Gintarė Herasimenkienė

GAA „Baltijos vilkas“

The post Pėdsekystė su vaikais ir tėveliais appeared first on Baltijos vilkas.

Numatytos trys žygių datos: balandžio 30, gegužės 14 ir birželio 11 d. Šiems žygiams suplanuotas maršrutas prasidės Bezdonių geležinkelio stotyje. Iš jos nersime į mišką ir netrukus sustosime Suktiškių durpyne, kuris nebeeksploatuojamas ir pavirtęs dviem užmeldėjusiais ežeriukais su vandens kanalų žiedu. Tai puiki vieta paukščiams ir gyvūnams. Šio žygio metu lankysime kelias vietas, kurias žmogus anksčiau naudojo sau, o vėliau apleido. Dabar stebėsime, kaip gamta šias teritorijas susigrąžino ir vėl pripildė gyvybės. Suktiškių durpyne pažindinsimės su ūdra ir bebru, aplankysime lapės namus, dairysimės paukščių. Iš durpyno pro mažas paukščių užvaldytas pelkutes minsime link Taurijos upės. Netoli upės ieškosime vilkų ir lūšių, barsuko, kiškių ir kitų žvėrių pėdsakų, susipažinsime su kurtiniams įsteigtu draustiniu. Toliau kelias ves pro apleistų tvenkinių teritoriją, tapusia mėgstama elnių ir šernų vieta. Grįždami atgal į Bezdonis pravažiuosime pro Suktiškių botaninį-zoologinį draustinį. Trumpai stabtelsime pažiūrėti, kaip atrodo kertinė miško buveinė, sužinosime, kas saugoma draustinyje, o jeigu bus labai šilta, galėsime pasiklausyti kūmučių koncerto.

Plačiau žygio programą prašome skaityti ir registruotis į žygius čia: http://www.lkakeliautojai.lt/po-miska-su-gidu-ir-su-fat-baik-ais

GAA “Baltijos vilkas” informacija

The post Kviečiame į žygius plačiaračiais dviračiais su miško gidu appeared first on Baltijos vilkas.

Sekmadienis, vasario 3 d.

Mėgstu šaltą žiemą, tad dešimties ar daugiau laipsnių šaltukas man patinka labiau už pliusinę pliurzę. Deja, pėdsekystė tokiu oru yra nedėkinga, nes sniegas birus ir visų žvėrių pėdsakai virsta neatpažįstamomis beformėmis duobėmis. Todėl tik tik žiemai persivertus į antrąją pusę prasidėjęs atšilimas nudžiugino, nes pora laipsnių šilumos ir šviežias sniegas – idealios sąlygos pėdsakų skaitymui. Sekmadienį ryte komplektuojame ekipažą ir šauname Baltarusijos kryptimi į Tauragirę pėdsekystės radinių ieškoti. Turime tylią viltį, kad aptiksime „mūsų“ vilkų veiklos žymes – paskutinį kartą tai pavyko prieš gerą mėnesį.

Jau tapo gražia tradicija, kad tik įvažiavę girion sutinkame pirmuosius jos gyventojus. Praėjusį kartą pakelės laukymėje trypinėjo keturių elnių grupelė, o šįsyk toje pačioje vietoje dvi paneles vedžiojasi stirninas. Kaip paprastai automobilis didelio įspūdžio nedaro, žvėrys pasišalina oriai, be panikos. Kitoje kelio pusėje ant pernykštės žolės stagarų supasi trys juodgalvės sniegenos – dažni paukščiai mieste, bet miške šį rytą atrodo dar ryškesni ir džiugesni nei paprastai.

Visko matęs Peugeot priekiu stumdamas sniegą valo miško keliuką, nes to dėl neaiškų priežasčių dar nepadarė medžiotojai. Ot begėdžiai. Įstūmę mašiną į šalikelės pusnį, susikrauname mantą ir leidžiamės į žygį. Kadangi esame keturiese, tai pasidaliname į dvi grupes, kad apeitume kuo didesnį plotą. Aš einu su Lina, o Laurynas… irgi su Lina. Kaip paprastai sutariame, kad radę vilkų pėdsakus susiskambinsime ir nuo tos vietos seksime į abi puses.

