1. Aiškinamajame rašte teigiama, kad šernų gausos nepavyksta sumažinti įprastinėmis priemonėmis. Šis teiginys melagingas. Aplinkos ministerijos skelbiamais duomenimis, šiemet medžiotojų atliktos apskaitos metu suskaičiuoti 11633 šernai, tai yra 3733-is mažiau nei pernai. Pernai metais buvo suskaičiuota 3775-iais mažiau nei užpernai. Užpernai buvo suskaičiuota 558-iais mažiau nei 2016-ais metais. 2016-ais metais buvo suskaičiuota 7798-is mažiau nei 2015-ais. Nuo 2015-tų metų, kai buvo suskaičiuoti 27497 šernai, jų yra sumažėję daugiau nei per pusę. Iki šių metų balandžio 15-tos dienos sumedžioti 18016 šernai, tai yra daugiau nei suskaičiuota paskutinės apskaitos metu. Pernai iki balandžio 15-tos buvo sumedžioti 35577 šernai. Akivaizdu, kad medžioklė intensyviai vyksta su turimomis priemonėmis ir populiacija sėkmingai mažinama.

2. Aiškinamajame rašte teigiama, kad „Europos Sąjungos afrikinio kiaulių maro valdymo strategijoje valstybėms narėms rekomenduojama kaip papildomą šios ligos valdymo priemonę taikyti šernų populiacijos gausos reguliavimą naudojant naktinius taikiklius ir duslintuvus.“ Šiuo metu galiojančioje Strategijos versijoje tokios rekomendacijos nėra. Seimo narių siūlymas keisti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą remiasi negaliojančio, dar nebaigto rengti dokumento sakiniu, kuris net nežinia, ar liks po visų to dokumento rengimo procedūrų. Sakinys apie galimybę naudoti naktinius taikiklius ir duslintuvus yra dar neparengtoje 11-toje Strategijos versijoje. Jį, nelaukusi, kada dokumentas bus parengtas, išplatino Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, po Strategijos 11-tos versijos svarstymo Europos komisijoje kreipusis raštu į Aplinkos ministeriją su prašymu užtikrinti Strategijos įgyvendinimą ir pagal kompetenciją reglamentuoti galimybę naudoti naktinio matymo taikiklius, jų priedus ir garso slopintuvus medžiojant šernus. Taigi, VMVT ėmėsi agituoti AM įgyvendinti dar nebaigto rengti ir negaliojančio EK dokumento vieną iš konteksto ištrauktą sakinį. O Seimo nariai šią agitaciją perkėlė ir į Seimą. GAA „Baltijos vilkas“ paprašius atsiųsti 11-tą Strategijos versiją, VMVT atsakė, kad “naujausias leidimas bus tik po galutinių procedūrų ir oficialiai pasirodys Europos Komisijos tinklapyje šių metų lapkričio mėnesį. Šiuo metu galioja Europos Sąjungos afrikinio kiaulių maro strategijos 10-oji versija.”

3. Rengiamoje 11-toje Strategijos versijoje nėra rekomendacijos naudoti taikiklius ar duslintuvus. Sakinys, kurį cituoja VMVT, yra „In line with national legislation, additional technical equipment for hunting (night vision scopes or accessories, silencers etc.) may be used to reach the objective of the strategic approach“. Taigi, teigiama, kad tokia įranga gali būti naudojama, tačiau tai nėra nei rekomendacija, nei raginimas, nei nurodymas ją naudoti. Europos teisės aktai ir anksčiau nedraudė taikiklių ir duslintuvų naudoti šernų medžioklei, tačiau jie draudžiami naudoti saugomų rūšių gyvūnų medžioklėje. Leidus juos naudoti vienai rūšiai, neįmanoma užtikrinti, kad jie nebus naudojami kitai.

Iš tikrųjų Strategijoje rekomenduojamos priemonės kovai su maru, neįgyvendintos Lietuvoje – draudimas šerti šernus (neleidžiant pašarų ir viliojimui arba viliojimui leidžiant naudoti tik 10 kg/km² pašarų per mėnesį, kai Lietuvoje leidžiama 100 kg neribojant laiko) bei varyminių medžioklių draudimas maro zonose. Lietuvos iššūkis yra ne daugiau medžioti, o nesudaryti sąlygų populiacijai gausiai veistis (tam sąlygas sudaro šėrimas), migruoti ir surinkti visus kritusius šernus.

