Kitą dieną po šio įvykio šunų prie stirnos jau nebebuvo, o pačios stirnos  griaučius pasiėmė režisierius Mindaugas Survila ereliams fotografuoti. Labanoro  parko vyr. biologo teigimu, tie patys šunys užfiksuoti ir kitą dieną, jam  važiuojant automobiliu su kolega Šnieriškių kryptimi (Švenčionių rajone), prie  pat ribos su Molėtų rajonu.

„Vėl buvo papjauta stirna ir prie jos sėdėjo tie patys šunys. Didesnė stirnos  dalis buvo suėsta, tai vėlgi buvo patinas. Į įvykio vietą grįžus su dar vienu  kolega, šunų prie stirnos likučių jau nebebuvo“, – toliau dėstė A.  Aliukonis.

Vyras teigė, kad užvakar apie trečią valandą po pietų vėl sulaukė skambučio  iš pažįstamo žmogaus, kuris ant Aiseto ežero ledo vėl teigė pastebėjęs sužalotą stirną ir du „vilkus“.

„Klausiu: vilkai rudi? Sako – rudi. Sakė, kad spėjo juos nufotografuoti.  Paprašiau, kad man atvežtų parodyti. Atvažiavo, parodė nuotraukas. Tai buvo du šunys – vienas aviganis, maišytas su kažkuo, bet panašus į vokiečių aviganį. Kitas – būtų vokiečių aviganis, bet snukis – kolio. Vakare nuvažiavęs į vietą, suradau stirną (ji buvo beveik sveika), dabar ji pas mane namuose sandėliuke  guli. Šunų prie jos jau nebebuvo“, – kalbėjo A. Aliukonis.

Šunų savininkui reikia mėsos?

Labanore stirnas pjaunantys šunys pastebimi jau ne pirmą kartą. Kaip pasakojo  Labanoro parko vyr. biologas, ir ankstesniais metais buvo fiksuota tokių išpuolių, rasta sudraskytų gyvūnų pėdsakų.

„Kieno tai šunys – visi žino, tiktai savininkas kategoriškai tai neigia. Šunys yra sulaukėję, miškininkai juokauja, kad jie nuo gimimo tikriausiai  nešerti. Savininkas šiai dienai nelabai pasiturinčiai gyvena, kažin, ar pats  visada valgyt turi“, – kam priklauso šunys aiškino A. Aliukonis.

Informaciją apie lakstančius šunis vyras tikina perdavęs Labanoro miestelio  seniūnui, šis teigė, kad savininkui lieps šunis prisirišti. Tačiau pašnekovas  tikino, kad tai problemos nesprendžia. Savininkas ginasi, kad šunys ne jo ir  nors tu ką jam.

„Galima viską būtų suversti vilkui, bet gyvenime rudo vilko su kolio snukiu  nesu matęs, nors laukinėje gamtoje esu ne kartą vilką matęs. Kitas dalykas,  jeigu tų vilkų tikrai būtų, tie šunys jau būtų prie Rojaus vartų“, – juokavo A.  Aliukonis.

Sprendimas – šunis nušauti

Labanoro parko vyr. biologas sako netikintis, kad situacija gali būti  išspręsta gražiuoju, pasikalbėjus su šunų savininku. Jis teigė matantis tik  vieną sprendimą – šunis nušauti. Tai, anot jo, legaliai galėtų padaryti  medžiotojų būreliai, šunis užfiksavę medžiojimo teritorijose.

„Reikėtų griežtai įpareigoti medžiotojus, medžioklių būrelius – jeigu pamato  savo medžioklės teritorijoje palaidus šunis, iš karto nušauti. Tai vienintelis  būdas, nes kitaip juos sugaudyti – velniai žino kaip, jie gana plačioje  teritorijoje laksto“, – atkreipė dėmesį A. Aliukonis.

Medžiotojai, anot jo, šauti į šunį be pavadėlio, kuris yra užfiksuojamas  medžioklės plotuose ne medžioklės su šunimis metu, gali be jokių apribojimų. Jiems dėl to negrėstų jokie nemalonumai.

