Gamtininko Andrejaus Gaidamavičiaus teigimu, pati efektyviausia priemonė siekiant sustabdyti ligos plitimą tarp šernų yra vilkai.

„Medžiotojams šį darbą pavojinga patikėti, kadangi sumedžioję užkrėstą šerną, jie neabejotinai virusą atneša į gyvenvietes, o iš ten – į kiaulių ūkius. Be to, medžiotojai neatlieka selekcijos ir neturi būdų patikrinti prieš nuspausdami šautuvo gaiduką, ar gyvūnas kuo nors serga. Jie šaudo visiškai atsitiktinai“, — teigė biologas.

Anot pašnekovo, vilkai tikslingai pirmiausia išmedžioja sergančius gyvūnus.

„Nėra tikimybės, kad po to jis savo „nešvariomis letenėlėmis“ patrauks į kaimo krautuvę nusipirkti alaus“, — kalbėjo A. Gaidamavičius.

Specialistas pridūrė, jog kai kurių medžiotojų kaltinimai, kad būtent vilkai parnešė virusą iš Baltarusijos tėra dar vienas įžulus būdas išsiprašyti didesnės vilkų sumedžiojimo kvotos.

„Vilkai per parą sugeba nukeliauti daugybę kilometrų, tačiau reikia nepamiršti, jog pastarieji klajoja dažniausiai tik po savo teritoriją, kurios dydis, priklausomai nuo maisto gausos, siekia nuo 100 iki 500 kvadratinių km ir į kitų vilkų teritorijas nenuklysta“, — žiniomis dalijosi gamtininkas.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, afrikinis kiaulių maras perduodamas tiek tiesioginio, tiek netiesioginio kontakto būdu. Tiesioginio – su sekretais, krauju. Infekciją perneša ir ornithodoros rūšies erkės.

Štai netiesioginio kontakto būdu kiaulės užkrečiamos per apkrėstą inventorių, taip pat jas šeriant neapdorotomis maisto atliekomis, kuriose yra gyvūninių produktų.

„Palyginkime vilkų apskaitos rezultatus bei tas vietas, kuriose randami kritę šernai ir pamatysime priklausomybę. Esu įsitikinęs, kad jeigu Baltarusijoje vilkų populiacija nebūtų sumažinta nuo 2000 iki 600, apie kritusius šernus Ignalinos rajone dar nekalbėtume“, – svarstė A. Gaidamavičius.

Anot pašnekovo, deja, neturime „vilkų barjero“ ir mūsų gimtinėje.

„Taip yra todėl, kad pačiuose miškingiausiuose rytiniuose šalies rajonuose, besiribojančiuose su Baltarusija, vilkų populiacija yra gerokai sumažinta medžiotojų, o į šiaurę nuo Švenčionių rajono minėti plėšrūnai praktiškai neaptinkami“, – pabrėžė specialistas.

A. Gaidamavičius tuo pačiu paminėjo ir kitą ne mažiau klastingą ligą – pasiutligę. Gamtininkas pasakojo atlikęs įdomų tyrimą apie jos paplitimą Lietuvoje.

„Iš visų apskričių maisto ir veterinarijos tarnybų surinkęs duomenis pamačiau, kad tarp vilkų pasiutligė labai reta – vos vienas kitas atvejis per dešimtmetį, nors įprastai rašant apie šią ligą, mėgstama įdėti būtent vilko nuotrauką“, — sakė A. Gaidamavičius.

Biologo teigimu, tiek pat pasiutligės atvejų pasitaiko ir tarp ežiukų, todėl tikimybė, kad jus užpuls pasiutęs vilkas yra lygi tikimybei, kad būsite užpultas pasiutusio ežio.

Pasak A. Gaidamavičiaus, Lietuvoje ši liga pažabota iš lėktuvų mėtant mėsos jaukus su tabletėmis. Anksčiau pasiutligės platintojais buvo įvardijami usūriniai šunys. Pastarieji Lietuvoje be vilkų neturi kitų natūralių priešų.

„Vilkai noriai medžioja usūrinius šunis, ne tiek maistui, kiek kaip konkurentus, ir vertindamas vilkų gausą bei pasiutligės paplitimą pagal rajonus, pastebėjau tą pačią priklausomybę kaip ir kiaulių maro ar kitų užkrečiamų ligų atveju“, — dėstė pašnekovas.

Šaltinis: DELFI.LT

The post Kas iš tiesų Lietuvą apsaugotų nuo kiaulių maro? appeared first on Baltijos vilkas.

Susitikime dalyvavo GAA „Baltijos vilkas“, Lietuvos gamtos fondo ir asociacijos „Už gyvūnų teises“ atstovai. Tikėtasi išgirsti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reakciją į jos direktoriui Jonui Miliui kovo 3 dieną įteiktą peticiją su 12286 parašais, kuria raginama nutraukti šernų genocidą, ir kovo 18 dieną įteiktą nevyriausybinių organizacijų kreipimąsi, kuriame išdėstyti ir motyvuoti prašymai švelninti esamą šernų naikinimo politiką bei imtis priemonių siekiant natūralaus jų populiacijos subalansavimo uždraudžiant jų šėrimą. Su nevyriausybininkais bendravo Veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Paulauskas ir kiti tarnybos atstovai.

