – drįsta misti „jų“ stirnomis, o nušauto vilko kaukole galima pasididžiuoti parodose ar prieš televizijos kameras. Visgi tvirtinimams, kas kaltas dėl šunų žūčių, būtų reikalinga išsamesnė analizė – ne tik aukos likučių, bet ir plėšrūno pėdsakų, vilkų ekskrementų aplinkiniuose miškuose. GAA „Baltijos vilkas“ buvo užsibrėžęs išsiaiškinti Kupreliškyje (Biržų rajone) keliolikos papjautų šunų atvejį. Nors dėl nelaimių vietiniai medžiotojai kaltino vilkus, ant apžiūrėto papjauto šuns buvo rasti kito šuns plaukai, taip pat apylinkėse buvo pastebėtas agresyvus didelis šuo, įtartas pjovimais, tačiau buvo neįmanoma paimti jo plaukų palyginimui. Buvo surinkti ir ištirti vilkų ekskrementai aplinkiniuose miškuose, tačiau šunų plaukų juose nerasta. Todėl padarytos išvados, jog yra didelė tikimybė, jog šunis pjovė agresyvus palaidas šuo, o ne vilkas.

Yra ne viena į vilką panaši šunų veislė, ir kaip tik jie, išmesti ar pabėgę nuo šeimininkų, sugeba išgyventi laukinėje gamoje ir nebijo žmonių, todėl gali drąsiai ateiti į kaimus ir į kiemus. Vilkai žmonių artumo paprastai vengia, bet ir jie ne visi vienodi, ir tarp jų gali pasitaikyti drįstančių žengti į žmonių teritoriją.

Jei kaltas vilkas

Vilkas gali pjauti šunis. Iš keršto žmogui ar bado, ar laikydamas šunį išsigimusiu savo rūšies atstovu, ar dėl kokių kitų priežasčių – nesužinosime. Vilkas yra linkęs priprasti pjauti tam tikrą grobį, ir jei įjuko pjauti šunis, užpuolimai gali kartotis. GAA „Baltijos vilkas“ nuomone, būtent tokie žmonių ir vilkų konfliktai galėtų būti sprendžiami pasitelkiant medžiotojus. Medžioklė turėtų būti nukreipta būtent prieš šunis pjaunantį vilką, nes nušovus kitus vilkus problema nebus išspręsta.

Deja, šiuo metu vilkų medžiokle nėra sprendžiamos vilkų daromos žalos problemos – medžioklės limitas išmedžiojamas kur papuola ir nėra nukreiptas prieš probleminius vilkus. Kaip rodo ir čia aptariamas Kupiškio atvejis, tokia medžioklė, kokia yra dabar, neužkerta kelio vilkų užpuolimams. Reportaže klaidingai teigiama, kad vilkų medžioklė šiuo metu yra labai ribojama. Kaip tik sausio mėnesį baigėsi intensyviausias per paskutinius kelerius metus vilkų medžioklės sezonas – buvo sumedžiotas penktadalis per apskaitas suskaičiuotų vilkų (47 vilkai iš 250 suskaičiuotų oficialios apskaitos metu). Tiek vilkų sumedžioti buvo nustatyta pagal mokslininkų rekomendacijas. Pasirinktas sumedžiojimo limitas, kuris, manoma, leidžia vilkų populiacijai išsilaikyti, o ne nykti, bet ir ne gausėti.

Ar tikrai miškuose knibžda vilkų?

Įdomu, kad kaip tik šių reportažų pasirodymo metu yra apibendrinami 2013 metų vilkų apskaitos duomenys, iš kurių turėtų būti teikiama išvada apie šiuo metų Lietuvoje esantį vilkų skaičių. Galutinių rezultatų dar nėra – surinktos apskaitos anketos ir žemėlapiai, juos reikia išanalizuoti, įvertinti, kurie pėdsakai valstybiniuose ir privačiuose miškuose priklauso vienam ir tam pačiam vilkui, o kurie – skirtingiems, kurie pėdsakai praėjo per kelias girininkijas. Valstybinė miškų tarnyba prie šio darbo pluša jau ne vieną savaitę, bet kai kuriems urėdams ar medžiotojams, atrodo, apibendrinti duomenys visai nereikalingi – jie jau dabar pasiruošę skelbti apie vilkų armijas jų miškuose. Žiniasklaida jau mirga teiginiais, kokiomis dešimtimis vilkų yra prisipildę vieno ar kito rajono miškai. Visuomenė klaidinama ir gąsdinama. Pusšimčiais vilkus viename rajone galimas suskaičiuoti tik sumuojant visus apskaitos dieną pastebėtus tiek šviežius, tiek senus vilkų pėdsakus, nepaisant apskaitos metodikos ir to, kad vienas vilkas palieka pėdsakus ne vienoje vietoje. Taip iš vieno vilko paliktų pėdų galima suskaičiuoti ir penkiolika, ir trisdešimt vilkų viename mažučiame miškelyje. Dar blogiau, kad žiniasklaida, degdama noru šokiruoti, ima viešinti niekio nepagrįstus teiginius, kad vilkai tuoj ims pulti žmones. Lietuvoje dešimtmečiais nebūta nei vieno atvejo, kad vilkas būtų užpuolęs žmones. Tokie išsigalvoti gąsdinimai ne tik nuteikia žmones prie atskiras žvėrių rūšis, bet ir prieš gamtosaugos idėjas apskritai.