„Su savininku susitarti – be šansų. Jis neigs. Už stirną jam būtų 5 tūkst.  litų žala gamtai“, – tvirtino A. Aliukonis.

Laukiniai šunys pavojingesni už vilkus, nes nebijo žmogaus

Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Vaidas  Balys sako, kad pasakyti, kiek tokių atvejų, kai gyventojai, naudodami laukinius šunis, siekia sau naudos, sudėtinga, todėl belieka tik spėlioti.

„Per pastaruosius metus tai nėra vienintelė panaši istorija. Buvo gal vienas  kartas, ar du“, – bandė prisiminti pašnekovas. Jo teigimu, kiekviena situacija  yra individuali, todėl kalbėti apibendrintai, kada kalti laukiniai šunys, kada  vilkai, būtų netikslu. Vis dėlto, tam tikros detalės gali kartais padėti  atpažinti, kada pasidarbavęs vilkas, o kada šuo.

„Šioje istorijoje šunys buvo matomi viduryje dienos, žmonių jie nelabai  baiminosi – todėl galima juos vizualiai apžiūrėti ir suprasti, kad jie yra  visiškai nevilkiškos spalvos ir išvaizdos. Žmogus, kuris pasižiūrėtų penkias  sekundes neišsigandęs, suprastų, kad tai ne vilkas“, – aiškino V. Balys. Tačiau  jis atkreipė dėmesį, kad jeigu būtų randamos tik sudorotų žvėrių liekanos,  galima būtų tik spėlioti, kieno tai darbas.

„Jeigu stirna guli vos ne viduryje kaimo, klausimas, ar vilkas ateitų stirnos į kaimą? Bet jeigu stirna guli miške, labai sunku pasakyti… Sunku pasakyti,  kiek dažnai tokie atvejai gali būti ir ar žmonės suverstų kaltę vilkams, jeigu  tikrieji kaltininkai yra šunys“, – samprotavo „Baltijos vilko“ atstovas.

Vertindamas situaciją Labanoro miestelyje, pašnekovas svarstė, kad šunų savininkas galbūt taip elgiasi ne iš piktos valios, o nepamąstydamas, kokią žalą daro aplinkiniams.

„Dažniausiai žmonės nesupranta, kad laukinis šuo yra plėšrūnas. Jeigu jis  turi tam tikrų veislių kraujo, jis gali pridaryti bėdos. Tokį žmogų reikia  paprotinti, nežinau, ar galima jį nubausti už šunų nepriežiūrą, bet norėtųsi,  kad tokių atvejų nebūtų. Ne tiek dėl to, kad vilkams krenta kaltė, bet dėl žmonių saugumo, nes tokie šunys yra nepalyginamai pavojingesni už vilką, nes jie žmogaus nebijo“, – apibendrindamas kalbėjo „Baltijos vilko“ tarybos  pirmininkas.

Rūta Levickaitė
GRYNAS.lt

The post Labanore siaučia sulaukėjusių šunų gauja appeared first on Baltijos vilkas.

Kadangi nušautų vilkų genetinius tyrimus atlieka Aplinkos ministerijos konkursą laimėjęs VU Ekologijos institutas, medžiotojams patarta dėl genetinės medžiagos perdavimo kreiptis būtent į šį institutą.

Gamtos apsaugos asociacija “Baltijos vilkas”, bendradarbiaujant su kolegomis Lenkijoje, taip pat jau 1,5 metų atlieka Lietuvos vilkų genetinius tyrimus. Tačiau mūsų tyrimams nebūtina žudyti vilkų. Kaip genetinė medžiaga tyrimams naudojami vilkų ekskrementai. Lietuvoje pagal šią metodika tirti vilkų genetiką kol kas nėra sąlygų. Jau yra surinkta per šimtą vilkų ir lūšių genetinės medžiagos pavyzdžių iš Labanoro, Biržų, Karšuvos, Žagarės, Rūdininkų miškų, Kamanų ir Viešvilės rezervatų. Visi jie netrukus bus perduoti Bielovežo žinduolių tyrimų institutui, kuris tokio pobūdžio tyrimus atliko visai Lenkijai.