Diskusija pradėta nuo tvoros klausimo. Pavaduotojas V. Paulauskas patikino, kad tvoros pasienyje su Baltarusija idėjos yra atsisakyta, tačiau ketinama nutiesti nedideles tvoros atkarpas tuose miškuose, kur sausio mėnesį buvo nušauti du šernai, užsikrėtę afrikinio kiaulių maro virusu. Tvorų fragmentai būsią neilgi – po 3-9 km, skirti pristabdyti šernų judėjimą per vietas, kur virusas gali būti užsilikęs.

Kalbant apie medžiokles rezervatuose, buvo patikinta, kad nuo balandžio 1 d. medžioklės rezervatuose, zoologiniuose ir ornitologiniuose draustiniuose nebevyks. Pastebėtina, kad intensyvi šernų medžioklė ir buvo planuojama iki balandžio mėnesio. Nei visuomenės peticija, nei nevyriausybinių organizacijų kreipimasis neįtikino valdininkų nutraukti medžiokles saugomose teritorijose bent kiek anksčiau – juk atšilus orui iš žiemojimo vietų jau grįžta paukščiai, o žvėrys ruošiasi vesti jauniklius. Veterinarijos tarnybos atstovai šias medžiokles motyvavo tuo, jog reikalingi mėginiai iš kuo platesnės teritorijos, tačiau tiek rezervatai, tiek draustiniai užima palyginti mažus miškų plotus, atrodytų, kad ir medžioklės šalia jų galėtų pakakti mėginiams rinkti. Norėtųsi viltis, kad sprendimai medžioti saugomose teritorijose bent ateityje nebus atnaujinti.

Ėmus kalbėti apie itin didelius medžioklės mastus Veterinarijos tarnybos atstovai ėmė neigti, kad buvo numatyti šernų išmedžiojimo procentai bei jų išnaikinimas ekstremalios zonos teritorijoje. Šie susitikime išsakyti teiginiai prieštarauja tarnybos direktoriaus pasirašytam įsakymui ir ankstesniems pareiškimams. Marius Masiulis ir kiti dalyvavę teigė, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nebuvo ir nėra užsibrėžusi išmedžioti 90 proc. šernų – esą toks skaičius tebuvo paminėtas kažkuriame susitikime, jį išviešino žiniasklaida. Be to, pasak Mariaus Masiulio, ir ekstremalios situacijos zonoje ketinta tik sumažinti šernų populiaciją. Visgi tarnybos direktoriaus Jono Miliaus vasario mėnesio sprendime Nr. B1-88 medžioklės plotų naudotojams Alytaus, Lazdijų, Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų savivaldybėse ir Druskininkų savivaldybėje nurodoma nedelsiant organizuoti šernų medžioklę ir užtikrinti, kad būtų sumedžioti šiuose rajonuose esantys šernai iki 2014 m. balandžio 1 d.; kitų medžioklės plotų naudotojams nurodoma užtikrinti, kad bus sumedžiota 90 proc. medžioklės plotuose esančių šernų nuo 2013 m. apskaityto skaičiaus. (http://vmvt.lt/uploads/file/doc2/2014-02-06%20sprendimas%20Nr_%20B1-88.pdf). Dėl Veterinarijos tarnybos atstovų pasirinktos neigimo taktikos nepavyko išsamiau padiskutuoti šernų naikinimo klausimu. Po balandžio 1 dienos, kaip minėjo tarnybos atstovai, vyks pasyvi šernų populiacijos stebėsena – kiekvienam rajonui bus pavesta pristatyti tam tikrą sumedžiotų šernų mėginių skaičių. Taigi, toliau bus sistemingai medžiojama mėginių rinkimo tikslais.

Visgi didžiausią susirūpinimą kelia ne prieštaravimai Veterinarijos tarnybos atstovų pasisakymuose, o tai, kad nėra planų siekti šernų populiacijos skaičiaus subalansavimo. Nors Veterinarijos tarnyba motyvavo savo sprendimus intensyvinti medžioklę tuo, kad šernų tankis Lietuvos miškuose yra per didelis, kol kas nematyti ketinimų šią problemą spręsti iš esmės smarkiai apribojant šernų šėrimą, tokiu būdu sumažinant jų vislumą ir leidžiant natūralioms gamtinėms sąlygoms riboti jų skaičių. Jei šėrimas nebus uždraustas, pristabdžius medžiokles gausiai šeriama šernų populiacija vėl išaugs, o atėjus naujai maro ar kitos ligos grėsmei, juos vėl bus puolama naikinti, užuot jau dabar pasirūpinus, kad jų skaičius nebebūtų išpūstas. Kalbai pakrypus apie moralę, V. Paulauskas nevyriausybininkams pareiškė, kad tarnybos pagrindinis siekis yra ginti ūkinį interesą. Bet juk tarnybos nuostatuose yra nurodytos ir kitos tarnybai privalomos funkcijos, tarp jų ir rūpestis gyvūnų gerove, ne tik naminių, bet ir laukinių.