Ką daryti tiems, kurių apylinkėse pjaunami šunys?

GAA „Baltijos vilkas“ užjaučia savo augintinių netekusius žmones. Deja, kol plėšrūnas (šuo tai būtų, ar vilkas) gyvena apylinkėse, prie būdų pririšti šunys tebėra nesaugūs.

Rekomenduotume laikyti šunis voljeruose, mažesniems sudaryti sąlygas pasislėpti saugiai ūkiniam pastate (taip kad negalėtų patekti vilkas ar didelis šuo) arba priimti nakčiai į namus.
Kviečiame perskaityti ir Grynas.lt: Kodėl kaimas ir šuo = grandinė ir būda?

Problemą keliantis vilkas gali būti sumedžiotas ir ne medžioklės sezono metu, tam turi būti gautas specialus leidimas iš Aplinkos ministerijos.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Dėl Kupiškio rajono šunų appeared first on Baltijos vilkas.

Kitą dieną po šio įvykio šunų prie stirnos jau nebebuvo, o pačios stirnos  griaučius pasiėmė režisierius Mindaugas Survila ereliams fotografuoti. Labanoro  parko vyr. biologo teigimu, tie patys šunys užfiksuoti ir kitą dieną, jam  važiuojant automobiliu su kolega Šnieriškių kryptimi (Švenčionių rajone), prie  pat ribos su Molėtų rajonu.

„Vėl buvo papjauta stirna ir prie jos sėdėjo tie patys šunys. Didesnė stirnos  dalis buvo suėsta, tai vėlgi buvo patinas. Į įvykio vietą grįžus su dar vienu  kolega, šunų prie stirnos likučių jau nebebuvo“, – toliau dėstė A.  Aliukonis.

Vyras teigė, kad užvakar apie trečią valandą po pietų vėl sulaukė skambučio  iš pažįstamo žmogaus, kuris ant Aiseto ežero ledo vėl teigė pastebėjęs sužalotą stirną ir du „vilkus“.

„Klausiu: vilkai rudi? Sako – rudi. Sakė, kad spėjo juos nufotografuoti.  Paprašiau, kad man atvežtų parodyti. Atvažiavo, parodė nuotraukas. Tai buvo du šunys – vienas aviganis, maišytas su kažkuo, bet panašus į vokiečių aviganį. Kitas – būtų vokiečių aviganis, bet snukis – kolio. Vakare nuvažiavęs į vietą, suradau stirną (ji buvo beveik sveika), dabar ji pas mane namuose sandėliuke  guli. Šunų prie jos jau nebebuvo“, – kalbėjo A. Aliukonis.

Šunų savininkui reikia mėsos?

Labanore stirnas pjaunantys šunys pastebimi jau ne pirmą kartą. Kaip pasakojo  Labanoro parko vyr. biologas, ir ankstesniais metais buvo fiksuota tokių išpuolių, rasta sudraskytų gyvūnų pėdsakų.

„Kieno tai šunys – visi žino, tiktai savininkas kategoriškai tai neigia. Šunys yra sulaukėję, miškininkai juokauja, kad jie nuo gimimo tikriausiai  nešerti. Savininkas šiai dienai nelabai pasiturinčiai gyvena, kažin, ar pats  visada valgyt turi“, – kam priklauso šunys aiškino A. Aliukonis.

Informaciją apie lakstančius šunis vyras tikina perdavęs Labanoro miestelio  seniūnui, šis teigė, kad savininkui lieps šunis prisirišti. Tačiau pašnekovas  tikino, kad tai problemos nesprendžia. Savininkas ginasi, kad šunys ne jo ir  nors tu ką jam.