Skirtingai negu Ekologijos institutas, “Baltijos vilkas” tyrimus atlieka be jokios valstybės paramos.

Per ateinantį vilkų medžioklės sezoną numatyta nušauti daugiau vilkų nei paprastai – Ekologijos instituto mokslininkas Linas Balčiauskas pasiūlė Aplinkos ministerijai padidinti vilkų sumedžiojimo kvotą iki 40. Aplinkos ministerija žada apsispręsti po to, kai genetiniams tyrimams bus nušauti pirmieji penki vilkai. Jeigu paaiškės, kad tarp jų yra vilko ir šuns hibridų, tai ministerija žada skelbti jiems besąlygišką karą. “Išsigimėliai nereikalingi”, – taip komentuoja AM atstovas Selemonas Paltanavičius.

Tačiau sunku įsivaizduoti, kaip mūsų oponentai ruošiasi eliminuoti hibridus iš ekosistemos. “Tai diskusijų klausimas”, – “Baltijos vilko” atstovams teigė dr. Linas Balčiauskas.

Šalyse, kur gyvena stabilios, neišardytos vilkų šeimos, hibridų klausimas atpuola. Hibridai yra fiziškai silpnesni nei vilkai, turi mažiau medžioklės įgūdžių, todėl neatlaiko konkurencijos. Be to, esant normaliam vilkų gyvenimui, hibridams atsirasti nėra galimybių. Šunys paprastai yra vilkų maistas, o ne seksualiniai partneriai, tačiau rujos metu vieniši vilkai, dažniausiai iš medžiotojų išardytų vilkų šeimų, gali susiporuoti su šunimis.

Numatomas vilkų “genetinis valymas” yra tik kova su pasekmėmis, kuri neturės pabaigos. Vilkų genofondo išsaugojimas įmanomas tik griežtinant vilkų medžioklę, o ne dar intensyvinant ją. O didžiosios dalies ūkininkams padaromos žalos būtų galima išvengti sutelkiant dėmesį į prevencines priemones. Aplinkos ministerija tam lėšų turi ir jeigu teisingai sudėliotų prioritetus bei konsultuotųsi su kompetentingais užsienio ekspertais, o ne pasitikėtų senamadiškų pažiūrų ir jokios patirties šioje srityje neturinčiais Lietuvos mokslininkais, tai šiandien laikraščiai nemirgėtų pranešimais apie milžiniškus nuostolius, kuriuos patiria ūkininkai.

Ateinantį ketvirtadienį, spalio 8 dieną, per BTV, laidoje “Lietuvos žinių” tyrimas” šios problemos bus nušviestos dar kartą. Gal pagaliau valdžios atstovai ims šią problemą spręsti iš esmės, civilizuotai, o ne vien medžioklinio šautuvo pagalba…

Visgi pabaigoje turėčiau pasakyti keletą pagiriamųjų žodžių medžiotojams. Biržų girioje medžiojantis Tamošiūnų būrelis nuoširdžiai apsidžiaugė, kad tas Biržų rajone nušautas vilkas yra ne iš jų septyniukės – tokia vilkų šeimyna, anot medžiotojų, šiuo metu gyvena Biržų girioje. Jie supranta, kad turėti vilkų šeimą savo medžioklės plotuose yra garbė, nes giria be vilko – ne giria. O ypač Biržų giria, kuri nors šiuo metu per daug kertama, išlieka tikra giria, kurioje prieglobstį randa net lūšys, Lietuvoje jau baigiančios išnykti.

Andrejus Gaidamavičius,

*protected email*

The post Genetiniams tyrimams nušauti pirmieji du vilkai appeared first on Baltijos vilkas.