Gintarė Žalkauskaitė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Veterinarijos tarnybos atstovai pakomentavo sprendimus dėl šernų appeared first on Baltijos vilkas.

Sausio mėnesį Lietuvoje aptiktas afrikinio kiaulių maro užkratas lėmė virtinę sprendimų, skirtų užkirsti kelią viruso išplitimui. Galimos užkrato persimetimo į kiaulių fermas pasekmės būtų skaudžios šalies ūkiui, todėl GAA „Baltijos vilkas“ nenuvertina situacijos rimtumo ir supranta sprendimų poreikį. Tačiau prieš šernus nukreiptos maro prevencijos priemonės kelia rimtų abejonių dėl jų adekvatumo, subalansuotumo ir moralumo. Dėl maro grėsmės nuspręsta drastiškai sumažinti šernų populiaciją šalyje mokant premijas už nušautus žvėris, pilnai išnaikinti juos šešiuose rajonuose, leista medžioklė rezervatuose, planuojama tvoros ant sienos su Baltarusija statyba, skatinamas šernų šėrimas. Visi šie veiksmai tiesiogiai paveiks Lietuvos Gamtą – ne mažesnį turtą ir didesnę vertybę už kiaulių ūkius. Gamtos apsaugos argumentai privalo būti įvertinami greta ūkinių bei finansinių planuojant maro prevencijos priemonės.

Deja, priimti bei dar planuojami su šernais susiję sprendimai yra nukreipti tik į kiaulių ūkių apsaugą bet kokia kaina, neįvertinant jų poveikio Gamtai. Lietuvoje taikomos priemonės prieštarauja Europos Komisijos rekomendacijoms, yra priešingos Lenkijoje susiklosčius analogiškai situacijai taikomoms priemonėms, jomis paminama gamtosauga, etika ir moralė.

Įteikdama peticiją su Lietuvos piliečių parašais GAA „Baltijos vilkas“ ragina valdžios institucijas persvarstyti priimtus sprendimus ir planuojamas priemones, kad jose atsispindėtų ne tik ūkinis, bet ir gamtosauginis bei vertybinis požiūris, atsisakyti Gamtai žalingų planų dėl pasienio ar kitokių visų rūšių gyvūnų migraciją stabdančių užtvarų statybos, pateikti aiškius ir sąžiningus atsakymus visuomenei, kaip šioje kritinėje situacijoje bus saugoma Lietuvos Gamta ir gyvūnija. GAA „Baltijos vilkas“ tikisi greitos valdžios institucijų reakcijos į visuomenės nepritarimą vykdomai šernų naikinimo politikai.

GAA „Baltijos vilkas“ informacija

The post Įteikta peticija, raginanti švelninti šernų naikinimo politiką appeared first on Baltijos vilkas.

Mano, kad susikirs medžiotojų ir vilkų interesai

GAA „Baltijos vilkas“ tarybos narys, paprašytas pakomentuoti, kas nutiks, kai Lietuvoje žymiai sumažės šernų populiacija, aiškino, kad pasekmės bus jaučiamos dėl dviejų priežasčių. Pirma, nebeliks miško „artojų“, leidžiančių greičiau sudygti naujiems miško augalams. Antra, miškuose sumažėjus šių žvėrių, mažės ir kanopinių gyvūnų, dėl kurių susigrums medžiotojai ir vilkai.

„Šernai Lietuvoje sudaro maždaug trečdalį vilko mitybos. Žinoma, didelių ir stiprių šernų vilkai sugauti negali. Ir jei šernų sumažės, vilkai ieškos, kuo juos pakeisti. Tokiu atveju vilkai ims žvelgti į bebrus, stirnas ir elnius“, – teigė V. Balys.

Tačiau čia pat vyras paminėjo, kad kanopinių gyvūnų populiaciją žymiai labiau nei vilkai gali sumažinti medžiotojai, kurie šiuos gyvūnus prisimins, kai nebeliks šernų. Kaip tik tuo metu, gamtininko spėjimu, jie ims Aplinkos ministerijos reikalauti, kad būtų padidinti kanopinių gyvūnų medžioklės limitai. Ir tuo pačiu prašys leisti sumedžioti daugiau vilkų – tiesioginių savo konkurentų.