Oras nuostabus, sniegas tobulas, pėdsakų beveik nėra. Paskutinį kartą snigo iš vakaro, o gal kažkiek ir naktį, todėl žvėrys dar nespėję pripėduoti.

Kaip jau įprasta, vieną pirmųjų užtinkame briedžio pasivaikščiojimo taką. Slampinėjo, matyt, apie kažką galvodamas, nes privingiavęs be tvarkos. Bepigu tokiam žvėriui – kas jį drįs užkabinti ir iš minčių tėkmės pažadinti? Peizažas aplink ūkinis – esame miško viduryje, o artimiausius medžius vos gali įžiūrėti, jei neskaitysi kirtime paliktų kelių pušelių. Nors tyliai turiu pripažinti, kad vaizdas savotiškai malonus akiai…

Žygiuojame toliau, kas kelis žingsnius vis kirsdami to paties briedžio pėdsakus. Gal pamestų ragų ieškojo? Tolėliau nuo keliuko akis užkliūva už juodosios meletos suniokoto kelmo. Lyg tyčia išgirstame ir šio medkirčio klyksmą. Juodosios meletos riksmai ir kranklio sodrus kranktelėjimas – garsai, be kurių miškas man nėra tikras miškas. Pasiklausę traukiame savo keliu toliau, beveik automatiškai skaičiuodami ta pačia kryptimi ėjusių stirnų brydes.

Akį patraukia naujas objektas – švendrų „mikrofonai“. Kaip ir visi nemokantys fotografuoti, nusprendžiu, kad iš labiausiai aplinkoje išsiskiriančio daikto garantuotai gausis tobula nuotrauka. Po kojomis traškantis ledas ir besisunkiantis dumblinas dvokiantis vanduo perspėja, kad sumanymas kvailas. Galų gale pilnas vandens batas vainikuoja fotografinį bandymą. Nuotraukos, aišku, gaunasi nevykusios, tačiau bent jau išmokstu pamoką, kad net ir pusdienio žygyje į mišką sausų kojinių atsarga – būtinybė. Paabejojęs nusprendžiu, kad pora valandų vaikščiojimo šlapia koja manęs nepribaigs, tad kulniuojame toliau.

Tradiciškai nesimato elnių ir šernų pėdsakų, nes jie laikosi kitoje keliuko pusėje. Užtat daugybė voverių ketveriukių, protarpiais užtinkame miškinės kiaunės dvejukes. Randame petys į petį nuliuoksėjusios kiškių porelės pėdsakus – įdomu apie ką plepėjo šuoliuodami. Vietoje, kur pavasarį radome lūšies pėdas, o šiltuoju metų laiku nuolat pratursena barsukas, sniegas švarus ir lygus, nekliudytas žvėrių kojų. O barsuko jau pasiilgau – buvau įpratęs nuolat rasti smėlyje tuos mažus meškiškus pėdsakus. Kažin kur jis dabar kirmyja. Turbūt jis nė nenumano, kad yra įžymybė, nes jo pėdos gipsinį atspaudą turi vos ne kas trečias Pėdsekystės kursų dalyvis.

Grožėdamiesi sniego nuklotu mišku ir siurbčiodami arbatą, stabtelėdami pasiklausyti nykštukų ar žvilgtelėti į laputės pėdas, po truputį sukame mašinos link. Po sniego pluta pasislėpusi bala atstato teisybę ir dabar šlapios jau abi kojos. Žinome, kad vilko tikrai neberasime, tačiau mūsų dar laukia šiokia tokia kompensacija. Didžiuliai pailgi „šuniški“ pėdsakai – kas gi tai? Tipinė ketveriukės „T“ forma, ne visai simetriškai išdėlioti pirštai, nagų trūkumas ir „kulnas“ neleidžia suklysti – tai baltasis kiškis. Patūpčiojame, paspragsime fotoaparatais, pasidžiaugiame, o tada belieka tik šimtas kitas metrų iki automobilio.