GAA „Baltijos vilkas“ kreipėsi į Aplinkos ministeriją, kviesdama išlaikyti poziciją prieš naktinius taikiklius medžioklėje ir plačiau išdėstydama savo argumentus.

Gintarė Herasimenkienė

GAA “Baltijos vilkas”

The post Seime dėl naktinių taikiklių – klaidinga ir klaidinanti informacija appeared first on Baltijos vilkas.

Keli medžiotojų šulai dar prieš metus susigaudė, kad būtų nuodėmė tokią puikią progą paleisti vėjais. Juk jie gali imti ir savo šaudykles pasidabinti vyriškais žaisliukais. Tad ėmė brautis į Seimą, porinti apie naktinių taikiklių naudą ir svarbą, išraudusiais žandais mojuoti kiaulių maro korta. Gražu žiūrėti, kai taip gražiai sutaria veterinarai ir medžiotojai. Viskas juk dėl bendrojo gėrio ir ūkio klestėjimo!

Tačiau šį šventinį karnavalą šiek tiek temdo EFSA (Europos maisto saugos tarnybos) specialistai, kurie Europos Komisijos užsakymu parengė mokslinę studiją apie kiaulių marą Baltijos šalyse ir Lenkijoje (žr. čia). Nagrinėjo situaciją, priemones, perspektyvas, prirašė siūlymų ir rekomendacijų. Ar jie irgi mano, kad marą reikia pulti taikikliais, duslintuvais arba spąstais? Ne. Jie rekomenduoja kompleksines priemones. Kuo efektyviau šalinti kritusių šernų kūnus iš miškų. Nešerti šernų ir taip negausinti populiacijos. Intesyvesne įprasta medžiokle nuosekliai mažinti šernų populiaciją. Taip pat medžioti daugiau patelių.

Atrodytų, kad mūsų veterinarai turėtų remtis šios institucijos tyrimais ir rekomendacijomis. Tiesos dėlei, kai kuriomis ir remiasi. Tačiau čia prasideda ironiškoji istorijos dalis.

Šernų šėrimas prie bokštelių buvo realiai apribotas tik kelis mėnesius. Po to medžiotojai paspaudė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių Joną Milių, pripasakojo jam kažkokių niekų, ir štai – šernus vėl galima vilioti 100 kg masalo. Kitaip tariant, šerti ir gausinti, beveik kaip ir anksčiau, dar iki kiaulių maro. Ačiū dievui, kad bent jau vaišės iš silkių galvų ir tortų liko uždraustos. Gal tiesiog pritrūko įžūlumo ir šitą sugrąžinti?

O populiacijos mažinimas ir patelių medžioklė? Nereikia jokių mokslininkų ir studijų, kad suprastum paprastą tiesą – jei specialiai saugosi pateles, tai net ir stipriai sumažinta populiacija atsistatys akimirksniu. J. Milius traukia vis naujus šernų tankumo rodiklius, kuriuos medžiotojai turėtų pasiekti, grąsina baudomis ir plotų atėmimais. Ir tuo pat metu turbūt pats puikiai supranta, kad visa tai yra vėjai, kol šernų populiacijos struktūra išliks tokia pati. O ar medžiotojai nusiteikę pulti intensyviai medžioti pateles? Žinoma, kad ne. Juk akivaizdu, kad tik jų išsaugojimas garantuoja tą geidžiamą prieauglį miške.