„Bus bėda, jei Aplinkos ministerija nieko nesiims, kad būtų suvaldyti supykę medžiotojai, likę be šernų. Aišku, šernų medžioklė tęsis, nes reikės išlaikyti sumažintą populiaciją. Tačiau taip pat bus prisiminti kanopiniai gyvūnai (stirnos ir elniai). Tada gali suintensyvėti konfliktas tarp vilkų ir medžiotojų – grobis juk bendras. Anksčiau buvo teigiama, kad vilkai išgaudo visus šernus, tačiau dabar ta isterija paneigta, nes akivaizdu, kad šernų Lietuvoje yra labai daug. O dabar tikėtina, kad kils triukšmas dėl to, kad vilkai išgaudo visas stirnas ir dėl to medžiotojams nieko nelieka. Tikėtina, kad vilkai dėl to nukentės. Medžiotojai turi savo atstovų Seime ir Aplinkos ministerijoje, o vilkai jų neturi“, – nuogąstavo vyras.

V. Balys: ar kiaulidės svarbiau už šernus?

Anot jo, Lietuvoje be šernų daugiau jokie kiti gyvūnai žemės neknisa, todėl miškuose gali būti sunkiau įsitvirtinti naujiems augalams, kuriems dirvą iki šiol paruošdavo būtent šie žvėrys.

„Jei bus įgyvendintos Aplinkos ministerijos bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos užmačios afrikinio kiaulių maro grėsmės zonoje išnaikinti visus šernus, o kitur jų populiaciją sumažinti iki 10 proc., akivaizdu, kad gamtai poveikis bus. Šernas yra stambus žemę purenantis visaėdis. Daugiau tokių gyvūnų nėra. Šernai prisideda prie augalų sėklų įsitvirtinimo ir dygimo. Taip pat šernas yra sanitaras – minta kenkėjiškais vabzdžiais. Be to, jei šernų labai sumažės, neigiamą poveikį pajus ir aukštesnę mitybinės grandinės dalį užimantys gyvūnai – vilkai, lūšys, taip pat ir skaidytojai“, – sakė vyras.

Kaip tik todėl jis laikosi nuomonės, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kartu su Aplinkos ministerija kovoje su pavojingu virusu taiko per griežtas priemones. V. Balys svarstė, kad galbūt nereikėjo ekstremalios padėties skelbti penkiuose Lietuvos rajonuose. Anot jo, būtų užtekę ypatingai griežtų priemonių imtis 5 km spinduliu nuo afrikinio kiaulių maro židinio. Tačiau jis linkęs manyti, kad greičiausiai toks sprendimas buvo priimtas siekiant palengvinti viruso valdymo administravimą.

Tik vakar GAA „Baltijos vilkas“ inicijavo peticija, kurią ragina pasirašyti gyventojus, nepritariančius tokiai masinei šernų medžioklei Lietuvoje.

„Labai rimtas klausimas, ar tikrai būtinos tokios griežtos priemonės? Ar jos tikrai adekvačios? Medžiotojai per drabužius dar net greičiau gali išnešioti užkratą po savo kiaulides. Tokiu atveju gal būtų daug mažesnė žala, jei virusu užsikrėtęs šernas kristų miške. Kodėl ekstremali padėtis paskelbta ne 5 km zonoje nuo tos vietos, kur buvo rasti užsikrėtę šernai, o penkiuose rajonuose? Viskas daroma dėl paprastesnio administravimo. Nepaisant to, logikos galima pasigesti“, – tikino gamtininkas.

Taip pat jam nesuprantama argumentacija, kad visos apsaugos priemonės taikomos pirmiausia todėl, kad virusas neišplistų į kiaulides. V. Balio teigimu, pamirštama, kad šernai taip pat yra valstybės turtas. Kaip tik todėl jis abejojo, ar elgiamasi teisingai kiaulides iškeliant aukščiau šernų: „Panašu, kad Lietuvoje iš visų ūkio šakų beliko tik kiaulininkystė. Ar tie ūkiai yra tokie mylimi, kad dėl jų turime iššaudyti visus šernus? Labai dažnai tie ūkiai nesilaiko ekologinių reikalavimų. Šernai yra valstybės turtas. Jei ir Aplinkos ministerija nėra šernų pusėje, tai kas atstovauja gamtosaugai?“

Bus taikomasi į lūšis?

Galiausiai pašnekovas įžvelgė dar vieną rimtą problemą. Kai sumažėjus vilkų tarp plėšrūnų ir medžiotojų suintensyvės konkurencija dėl stirnų, jie gali pareikalauti pradėti leisti medžioti net ir į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas lūšis, kurių populiaciją mūsų šalyje sudaro maždaug 40 individų. Šie gyvūnai panaudojant Europos Sąjungos finansavimą Lietuvoje yra specialiai veisiami.

V. Balys jau dabar teigė girdėjęs medžiotojus sakant, kad atėjo metas įteisinti šių plėšrūnų medžioklę. Ir jų skaičiavimai labai skiriasi nuo oficialių duomenų. Pašnekovo teigimu, Lietuvoje garsūs medžiotojai yra sakę, kad lūšių šalyje – keli šimtai.