Žygis baigtas, vilkų pėdsakų neradome nei mes, nei Laurynas su Lina, paliekame mišką ramybėje ir riedame miesto link.

Pirmadienis, vasario 4 d.

Naktį nesnigo, dieną nesninga, oro temperatūra apie nulį. Abejonių nekyla – reikia važiuoti į girią, nes praėjo dar viena žvėrių „pėdavimo“ diena. O gal visgi vilkai kur nors prabėgo?

Mišką pasiekiame jau visiškai sutemus. Šįsyk esame tik dviese. Teisybę pasakius, pėdsekystė tamsoje dar nebandyta, todėl nelabai įsivaizduojame ko tikėtis. Pasirenkame vilkų mėgstamą maršrutą, kuriuo vakar nėjome, įsijungiame „ciklopą“ ir leidžiamės vakarinio pasivaikščiojimo – sako, kad tai naudinga sveikatai. Stabtelėję įsiklausome. Miške kurtinančiai tylu, tik kažkur toli toli girdisi tykus žmonijos bruzdesys. Turbūt žvėrys nesupranta, ar mes – žmonės – išvis kada nors miegame.

Tamsoje eiti būtų jaukiau, bet nematytume pėdsakų, todėl tenka žibinti šviesą. Iškart matyti, kad žvėrys spėjo pripėduoti kur kas daugiau. Įprastose vietose vaikščiota briedžių, užtinkame šernų automagistralių, akivaizdžiai ir toliau siautėjo voverės. Trūksta tik pilkių. Greičiausiai jie dabar išsibarstę, užsiėmę meilės reikalais, pasitraukę į tas vietas, kur mes neapsilankome.

Pasivaikščiojimas neužtrunka, po dviejų valandų jau artėjame prie maršruto pabaigos, išjungiame šviesą, kad daugiau be reikalo netrikdytume žvėrių ramybės. Gaila, kad tuoj reikės grįžti į šlapiai purviną miestą, bet patys kalti, kad nesusipratome pasiimti miegmaišių.

Per dvi pėdsekystės dienas neaptikome vilkų pėdsakų, tačiau tikimės, kad jie kažkur miško tankynėje kantriai laukė, kol tie pašaliečiai iš miesto paliks jų valdas. Kad galėtų išlįsti ir pradėti ruoštis artėjančiai vilkų apskaitai.

Vaidas, GAA „Baltijos vilkas“

Nuotraukos Vaido, Linos ir Lauryno

The post Tauragirės pėdsekystė arba kur dingo vilkai appeared first on Baltijos vilkas.

Pirmojo žieminio pėdsekių žygio metu (gruodžio 15-16 d.) nepabūgusieji blogo oro buvo apdovanoti išskirtiniu dėmesiu ­– beveik kiekvienu kursų dalyviu rūpinosi individualus vadovas: 9 vadovai tarp 22 žygio dalyvių. Leistis į užpustytą girią su savo transporto priemonėmis buvo daugiau nei drąsu, tad savo automobilius palikę nakvynės vietoje į girios glūdumą pėdsekiai leidosi dviem mikroautobusais.

Pirmąją dieną 9 pėdsekių grupės buvo išbarstytos šiaurinėje Biržų girios dalyje. Nors iš Vilniaus pėdsekiai išvažiavo anksti, trumpa žiemos diena netruko apniukti ir teko kiūtinti atgal į stovyklą nespėjus apžiūrėti visų vietovių. Pėdsekystės kursų dalyviai mokėsi ne tik pažinti pavienius pėdsakus, tačiau ir atskirti keli žvėrys pripėdavo užpustytus miško takelius bei jų judėjimo kryptį – fiksuota, iš kurio miško kvartalo žvėrys atėjo, kur nuėjo. Pūga ne tik netrukdė, bet net padėjo skaičiuoti pėdsakus: seni pėdsakai neklaidino pėdsekių ir leido tiksliai suskaičiuoti po mišką klajojančius žvėris.