Mirtis vilką gali užklupti bet kur. Vieną vilką Lietuvoje persekioja keli šimtai medžiotojų

Kamanų rezervato direkcijos nuotrauka

Apie vilkų bėdas norėčiau pradėti pasakoti vienu dar neaprašytu nutikimu Labanoro regioniniame parke, kuriame anksčiau dirbau biologu. 2002-ųjų metų kovo pabaigoje Švenčionių rajono medžiotojai surengė neeilinę vilkų medžioklę Labanoro girioje. Kaip žinia, vilkų medžioklė jų veisimosi laikotarpiu (nuo balandžio 1 d.) draudžiama. Taigi medžiotojai nusprendė pasinaudoti dar viena ir paskutine proga per šį medžioklės sezoną. Įtariama, kad jie surengė vilkų medžioklę ne bet kur, o kaip įtariama, Labanoro regioniniam parkui priklausančiame Girutiškio rezervate. Rezervato statusas draudžia net koją įkelti į jo teritoriją, o medžioklė jame – ne kas kita kaip ypatingai grubus brakonieriavimo atvejis. Vilkai, kaip ir kiti žvėrys, dažniausiai jaučia, kuriose teritorijose jie yra globojami, o kuriose naikinami, todėl neatsitiktinai vilkai nuo medžiotojų dažnai slepiasi rezervatuose. Šį kartą tai jų neišgelbėjo. Spėjama, kad prie Verpstinio ežero buvo aptikta ir vėliavėlėmis apsupta vilkų pora. Sužeistas patinas pabėgo, tačiau patelė nušauta vietoje. Pagal jos apibūdinimą daroma išvada, kad ji buvo nėščia. Medžiotojai neigia medžioję rezervate, o medžioklės lape įrašę, kad vilkė buvo nušauta prie netoliese esančio Juodinėlio ež. Šis ežeras, kartu su savo apylinkėmis, pagal naują, bet dar tada nepatvirtintą Labanoro regioninio parko planavimo schemą taip pat buvo priskirtas Girutiškio rezervatui. Nebūtų toks nusikaltimas nušauti vilkę prie Juodinėlio ež. (juridiškai ši teritorija būtų gavusi rezervato statusą po poros mėnesių), tačiau parko inspektorius prie Verpstinio ež. rado vėliavėlių skiaučių, naudojamų vilkų medžioklėse. Tai tik dar labiau sustiprino įtarimus, kad bene paskutinius Labanoro vilkus nelaimė užgriuvo pačiame rezervate. Keisčiausia tai, kad tuomet medžioklėje dalyvavo iki tol garbingais medžiotojais laikyti asmenys, tame tarpe ir keli vietiniai girininkai. Įtariama, kad tai jau nebe pirmas atvejis, kai to krašto medžiotojai savo pomėgius tenkina pažeisdami rezervatinį teritorijų režimą.

Tuometinis Švenčionių rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas J.Jaksibaga Girutiškio rezervate net siūlęs įvesti “žalią zoną” vilkų medžioklei, t.y. leisti vilkus medžioti nepaisant rezervatinio režimo. J.Jaksibaga, Pasiaurių girininkas K.Trojanas ir dažnas svečias iš Vilniaus J.Ilikevičius – yra pagarsėję vilkų šaudytojai, kasmet iš kailio besineriantys dėl kiekvieno į Labanoro girią užklystančio vilko. Vis labiau įžulėjantys medžiotojai pradėjo piktinti vietinius gyventojus. Tuo tarpu kai atsakingi pareigūnai laksto į medžiokles, Švenčionių krašte klesti brakonieriavimas.

