Šerti šernus ne(leidžiama)?

Racionaliausias sprendimas norint mažinti šernų skaičių yra liautis juos šėrus, nes jų vislumas yra glaudžiai susijęs su gaunamu pašaru. 2014-04-16 įsigaliojusiuose Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimuose buvo pabandyta šią nuostatą įtvirtinti ir atskirti gyvūnų viliojimą prie medžioklės bokštelių nuo jų šėrimo, numatant, kad viliojimui gali būti naudojama tik iki 20 kg pašaro. Deja, nei žiema nespėjo ateiti, kai ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovas Jonas Milius 2014-10-10 paskelbė savo sprendimą Nr. B1-875 dėl medžioklių organizavimo, kurio vienu punktu uždraudė šernų šėrimą, o kitu punktu leido juos vilioti 100 kg pašarų. Šernui vidutiniškai per dieną reikia 6 kg pašarų, tad 100-tu kilogramų pašarų šernų banda gali maitintis iki persiėdimo ne vieną dieną ir kiekviena šernė pavasarį bus pasirengusi atsivesti po keliolika šerniukų. Tame pačiame dokumente įrašytas draudimas šernus šerti atrodė tragikomiškas, nes primaitinus šimtu kilogramų pašarų jau nebėra ir ką drausti. Medžioklės taisyklės ir J. Miliaus sprendimas prieštaravo vienas kitam, tad dar buvo galima viltis, kad neatitikimas bus ištaisytas.

Prasidėjus žiemai miškuose akys užkliūdavo tai už vienos, tai už kitos runkelių krūvos. Pagaliau, kai GAA „Baltijos vilkas“ pėdsekystės išvykos dalyviai aptiko aiškiai 20 kg viršijančią runkelių krūvą Karšuvos girioje, kreipėmės į Gyvosios gamtos apsaugos inspekciją, prašydami išsiaiškinti, ar nėra pažeidžiamos Medžioklės taisyklės. Gavome atsakymą, kad Medžioklės taisyklės yra pakeistos. Ir iš tiesų – Aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje skelbiamose Medžioklės taisyklėse yra pakeitimas, atimantis galimybę kontroliuoti šernų šėrimą.

Medžioklės taisyklių kuriozai

Neretai skaitant Aplinkos ministerijos parengtus dokumentus juose matyti tokių, pavadinkime, nesusipratimų, dėl kurių net moksleiviui galėtų būti gėda. Štai ir dabar J. Miliaus sprendimo kuriozas tiesiog perkeltas į Medžioklės taisykles pakeičiant jų 11.2. punktą, kuriuo anksčiau būtų buvę galima remtis baudžiant už šernų šėrimą jų viliojimo vietoje. Medžioklės taisyklių įžanginėje dalyje liko tos pačios gyvūnų šėrimo ir viliojimo sąvokos bei jų išaiškinimai: teigiama, kad viliojimui leidžiamas pašarų kiekis iki 20 kg, o šio limito viršijimas įvardijamas šėrimu. Tačiau dalyje „Medžioti leidžiama šiais būdais“, 11.2. punkte, jau įrašyta, kad viliojimui gali būti naudojama iki 100 kg pašarų. Taigi viename dokumente, turinčiame teisinę galią, apie tą patį dalyką – du visiškai skirtingi teiginiai. Medžioklės taisyklėse taip pat išlikę punktai, kad yra draudžiama medžioti gyvūnus, esančius šėryklose (taigi ten, kur paberta daugiau nei 20 kg pašarų), bet neaišku, kaip tai suderinti su tokią medžioklę leidžiančiu 11.2 punktu. Taip pat tebėra įrašyta, kad šernus šerti draudžiama visoje Lietuvos teritorijoje, bet kartu tai leidžiama, nes 100 kg pašarų yra pakankamas šernams sočiai maitintis ne vieną dieną.

Kam reikia tokio dokumento ir tokių sprendimų? Kad Aplinkos ministerijos darbuotojai ir J. Milius galėtų girtis įrašu popieriuje, kad šernus šerti draudžiama ir tokiu būdu kovojama su afrikiniu kiaulių maru? Kad tuo pačiu metu medžiotojai būtų laimingi, toliau puoselėdami fermas miške? O gal kitais metais medžiotojus vėl bus galima apdovanoti milijonu iš valstybės biudžeto už jų priveistų šernų naikinimą? GAA „Baltijos vilkas“ kreipėsi į Aplinkos ministeriją ragindama ištaisyti esamus prieštaravimus Medžioklės taisyklėse ir riboti šernų šėrimą.