Antrąją žygio dieną į girią nukakti buvo dar sunkiau – ant miško keliukų susiformavo nepravažiuojamos sniego kopos. Tad palikus automobilius prie pagrindinio kelio iki girios teko eiti pėsčiomis. Pasak pėdsekystės kursų vadovo Andrejaus Gaidamavičiaus, pirmoji žieminė išvyka buvo daugiau nei ekstremali – ir oro sąlygomis, ir miške patirtais nuotykiais.

Antroji grupė Biržų girią naršė sausio 19-20 dienomis. Šįkart pėdsekių būrelis buvo negausus (14 žmonių), tad pasidalinę į tris grupeles pėdsekiai ėmėsi žvėrių apskaitos. Vienai grupelei itin pasisekė: jai nė kiek nesibaidydama pozavo Biržų girios įžymybė ­– uralinė pelėda. Kita grupelė aptiko 4 vilkų pėdsakus, tik per kilometrą nutolusius nuo Latvijos sienos. Pasak Andrejaus Gaidamavičiaus, šie vilkai gali būti atklydę iš kaimyninės Latvijos, nes Biržų girioje vilkų gerokai praretėję ­– šią žiemą Biržų miškų urėdijoje sumedžioti 8 iš 10 vilkų, kurie čia buvo pastebėti atliekant apskaitą pavasarį. Ankstesnė pėdsekių grupė per dvi žygio dienas vilkų visai nepastebėjo, tad didelių vilčių nepuoselėjo ir antrojo žygio dalyviai.

Nedžiugina ir tai, kad per abu žieminius pėdsekių žygius pavyko užfiksuoti tik vienos lūšies pėdsakus. Dar ne taip seniai, prieš dešimtmetį, pasak A. Gaidamavičiaus, lūšių Biržų girioje buvo itin gausu. Netrūksta Biržų girioje smulkiųjų žvėrelių – lapių, miškinių kiaunių, šermuonėlių, žebenkščių, daug jų pėdsakų aptiko ir pažinti išmoko naujieji pėdsekiai. Tačiau stambieji plėšrūnai, kuriais nuo seno garsėjo vienintelė Lietuvoje lapuočių giria, apnyko. Lieka viltis, kad naujoji apmokytų pėdsekių karta ne tik geriau pažins miško gyventojus, bet ir padės juos išsaugoti.

Lietuvos gamtos fondo informacija, Ingridos Meškinytės nuotraukos.

The post Žiemiškos pėdsekių klajonės Biržų girioje appeared first on Baltijos vilkas.

Spalio 13 d. kursų dalyviai leidosi nuo Kauno suvalkietiškuoju Nemuno krantu ir apsistojo įspūdingu kraštovaizdžiu garsiame Kriūkų miestelyje. Nemuno pakrantėse net įpusėjus rudeniui galima išvysti daug paukščių.

Ekspedicijos dalyviai stebėjo Nemune plaukiojančias didžiąsias antis ir gulbes nebyles, pakrantėje rymojusį baltąjį garnį, žuvis gaudantį tulžį, po krūmus besislapstančias karetaitę, liepsnelę, didžiąsias zyles, aukštai danguje praskrendančias pilkąsias gerves. Paukščius gamtos mylėtojams atpažinti padėjo ornitologas Elmaras Duderis ir Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Remigijus Karpuška.

Leisdamiesi Nemuno pakrante Gelgaudiškio link, keliautojai aptiko nemažai paukščių pėdsakų. Pėdsekystės ekspertas Andrejus Gaidamavičius padėjo atpažinti, kad juos paliko strazdai, kirai, didžiosios antys.

Ne tik paukščiai rudeniop narsto Nemuno pakrantę. Pėdsakai išduoda, kad čia būta ir usūrinių šunų, kanadinių audinių žygių. Sunku nepastebėti ir bebro veiklos pėdsakų: jų buvimą išdavė ne tik pakrantėse apgraužti medžiai, bet ir smėlyje likusios aiškios brydės.