„Medžiotojai visada žiūri į šiuos gyvūnus kaip į konkurentus. Lūšys mėgsta stirnas, o medžiotojai irgi jas mėgsta. Todėl medžiotojai pagrąžina skaičius. Kai kas jau dabar sako, kad lūšių yra per daug ir reikia galvoti apie medžioklę. Bet ta kova tik prasideda. Ateis laikas, kai medžiotojai trenks kumščiu į stalą ir pareikalaus leisti medžioti lūšis. Ačiū Dievui, lūšis yra Lietuvos raudonojoje knygoje“, – spėjo pašnekovas.

Ar tiesa, kad vilkų žala padidėjo?

Pasidomėjus, kodėl šį rudenį buvo užvirusi didžiulė diskusija dėl staiga išaugusios vilkų daromos žalos, V. Balys svarstė, kad greičiausiai taip atsitiko dėl to, kad buvo priimtas sprendimas taikyti kompensacijos mechanizmą. Jo teigimu, daugelyje užsienio šalių yra tokia tendencija, kad kol žala nėra kompensuojama, daug kas jos tiesiog neregistruoja.

„Pernai buvo pažadėta kompensacija ir greičiausiai todėl staiga pasipylė padaryta žala (ūkininkams, – red. past.). Užsienio patirtis rodo, kad kol žala neatlyginama, ji tiesiog neregistruojama. Tokiais atvejais ji išauga tris – penkis kartus. Viskas dėl to, kad atsiranda suinteresuotumas. O tada kažkas pamatė duomenis – o Viešpatie. Kaip išaugo žala! Niekas nežino, ar ji išaugo. Kvota didžiausia nuo 2004 m., bet žala išaugo. Ar tai reiškia, kad kuo daugiau vilkų sumedžiojam, tuo didesnę žalą jie daro?“ – kalbėjo vyras.

Vis dėlto, jis neneigė, kad pilkiai žalą vis dėlto daro. Pašnekovo teigimu, plėšrūnų tokia prigimtis. Tačiau šį rudenį pasigirdę teiginiai, kad vilkai guli miestelio centre ir atiminėja iš žmonių nusipirktą maistą, V. Baliui sukėlė rimtų abejonių. Jis abejoja teiginiais, kad vilkai šiemet labai aršūs dėl to, kad susikryžmino su šunimis.„Jei vilkas pamato grobį, jis ieškos galimybių, kaip jį pasiimti. Jis nežino, kad naminiai gyvūnai priklauso žmonėms. Tiesa ir tai, kad šunys yra vilkų priešai. Be to, vilkai šunis dažai suėda. Vilkų ir šunų hibridizacijos galimybė yra, bet taip atsitinka labai retai. O teiginiai, kad vilkai ims draskyti žmones, labai nepagrįsti. Elnias ar šernas žmogui gali būti pavojingesnis. Teiginiai, kad vilkas guli miestelio centre ir iš žmonių atiminėja duoną ar laiškus, skamba labai keistai. Juk dabar XXI amžius, todėl jei žmonės pamato tokį vaizdą, turėtų tai nufilmuoti. Gali būti, kad jie neatskiria šuns nuo vilko“, – tikino gamtininkas.

Taip pat jis pridėjo, kad artimiausiu metu būtina tikslinti vilkų apskaitos metodiką, nes pagal dabartinę tvarką „anketą pildantis žmogus nežino, kaip pildyti, o analizuotojas nežino, kas ten parašyta“.

Kadangi vilkai, požiūris į juos ir jų skaičius šalyje vis dar yra karštų diskusijų objektas, vasario 25 dieną 19 val. sostinės muzikos klube „Tamsta“ organizuojama diskusija, skirta laukinės gamtos ir vilko kaip vieno iš jos simbolių išsaugojimo temai.

„Mokslinės kavinės“ formato diskusijoje dalyvaus tetaro režisierius Gintaras Varnas, gamtosaugininkas ir žurnalistas Andrejus Gaidamavičius, ūkininkas Žilvinas Augustinavičius, medžiotojas Algis Petrauskas ir kiti skirtingas nuomones vilkų klausimu turintys žmonės.

Diskusijoje bus ieškoma atsakymų į šiuos klausimus: Vilkų apsauga – mada ar būtinybė? Vilkas ir žmogus: skirtingi ar panašūs? Ar sugyvensime su vilku? ir kt.

Renginį organizuoja gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“. Daugiau informacijos ieškokite čia: http://www.vilkai.lt/kvieciame-isskirtine-diskusija-apie-vilka-2014-02-18

Tomas Janonis

The post Gamtosaugininkas: tarp vilkų ir medžiotojų dabar užvirs nuožmi kova appeared first on Baltijos vilkas.