Dėl patelių saugojimo buvo pasitelkiamas ir etikos argumentas. Besąlygiškai sutinku, kad etika yra labai svarbu ir teisinga. Nėra abejonės, kad gyvūnų medžioklė jautriausiu jiems metu yra neetiška. Kai patelė akivaizdžiai laukiasi ar kai vedžioja dar mažus jauniklius, šauti į ją gali tik visiškas barbaras. Šernę, stirną, vilkę ar lapę – skirtumo čia nėra, nes etika iš principo negali būti selektyvi. Tačiau „nevaikingu“ metu patelės medžioklė yra tiek pat etiška arba neetiška, kaip ir patino medžioklė – šiuo atveju patelės saugomos nebe dėl etikos, o tik dėl būsimųjų vadų. O jeigu veterinarai nesugebės pakeisti vidinio medžiotojų nusistatymo, tai jokia papildoma įranga niekuo nepadės. Gal tik sudarys įspūdį, kad kažkas yra daroma.

Suvedame galus. Medžiotojai atsikovojo teisę šerti šernus. Ir nėra nusiteikę intensyviai medžioti pateles. T.y. elgiasi priešingai, nei siūlo daryti EFSA rekomendacijos. Ir už tai J. Milius nusiteikęs juos apdovanoti, patenkindamas kai kurių iš jų užgaidas legalizuoti draudžiamą medžioklėje įrangą. Kuri kiaulių maro istorijoje nieko nepakeis, bet labai nudžiugins ginklų prekeivius ir brakonierius. Nejaugi tik aš vienas visame tame įžvelgiu keistą paradoksą?

Tarp kitko. EFSA savo tyrime mini ir naktinius taikiklius. Lygiai vieną kartą. Jie įvardinti kaip nepriimtina gyvūnijos valdymo priemonė. Kartu su nuodais.

Vaidas Balys
GAA „Baltijos vilkas“

The post Kiaulių maro paradoksai appeared first on Baltijos vilkas.

Šerti šernus ne(leidžiama)?

Racionaliausias sprendimas norint mažinti šernų skaičių yra liautis juos šėrus, nes jų vislumas yra glaudžiai susijęs su gaunamu pašaru. 2014-04-16 įsigaliojusiuose Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimuose buvo pabandyta šią nuostatą įtvirtinti ir atskirti gyvūnų viliojimą prie medžioklės bokštelių nuo jų šėrimo, numatant, kad viliojimui gali būti naudojama tik iki 20 kg pašaro. Deja, nei žiema nespėjo ateiti, kai ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovas Jonas Milius 2014-10-10 paskelbė savo sprendimą Nr. B1-875 dėl medžioklių organizavimo, kurio vienu punktu uždraudė šernų šėrimą, o kitu punktu leido juos vilioti 100 kg pašarų. Šernui vidutiniškai per dieną reikia 6 kg pašarų, tad 100-tu kilogramų pašarų šernų banda gali maitintis iki persiėdimo ne vieną dieną ir kiekviena šernė pavasarį bus pasirengusi atsivesti po keliolika šerniukų. Tame pačiame dokumente įrašytas draudimas šernus šerti atrodė tragikomiškas, nes primaitinus šimtu kilogramų pašarų jau nebėra ir ką drausti. Medžioklės taisyklės ir J. Miliaus sprendimas prieštaravo vienas kitam, tad dar buvo galima viltis, kad neatitikimas bus ištaisytas.

Prasidėjus žiemai miškuose akys užkliūdavo tai už vienos, tai už kitos runkelių krūvos. Pagaliau, kai GAA „Baltijos vilkas“ pėdsekystės išvykos dalyviai aptiko aiškiai 20 kg viršijančią runkelių krūvą Karšuvos girioje, kreipėmės į Gyvosios gamtos apsaugos inspekciją, prašydami išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamos Medžioklės taisyklės. Gavome atsakymą, kad Medžioklės taisyklės yra pakeistos. Ir iš tiesų – Aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje skelbiamose Medžioklės taisyklėse yra pakeitimas, atimantis galimybę kontroliuoti šernų šėrimą.