Pavasarinėje pėdsekystės kursų išvykoje dalyvavo ir GRYNAS.lt. Sužinojome, kaip atpažinti vilko, lapės ir barsuko pėdsakus.

Sekmadienį kursų dalyviai pasuko Novaraisčio link. Šio „paukščių rojaus“ simbolio ­– gervių apylinkės pelkėse jau nebuvo, nes jos čia tik nakčiai susirenka. Bet liko gausybė į durpes įsispaudusių pėdsakų, pavykos aptikti net pavienes plunksnas.

Kursų dalyviai dabar galės pažinti, kas jų kaimynystėje gyvenantiems ūkininkams nulesė pasėlius. Durpėse likę pėdsakai bylojo, kad čia sukiojosi ir perkūno oželis. Snapu pribarbenęs dirvoje skylių paukštukas, matyt, susirado kažką vakarienei. Niekur toli jis nenuskrido – netrukus paukštis pakilo pėdsekiams iš po kojų. Nesėkmingai čia baigėsi kormorano skrydis ­– jis veikiausiai buvo pašautas, o pradedantieji pėdsekiai čia terado jo plunksnų liekanas.

Savo vandentvarkos režimą pelkėse įvedinėja bebrai. Į tyrus pasiganyti ateina ir stirnos bei briedžiai, kurių pėdsakus kursų dalyviai išmoko pažinti ankstesnėse išvykose, skanumynų beieškodami pelkėtą paviršių suaria šernai. O pačiu maloniausiu radiniu Novaraistyje galima pavadinti vilko pėdsakus.

Grynas.lt

The post Rudeninis pėdsekių žygis Suvalkijoje appeared first on Baltijos vilkas.

Pėdsekystės kursų programa gana paprasta. Pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą vyksta po vieną teorinę paskaitą ir vieną išvyką į miškus. Pastarųjų žygių metu gilinamos per teorines paskaitas išmoktos žinios, supažindinama su kitais lietuviškos gamtos lobiais.

Asmeniškai juose atsidūriau vedamas smalsumo. Beveik visą laisvalaikį praleidžiu gamtoje: žygiai, stovyklavimas. Vaikščiodami giriomis, girdime paukščius, kurių negalime įvardinti, randame apgraužtų kankorėžių ir nesuprantame, kieno tai darbas, o į apgraužtas ar nulaužtas šakeles net nekreipiame dėmesio. Būnant miške atrodo, kad laukiniai gyvūnai kažkur dar giliau. O gal jų nebėra ar mažai belikę. Po pirmosios išvykos sužinojau, kad gyvūnų kai kur apstu. Tik reikia mokėti skaityti jų paliktus ženklus.

Taurijos ornitologinis draustinis

Pirmoji išvyka – netoli Vilniaus esanti Tauragirė, šalia Taurijos ornitologinio draustinio. Vos 30 km nuo sostinės plyti tikrų tikriausia sengirė. Miškas nevienodas: pušys, šlapžemės, spygliuočius keičia lapuočiai ir atvirkščiai. Akimirką atrodo, kad esi pajūryje: miškininkų padaryti smėlio keliukai vis bando įtikinti, kad tuoj tuoj už kalnelio, kur matosi tik medžių viršūnės ir žydras žydras dangus, ir kažkur fone gaudžia keliuose automobiliai, išvysi jūra. Mintis atgal į Vilniaus rajoną gražina tik jūros kvapo trūkumas.

Minėti smėlio keliai yra puiki „dirva“ pėdsakams. Gyvūnai nevengia pasinaudoti žmogaus sukurta infrastruktūra. Kam bristi per krūmus ir aukštą žolę, jei gali sau tiesiai lengvai bėgti keliuku? Gyvūnijos pasaulį valdo instinktai ir racionalumas. Tuo geriau mums. Nors naktį prieš tai smarkiai lijo ir vanduo sugadino ar paslėpė šimtus pėdsakų, visgi jų netrūko, o šviežius buvo galima daug lengviau pastebėti.