„Galima viską būtų suversti vilkui, bet gyvenime rudo vilko su kolio snukiu  nesu matęs, nors laukinėje gamtoje esu ne kartą vilką matęs. Kitas dalykas,  jeigu tų vilkų tikrai būtų, tie šunys jau būtų prie Rojaus vartų“, – juokavo A.  Aliukonis.

Sprendimas – šunis nušauti

Labanoro parko vyr. biologas sako netikintis, kad situacija gali būti  išspręsta gražiuoju, pasikalbėjus su šunų savininku. Jis teigė matantis tik  vieną sprendimą – šunis nušauti. Tai, anot jo, legaliai galėtų padaryti  medžiotojų būreliai, šunis užfiksavę medžiojimo teritorijose.

„Reikėtų griežtai įpareigoti medžiotojus, medžioklių būrelius – jeigu pamato  savo medžioklės teritorijoje palaidus šunis, iš karto nušauti. Tai vienintelis  būdas, nes kitaip juos sugaudyti – velniai žino kaip, jie gana plačioje  teritorijoje laksto“, – atkreipė dėmesį A. Aliukonis.

Medžiotojai, anot jo, šauti į šunį be pavadėlio, kuris yra užfiksuojamas  medžioklės plotuose ne medžioklės su šunimis metu, gali be jokių apribojimų. Jiems dėl to negrėstų jokie nemalonumai.

„Su savininku susitarti – be šansų. Jis neigs. Už stirną jam būtų 5 tūkst.  litų žala gamtai“, – tvirtino A. Aliukonis.

Laukiniai šunys pavojingesni už vilkus, nes nebijo žmogaus

Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Vaidas  Balys sako, kad pasakyti, kiek tokių atvejų, kai gyventojai, naudodami laukinius šunis, siekia sau naudos, sudėtinga, todėl belieka tik spėlioti.

„Per pastaruosius metus tai nėra vienintelė panaši istorija. Buvo gal vienas  kartas, ar du“, – bandė prisiminti pašnekovas. Jo teigimu, kiekviena situacija  yra individuali, todėl kalbėti apibendrintai, kada kalti laukiniai šunys, kada  vilkai, būtų netikslu. Vis dėlto, tam tikros detalės gali kartais padėti  atpažinti, kada pasidarbavęs vilkas, o kada šuo.

„Šioje istorijoje šunys buvo matomi viduryje dienos, žmonių jie nelabai  baiminosi – todėl galima juos vizualiai apžiūrėti ir suprasti, kad jie yra  visiškai nevilkiškos spalvos ir išvaizdos. Žmogus, kuris pasižiūrėtų penkias  sekundes neišsigandęs, suprastų, kad tai ne vilkas“, – aiškino V. Balys. Tačiau  jis atkreipė dėmesį, kad jeigu būtų randamos tik sudorotų žvėrių liekanos,  galima būtų tik spėlioti, kieno tai darbas.

„Jeigu stirna guli vos ne viduryje kaimo, klausimas, ar vilkas ateitų stirnos į kaimą? Bet jeigu stirna guli miške, labai sunku pasakyti… Sunku pasakyti,  kiek dažnai tokie atvejai gali būti ir ar žmonės suverstų kaltę vilkams, jeigu  tikrieji kaltininkai yra šunys“, – samprotavo „Baltijos vilko“ atstovas.

Vertindamas situaciją Labanoro miestelyje, pašnekovas svarstė, kad šunų savininkas galbūt taip elgiasi ne iš piktos valios, o nepamąstydamas, kokią žalą daro aplinkiniams.

„Dažniausiai žmonės nesupranta, kad laukinis šuo yra plėšrūnas. Jeigu jis  turi tam tikrų veislių kraujo, jis gali pridaryti bėdos. Tokį žmogų reikia  paprotinti, nežinau, ar galima jį nubausti už šunų nepriežiūrą, bet norėtųsi,  kad tokių atvejų nebūtų. Ne tiek dėl to, kad vilkams krenta kaltė, bet dėl žmonių saugumo, nes tokie šunys yra nepalyginamai pavojingesni už vilką, nes jie žmogaus nebijo“, – apibendrindamas kalbėjo „Baltijos vilko“ tarybos  pirmininkas.

Rūta Levickaitė
GRYNAS.lt

The post Labanore siaučia sulaukėjusių šunų gauja appeared first on Baltijos vilkas.