Medžioklės taisyklių kuriozai

Neretai skaitant Aplinkos ministerijos parengtus dokumentus juose matyti tokių, pavadinkime, nesusipratimų, dėl kurių net moksleiviui galėtų būti gėda. Štai ir dabar J. Miliaus sprendimo kuriozas tiesiog perkeltas į Medžioklės taisykles pakeičiant jų 11.2. punktą, kuriuo anksčiau būtų buvę galima remtis baudžiant už šernų šėrimą jų viliojimo vietoje. Medžioklės taisyklių įžanginėje dalyje liko tos pačios gyvūnų šėrimo ir viliojimo sąvokos bei jų išaiškinimai: teigiama, kad viliojimui leidžiamas pašarų kiekis iki 20 kg, o šio limito viršijimas įvardijamas šėrimu. Tačiau dalyje „Medžioti leidžiama šiais būdais“, 11.2. punkte, jau įrašyta, kad viliojimui gali būti naudojama iki 100 kg pašarų. Taigi viename dokumente, turinčiame teisinę galią, apie tą patį dalyką – du visiškai skirtingi teiginiai. Medžioklės taisyklėse taip pat išlikę punktai, kad yra draudžiama medžioti gyvūnus, esančius šėryklose (taigi ten, kur paberta daugiau nei 20 kg pašarų), bet neaišku, kaip tai suderinti su tokią medžioklę leidžiančiu 11.2 punktu. Taip pat tebėra įrašyta, kad šernus šerti draudžiama visoje Lietuvos teritorijoje, bet kartu tai leidžiama, nes 100 kg pašarų yra pakankamas šernams sočiai maitintis ne vieną dieną.

Kam reikia tokio dokumento ir tokių sprendimų? Kad Aplinkos ministerijos darbuotojai ir J. Milius galėtų girtis įrašu popieriuje, kad šernus šerti draudžiama ir tokiu būdu kovojama su afrikiniu kiaulių maru? Kad tuo pačiu metu medžiotojai būtų laimingi, toliau puoselėdami fermas miške? O gal kitais metais medžiotojus vėl bus galima apdovanoti milijonu iš valstybės biudžeto už jų priveistų šernų naikinimą? GAA „Baltijos vilkas“ kreipėsi į Aplinkos ministeriją ragindama ištaisyti esamus prieštaravimus Medžioklės taisyklėse ir riboti šernų šėrimą.

Gintarė Žalkauskaitė
GAA „Baltijos vilkas“

The post Už milijoną litų medžioti šernai vėl veisiami appeared first on Baltijos vilkas.

Kas numatyta Medžioklės taisyklėse

Papildomu šėrimu yra siekiama padidinti medžiojamosios faunos gyvūnų skaičių medžioklės plotuose. Šiuo tikslu ne vienerius metus šernai miškuose buvo šeriami itin gausiai, todėl nepaisant didelių kasmetinių sumedžiojimo skaičių, jų populiacija augo. Afrikinio kiaulių maro plitimo grėsmė parodė šios problemos aktualumą ir, nepaisant įnirtingų medžiotojų prieštaravimų, pagaliau buvo imtasi priemonių jai spręsti. 2014-04-16 įsigaliojo Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimai, nustatantys, kad žvėrių viliojimui gali būti naudojamas tik ribotas pašarų kiekis – ne daugiau 20 kg vienu metu. Buvo apibrėžta, kad šėryklos (pašarų kiekis jose neribotas) yra skirtos padėti žvėrims prasimaitinti tik jiems sunkiu laiku bei norint atitraukti juos nuo pasėlių, o viliojimo vietose maistas naudojamas kaip masalas žvėrį prisivilioti ir sumedžioti, tačiau jis nėra skirtas žvėrims maitinti. Šėrimo ir viliojimo atskyrimas turėjo padėti išvengti laukinių žvėrių maitinimo pašarais, iškreipiant natūralų jų mitybos ciklą ir gausos dinamiką. Kadangi taisyklių pakeitimai įsigaliojo pavasarį, dar nebuvo galima įsitikinti jų poveikiui šernų populiacijai, kuris būtų matomas tik po žiemos. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius savo pasisakymuose ragina mažinti šernų gausą mūsų miškuose, todėl visai neaišku, kodėl jo Sprendimas prieštarauja Medžioklės taisyklėms ir būtent prieš žiemą įneša naujos painiavos šernų šėrimo klausime.