Gintarė Žalkauskaitė
GAA „Baltijos vilkas“

The post Už milijoną litų medžioti šernai vėl veisiami appeared first on Baltijos vilkas.

Kas numatyta Medžioklės taisyklėse

Papildomu šėrimu yra siekiama padidinti medžiojamosios faunos gyvūnų skaičių medžioklės plotuose. Šiuo tikslu ne vienerius metus šernai miškuose buvo šeriami itin gausiai, todėl nepaisant didelių kasmetinių sumedžiojimo skaičių, jų populiacija augo. Afrikinio kiaulių maro plitimo grėsmė parodė šios problemos aktualumą ir, nepaisant įnirtingų medžiotojų prieštaravimų, pagaliau buvo imtasi priemonių jai spręsti. 2014-04-16 įsigaliojo Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeitimai, nustatantys, kad žvėrių viliojimui gali būti naudojamas tik ribotas pašarų kiekis – ne daugiau 20 kg vienu metu. Buvo apibrėžta, kad šėryklos (pašarų kiekis jose neribotas) yra skirtos padėti žvėrims prasimaitinti tik jiems sunkiu laiku bei norint atitraukti juos nuo pasėlių, o viliojimo vietose maistas naudojamas kaip masalas žvėrį prisivilioti ir sumedžioti, tačiau jis nėra skirtas žvėrims maitinti. Šėrimo ir viliojimo atskyrimas turėjo padėti išvengti laukinių žvėrių maitinimo pašarais, iškreipiant natūralų jų mitybos ciklą ir gausos dinamiką. Kadangi taisyklių pakeitimai įsigaliojo pavasarį, dar nebuvo galima įsitikinti jų poveikiui šernų populiacijai, kuris būtų matomas tik po žiemos. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Jonas Milius savo pasisakymuose ragina mažinti šernų gausą mūsų miškuose, todėl visai neaišku, kodėl jo Sprendimas prieštarauja Medžioklės taisyklėms ir būtent prieš žiemą įneša naujos painiavos šernų šėrimo klausime.

J. Miliaus sprendimas palankus šernų penėjimui

J. Miliaus Sprendimas iš esmės vėl leidžia žvėrių šėrimą jų viliojimo vietose, taigi, grąžinama ankstesnė ydinga tvarka, toliau gausinsianti šernų būrius. Vietoje Medžioklės taisyklėse nustatyto 20 kg masalo žvėrių viliojimo vietose J. Miliaus Sprendime nustatytas leistinas masalo kiekis iki 100 kg. Vidutiniškai šernui per parą reikia iki 6 kg maisto. Taigi, 100 kg pašarų krūva vienoje vietoje leis sočiai pasimaitinti visam būriui šernų, tad kitu Sprendimo punktu paskelbtas draudimas šernus šerti neturi jokios reikšmės. Kelis kartus per savaitę į kiekvieną viliojimo vietą pristatant po 100 kg pašarų šernai visą žiemą vėl bus gausiai maitinami, o pavasarį atsives gausias šerniukų vadas, kompensuosiančias visus medžioklės praradimus.

Be to, nors J. Miliaus Sprendimu teoriškai uždraustas šernų šėrimas, tačiau nenumatyta, kaip turėtų vykti kitų laukinių gyvūnų maitinimas „baltojo bado“ metu, tuo pačiu metu nešeriant šernų. Juk prie tų pačių pašarų gali ateiti tiek stirnos ir elniai, tiek šernai. Kitų kanopinių gyvūnų maitinimas, jei jiems kiltų bado grėsmė, galėtų būti apibrėžtas numatant, kad jie turėtų būti šeriami ėdžiose šienu, medžių šakelėmis ar kitu natūralios kilmės maistu, netinkamu šernams. Tačiau tokių šėrimo ribojimų J. Miliaus paskelbtame sprendime nėra.