Pirmas radinys. Arklio paliktas pėdsakas. Mūsų grupę lydėjęs LGF gamtosaugos specialistas Andrejus Gaidamavičius mums nustebusiems aiškino, kad miške gyvena vienas kitas žmogus ir kaip transporto priemonę jie tebenaudoja arklį. Prieš akis staiga iškilo idiliška miško trobelė su už jos pririštu arkliu ir tarpduryje stovinčiu patenkintu, pypkę papsinčiu senoliu, besiklausančiu miško garsų… „Ei, o koks čia pėdsakas?“, – nors ir būdama netoli, iš susijaudinimo šaukia bendrakeleivė ir net pats nepastebiu, kaip aš jau prie pėdsako ir greitai mėginu knaisiotis po atmintį, ieškodamas tinkamo atsakymo.

Prisipažinsiu. Nesitikėjau, kad pėdsakų rasime daug. Esu juk ne kartą buvęs miške… Bet turbūt nė sykio taip atidžiai nesidairiau. Pėdsakai sekė vienas po kito kas kelis metrus.

Briedis - stambiausias Lietuvos miškų gyvūnas. Daug kas mano, kad jis nepavojingas, tačiau būdamas didžiausias, jis jaučiasi labai drąsus. Retais atvejais puola ir žmogų. Dažniausiai per rują. Miške sutikęs automobilį, briedis gali piktavališkai nesitraukti nuo kelio ir netgi mėginti jį pulti.

Usūrinis šuo – nevietinis Lietuvos gyvūnas. Sovietmečiu jie buvo atvežti ir auginami dėl kailio, bet kai jų kailis tapo nebepaklausus, jie išplito ir gerai įsitvirtino Lietuvos miškuose. Turi nemažai priešų, bet pats geba sumedžioti tik labai smulkius gyvūnus. Nevengia maitintis kitų plėšrūnų palikta maita.

Lapė - visiems gerai žinomas gyvūnas. Rudosios gyvena visoje Lietuvoje ir gamtininkų vadinamos vienais plastiškiausių gyvūnų. Jų galėtume sutikti ne tik miškuose, bet ir dykumose, už poliarinio rato, miestuose. Lapės garsėja savo paslaptingomis tuoktuvėmis ir vikriais šuoliais gaudant peles.

Radę geros kokybės lapės pėdsaką, pamėginame padaryti jo antspaudą. Tam naudojamas paprasčiausias statybinis gipsas. Lengviausias būdas – maišyti gipsą su vandeniu iki jogurto konsistencijos ir atsargiai užkrėsti ant pėdsako, tačiau knieti išmėginti ir kitą, kiek sunkesnę metodiką: barstyti gipsą ant pėdsako ir po truputį purkšti vandenį purkštuvu. Tokiu būdu, kartais, pavyksta padaryti geresnės kokybės antspaudą.

Deja… Antspaudo padaryti nepavyko. Galbūt padauginom vandens, ar pagailėjom gipso. Luktelėję kelias minutes ir, pamėginę paimti antspaudą, nusivylusiomis akimis stebėjom, kaip šis trupa tarp pirštų. Pėdsaką sugadinome, bet ilgai neliūdime. A. Gaidamavičius pažada, kad jų dar rasime ne vieną.

Keliaujame nuleidę galvas į žemę – nesinori praleisti pėdsakų, bet pakėlus galvą, visada maloniai nustebina Tauragirė. Joks fotoaparatas nebūtų pajėgus perteikti tų spalvų žaismo. Nuotraukos viso labo tik sužadina prisiminimus ir sukelia teigiamos nuotaikos antplūdį. Jei niekada nesilankėte sengirėje – apsilankykite. Pažadu – nepasigailėsite.