J. Miliaus sprendimas palankus šernų penėjimui

J. Miliaus Sprendimas iš esmės vėl leidžia žvėrių šėrimą jų viliojimo vietose, taigi, grąžinama ankstesnė ydinga tvarka, toliau gausinsianti šernų būrius. Vietoje Medžioklės taisyklėse nustatyto 20 kg masalo žvėrių viliojimo vietose J. Miliaus Sprendime nustatytas leistinas masalo kiekis iki 100 kg. Vidutiniškai šernui per parą reikia iki 6 kg maisto. Taigi, 100 kg pašarų krūva vienoje vietoje leis sočiai pasimaitinti visam būriui šernų, tad kitu Sprendimo punktu paskelbtas draudimas šernus šerti neturi jokios reikšmės. Kelis kartus per savaitę į kiekvieną viliojimo vietą pristatant po 100 kg pašarų šernai visą žiemą vėl bus gausiai maitinami, o pavasarį atsives gausias šerniukų vadas, kompensuosiančias visus medžioklės praradimus.

Be to, nors J. Miliaus Sprendimu teoriškai uždraustas šernų šėrimas, tačiau nenumatyta, kaip turėtų vykti kitų laukinių gyvūnų maitinimas „baltojo bado“ metu, tuo pačiu metu nešeriant šernų. Juk prie tų pačių pašarų gali ateiti tiek stirnos ir elniai, tiek šernai. Kitų kanopinių gyvūnų maitinimas, jei jiems kiltų bado grėsmė, galėtų būti apibrėžtas numatant, kad jie turėtų būti šeriami ėdžiose šienu, medžių šakelėmis ar kitu natūralios kilmės maistu, netinkamu šernams. Tačiau tokių šėrimo ribojimų J. Miliaus paskelbtame sprendime nėra.

Be šėrimo ir viliojimo klausimų Sprendimu yra uždrausta varyminė medžioklė tuose rajonuose, kuriuose yra nustatyti afrikinio kiaulių maro atvejai ar yra padidėjusi maro plitimo grėsmė. Kitose vietose numatytas apribojimas varyminių medžioklių organizavimui: tuose pačiuose miško kvartaluose varymai turėtų vykti ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Tokiu būdu siekiama nevaikyti šernų iš jų gyvenamų vietų, kad jų judėjimas būtų mažesnis, o kartu ir mažesnė viruso pernešimo tikimybė.

Nutarus riboti varymines medžiokles, medžioklė iš bokštelių prie viliojimo vietų tapo pagrindiniu šernų medžioklės būdu. Matyt, norint šiuo būdu sumedžioti kuo daugiau šernų ir numatyti šėrimui tolygūs pašarų kiekiai prie medžioklės bokštelių. Tačiau viliojimas galimas gerokai mažesniais pašarų kiekiais, nei numatyta Sprendime. GAA „Baltijos vilkas“ kreipėsi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių Joną Milių ir aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką, vildamasi, kad Sprendimo dviprasmiškumas bus panaikintas ir, siekiant populiacijos mažėjimo, šernai nebus maitinami.

Gintarė Žalkauskaitė
GAA „Baltijos vilkas“

The post Dviprasmiškas J. Miliaus sprendimas dėl šernų medžioklės appeared first on Baltijos vilkas.

Gamtininko Andrejaus Gaidamavičiaus teigimu, pati efektyviausia priemonė siekiant sustabdyti ligos plitimą tarp šernų yra vilkai.

„Medžiotojams šį darbą pavojinga patikėti, kadangi sumedžioję užkrėstą šerną, jie neabejotinai virusą atneša į gyvenvietes, o iš ten – į kiaulių ūkius. Be to, medžiotojai neatlieka selekcijos ir neturi būdų patikrinti prieš nuspausdami šautuvo gaiduką, ar gyvūnas kuo nors serga. Jie šaudo visiškai atsitiktinai“, — teigė biologas.

Anot pašnekovo, vilkai tikslingai pirmiausia išmedžioja sergančius gyvūnus.

„Nėra tikimybės, kad po to jis savo „nešvariomis letenėlėmis“ patrauks į kaimo krautuvę nusipirkti alaus“, — kalbėjo A. Gaidamavičius.