Be šėrimo ir viliojimo klausimų Sprendimu yra uždrausta varyminė medžioklė tuose rajonuose, kuriuose yra nustatyti afrikinio kiaulių maro atvejai ar yra padidėjusi maro plitimo grėsmė. Kitose vietose numatytas apribojimas varyminių medžioklių organizavimui: tuose pačiuose miško kvartaluose varymai turėtų vykti ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Tokiu būdu siekiama nevaikyti šernų iš jų gyvenamų vietų, kad jų judėjimas būtų mažesnis, o kartu ir mažesnė viruso pernešimo tikimybė.

Nutarus riboti varymines medžiokles, medžioklė iš bokštelių prie viliojimo vietų tapo pagrindiniu šernų medžioklės būdu. Matyt, norint šiuo būdu sumedžioti kuo daugiau šernų ir numatyti šėrimui tolygūs pašarų kiekiai prie medžioklės bokštelių. Tačiau viliojimas galimas gerokai mažesniais pašarų kiekiais, nei numatyta Sprendime. GAA „Baltijos vilkas“ kreipėsi į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių Joną Milių ir aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką, vildamasi, kad Sprendimo dviprasmiškumas bus panaikintas ir, siekiant populiacijos mažėjimo, šernai nebus maitinami.

Gintarė Žalkauskaitė
GAA „Baltijos vilkas“

The post Dviprasmiškas J. Miliaus sprendimas dėl šernų medžioklės appeared first on Baltijos vilkas.

Į Lietuvą atėjus grėsmingajam afrikiniam kiaulių marui ir stebint įvairių profesinių ir interesų grupių reakcijas į jį bei atliekamus veiksmus, akivaizdžiai įsitikinome, kad gamta ir jos vertybių apsauga net daugelio atsakingų žmonių sąmonėje nėra prioritetas. Deja, tą mūsų praeities buveinę dažniausiai ir dar itin specifiškai prisimename tuomet, kai norime ką nors iš ten paimti arba ji pradeda kliudyti mūsų užmačioms. Dar panašiais į maro atvejais.

Kiaulininkystės kompleksų link sėlinant grėsmingai ligai, staiga daug kam atsivėrė akys ir tapome jų staigaus praregėjimo liudininkais. Tarsi iš naujo atrasta tai, kas specialistams seniai žinoma. Todėl dabar gera proga pažvelgti, kas dėjosi su šernais per Nepriklausomybės laikotarpį ir išsiaiškinti, kodėl tik šiandien pagaliau prakalbome, kad išsipūtusi populiacija nebenusipelno ilgiau būti tokia. Per daugiau nei porą Viešvilės gamtinio rezervato gyvavimo dešimtmečių šernų apskaitos atliekamos nuolat ir atspindi ne tik siaurai apibrėžtoje teritorijoje, bet taip pat už jos ribų, net visoje šalyje vykusius pokyčius ir juos veikusias priežastis.

1991 metais įkurtame rezervate per kelerius pirmuosius gyvavimo metus ilgasnukių skaičius svyravo tarp 15 ir 28 gyvūnų. Pradedant 2003-iaisiais šernų skaičius staigiai, su trumpalaikiais nuosmukiais ėmė kopti aukštyn. Per pastaruosius kelerius metus jų bandose rezervate būriavosi apie aštuoniasdešimt gyvūnų. Daug tai ar mažai? Turint galvoje faktą, kad plotai nepasižymi šernams reikiamų maisto išteklių gausa, nes vyrauja pušynai, plyti netinkamos šernams pelkės, tiek galvų aiškiai per daug. Tačiau tikrai ne jaukus rezervato režimas tapo pagrindine tokį skaičių lėmusia priežastimi. Tiesą, kad anksčiau Karšuvos girioje šernų tiek nebūta, patvirtina vienas šių vietų senbuvis, daugybę metų čia klaidžiojęs ir stebėjęs tenykštę gamtą. Į esamą situaciją, mūsų miškus pavertusią kiaulidėmis, visa Lietuva ėjo darniai ir kryptingai.