Viešvilės rezervato vyresnysis gamtotvarkininkas Saulius Bartminas savo vedamai grupei rodo urvą, bet tikriausiai tik lapės (Andrejaus GAIDAMAVIČIAUS nuotrauka)

Šiais metais apsilankę Kamanų ir Viešvilės valstybiniuose rezervatuose, įsitikinome, kad vilkai nesaugūs ir ten. Medžioklės bokšteliais ties apsauginės zonos riba apstatytas Kamanų rezervatas laikina vilkų priebėga tampa žiemą – per patį medžioklės įkarštį. Tuo metu rezervate apskaitoma iki 10-12 vilkų, o praėjusią žiemą aptikta net16 vilkų pėdsakų. Vis dėlto, rezervato darbuotojai mano, kad nuolat pas juos gyvena ne daugiau 8 vilkų, t.y. viena šeima. Dvi šeimos tokioje palyginti nedidelėje teritorijoje niekaip neišsitektų. Įdomu, kad vilkų gausa išsiskiriančio rezervato apylinkėse dar nė vienas ūkininkas per dvi dešimtis metų nesiskundė vilkų padaryta žala, išskyrus vieną kitą išviliotą ir papjautą šunį. Laukinių žvėrių rezervate ir aplink jį gausu, ypač šernų. Jais daugiausia vilkai ir minta. Iš 33-jų pirmosios ekspedicijos, organizuotos birželio 13-14 d., metu rastų vilko ekskrementų, absoliuti dauguma buvo su šerno šeriais. Tai rodo, kad vilkų mitybos įpročiai čia kiek kitokie, nei likusioje Lietuvos dalyje ar Lenkijoje. Pagrindiniu vilko grobiu nuo seno laikomas elnias. Tik ten, kur vilkų mažai ir jie nepajėgia sumedžioti stambesnio gyvūno, daugiau pagaunama stirnų (ypač Labanoro, Karšuvos giriose). Taip pat įsitikinome, kad nemenką dalį vasaros raciono gali sudaryti bebrai, jeigu tik jų yra gausu. Kamanų rezervate per vieną dieną bebro liekanų radome net keletoje vietų. Nežiūrint į tai, bebrų skaičius rezervate išlieka stabilus. Vilkai protingi gyvūnai ir žino, kad rezervate jiems yra saugiau, nei už jo ribų. Dalį jų medžiotojai bando skerdiena išvilioti prie bokštelių, esančių už rezervato apsaugos zonos.

Viešvilės rezervato vyresnysis gamtotvarkininkas Saulius Bartminas savo vedamai grupei rodo urvą, bet tikriausiai tik lapės (Andrejaus GAIDAMAVIČIAUS nuotrauka)

Viešvilės valstybiniame rezervate padėtis kur kas liūdnesnė. Liepos 11 d. pėsčiomis apėję apie 30 kilometrų radome tik vieną seną vilko ekskrementą ir daugiau jokių pėdsakų, nors, pasak, rezervato darbuotojų, kokie 3 vilkai gali retkarčiais čia lankytis. Šiuo metu ketvirtoje pagal dydį Karšuvos girioje, kurios dalis patenka į šį rezervatą, gyvena ne daugiau keturių vilkų. Rezervato direktorius Algis Butleris pasakojo, kad brakonieriavimo atvejai nereti. Kartą už rezervato ribų pašautą vilką medžiotojai persiokiojo iki pat rezervato ir net pačiame rezervate, bandydami jį iš ten išvaryti ir pribaigti. Rezervato apylinkėse gyvena bent du medžiotojai, kurie specializuojasi vilkų medžioklėje, todėl medžiotojų, kurių didžioji dalis yra vietiniai miškininkai, dėmesys vilkams čia ypač didelis. Karšuvos girios vilkų šeimos išdaužytos, todėl grobio tenka ieškoti pavieniui. Suprantama, vienas vilkas nepajėgus nugalėti šerną ar elnią, todėl reikia tenkintis smulkesniu grobiu – stirnomis, o kartais ir kokią kaimo ožką nudžiauti. Nežiūrint nedžiuginanančių antrosios ekspedicijos rezultatų, Viešvilės rezervato pareigūnai prižadėjo toliau bendradarbiauti ir pranešti mums, jei ką nors daugiau bus aptikę. Šiuo metu čia vykdomas Europos Sąjungos remiamas projektas skirtas kurtinių sugrąžinimui į rezervatą. Viešvilės rezervate, kaip ir Kamanose, taip pat labai gausu šernų ir vilkai tokiose teritorijose, kur jokia kita medžioklė negalima, būtų geriausia priemonė nuo šernų apsaugoti ant žemės perinčius paukščius (kurtinius, tetervinus, balines pelėdas, didžiuosius apuokus, tilvikinius ir kt.).