Visų pirma gairėse pabrėžiama, kad aptikus šernuose afrikinio kiaulių maro virusą turi būti stabdoma medžioklė tame rajone ir uždraudžiamas šernų šėrimas. Turi būti nustatoma ligos paveikta teritorija ir joje numatomi ligos kontroliavimo veiksmai. Gairėse teigiama, kad medžioklė tikslu sumažinti šernų populiaciją yra paprastas būdas siekti lengvesnės ligos plitimo kontrolės ir padeda rinkti šernų mėginius laboratoriniams tyrimams, kurie yra būtini visame viruso grėsmės regione. Tačiau kartu dokumente pastebima, kad medžioklė gali duoti priešingų rezultatų, nes ji lems šernų metapopuliacijos užimamos teritorijos plėtimąsi, kai baidomi šernai ims plačiau judėti. Dėl to padaugės šios metapopuliacijos susitikimų su kaimyninėmis metapopuliacijomis, o tai gali lemti viruso plitimą. Pavieniai išbaidyti gyvūnai gali nueiti ir ilgus atstumus. Taip pat pastebima, kad gali būti išmedžioti stipresni ir imunitetą turintys žvėrys. Pažymima ir tai, kad medžiotojai, kontaktuodami su šernais, patys gali tapti viruso platintojais.

Gairėse daroma išvada, kad nedidelėse šernų populiacijose nustačius maro atvejus nerekomenduojama didinti medžioklės spaudimo populiacijai, netgi siūloma liautis medžiojus ir tik stebėti ligos eigą bei pašalinti iš miško kritusių žvėrių kūnus. Tikėtina, kad po kelių mėnesių nedidelėje populiacijoje liga pati praeis. Tankiose šernų populiacijose suintensyvinta medžioklė gali pagreitinti ligos nykimą, tačiau tai turi būti daroma tik detaliai išstudijavus populiacijos dinamiką ir imantis visų atsargumo priemonių siekiant išvengti kontaktų tarp šernų metapopuliacijų.

Lietuvoje aptikus afrikinio kiaulių maro virusą šernų šėrimas iš esmės nebuvo sustabdytas. Nueita kitu keliu – raginama kuo intensyviau medžioti, panaikinanti medžioklių apribojimai. Viliojimas pašarais yra pagrindinis medžioklės būdas ir tokios medžioklės intensyvinimas vertintinas kritiškai, nes būtent žvėrių susibūrimų vietos yra palankios virusui plisti. Be to, užuot ribojus lankymąsi pavojaus zona paskelbtuose miškuose, į juos pasiųsti būriai medžiotojų, tebevyksta intensyvūs miško kirtimo ir medienos išvežimo darbai. Atrodo, kad paskelbus šernų išnaikinimą kritiškai neįvertintas nei jo pagrįstumas, nei kitos grėsmės marui patekti į kiaulių ūkius. Aplinkos ministerijos planuose stinga siekio išsaugoti ne tik kiaulių ūkius, bet ir gyvybingą šernų populiaciją ir propaguoti gamtosaugą, o ne gyvosios gamtos naikinimą.

GAA „Baltijos vilkas“

The post Ką Europos Komisija mano apie kiaulių marą ir šernus appeared first on Baltijos vilkas.

Į Lietuvą atėjus grėsmingajam afrikiniam kiaulių marui ir stebint įvairių profesinių ir interesų grupių reakcijas į jį bei atliekamus veiksmus, akivaizdžiai įsitikinome, kad gamta ir jos vertybių apsauga net daugelio atsakingų žmonių sąmonėje nėra prioritetas. Deja, tą mūsų praeities buveinę dažniausiai ir dar itin specifiškai prisimename tuomet, kai norime ką nors iš ten paimti arba ji pradeda kliudyti mūsų užmačioms. Dar panašiais į maro atvejais.

Kiaulininkystės kompleksų link sėlinant grėsmingai ligai, staiga daug kam atsivėrė akys ir tapome jų staigaus praregėjimo liudininkais. Tarsi iš naujo atrasta tai, kas specialistams seniai žinoma. Todėl dabar gera proga pažvelgti, kas dėjosi su šernais per Nepriklausomybės laikotarpį ir išsiaiškinti, kodėl tik šiandien pagaliau prakalbome, kad išsipūtusi populiacija nebenusipelno ilgiau būti tokia. Per daugiau nei porą Viešvilės gamtinio rezervato gyvavimo dešimtmečių šernų apskaitos atliekamos nuolat ir atspindi ne tik siaurai apibrėžtoje teritorijoje, bet taip pat už jos ribų, net visoje šalyje vykusius pokyčius ir juos veikusias priežastis.