Trumpą laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo naujų virsmų apimtoje šalyje, taip pat ir rezervate, iš pradžių turėjome tikrąją iš dalies natūralią padėtį, kuri atspindėjo būklę, kokia maždaug ir turėtų būti žmonėms perdėtai nesikišant į šernų gyvenimą, tik juos saikingai medžiojant. Bet jau antras Nepriklausomybės dešimtmetis atnešė naujų vėjų. Miškuose, taip pat rezervato apylinkėse, pridygo šernų šėryklų. Dar keisčiau, kad juos imta penėti visus metus. Medžiotojai pradėjo lenktyniauti vieni su kitais, kad tik kuo daugiau ilgašnipių išlaikytų savo plotuose. Žvėrių elgsena visiškai pasikeitė. Dabar rezervatas dėl šėrimo jo apylinkėse tapo prieglauda gausesniems nei natūraliai turėtų būti miško kiaulių pulkams, nors netrūksta jų ir kitur. Šie čia saugiai, nebent vilkų trikdomi, augino jauniklius, ilsėjosi, kuitė šilų samanynus, pievas, o sausomis vasaromis – netgi išdžiūvusias juodalksnynų durpes, ir visa kita, kas tiktai buvo prieinama ar nors kiek tinkama. Kaip žvėrys naudojasi žmogaus pasiūlytais pašarais, galėdavome įsitikinti žiemą iškritus sniegui. Tuomet, pirmyn ir atgal nutįsusios pėdsakų voros ženklino maršrutus kartais už kelių kilometrų esančių šėryklų link.

Šie nuovokūs gyvūnai ilgainiui suprato, kur yra rezervatas, ir pabaidyti už jo ribų skubiai sprukdavo į saugomą teritoriją net priešais atvažiuojančią mašiną. Kad mitybos įpročiai nekinta ir vasarą, įsitikindavome šių žvėrių ekskrementuose pamatę gausią javų grūdų priemaišą. Besaikis maitinimas medžioklės plotuose tikrai davė jo sumanytojams pageidaujamą rezultatą. Šernų visur prisidaugino tiek, kad šalyje buvo panaikintos licencijos ir medžioti galėjo, kiek kas norėjo.

Vislūs žvėrys, globojami medžiotojų, dauginosi kaip pašėlę. Klubuose vidaus sutarimu nustatytos baudos už netyčia nušautas šernes irgi subrandino vaisių. Tokių atvejų visi vengė kiek įmanydami. Miško tvarto idėja įgavo norimą mastą. Šėrimas labai sušvelnino sunkių žiemų padarinius šernų populiacijoms. Išgyvendavo net silpnesni gyvūnai, o vaikingos šernės sėkmingiau išnešiodavo ir atsivesdavo pulkelį gyvybingesnių jauniklių. Daug kas apsiprato ir netgi džiaugėsi tokia padėtimi.

Iš miškų valdytojų šernai, priešingai nei elniniai gyvūnai, nesulaukdavo jokių priekaištų: medelių jaunuolynuose negraužė ir kitos didelės žalos medynams nedarė. Tie žvėrys trukdė nebent žemdirbiams ar kokiems nors buvusių kolektyvinių sodų sklypelių savininkams. Jie bene vieninteliai ir sukeldavo triukšmą. Kiauliškas šernų elgesys gamtoje nepatiko tik gamtininkams. Būdami visaėdžiai, jų puoselėtojų padauginti šernai lyg kokios pragaro mašinos niokojo vertingas pievas, kniso ir šlamštė retus augalus, žiaumojo vištinių ir kitų sparnuočių ant žemės esančias dėtis, rijo kita, kas gyva ir pasiekiama.

Senokai žinoma tiesa, kad ten, kur šernų daug, jie smarkiai prisideda prie kai kurių, pirmiausia retų ir jautresnių rūšių nykimo. Apmaudu ir keista, bet per tuos metus nevyko jokių viešų diskusijų dėl šernų populiacijų valdymo.

Tai tikrai paradoksalu, tuo tarpu vos keli šimtai vilkų nuolat sukeldavo audringų ginčų ir didžiulį norą juos medžioti. Nors būtent vilkai ten, kur gyveno nuolat, buvo tie vieninteliai plėšrūnai, šiek tiek mažinę šernų kaimenių gausą ir gelbėję gamtą nuo dar didesnės žalos. Privaloma tvarka rengiami medžioklės projektai tebuvo formalūs, plačiau realios padėties neatspindintys dokumentai, kuriuose deramai nepažvelgta į gyvosios gamtos vertybių apsaugos poreikius.