Dar norėčiau grįžti prie medžiotojų ir ypač medžiojančių miškininkų. Aš taip pat esu baigęs tą patį Miškų fakultetą ir žinau, kad vilko reikšmė miškui kiekvienam girininkui ar urėdui yra labai gerai žinoma. Kasmet miškų urėdijos išleidžia milijonus tam, kad apsaugotų miškų jaunuolynus nuo elninių žvėrių. Jeigu kiekvienas miško masyvas turėtų savo vilkų šeimą, tokių išlaidų nereikėtų. Nereti atvejai, kai skundžiamasi bebrų užtvindytais miškais, nors visiems žinoma, kad vilkai puikiai reguliuoja šių graužikų skaičių. Tokių pavyzdžių galima privardinti daug. Todėl mane, kaip miškininką, labai žeidžia toks profesinis neatitikimas, kai šautuvas nukreipiamas į savo pagalbininką. Mano įsitikinimu, medžiojantį vilkus miškininką reikia atleisti iš darbo, nes jis daro didelę žalą miškui. Na, o kaip bus toliau su vilkų medžiokle Lietuvoje, parodys ateitis. Tikiuosi, kad Aplinkos ministerija nelauks to meto, kai net įrašymas į Raudonąją knygą vilkams mažai tepagelbės.

Pirmąją išvykos dieną ekspedicijos dalyviai pakviečiami į seminarą. Nuotraukoje „Baltijos vilko“ lektorius Daumantas Liekis Kamanų rezervate pasakoja apie vilkus  (Eglės BARKAUSKAITĖS nuotrauka)

Vėliau išeinam visi dešimt į rezervato teritoriją. Šalia rezervato – tikra pasienio zona, kur kas šimtas metrų – po medžiotojų bokštelį. Išėjusio iš rezervato vilko nebesaugo įstatymai. Todėl visi medžiotojai gali taikytis į vieną vienintelį vilką, išėjusį į jų „šaudymo zoną“.

Labai greitai ant tako įvyksta pirmoji praktika. Iš arti, vaizdžiai, su komentarais ir detalėmis. Įsimenam.

Miškas prisipildęs gyvybės. Karts nuo karto sutraška šakelės, nuplasnoja paukščiai, ir mes suklegam.

Vieniems nuo gailių apsisuka galvos, o aš traukiu juos į plaučius ir vis labiau blaivėju. Einam darniai vienas paskui kitą, vienas su kitu kaip visuma. Kelyje kiekvienas pasakoja kiek sykių sutikęs vilką, kiekvieno santykis su vilku labai individualus, patirtis – nepakartojama. Jei nori pažinti žmogų – išeik su juo į pelkes, į tyrus. Taip pažinsi, priartėsi ir prie vilkų.

O jų pėdų sutinkam nemažai. Sekam vilkų kelius, karts nuo karto juos pametam ir einam savais. Nuklydę randam gyvatę (o gal ji mus randa savo kelyje).

Kai grįžtame į direkciją, nebetrukdo rožinės sienos, nes aš jų nebematau, vien tik pelkę, samanas, žalumą, vilkų pėdas. Akyse – kiminai, švyliai, gailiai, saulašarės, gegūnės…

Grįžę kalbamės apie amžinus dalykus, kodėl taip yra, kodėl gamta šitaip nesaugoma. Vienas žmogus man yra sakęs, jeigu ant žemės nusileistų ufonautai, tepamatytų ant Žemės rutulio knibždančius parazitus, nuniokojusius visą planetą. Tokius turbūt kaip su diklofosunupurkštų. Juokai juokais, bet kartais privalai turėti kažkokio optimizmo (kad ir saviapgaulės), kad galėtum toliau gyventi ir kažką daryti.