Vadovas buvo teisus. Pėdsakų netruko. Maloniausiai nustebino daug mažų šerniukų pėdsakų. Pasirodo, kad šernai jau atsivedė jauniklių ir šie mažyčiai “kiauliukai” dabar išsigandę laksto paskui savo motiną. Šernės vedasi po keliolika jauniklių, bet dauguma žiemos nesulaukia. Kiekvienas plėšrūnas vis taikosi nugvelbti apsiginti negalinti jauniklį. Netoli jauniklio aptinkame ir didelio, suaugusio patino pėdsaką. Prie šio nei vilkai, nei briedis nesiartintų. Įniršę jie gali būti labai agresyvūs.

“Barsukas!”, – iš susižavėjimo šaukia kažkuris iš mūsų. Ir tikrai. Ant kelio tvarkingai išsidėstę “guli” barsuko pėdsakai. Šie nekaltai atrodantys juodai balti gyvūnai, dažniausiai slampinėja krūmais ir aukštoje žolėje, kadangi yra gana baikštūs. Tikra retenybė rasti jo pėdsakus ant kelio.

Pėdsakai tęsiasi kelias dešimtis metrų, tad nieko nelaukę išsirenkame geriausią ir mėginame vėl padaryti antspaudą. Šį sykį taikome populiariausią ir lengviausią metodą – apie pėdsaką uždedame plastikinio vamzdžio žiedelį, sumaišome kalkes ir užpilame ant pėdsako. Po 15 – 20 min. jau turime puikios kokybės pėdsaką. Šis papuoš jį radusios merginos lentyną.

Kiek tolėliau aptinkame ir lapės pėdsakus. Šie persipina su rastojo barsuko žingsneliais. Nežinia kuris kurį sekė…

Pėdsekystė neapsiriboja vien pėdsakais. Gyvūnai palieka daug įvairių ženklų. Tereikia išmokti juos skaityti. Mūsų vadovas ilgai ir kantriai aiškino apie kiekvieną rastą ženklą, o mes beklausydami, visi kaip sutarę, mintimis nuklysdavome į praeitį, mėgindami suskaičiuoti, kiek kartų jau tai matėme, bet nesureikšminome. Nuo šiol jokia išvyka į mišką nebebus tokia pati – būsiu priverstas nuolat dairytis ir ieškoti.

Nemažiau įdomu ir kažką naujo sužinoti apie augalus. Mūsų miškuose ir pievose jų įvairovė stebina, bet liaudyje tebenaudojame vos keletą. Išmintingų senolių vis mažėja, o jaunų žmonių tokia informacija nebedomina, nes viską ko reikia gali rasti parduotuvėje. Šias žinias dabar apsiėmė išsaugoti gamtininkai, miškininkai ir visokio plauko žolininkai.

Nedaugelis žino, kad dilgėlės – valgomi augalai ir turiu pasakyti, labai skanūs. Tereikia nepamiršti, kad dilgėlės lapai dilgina tik iš apačios, reikia atsargiai nuskinti lapelį ir jį susukti į lovelį, kad lapo apačia pasislėptų. Skonis primena salotų skonį, tačiau “pirktines” lenkia skonio stiprumu.

Pamokėles sudrumsčia iš nežinia kur pasigirstantis motociklo variklio garsas. Po akimirkos “miško erelis” jau lekia pro mus stebėdamas mus ir į jį nutaikytą objektyvą. “Pamanykit, – turbūt pagalvojo, – nebegalima po mišką pasivažinėti”. Garsas dar ilgai skamba kažkur tolumoje, o sukeltas triukšmas sujaukia mintis. “Pavasarį peri paukščiai. Jie labai jautriai reaguoja į tokį stiprų garsą ir išsigandę gali palikti kiaušinius. Per ilgai be priežiūros palikti kiaušiniai atvėsta ir viduje bręstantis paukštukas žūva”, – aiškina A. Gaidamavičius. Liūdna, tačiau “ereliams” tas nė motais…