Specialistas pridūrė, jog kai kurių medžiotojų kaltinimai, kad būtent vilkai parnešė virusą iš Baltarusijos tėra dar vienas įžulus būdas išsiprašyti didesnės vilkų sumedžiojimo kvotos.

„Vilkai per parą sugeba nukeliauti daugybę kilometrų, tačiau reikia nepamiršti, jog pastarieji klajoja dažniausiai tik po savo teritoriją, kurios dydis, priklausomai nuo maisto gausos, siekia nuo 100 iki 500 kvadratinių km ir į kitų vilkų teritorijas nenuklysta“, — žiniomis dalijosi gamtininkas.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, afrikinis kiaulių maras perduodamas tiek tiesioginio, tiek netiesioginio kontakto būdu. Tiesioginio – su sekretais, krauju. Infekciją perneša ir ornithodoros rūšies erkės.

Štai netiesioginio kontakto būdu kiaulės užkrečiamos per apkrėstą inventorių, taip pat jas šeriant neapdorotomis maisto atliekomis, kuriose yra gyvūninių produktų.

„Palyginkime vilkų apskaitos rezultatus bei tas vietas, kuriose randami kritę šernai ir pamatysime priklausomybę. Esu įsitikinęs, kad jeigu Baltarusijoje vilkų populiacija nebūtų sumažinta nuo 2000 iki 600, apie kritusius šernus Ignalinos rajone dar nekalbėtume“, – svarstė A. Gaidamavičius.

Anot pašnekovo, deja, neturime „vilkų barjero“ ir mūsų gimtinėje.

„Taip yra todėl, kad pačiuose miškingiausiuose rytiniuose šalies rajonuose, besiribojančiuose su Baltarusija, vilkų populiacija yra gerokai sumažinta medžiotojų, o į šiaurę nuo Švenčionių rajono minėti plėšrūnai praktiškai neaptinkami“, – pabrėžė specialistas.

A. Gaidamavičius tuo pačiu paminėjo ir kitą ne mažiau klastingą ligą – pasiutligę. Gamtininkas pasakojo atlikęs įdomų tyrimą apie jos paplitimą Lietuvoje.

„Iš visų apskričių maisto ir veterinarijos tarnybų surinkęs duomenis pamačiau, kad tarp vilkų pasiutligė labai reta – vos vienas kitas atvejis per dešimtmetį, nors įprastai rašant apie šią ligą, mėgstama įdėti būtent vilko nuotrauką“, — sakė A. Gaidamavičius.

Biologo teigimu, tiek pat pasiutligės atvejų pasitaiko ir tarp ežiukų, todėl tikimybė, kad jus užpuls pasiutęs vilkas yra lygi tikimybei, kad būsite užpultas pasiutusio ežio.

Pasak A. Gaidamavičiaus, Lietuvoje ši liga pažabota iš lėktuvų mėtant mėsos jaukus su tabletėmis. Anksčiau pasiutligės platintojais buvo įvardijami usūriniai šunys. Pastarieji Lietuvoje be vilkų neturi kitų natūralių priešų.

„Vilkai noriai medžioja usūrinius šunis, ne tiek maistui, kiek kaip konkurentus, ir vertindamas vilkų gausą bei pasiutligės paplitimą pagal rajonus, pastebėjau tą pačią priklausomybę kaip ir kiaulių maro ar kitų užkrečiamų ligų atveju“, — dėstė pašnekovas.

Šaltinis: DELFI.LT

The post Kas iš tiesų Lietuvą apsaugotų nuo kiaulių maro? appeared first on Baltijos vilkas.

- praėjusių metų tarybos pirmininkė Lina Paškevičiūtė;
- ilgametė narė Gintarė Žalkauskaitė, kuruojanti šernų ir stumbrų apsaugos klausimus;
- naminių gyvūnų apsaugos nuo vilkų ir bendradarbiavimo su ūkininkais krypčiai vadovaujantis Andrius Laurinavičius.

Asociacijos tarybos pirmininke išrinkta Lina Paškevičiūtė.

Dėkojame Lietuvos gamtos fondui už suteiktas patalpas.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Įvyko visuotinis asociacijos narių susirinkimas appeared first on Baltijos vilkas.