Visuose matytuose projektuose tam paprastai skirta itin kukli vieta. Tuo tarpu nuosekliai aptariama elninių žvėrių daroma žala miško želdiniams, žemės ūkiui, dar kitiems žmogaus ūkiniams interesams. Gal čia turi reikšmės ir ribota dalies tų projektų rengėjų kompetencija, tam skirto laiko stoka, atmestinis požiūris bei užsakovų tikslai? O gal viskas kartu?

Kai prieš keletą metų bandėme šernų tema diskutuoti su kai kuriais medžioklės plotų naudotojais, įsitikinome, kad jiems tiesiog stinga platesnio suvokimo apie gamtinę aplinką. Visumos vaizdą nustelbia dėmesys keletui medžiojamųjų žvėrių rūšių. Laikomasi sau patogaus požiūrio ir siauro supratimo apie medžioklės plotus kaip mėsos ir trofėjų šaltinį. Nors pati medžioklė daugeliui nebėra gyvybiškai svarbus pragyvenimo šaltinis, medžioklės kultūra vienu požiūriu iš esmės nepasikeitė nuo urvinio žmogaus laikų. Tebesiorientuojama į gausius laimikius. Tad ir visos pastangos tvarkant medžioklės ūkį sutelktos būtent į šį tikslą. Keista, kodėl iki šiol nėra aiškių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti, kiek kokių tipų ir produktyvumo miškuose galėtų gyventi šernų, kad jie netaptų bėda gamtai. Tai reiktų objektyviai nustatyti. Subalansuoto, besiremiančio ekologiniais pagrindais medžioklės ūkio politikos principai turėtų tapti privalomi. Negi tai nesvarbu? O kol griežtai nėra apibrėžta, veikiama savo nuožiūra. Daug turi, daug medžioji, daug lieka. Ir taip viskas ratu iš naujo. Taigi visiškai dėsninga, kad perpildytose ir silpniau gamtinių veiksnių veikiamose populiacijose lengviau įsiplieskia ligos židiniai. Čia sena vadovėlių tiesa.

Taigi grįžkime prie maro. Jam atkeliavus patyrėme, kad tik ūkiniai-ekonominiai interesai gali padėti gamtai palankia linkme spręsti įsisenėjusį klausimą. Tačiau dabar nuo visų pastangų sumažinti šernų gausą gamtai nei šilta, nei šalta. Maras, kaip teigia specialistai, kryptingai žygiuoja 500 km per metus greičiu ir dabar šaudyk nešaudęs tuos šernienos valgytojų išpuoselėtus žvėris, daugelį likusiųjų, ko gero, pakirs liga, kuri būtinai ateis ir prie kiaulidžių durų. Tos tvoros su kaimynine šalimi atrodo kaip nevykusi gigantomaniška fantazija, kažkokia vizualinė apgaulė, iš tikrųjų vargiai padėsianti užkirsti kelią to pragaištingojo viruso žygiui į Vakarus, o tik sutrikdysianti stambiųjų žinduolių migracijas ir padarysianti jiems smarkios bei ilgalaikės žalos. Ir jeigu, ko labiausiai nesinorėtų, tvora visgi taps tikrove, darsyk patirsime, kad tokius sprendimus lemiančioms vietos bei ES žinyboms visiškai nerūpi gamta. Joms svarbu daryti ką nors, tegu ir ne iš esmės, bet kad visiems matytųsi jų įnirtingos pastangos.

Yra dar pora klausimų. Ar pavojui atslūgus išmoksime pamoką? Nežinau. O kokias išvadas padarysime? Taip pat neaišku. Lietuviai gana blogi mokiniai ir linkę greitai daug ką svarbaus užmiršti bei savaip interpretuoti. Tačiau sielos kamputyje saugau viltį, kad sveikas protas ir atsakomybės suvokimas ne vien prieš mūsų ekonomiką, gyvulių augintojus bei jų kiaules, o ir prieš visa kita, kas gyva, nugalės. Jog neleis ateityje vėl atsirasti dirbtinai sukurtoms šernų kaimenėms, ir jie, turintys čia gyventi kaip mūsų krašto gyvūnai, iš naujo netaps vien kažkieno trumparegių poreikių įkaitais bei mūsų gamtos nelaime.

Algis Butleris

Bernardinai.lt

The post Algis Butleris. Ar tik maras gelbės gamtą nuo šernų pertekliaus? appeared first on Baltijos vilkas.