1991 metais įkurtame rezervate per kelerius pirmuosius gyvavimo metus ilgasnukių skaičius svyravo tarp 15 ir 28 gyvūnų. Pradedant 2003-iaisiais šernų skaičius staigiai, su trumpalaikiais nuosmukiais ėmė kopti aukštyn. Per pastaruosius kelerius metus jų bandose rezervate būriavosi apie aštuoniasdešimt gyvūnų. Daug tai ar mažai? Turint galvoje faktą, kad plotai nepasižymi šernams reikiamų maisto išteklių gausa, nes vyrauja pušynai, plyti netinkamos šernams pelkės, tiek galvų aiškiai per daug. Tačiau tikrai ne jaukus rezervato režimas tapo pagrindine tokį skaičių lėmusia priežastimi. Tiesą, kad anksčiau Karšuvos girioje šernų tiek nebūta, patvirtina vienas šių vietų senbuvis, daugybę metų čia klaidžiojęs ir stebėjęs tenykštę gamtą. Į esamą situaciją, mūsų miškus pavertusią kiaulidėmis, visa Lietuva ėjo darniai ir kryptingai.

Trumpą laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo naujų virsmų apimtoje šalyje, taip pat ir rezervate, iš pradžių turėjome tikrąją iš dalies natūralią padėtį, kuri atspindėjo būklę, kokia maždaug ir turėtų būti žmonėms perdėtai nesikišant į šernų gyvenimą, tik juos saikingai medžiojant. Bet jau antras Nepriklausomybės dešimtmetis atnešė naujų vėjų. Miškuose, taip pat rezervato apylinkėse, pridygo šernų šėryklų. Dar keisčiau, kad juos imta penėti visus metus. Medžiotojai pradėjo lenktyniauti vieni su kitais, kad tik kuo daugiau ilgašnipių išlaikytų savo plotuose. Žvėrių elgsena visiškai pasikeitė. Dabar rezervatas dėl šėrimo jo apylinkėse tapo prieglauda gausesniems nei natūraliai turėtų būti miško kiaulių pulkams, nors netrūksta jų ir kitur. Šie čia saugiai, nebent vilkų trikdomi, augino jauniklius, ilsėjosi, kuitė šilų samanynus, pievas, o sausomis vasaromis – netgi išdžiūvusias juodalksnynų durpes, ir visa kita, kas tiktai buvo prieinama ar nors kiek tinkama. Kaip žvėrys naudojasi žmogaus pasiūlytais pašarais, galėdavome įsitikinti žiemą iškritus sniegui. Tuomet, pirmyn ir atgal nutįsusios pėdsakų voros ženklino maršrutus kartais už kelių kilometrų esančių šėryklų link.

Šie nuovokūs gyvūnai ilgainiui suprato, kur yra rezervatas, ir pabaidyti už jo ribų skubiai sprukdavo į saugomą teritoriją net priešais atvažiuojančią mašiną. Kad mitybos įpročiai nekinta ir vasarą, įsitikindavome šių žvėrių ekskrementuose pamatę gausią javų grūdų priemaišą. Besaikis maitinimas medžioklės plotuose tikrai davė jo sumanytojams pageidaujamą rezultatą. Šernų visur prisidaugino tiek, kad šalyje buvo panaikintos licencijos ir medžioti galėjo, kiek kas norėjo.

Vislūs žvėrys, globojami medžiotojų, dauginosi kaip pašėlę. Klubuose vidaus sutarimu nustatytos baudos už netyčia nušautas šernes irgi subrandino vaisių. Tokių atvejų visi vengė kiek įmanydami. Miško tvarto idėja įgavo norimą mastą. Šėrimas labai sušvelnino sunkių žiemų padarinius šernų populiacijoms. Išgyvendavo net silpnesni gyvūnai, o vaikingos šernės sėkmingiau išnešiodavo ir atsivesdavo pulkelį gyvybingesnių jauniklių. Daug kas apsiprato ir netgi džiaugėsi tokia padėtimi.

Iš miškų valdytojų šernai, priešingai nei elniniai gyvūnai, nesulaukdavo jokių priekaištų: medelių jaunuolynuose negraužė ir kitos didelės žalos medynams nedarė. Tie žvėrys trukdė nebent žemdirbiams ar kokiems nors buvusių kolektyvinių sodų sklypelių savininkams. Jie bene vieninteliai ir sukeldavo triukšmą. Kiauliškas šernų elgesys gamtoje nepatiko tik gamtininkams. Būdami visaėdžiai, jų puoselėtojų padauginti šernai lyg kokios pragaro mašinos niokojo vertingas pievas, kniso ir šlamštė retus augalus, žiaumojo vištinių ir kitų sparnuočių ant žemės esančias dėtis, rijo kita, kas gyva ir pasiekiama.

Senokai žinoma tiesa, kad ten, kur šernų daug, jie smarkiai prisideda prie kai kurių, pirmiausia retų ir jautresnių rūšių nykimo. Apmaudu ir keista, bet per tuos metus nevyko jokių viešų diskusijų dėl šernų populiacijų valdymo.