Susimąstę apie perinčius paukščius žingsniuojame toliau. Bet lėčiau. Dabar jau dairomės nebe į kelią, bet į aplink “verkiantį” mišką. Nors tai ir sengirė, bet plynų kirtimų čia netrūksta. “Plyni kirtimai – pats blogiausias dalykas, kurį galima padaryti miškui. Tik pažiūrėkite! Visas laukas tapo dykviete!”, – susijaudinęs aiškino gamtosaugininkas A. Gaidamavičius. Ir tikrai. Matosi, kad miškas išpjautas jau seniai, bet sudygo tik vienas kitas medelis. Sunaikinus miško paklotę liko tik nederlingas smėlis. Be augalijos vanduo greitai susigeria ir išgaruoja ir naujiems augalams išaugti nebelieka galimybių.

Geriausia alternatyva – selekciniai kirtimai. Bet jie Lietuvoje nėra privalomi. O kas nenori pinigų čia ir dabar? Nors tyrimai rodo, kad kertant selektyviniu būdu, gaunama 10 – 20 proc. daugiau medienos, visgi tie pinigai išsiskaido kelių dešimtmečių laikotarpyje. Privatiems miškininkams ir netgi urėdijoms tiek laukti, turbūt, yra prabanga…

Pagaliau kiek pralinksmėjame. Radome tai, dėl ko ir atvykome. Smėlyje apžiūrinėjame vilko pėdsakus. Juos lengva supainioti su šuns ar kito gyvūno. Juos pažinti vos žvilgtelėjus nelengva ir suklysti gali net ir labai geras pėdsekys. Reikia atsižvelgti į pėdos ilgį ir plotį, trynės formą, pirštų išsidėstymą. Tačiau šį sykį neabejojame – tai vilko pėdsakas.

Čia pat guli ir pilkojo palikti ekskrementai. Gali pasirodyti juokinga, bet ekskrementai daug ką pasako. Visų pirma, vilkas visada tuštinasi specialiose vietose. Taip jis žymi savo teritoriją. Antra, ekskrementų tyrimas parodo, ką valgė gyvūnas, ar neserga kokiomis ligomis, jei ekskrementai švieži – įmanoma nustatyti vilko DNR ir sulyginti jį su kitais. Galbūt rastasis priklausys kokiai žinomai vilkų šeimai?

Galiausiai grįžtame ir susitinkame kitas grupes. Šiek tiek pavargę ir išalkę, bet visi patenkinti. Pasidalijame įspūdžiais, pasigiriame, kas ką matė, išdėliojame savo laimikius – pėdsakų antspaudus. Po kelių dienų sužinosime, kad kitos dienos žygio metu, jaunieji pėdsekiai aptiko ir lūšies pėdsakus. Tai taip pat retas radinys, nes Lietuvoje tegyvena apie 50 lūšių. Net miškininkai ir gamtosaugininkai nustemba, nes nemanė, kad šios gyvena Tauragirėje. Atrasti dar yra ką.

Dar ilgai klegame miško viduryje ir važiuoti namo nei norisi nei ne. Dairomės, klausome paukščių, klausinėjame vadovų, kurių patirtis, atrodo, neturi galo: jie kaip mat iš balso atpažįsta paukštį, nustato pėdsaką, pažįsta medžius ir augalus, turi krūvas praktinių patarimų. Juokaujame, kad gamtoje jie gal praleido daugiau laiko nei namuose.

Galvoje jau rezgu minčių vijas ir planuoju kitą pėdsekystės žygį. Šį kartą savarankiškai. Pagavęs save taip darant nusišypsau ir pagalvoju, kad nuo šiol apsilankymai gamtoje jau niekada nebebus tokie, kokie buvo.

Registracija į likusius pėdsekystės kursus tęsiasi iki liepos 1 d. Norėdami dalyvauti, kreipkitės į Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistą Andrejų Gaidamavičių tel. 8 678 87600.

Paulius Paulaitis, www.GRYNAS.lt

The post Pėdsekystės kursai. Kaip atpažinti vilko, lapės ar barsuko pėdą? appeared first on Baltijos vilkas.