2008-06-14, šeštadienis

Nusprendžiam keltis ketvirtą valandą ryto. Norim išgirsti vilkų kaukimą. Naktį ilgai kalbamės, o paskui taip ir nepavyksta užmigti. Užsimerkiu ir pradedu eiti pelke, matau kiminus, jaučiu gailius ir švylius.

Pasidalinam į tris grupes ir išeinam. Aš su Alvydu ir Andrium. Tykiai patraukiam į mišką. Deja, jau sučiulbę paukščiai, nubudusi pelkė, ir vilkų nebegirdim. Bet Alvydas sako – mes jų nematom, o jie tikrai mus mato, žino, kad esam, stebi, galbūt ir domisi, kas šie svetimieji užklydę į jų teritorijas.

Kurį laiką einam pažintiniu taku, kuriuo vedžioja ekskursijas, bet tai mažas takelis, palyginus su mūsų ėjimais. Ima lyti. Bet aš labai džiaugiuos lietumi, nes nemiegojus būtų sunku pakelti karštį. Kiekviena grupė turi vienodą skaičių mėgintuvėlių su spiritu (nei vieno naktį nelietėm, vilkų kokteilių nedarėm) ir maišelių – genetiniams, parazitologiniams ir mitybos raciono tyrimams. Iš pradžių visai nesiseka rasti tų kakučių. Sunerimstam. Išsiskleidžiam plačiau ir einam po vieną. Alvydas – kamufliažinis, karts nuo karto visai iš akių juos pametu ir tada jau ne vilkų kakučių žiūriu, bet žmonių tarp medžių. Staiga man šlapios samanos pavirsta mėšlu ir imu šaukt per pelkes, kad radau. Ir kai jau džiugiai artėja Andrius, suprantu, kad tai samanos ir nebespėju pasakyt, kad neitų. Samanos, sako, o man gėda… Alvydas išlenda iš medžių. Andrius šypsos ir sako: „miražas“. Paskui daugiau miražų nebematau – o vien tik vilkų auksą, kurio su kaupu atseikėta.

Sekant vilkų takais tenka įveikti daug kliūčių. Kamanų valstybinis rezervatas (Eglės BARKAUSKAITĖS nuotrauka)

Einam pro viską matančias ir suprantančias pelkių akis. Pasiekiam Salų ir Nimfėjų ežerokšnius. Jiedu man papasakoja visą pelkės gyvenimą, visas „batalijas“. Iš plunksnų paaiškina ne tik ką suėdė, bet ir kas suėdė. Pėdsekiai.

Įsilyja. Vaikštom visai nestabiliu paviršiumi aplink ežerokšnius, apžiūrinėjam pelkės akis, properšas. Pelkė liula po kojomis, žiūriu į Alvydą ir niekur neinu, jis daugiau sveria ir daros nejauku. O jie šypsodamiesi atsisuka, sako nebijok, ištrauksim, tik rankų nepamiršk į šalis išskėsti. Sako, reikia viską gyvenime išbandyt. Nutyliu, kad bijausi dėl jų. Bet greit atsipalaiduoju, eina jie kaip seni prityrę vilkai. Gera klampoti. Apsvaigę nuo lietaus, vilkų pėdų, ryto gaivos eidami vilkų takais surenkam visą suplanuotą normą. O kakučių, vis labiau šviežesnių (Alvydas sako – kol mes pusryčiavom prie ežerokšnio – vilkai jau atlikinėjo savo reikalus), tik daugėja ir daugėja. Imam traukti iš kuprinių visus maišelius, atiduodu ir paskutinį – nuo „Pegaso“ knygyno, ir vilko ekskrementai iškilmingai keliauja kaip kokios knygos.

Pelkėje daug plastmasinių vamzdelių – šulinėlių, skirtų matuoti vandens lygį. Visi apgraužti vilkų. Ant visų matyti dantų žymių, kai kur bandyta apžioti ir galbūt ištraukti. Smagu matyti jų buvimo ženklus. Pagalvojame, ką dabar apie mus vilkai pagalvos. Eina kažkokie keistuoliai, susirenka jų visas išmatas, valgo jas, ar ką? Kelnės primirksta lietaus ir tampa sunkesnės. Netrukus apeinam numatytą maršrutą, o aš, rodos, galėčiau eiti dar amžinybę. Nepavargai? – klausia Alvydas ir pats atsako, – nepavargai. Nes mato. Galėčiau eiti ir eiti, vien iš to grožio.