Tai tikrai paradoksalu, tuo tarpu vos keli šimtai vilkų nuolat sukeldavo audringų ginčų ir didžiulį norą juos medžioti. Nors būtent vilkai ten, kur gyveno nuolat, buvo tie vieninteliai plėšrūnai, šiek tiek mažinę šernų kaimenių gausą ir gelbėję gamtą nuo dar didesnės žalos. Privaloma tvarka rengiami medžioklės projektai tebuvo formalūs, plačiau realios padėties neatspindintys dokumentai, kuriuose deramai nepažvelgta į gyvosios gamtos vertybių apsaugos poreikius.

Visuose matytuose projektuose tam paprastai skirta itin kukli vieta. Tuo tarpu nuosekliai aptariama elninių žvėrių daroma žala miško želdiniams, žemės ūkiui, dar kitiems žmogaus ūkiniams interesams. Gal čia turi reikšmės ir ribota dalies tų projektų rengėjų kompetencija, tam skirto laiko stoka, atmestinis požiūris bei užsakovų tikslai? O gal viskas kartu?

Kai prieš keletą metų bandėme šernų tema diskutuoti su kai kuriais medžioklės plotų naudotojais, įsitikinome, kad jiems tiesiog stinga platesnio suvokimo apie gamtinę aplinką. Visumos vaizdą nustelbia dėmesys keletui medžiojamųjų žvėrių rūšių. Laikomasi sau patogaus požiūrio ir siauro supratimo apie medžioklės plotus kaip mėsos ir trofėjų šaltinį. Nors pati medžioklė daugeliui nebėra gyvybiškai svarbus pragyvenimo šaltinis, medžioklės kultūra vienu požiūriu iš esmės nepasikeitė nuo urvinio žmogaus laikų. Tebesiorientuojama į gausius laimikius. Tad ir visos pastangos tvarkant medžioklės ūkį sutelktos būtent į šį tikslą. Keista, kodėl iki šiol nėra aiškių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti, kiek kokių tipų ir produktyvumo miškuose galėtų gyventi šernų, kad jie netaptų bėda gamtai. Tai reiktų objektyviai nustatyti. Subalansuoto, besiremiančio ekologiniais pagrindais medžioklės ūkio politikos principai turėtų tapti privalomi. Negi tai nesvarbu? O kol griežtai nėra apibrėžta, veikiama savo nuožiūra. Daug turi, daug medžioji, daug lieka. Ir taip viskas ratu iš naujo. Taigi visiškai dėsninga, kad perpildytose ir silpniau gamtinių veiksnių veikiamose populiacijose lengviau įsiplieskia ligos židiniai. Čia sena vadovėlių tiesa.

Taigi grįžkime prie maro. Jam atkeliavus patyrėme, kad tik ūkiniai-ekonominiai interesai gali padėti gamtai palankia linkme spręsti įsisenėjusį klausimą. Tačiau dabar nuo visų pastangų sumažinti šernų gausą gamtai nei šilta, nei šalta. Maras, kaip teigia specialistai, kryptingai žygiuoja 500 km per metus greičiu ir dabar šaudyk nešaudęs tuos šernienos valgytojų išpuoselėtus žvėris, daugelį likusiųjų, ko gero, pakirs liga, kuri būtinai ateis ir prie kiaulidžių durų. Tos tvoros su kaimynine šalimi atrodo kaip nevykusi gigantomaniška fantazija, kažkokia vizualinė apgaulė, iš tikrųjų vargiai padėsianti užkirsti kelią to pragaištingojo viruso žygiui į Vakarus, o tik sutrikdysianti stambiųjų žinduolių migracijas ir padarysianti jiems smarkios bei ilgalaikės žalos. Ir jeigu, ko labiausiai nesinorėtų, tvora visgi taps tikrove, darsyk patirsime, kad tokius sprendimus lemiančioms vietos bei ES žinyboms visiškai nerūpi gamta. Joms svarbu daryti ką nors, tegu ir ne iš esmės, bet kad visiems matytųsi jų įnirtingos pastangos.

Yra dar pora klausimų. Ar pavojui atslūgus išmoksime pamoką? Nežinau. O kokias išvadas padarysime? Taip pat neaišku. Lietuviai gana blogi mokiniai ir linkę greitai daug ką svarbaus užmiršti bei savaip interpretuoti. Tačiau sielos kamputyje saugau viltį, kad sveikas protas ir atsakomybės suvokimas ne vien prieš mūsų ekonomiką, gyvulių augintojus bei jų kiaules, o ir prieš visa kita, kas gyva, nugalės. Jog neleis ateityje vėl atsirasti dirbtinai sukurtoms šernų kaimenėms, ir jie, turintys čia gyventi kaip mūsų krašto gyvūnai, iš naujo netaps vien kažkieno trumparegių poreikių įkaitais bei mūsų gamtos nelaime.

Algis Butleris

Bernardinai.lt

The post Algis Butleris. Ar tik maras gelbės gamtą nuo šernų pertekliaus? appeared first on Baltijos vilkas.