Vakare numingam kelias valandas ir išvažiuojam namo. Su vilkų išmatomis. Kūną užplūdęs ramus nuovargis, akyse – pušys, eglės, pievos, vilkų pėdos, samanos, paukščiai. Ir švelni kaip švyliai ramybė.

Duos Dievas, galėsim kada nors nurimt apsaugoję vilkus.

2008-07-11, penktadienis

Kamanų rezervate pėdsekystės rezultatai pranoko mūsų lūkesčius ir surinkom ekskrementų daugiau nei buvo suplanuota, o Viešvilės rezervate vilkų pėdsekystė nebuvo itin sėkminga. Nors darbuotojai pasakojo apie įvairius susitikimus su vilkais, jų pėdas, ekskrementus, matytus dar šią praėjusią žiemą, tačiau per dvi grupes tesugebėjom rasti vienintelį išplautą ekskrementą. Darbuotojai spėjo, kad šia teritorija vaikšto nuo vieno iki trijų vilkų. O jų buvimo žymių surasti 3216 ha teritorijoje nėra lengva, tačiau palikome darbuotojams visus mėgintuvėlius su maišiukais, ir tikimės, kad jie ką nors suras.

Direkcija įsikūrusi pačiame rezervate. Vėlgi norėjome įsikurti miške, tačiau darbuotojai priminė, kad čia visgi rezervatas…Šią ekspediciją sudarė itin moteriškas kolektyvas. Septynios damos ir tik du vilkai neskaitant vedžiotojų.

Viena diena buvo laisva, vaikščiojom pažintiniu taku ir aplink direkciją. Su „Baltijos vilke“ Egle dainavom liaudies dainas ir sutartines vilkams, miškams, pelkei, pievoms, vakare – ir rūkui su šaltiniu. Bėgiojom basos po rasą ir rūką.

Kitą dieną pasidalinom į dvi grupes ir darbuotojai mus išvežė į skirtingas rezervato dalis. Prisiklampojusios Kamanų rezervate, mes su Egle ir Viešvilės rezervate užsidėjom guminius batus, kurių visai neprireikė, nes daugiausia vaikščiojom sausais miško takeliais, taiginiais miškais, po eglynus ir žolynus. Miške laigė dvi stirnos, gainiodamos viena kitą pirmyn atgal, žaisdamos ir nebijodamos vilkų. Vėliau, už kelių šimtų metrų ant kelio išėjo elnias gražiais dideliais ragais, atsisuko į mus, pažiūrėjo ir lėtai nuėjo į miško gilumą, o mes likom stovėt nuščiuvę. Kadangi du darbuotojai mus vedžiojo pasikeisdami, tai tvirtino, kad mums pasisekė, juk laigydamos stirnos kurį laiką mus lydėjo, pasirodydamos tai šen tai ten. O elnias buvo didžiausias mūsų pasveikinimas. Tik vilkai pasislėpė, o gal buvo išėję ar išvyti.

Upelyje atvėsinom kojas ir veidus. Kurį laiką miško takeliais ėjom basomis, šnekėdamos su didžiosiomis skruzdėlėmis, kad šios pasigailėtų.

Jau iš nevilties ėmiau šauktis vilkų pėdų. Sakiau, pieno ar kraujo puta, baltais, rudais, ar juodais kakučiais, ateikit, pasirodykit ant kelio takelio. Neišgirdo. Neatėjo. Viliamės, kad sugrįš.

Lina Žalytė

www.vilkai.lt, “Žalioji Lietuva” (2008 m. Nr.13)

The post Ekspedicijų dalyviai įsitikino, kad vilkai nesaugūs net ir rezervatuose appeared first on Baltijos vilkas.